Jo teigimu, šiandieniai potencialūs lyderiai dažnai nesugeba prisiimti valstybinės atsakomybės, nes neturi įsitikinimų. Nesavarankiška visuomenė linkusi rinktis tokius politikus pagal simpatiją – ne pagal vertybinius principus. „Tai ir yra laisvės rinktis problema, - tvirtina A. Vaišnys. – Juk prisitaikėlis negali išrinkti lyderio – renka prisitaikėlį ir populistą. Vertybiniai kriterijai tokiam rinkėjui neturi praktinės naudos. Manau, iš tokio piliečio-rinkėjo turėtų būti atimta teisė balsuoti“.
- Kuri epocha labiau paveikė Lietuvos kultūrą ir žmonių mentalitetą – carizmas ar sovietmetis?
Tačiau kintanti imperija pasimokė, kaip reikia valdyti prijungtus pakraščius. Carų laikų Rusijos imperija ignoravo nacionalinės savimonės galimybę ir – valstybės mastu – kitokią tautiškumo sampratą nei ruso. O sovietai jau suvokė, kad nacionalines mažumas reikia įtraukti į valstybės valdymą kaip sudėtinę sistemos dalį ir bandė daryti „sovietinę liaudį“.
Nuo pat savo pradžių bolševikinis režimas, kilęs iš teroristų, vykdė nusikaltimus prieš rusų tautą, kitas tautas. Valdymo sistema panėšėjo į gaujos tvarką: kiekvieną, kad ir patį „silpniausią“ reikia įtraukti į nusikaltimo procesą... Taigi sovietinis vertimo prisitaikyti modelis buvo kitoks nei carų Rusijos: ideologijos požiūriu sovietinė sistema buvo rafinuotesnė už carizmą. Pirma, buvo sukurtas tariamo valstybingumo imitacija – toms mažumoms „užganėdinti“. Antra, diegiamas principas: kas ne su mumis, tas – liaudies priešas.
Buvo gerai apgalvota nacionalinių kultūrų ir kalbų vartojimo tvarka. Antai Lietuvos, t.y. „tarybų Lietuvos“ sostinė Vilnius juk niekada anksčiau nebuvo tokia „lietuviška“, kaip sovietiniais metais. Bet Vilnius buvo tik sąlyginai „lietuvinamas“, iš tikrųjų visoje okupuotoje šalyje fiziškai naikinant ryšius su nepriklausomos Lietuvos idėja, jos politiniu paveldu ir propagandiniais metodais visuomenę integruojant į SSRS, t.y. kuriant sovietinį pilietį.
- Ar pavyko Lietuvą sovietizuoti? Jei taip, tai kodėl ir kokiu mastu?
- Vertindami šiandienes visuomenės nuotaikas ir jos politinę elgseną galime teigti, kad sovietinės integravimo pastangos buvo išties veiksmingos. Sovietinėje sistemoje subrendęs žmogus tik labai trumpai pabuvo „nuoširdus“, kitaip tariant, atviras: Sąjūdžio pakilimo metais.
Prisitaikėliškumo šaknys
- XX a. turėjome du sąjūdžius – tą, kuris prasidėjo tautiniu pakilimu 1905 m. ir kitą – 1988 m. Šie sąjūdžiai kartais yra tolygiai palyginami, tačiau būtų galima palyginti ir tai, kas vyko po jų. 1918 metais paskelbta mūsų valstybė netrukus priėmė labai demokratišką 1922-ųjų konstituciją: parlamentas savaip pranoko tuometės Lietuvos visuomenės brandumą.
Kai tą Konstituciją rašė, politikai buvo nuvykę ir iki Amerikos pasimokyti, kas tai yra – „Mes, tauta“, ir Konstituciją parašė gerą. Bet tikrovėje neišlaikė parlamentarizmo dvasios ir gana greitai Konstitucija buvo sulaužyta, parlamentas paleistas, imtos varžyti spaudos ir žodžio laisvės.
Valdžia ne tik palyginti „lengvai“ pasikeitė – dalis buvusiųjų „demokratų“ tuoj pabandė prisitaikyti, kadangi patys neturėjo demokratinio valdymo patirties. Uždaras valdymo modelis pasirodė „patrauklesnis“ tariamiems ir tikriems pavojams įveikti: juk nereikia diskutuoti dėl numatomų priimti sprendimų – nei dėl politinių, nei dėl ekonominių, o cenzūruojama spauda negali aprašyti aferų.
Valdymo uždarumas lėmė ir menkos kompetencijos valdininkijos formavimą – pradedant Ministrų tarybos kanceliarija. Vaižgantas carizmo laikotarpiu buvo įžvalgesnis, teigdamas, kad nepriklausomybė neturi būti „bet kokia“, nei gyvendamas antrojoje Respublikoje, kai irgi prisitaikė, retsykiais savo autoritetu ką nors užtardamas.
Viena vertus, galime teigti, kad neilgas Lietuvos nepriklausomybės tarpsnis tarp dviejų pasaulinių karų turėjo nedaug įtakos kartų kaitai, tad prisitaikymo „filosofija“ toliau tęsėsi ir skleidėsi sovietų imperijos sąlygomis.
Kas nors iš mūsų pokalbio skaitytojų reaguotų: kaipgi – juk nepriklausomoje Lietuvoje atsirado nacionalinės ekonomikos sistema, oficialiai įdiegta lietuvių kalba! Tačiau neoficialiai Valstybės teatro užkulisiuose artistai kalbėjos rusiškai, ministrai savo šeimose taip pat kalbėdavęsi kitomis kalbomis, su atvykusiu į namus gydytoju ligonis nesusikalbėdavęs lietuviškai, Kauno kavinėse galėjai laisvai skaityti SSRS oficiozą „Izvestija“, nors komunistų partijos veikla buvo uždrausta – mat esą „Izvestija“ – tai ne komunistų partijos „Pravda“ (argumentuodavo Valstybės saugumo departamentas). Ir tų „Izvestija“ skaitytojų netrūko.
Kita vertus, tam išsigandusiam, geruoju su SSRS linkusiam sugyventi valdžios elitui į nugarą ėmė šnopuoti nuostabi jauna karta – ją užaugino dar Steigiamojo Seimo klota gera švietimo ir mokslo politika, pagrįsta ne tik pastoviu finansavimu, specialiu pedagogų sluoksnio ugdymu, bet ir Tėvynės meilės dvasia. Maža to, tada dar žemė negalėjo būti suvokiama kaip „kilnojamas“ nekilnojamas turtas, todėl 1920-1922 m. jos reforma, pažadėta savanoriams, subrandino naujos ūkininkų kartos atsiradimą.
Deja, 1938 – 1940 valdantysis elitas gana „pigiai“ Lietuvą atidavė per visą tą savo „neutralumo“ politiką. Ir sovietų režimas pirmiausia ėmė naikinti štai tuos, „šnopavusius“ į nugarą – pradedant nuo šiemet minimos Rainių egzekucijos ir baigiant trėmimų ešelonais. O į valdžią pasisodino marionetes, iš tų, kurie kavinėse noriai skaitydavo „Izvestija“, kurie girdavosi dar iki okupacijos, jog gyvena „Maskvos laiku“.
Tarp 1918-ųjų ir 1940 matyčiau bent dvi nepriklausomas Lietuvas – drąsesnę nei kas Vakaruose galėjo tikėtis, paklojusią parlamentarizmo pamatus (t.y. 1922-ųjų Konstitucijos Lietuvą) ir bailesnę, užsidariusią po „neutralumo‘“ stogu (ir dvejomis kabinete priimtomis autokratiją įtvirtinusiomis Konstitucijomis), kur dalis laukė ir sulaukė broliškos SSRS „pagalbos“. Turbūt nesuklysime pasižvalgę kad ir dabar tų, kurie gyvena pagal Kremliaus televiziją. Jų netrūksta. Bet šiandien mus gelbsti... nemėgiamas parlamentas. Turiu mintyje ne konkrečios kadencijos Seimą, bet apskritai demokratinio viešumo aplinkybes.
Pri(si)taikymo metodikos, aišku, kailiu nepatyrę, iki galo nesuprasim, juolab kad sovietai ją vis keisdavo: vienus išgalabiję, kitus ištrėmę, bandė likusius integruoti, leisdami vaidinti „respubliką“, kurioje viskas bendra, išskyrus vadinamosios „partinės-tarybinės nomenklatūros gyvenimą“. O sovietinės inteligentijos elitas, į kurį norint patekti reikėjo beveik klano egzaminus laikyti (rinkėjo nuomonė negalėjo nieko lemti), turėjo ypatingą privilegiją daugiau žinoti, bet irgi daryti taip, „kaip reikia“ ateistinei vienpartinei sistemai. Tas elitas privalėjo žiūrėti, kad žmonės nereikštų savarankiško, kritiško mąstymo.
Negėda vogti iš valstybės
- Taip sovietų imperija, kurios pagrindas buvo vadinamoji bendra nuosavybė, suformavo ydingą požiūrį į valstybę. Šis požiūris leido manyti, jog iš valstybės ne gėda vogti.
Mat prisimenant 1940 – 1990 m. transformaciją socialinės ir ekonominės laisvės kryptimi, tenka atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos visuomenei irgi gan sunkiai sekėsi interpretuoti laisvės ir atsakomybės dermę. Nepriklausomos valstybės kūryba? Nežinau, ar tūlas pilietis priskyrė sau tokį vaidmenį.
Paskui jį, „eilinį“, ir biurokratas kai ko išmoko: XX amžiaus pabaigos piliečio paso versijoje buvo Lietuvos Respublikos įsipareigojantis įrašas apie jos piliečio gynimą ir globą. Naujoje versijoje to nėra: būk pats. Valstybė... šalia. Kai nėra įrašo, nebakstelėsi nei konsului, nei kitam diplomatui. Maža to, kas kita, jei ne sovietinių laikų patyrimas galėjo „išmokyti“ naująjį įstatymų leidėją, jog ir žemė gali būti... kilnojama?! „Vardan tos“!
Carinė Rusijos imperija atsainaus požiūrio į valstybės turtą, žemę išugdyti negalėjo, nes žmonėms įtakos darė kelios bažnyčios, kurių tam tikros vertybinės nuostatos buvo bendros, žmogaus ugdymo kriterijai sutapdavo. Privačios nuosavybės pripažinimas vertė viešai ir neviešai gerbti privačią nuosavybę. O posovietinėje erdvėje dar plinta sovietinio mąstymo vėžys, pagal kurį gvelbtis iš valstybės nėra blogai (dar tai vadinama „pasidaryti“).
Sovietmetis, įpratinęs vogti iš darbovietės, iš kolchozo ar sovchozo, suformavo veidmainio ugdymo mechanizmą („nekombinuosi – negyvensi“): viešai piktinkis, o naktį pavok, savo vaikui paaiškindamas, jog tai daryti ne gėda, kadangi tai priklauso valstybei. O vaikas šiukštu turi neprasitarti, bet irgi jau supras – ką galima nugvelbti. Šiuo atžvilgiu sovietizmo palikimas yra ir įtaigesnis, ir pavojingesnis nei carizmo epocha.
- Bet juk XIX a. pradžios rusų istorikas Nikolajus Karamzinas, paklaustas, kaip reikalai Rusijoje, yra atsakęs vienu žodžiu: „Vagia“.
- Taip! Nes dar yra ir kitas tokios prisitaikymo sampratos kampas, kurį ne tik šis istorikas, bet ir rusų rašytojai yra parodę: valstybės biurokratinio aparato problema. Niekas mūsų neišmokė geriau, nei dvi Rusijos imperijos, suvokti, kaip yra gera būti visagaliu valstybės biurokratu.
Įsiteikti viršininkui
- Vincas Kudirka paliko lietuviškai sukurtą taikliausią „viršininko“ įvaizdį (jei neminėsime Rusijos klasikų), apibūdindamas Rusijos biurokratinę sistemą, kuri rėmėsi ne iniciatyvomis, bet išskirtiniu juodajai žmogaus prigimties daliai būdingu pataikavimu ir vidaus kova dėl „šiltesnės“ vietos. Tai tikrai buvo alkani, rajūs, beatodairiški „vilkai-viršininkai“. Jų reikėjo bijoti.
Kovos dėl lietuviškos spaudos ir švietimo laisvės laikotarpiu buvo sugalvotas veiksmingas metodas: „paskųsk mažesnį viršininką didesniam viršininkui“, ir greičiausiai ką nors iš to laimėsi. Tai galiojo ir bolševizmo epochoje.
Dar caras Petras I yra sakęs, kad biurokratas gali eiti pareigas iki 3 metų, o po to jam galima drąsiai kirsti galvą, nes per tą laiką vis tiek bus ką nors pavogęs.
Šiandien žmonės Lietuvoje – tarp jų ir įtakingi asmenys, verslo atstovai – nesigėdija per privačius pokalbius ir priėmimus girtis, kaip jie apeina įstatymus, kaip vieną daiktą parduoda du kartus. Taigi sovietinis palikimas tikrai yra baisesnis. Būtų visiškai atskira tema apie realų biurokratijos įsigalėjimą ir įtaką politiniams sprendimams.
- Kodėl dabartinėje Lietuvoje taip smarkiai pakito švietimo ir inteligentijos vaidmuo, palyginti su 1918-aisiais pradėta Lietuva? Antrąją Respubliką iš esmės kūrė inteligentija. Apie dabartinę Lietuvą to greičiausiai nepasakytume...
- Visas ano meto politinis elitas buvo susijęs su spaudos organizavimu. O politinės žiniasklaidos leidyba reiškia komunikacijos gebėjimų ugdymą, tarp jų – gebėjimą suvokti kritiką. Dauguma pirmųjų 1918 – 1940 m. valstybės asmenų arba yra dirbę redaktoriais, arba kitaip buvo susiję su periodinės spaudos leidyba. Vadinasi, tai buvo žmonės, kurie brendo politiškai rinkdami bei nagrinėdami informaciją, kovodami dėl spaudos laisvių ir žmogaus teisių. Jie – kaip matyti patyrinėjus – suvokė, kad spauda yra labai svarbi komunikacijos priemonė, kai norima dalintis idėjomis ir telkti žmones.
Kitaip tariant, teisininkai, inžinieriai, gydytojai buvo socialinės kultūros žmonės, patys dalyvavę politinės kultūros kūryboje. Maža to, carinėje Rusijoje formaliai irgi buvo paisoma etiketo, pagarbaus elgesio; visa tai reikšminga. O sovietinėje imperijoje jau buvo privalumas bet kur elgtis (pa)prastai – išskyrus uždarą diplomatinį korpusą. Plūstis galėjo ir pardavėja, ir komunistų partijos sekretorius. Tačiau Jūsų klausimas verčia ištraukti kitą klausimą – o kas buvo tos inteligentijos mokytojai?
Elitas – neugdomas, išsilavinimas - negerbiamas
- Dabartinėje Lietuvoje mums trūksta aukštų principų ir investicijų mokytojui rengti. Ne apie atlyginimus kalbu. Mat diplomuotu mokytoju neturėtų tapti bet kas, nepatikrinus motyvacijos – tiek priimant į studijas, tiek į mokyklą. Studentas ateina į universitetus iš esmės menkai išmanąs savo šalies istoriją. Matyti, kad retai mokykloje mokiniai diskutuoja – jie to nepratinami daryti.
Kito principo trūkumas – vertinti universitetą kaip humanistinio lavinimo, kaip elito ugdymo mokyklą. Atrodo, dominuoja požiūris, kad tai neva yra taikomojo amatininkų rengimo mokyklos: vienai politinei dominantei nusprendus, universitetų gali atsirasti daug, kitai panorėjus – galima jų sumažinti.
Kažkur šiame tarpsnyje nubraukiamas pagarbus požiūris į universiteto asmenybes – tai ir yra (pa)prastas požiūris. O norėtųsi, kad politinis elitas gebėtų įžvalgiai mąstyti. Tai irgi darbas: kas bus iš to ar kito sprendimo? Paskui – gebėti pateikti savo idėjas. Nes pasakyti maždaug taip: „pastatysim Vilniaus universitetą į... vietą“ (!) reiškia nuspręsti, jog į šią mokyklą nebeužeis Lietuvą aplankantys karaliai.
Informacijos ir pinigų srautai tik iš pažiūros atrodo, jog yra valdomi. Deja, prasto, tačiau pareigas užimančio žmogaus komunikacija yra tokia: projektą parengiau, siunčiu jums „aptarti“, kadangi taip numato formalumai, tačiau, kai gausiu jūsų pastabas – nekreipsiu dėmesio, darysiu taip, kaip man ir mano pažįstamiems patinka. Per 20 metų tai tampa tradicija.
Žinoma, dalis „tarybų Lietuvoje“ užaugintų žmonių buvo idealistai, patikėję laisvės šūkiais, tačiau visiškai negebantys pritapti prie naujų ekonominių sąlygų, atsidūrę virsmo paraštėse. Ir nepritapusieji idealistai atvėrė duris tiems, kurie žinojo, kokia atsiranda puiki galimybė imti valdžią praktiškam tikslui įgyvendinti.
Šiandieniai potencialūs lyderiai dažnai nesugeba prisiimti valstybinės atsakomybės, nes neturi įsitikinimų: matai, kad skaito iš lapo ar sako, kas teisingai patarta, bet ne iš širdies. Tačiau nesavarankiška visuomenė ir buvo linkusi rinktis tokius politikus pagal simpatiją – ne pagal vertybinius principus: pagal šmaikštumą, išorinį paprastumą, vaizdinį šaunumą.
Tai ir yra laisvės rinktis problema. Juk prisitaikėlis negali išrinkti lyderio – renka prisitaikėlį ir populistą, ignoruodamas žinią, kad kandidatas kyšininkas, galbūt vagis, gal sovietinio saugumo bendradarbis. Vertybiniai kriterijai tokiam rinkėjui neturi praktinės naudos. Manau, iš tokio piliečio-rinkėjo turėtų būti atimta teisė balsuoti.
Ko pasiekėme? Jau žinome, jog valstybės apdovanojimus gali gauti ir auka, ir budelis. Netrikdo. Tai ne tik politinės terpės problema. Dalis piliečių labai susijaudina net ir tada, kai visa sporto rinktinė gauna apdovanojimus, o jos vienas narys, teistas už pasibjaurėtiną vyrui nusikaltimą – ne. Esą – kaip galima bausti už tai „antrą kartą“!
Todėl ir manau, jog politinis elitas, kai jis atrodo priėdęs arogancijos, iš tikrųjų atspindi tuos, kurie jį rinko. Būtų gerai, jei ne tik patyrę politikai, bet ir mokytojai suvoktų poreikį ir pareigą ugdyti naują politikų kartą. Deja, šios nuovokos trūksta.
- Visuomenės nesavarankiškumas kyla iš prisitaikėliškumo?
- Tiksliau – pataikavimo. To prisitaikymo mes Lietuvoje mokėmės daugiau kaip pusantro šimto metų. Vakaruose žmonės dažnai nesupranta to, ką patyrė kelios lietuvių kartos. Kad ir pažvelgus vien į Vilniaus miesto praeitį – kai per keletą XX amžiaus metų čia pasikeičia kelios valdžios: lenkų, sovietų, lietuvių, sovietų, nacių, vėl sovietų. Žmogus verčiamas prisitaikyti ir manyti, kad jis yra bejėgis, kol neturi „užnugario“.
Nesavarankiškumą ugdo ir vaizduotė apie itin sotų valstybinės biurokratijos gyvenimą. Iš tikrųjų ta vaizduotė turėjo pamatą. Mačiau praėjusio amžiaus pabaigoje vieno valdininko rankose „Lithuanian airlines“ bilietą „Vilnius-Varšuva“ už 68 litus. Žurnalistikai tai irgi buvo „neįdomi“ tema. Atskridome.
- Tomas Venclova sako, kad prisitaikėliškumą iš dalies lemia valstietiškai buožiškos šaknys – mentalitetas, kurio tipiniai atstovai neturi kitų interesų, išskyrus „savo šimtą margų“. Ar sutinkate su šiuo požiūriu?
- Tik iš dalies. Nereikėtų iš aukšto žiūrėti į lietuvių tautą. Juolab augus „tarybinio elito“ padangtėse, to, kuris turėjo – kaip sakiau –– teisę žinoti daugiau už visą likusią „tarybinę liaudį“.
Tauta – ne mužikai, bajorai – ne išdavikai
- Tai, apie ką mes kalbame, yra tautos drama. Tauta negyveno vien mužiko gyvenimo: XX a. pradžioje apskritai įvyko nacionalinis stebuklas, kai pavyko ne tik išsaugoti šią kalbą, bet ir tautai atgimti – dvasiškai, politiškai ir idėjiškai. Susiformavo elitas, atsirado lyderių, lietuvių kalba ėmė kraustytis į miestus, formavosi lietuviška miestų kultūra. Jei jau esi „pasaulio pilietis“, tai matyk, kur tos dramos šaknys, o ne vien vaisiai.
Žinoma, kuo didesnis žmonių nuošimtis gyvena kaime, tuo mažesnė visuomenės dalis vaidina svarbų vaidmenį nacionaliniu lygiu. Prisimenu tokį atvejį: prieš keliolika metų, važiuodamas traukiniu Lenkijoje, išgirdau du ūkininkus kalbantis apie komunistinio saugumo Varšuvoje devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį žiauriai nužudytą kunigą. Pašnekovai stebėjosi: ko tam kunigui prireikė lįsti į antikomunistinį disidentų judėjimą? „Būtų niekur nelindęs, ramiai sau sėdėjęs, kaip mes, ir sulaukęs gerų laikų“, - svarstė lenkai ūkininkai. Taip, tai – kaimiečio filosofija: paprasta ir būdinga visų šalių kaimiečiams. Kodėl turėtume kalbėti tik apie Lietuvos kaimiečius? Nebent apie tai, kaip dalis jų į Europą dabar važiuoja ir mokosi, kaip reikia su kaimynu sugyventi ir policiją gerbti. Išmoks – sugrįš.
- Kitos šalys gal taip lengvai neišsižadėjo nekaimietiško savo elito, kaip Lietuva 1918-aisiais?
- Viena vertus – taip. Kita vertus, turime objektyviai klausti ir vertinti: kodėl taip įvyko? Pažvelkime išsilavinusio žmogaus žvilgsniu. Išsilavinęs (ne tik išsimokslinęs) žmogus turi Idėją ir visada diegia tai, kas jam atrodo gera, naudinga, perspektyvu. Ar XX a.pradžioje lenkiškai kalbanti Lietuvos bajorija suvokė, ko ji atsisako? Tačiau buvo ir tų, kurie rinkosi Lietuvą, net nemokėdami kalbos – tai parodė 1905-ųjų Didysis Seimas.
Kuo rėmėsi geri valdovai, stiprindami savo valdžią? Ginklu, patikimais šalininkais ir informacija. LDK valdovai to trečio aspekto pakankamai neįvertino. O štai minėtasis imperatorius Petras, pagrįstai vadinamas Didžiuoju, ne tik savo bojarinams barzdas kirpdavo ir galvas kapodavo, bet ir pats asmeniškai buvo laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Jis suvokė informacinio veiksnio reikšmę telkiant pavaldinius, formuojant įvaizdį užsienyje. Ir Rusija vis stiprėjo, o Lietuva tuo metu silpnėjo.
Nežinome idėjos, kuri po unijos su Lenkija būtų telkusi LDK valdžias. Juk aristokratija rungėsi, ieškojo savo Bažnyčios, silpo. Kita vertus, o ko mes pykstame ant tų aristokratų? Jie kūrė LDK kultūrinį ir politinį paveldą. Ar Lietuva šį paveldą susigrąžino, ar jį suvokia kaip savo tapatumo ženklą?
Parodykime kurį nors mūsų XX a. politiką, kuris būtų pasakęs Rusijai, jog reikia čia grąžinti Lietuvos paveldo dalykus. Mat visada buvo sprendžiami „aktualūs“ politiniai klausimai, išskyrus išvežtą Lietuvos palikimą. Daiktai – dokumentai, leidiniai, regalijos, paveikslai turi dvasią. Jei ji yra namuose – yra apie ką mąstyti, suvokiant, kaip protėviai gyveno. Kopija tos dvasios neturi. Tai gal ir protėvių nebuvo, gal ir tas elitas neįdomus?
Apie mūsų bajorų tikras ar tariamas išdavystes jau ne kartą populiariai rašyta, kritiškas požiūris įdiegtas ne vienai kartai. Manau, neturėtume jų taip menkinti. Lietuvai labai svarbus XIX a. antrosios pusės dvarų kultūros reiškinys: juk dvaruose buvo mokoma skaityti, pirkiose – mokomasi. Nereikėtų vaikų mokyti, jog bajorija buvo „išdavikė“. Mat nuolat blogai atsiliepti irgi yra „filosofija“ – tada gali pateisinti, kodėl nieko, kas patvirtina tavo gimimą, namuose neturi būti: esą kursim naują Lietuvą, nesidairydami atgal.
Tuo metu istorijoje yra XIX a. pabaigos Atgimimas. Jo veikėjai liudijo, kad tautoje būta pakankamai stipraus užtaiso. Deja, šiame amžiuje jau ėmėme trypti Jono Basanavičiaus vardą, tarsi jis kada būtų užėmęs, išskyrus tą ypatingą vasario 16-ąją, kokias nors politines pareigybes.
V. Kudirka su visu savo literatūriniu palikimu išplėštas iš konteksto ir apkaltintas antisemitizmu – tokią neteisingą charakteristiką dar pokariu, visiškai pasikeitusiame politiniame kontekste paleido Vytautas Kavolis. Ir himno autorius ima atrodyti „nepatrauklus“. 2008-aisiais į jo 150-mečio minėjimą Operos ir baleto teatre neatvyko nė vienas iš pirmųjų asmenų.
Toks požiūris – neteisingas. Nereikėtų praeities herojų menkinti nei išsižadėti. Tiesa, viešos diskusijos intencijas dėl lietuvių kalbos „modernumo“ galima suprasti: jei orientuojamės į tai, jog Jungtinės Karalystės valdovė greit bus visų lietuvių valdovė – na, tuomet teks savo motinos kalbos išsižadėti...
- Galbūt neteisinga ir XX a. pradžios kultūrinį konfliktą pateikti kaip tautiškumo ir lenkiškumo susidūrimą? Gal tai buvo veikiau aristokratizmo ir tautiškumo susidūrimas?
- Gerai suvokime sąmoningo, subrendusio, energingo lietuvių elito vaidmenį XX a. pradžioje. Tie žmonės jau nebūtų taikstęsi su antraeiliais vaidmenimis ir buvimu antrose gretose. O jų bendraamžiai – tokie pat ambicingi jauni žmonės, iš kurių išaugo lenkų politinio elito lyderiai, galvodami apie Abiejų Tautų Respublikos modelį, nebuvo nusiteikę traktuoti Lietuvos kaip lygiaverčio partnerio. Tai buvo jų klaida – iš aukšto žiūrėti į Lietuvą ir Baltarusiją (Gudiją). Ir Lenkija iki šių dienų nesugeba pripažinti savo anuometinio elito darytos mąstymo klaidos.
Bendravimas su Lenkija – neorus
- Prieš 16-17 metų vyko diskusijos dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties. Teko vertėjauti dvišaliuose susitikimuose. Mačiau, kaip susiduria naujo ir naujo „seno“ lietuvių politinio elito filosofija su lenkų elito filosofija.
Minėta sutartis ant NATO ir ES slenksčio jau beveik stovėjusiems lenkams tuomet buvo reikalinga tam, kad jie galėtų parodyti turį gerus kaimynystės santykius. Tuo metu Lietuvoje vyko polemika: nusileidžiame ar nenusileidžiame Lenkijai? Nė viena iš šių pozicijų nebuvo teisinga: derybos apskritai neturėjo būti grindžiamos tokiu požiūriu – „nusileisti“ arba „nenusileisti“. Kaip tik tuo metu susitinkant pradėta žadėti įvairius gerai nepasvertus dalykus – turbūt manant, jog nebūtinai reikės laikytis to, kas ištarta.
Šitaip buvo tik formaliai sukurtas Lenkijos, kaip strateginio partnerio, įvaizdis. O dabar turime ilgamečio neoraus bendravimo rezultatą.
- Iš kur kyla šiandienės įtampos tarp Lietuvos ir lenkų – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos lenkų?
- Kaip jau sakiau, neoraus ir nelygiaverčio bendravimo požymių būta nuo tarpvalstybinės sutarties rengimo laikų. Prisimenu amžinatilsį žurnalistą – Lenkijos radijo korespondentą Vilniuje Andrzejų Klubinskį, kuris, išvykdamas iš Lietuvos, kai buvo uždarytas biuras Baltijos šalims, dalijosi veik dešimties Lietuvoje gyventų metų įspūdžiais. Jis labai stebėjosi Lietuvos politikais, kurie, jo manymu, nesolidžiai elgėsi, atstovaudami savo valstybei. Tą solidumo stygių liudijo kad ir Lenkijos lietuvių, kaip politinio veiksnio, ignoravimas. Nebūtina būti aristokratu pagal kilmę, svarbu – pagal dvasią. Tada nebus baisu susitikti su aristokratais.
Lenkijos lietuviai kažkada man pasakojo apie vieno Lietuvos Ministro pirmininko vizitą į Seinus. Vakarienės metu jis Lenkijos lietuvių būrelio paklausė: „Tai kada jūs čia atsiradote? Kada atsikraustėte?“ Manau, su tokiomis žiniomis apie Lietuvos valstybę ir jos istoriją žmogus negali eiti aukštų valdžios pareigų.
Juk ir Lietuvai, ir Lenkijai yra reikalingi geri tarpusavio santykiai. Tačiau to gerumo nepasieksime vienos šalies intervencijomis į kitos šalies vidaus reikalus – kad ir į švietimo sistemos dalykus.
- Lenkija, Jūsų manymu, kišasi?
- Neabejotinai kišasi. O kuri šalis pasaulyje elgtųsi kitaip? Kita vertus, politinė Lietuva pastaruosius keliolika metų buvo „primiršusi“, jog ji yra integrali valstybė ir jos gyventojus net dabar turi stebinti kai kurie nesuvokiami dalykai. Pavyzdžiui, tai, kad praėjus dviem nepriklausomybės dešimtmečiams pranešimas apie premjero ar švietimo ir mokslo ministro vizitą į Vilniaus ar Šalčininkų rajoną prilygsta pranešimui apie vizitą į užsienio valstybę.
„Laisvė“ yra procesas, tai – ne pavardė. Jei tai būtų kieno pavardė, tegu būna rašoma „Laiswe“, nes tai yra tik jo nuosavybė – ne kalbos dalis ir ne laisvės dalis. Manau, laisvoje šalyje žmogus nebijos dėl savojo tautiškumo, jei kito tos pačios valstybės piliečio vardas ir pavardė pase bus įrašyti lotyniškomis raidėmis. Noriu pabrėžti: vardo ir pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis jokio pavojaus Lietuvos suverenumui nekeltų – kitaip nei švietimo sistemos išimtys ar auklėjimas pagal kitos valstybės švietimo sistemos reikalavimus.
Lietuvos politiniuose sluoksniuose neteisingai interpretuojama lietuvių kalbos gramatika, konkrečiai – raidynas. Ten, kur pateikti lietuviški rašmenys, yra konkreti pastaba: asmenvardžiai gali būti rašomi ir kitomis lotyniškomis raidėmis. Taip yra nuo Jono Jablonskio laikų. O mes lygioje vietoje susikuriame sau problemą... Negana to, vienas profesorius net spaudoje ironizuoja: tai dar kuris nors kitas užsigeis pase kirilicos ar ivrito! Profesoriau, atsiversk lietuvių kalbos gramatikos raidyną su ta minėta pastaba. Išjunkime baimę arba, kaip pasakė vienas įžymus pasaulio politikos veikėjas, dabar jau – Palaimintasis: „Nebijokite“.