Žinia, kad naujasis JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas ir ilgametis Rusijos užsienio reikalų ministras, rūstaveidis Sergejus Lavrovas atvirai, ramiai aptarė savo skirtumus, atvykę į Arkties Tarybos susitikimą Islandijos sostinėje Reikjavike neatsitiktinai buvo viena svarbiausių šią savaitę.
Jau kurį laiką įstrigę dvišaliai santykiai galėjo judėti tik į dvi puses – geryn, kaip to bent jau viešai pageidavo Vašingtonas arba dar blogyn, kam besipūsdamas teigė pasiruošęs Kremlius. Dabartinė padėtis netenkina nė vienos šalies.
Abipusiai kaltinimai dėl kišimosi į vidaus reikalus, šnipinėjimo, kibernetinės atakos, diplomatų išsiuntimai bei ginklavimosi varžybos priminė gūdžius Šaltojo karo laikus, o diplomatiniai manevrai prieš susitikimą ir jo metu nežadėjo ypač didelių proveržių.
Bet gerokai ilgiau, nei planuota užtrukęs A. Blinkeno ir S. Lavrovo pokalbis bei pagrindinės žinutės ne vieną privertė suklusti: JAV atsisakė sankcijų skandalingojo dujotiekio vystymo bendrovei „Nord Stream 2 AG“, kurios vienintelis akcininkas – Kremliaus kontroliuojamas „Gazprom“, o pakartotas „nuspėjamų ir stabilių santykių su Rusija“ noras, ką naujoji JAV administracija deklaravo nuo pat pradžių galėjo sukelti ir prieštaringų minčių – tiek Maskvoje, tiek Vašingtone arba Berlyne, o juo labiau Vilniuje ar Varšuvoje.
„Nord Stream“ besipriešinančios Baltijos šalys, Lenkija jį vadina politiniu projektu, saistančiu Europą energetinės (ir ne tik) priklausomybės saitais su Rusija. Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracija Europoje, ypač Vokietijoje sukėlė nemenką sąmyšį po to, kai dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio JAV sankcijų taikinyje atsidūrė ne tik Rusijos, bet ir europiečių bendrovės.
Žalia šviesa „Gazprom“ – ką jau pasveikino Maskva ir dėl ko nerimą išreiškė Ukraina, sulaukė vertinimų, esą tai pirmas iš galimai daugelio J. Bideno tūpsnių V. Putinui, prieš judviejų suplanuotą susitikimą birželį.
Esą dar neseniai sankcijas Kremliui skelbusi ir žudiku V. Putiną vadinusi JAV administracija, kaip ir Barackas Obama yra naivi, lipa ant to paties grėblio, o visą dėmesį skirs tik vidaus politikai bei Azijai. O tai, nepaisant ankstesnių JAV administracijos patikinimų NATO sąjungininkams, gali reikšti Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos šalių interesų išdavystę.
Bet ar išties pagrįstas toks fatalistinis pesimizmas? Kai kurie J. Bideno administracijos ženklai rodo, kad ji tęsia D. Trumpo administracijos metu priimtų sprendimų įgyvendinimą.
JAV karinių pajėgų vaidmuo Baltijos jūros regione toliau auga: kol Europoje netyla gilaus susirūpinimo pareiškimai ar svaičiojimai apie strateginės autonomijos idėjas, amerikiečiai regione jau gali parodyti realius pajėgumus, jų galimybes bei signalizuoja, kas laukia ateityje – Lietuvai, kitoms regiono šalims stiprinant bendradarbiavimą su JAV bet kokie agresyvūs Kremliaus kėslai fiziškai perbraižyti žemėlapius šiame regione vis labiau komplikuojasi.
Tiesa klausimas vis dar likęs ore: jei JAV bei Europos silpnybę pajutusi Rusija ryžtųsi agresijai, ar sąjungininkams užtektų pirmiausiai vien ryžto panaudoti karinę galią? Paprastai kalbant – kodėl sąjungininkų kariui verta žūti už Vilnių ar bet kurią kitą Baltijos sostinę?
Nuo nacių iki Putino – už ką geriau nežūti?
Toks klausimas jau keltas ne kartą – paskutinįjį sykį ypač aštrius debatus sukėlė 2014-ųjų Rusijos įvykdyta Krymo okupacija bei karas Donbase. Tuomet apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis retoriškai kreipėsi į Kremlių (o ir į Vakarus) straipsniu pavadintu „Pone Putinai, ar pasiruošęs žūti už Narvą?“. Toks Estijos pasienio miesto, kuriame daugumą sudaro rusakalbiai gyventojai įvardijimas 2014-siais atrodė logiškas: nerimauta, kad Baltijos šalys po Ukrainos gali tapti kitais Kremliaus taikiniais, o „žūti už Narvą“ tapo Vakarų ekspertų rimtų debatų leitmotyvu.
Žinoma, tai nebuvo originalus išsireiškimas – jis pasiskolintas iš liūdnai pagarsėjusio prancūzų rašytojo ir politiko Marcelio Deato straipsnio „Žūti už Dancigą?“, parašyto dienraštyje „L'Œuvre“ Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Tuomet nacistinė Vokietija ultimatumais spaudė Lenkiją atiduoti Dancigo (dabartinio Gdansko) uostą, o lenkams atsisakius grasino karu. M. Deatas kaltino ne agresyvią Adolfo Hitlerio Vokietiją, o „karo trokštančią Lenkiją“, kuri esą tik ir siekė paskui save nusitempti Europą į dar vieną pasaulinį karą. „Žūti už Dancigą? Ne!“, – tvirtai ir pranašiškai Prancūzijos politiką lenkų atžvilgiu apibūdino M. Detas, kuris, ironiškai po metų pats susidėjo su naciais ir tapo jų kolaborantu.
Bet posakis „žūti už Dancigą/Gdanksą“ išliko ir universaliai pritaikytas ne kartą – tiek Šaltojo karo metais, sovietų propagandai brukant minti, kodėl amerikiečiams reikėtų žūti už Berlyną, tiek 2014-siais svarstant galimą agresiją prieš Baltijos šalių sostines. Žinoma, jokios agresijos nebuvo, tačiau ne vienas analitinis tyrimas, karinė studija ar simuliacija parodė, kad Rusijai pradėjus tokią agresiją galima tikėtis įvairios baigties: nuo labai liūdnų, iki kruvinų lygiųjų ar optimistinių scenarijų.
Iš pradžių žodžiai, o tada ir demonstracija
Todėl pirmuoju Vašingtono ginklu tapo retorika, pagrįsta bent jau demonstraciniais veiksmais: dar prie A. Piontkovskio straipsnį pasirodė tuometinės JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Europos ir Eurazijos politikos klausimais Victoria Nuland patikinimas, kad „JAV kariai pasirengę žūti už Latviją“. Dar tų metų gegužę JAV Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokavo po simbolinę desantininkų kuopą iš 173-osios parašiutininkų brigados, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugoti ėmė NATO oro policijos misijai priskirti papildomi amerikiečių naikintuvai.
Panašių simbolinių veiksmų netrūko ir šią savaitę. Pavyzdžiui, susitikime su S. Lavrovu A. Blinkenas prieš kameras nežiūrėdamas į susiraukusį Rusijos užsienio reikalų ministrą labai aiškiai pakartojo, kad jei Rusija elgsis „agresyviai“ su JAV ir jų sąjungininkėmis, bus kita kalba.
