aA
Europos Parlamento narys, pretendentas į Prezidentus Petras Auštrevičius, pristatęs savo rinkiminę programą, kalba apie europietiškumo Lietuvoje trūkumą ir tikina, kad tapęs Prezidentu, esmines šalies problemas siektų spręsti nacionalinių susitarimų būdu. Politikas neslepia, kad jau žino, ką remtų Prezidento rinkimuose, jei pats nepatektų į antrąjį turą.

DELFI Dėmesio centre –pokalbis Petru Auštrevičiumi apie jo Prezidentinę kampaniją, konkurentus ir liberalų ateitį.

– Perskaičius jūsų programą, pone Auštrevičiau, pirma mintis atėjusi į galvą, kad jūs – nacionalinių susitarimų kandidatas. Jūs siūlote nacionalinius susitarimus beveik visais šaliai svarbiausiais klausimais. Kodėl?

– Todėl, kad aš manau, jog viešoji politika apskritai turi remtis sutarimu – bendru ir vienijančiu tautą, politikus tikslu. Jeigu tu nesusitari, gali bandyti kažką padaryti, bet mes matome kaip toli Lietuva nuėjo atskirose reformose: švietimas, sveikata, kitos sritys.

– Kiekvieną kartą daugelį sričių reformuojant kas ketverius metus, tai jūs sakote?

– Ketveri metai dar per ilgas laiko tarpas. Aš atsimenu, kad kai kurioms vyriausybėms tekdavo bandyti mažiausiai du kartus tas reformas įgyvendinti. Kitaip tariant, mes nepajudame sutarę link to tikslo, žinodami priemones ką mums reikia pakeisti. Aš manau, kad atėjo laikas iš tiesų keisti Lietuvoje politinę kultūrą. Manau, kad mes subrendome. Mums jau 30 m. po nepriklausomybės atkūrimo, 15 m. esame ES ir jeigu mes dar neišmokom europinio darbo metodo... Juk Europos Sąjunga kūrėsi būtent tokiu principu – susitarimo. Ten irgi visada buvo įvairių iššūkių, bet visad laikomasi bendro sutarimo principo. Kodėl mus estai aplenkė? Todėl kad jie turėjo panašios pakraipos vyriausybę 10 m. – štai jums veiksmo sprendimas. Aš siūlau ne spekuliuoti tais nacionaliniais susitarimais, jie turi būti dėl atlyginimų ir pensijų, dėl švietimo, dėl kultūros ir dėl gynybos. Kam blaškytis, jeigu galime daryti solidžiai.

Petras Auštrevičius
Petras Auštrevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

– To paties klausimo klausiau ir Ingridos Šimonytės, kuri siūlo susitarti dėl Lietuvos – tai jos viena esminių idėjų, juk tada apskritai išnyktų politinė konkurencija daugeliu klausimu? Skirtingas požiūris į tai, kaip organizuoti sveikatos apsaugą, kokia turi būti švietimo politika ir t.t. ir yra pagrindinis politinės konkurencijos aspektas.

– Aš nemanau, kad pacientai, kurie ateina į ligonines ir poliklinikas, tikisi, jog ten bus socialdemokratų, konservatorių ar liberalų gydymo kursas. Jie tiesiog nori stabilios, kokybiškos, jiems pasiekiamos ir laiku suteikiamos pagalbos. Aš manau, kad politikų tikslas – konkuruoti dėl idėjų, kaip galima reformuoti, ar kada reikia pasiekti vieną ar kitą kokybę, bet nemanau, kad tai yra pastovios konkurencijos laukas.

Visiškai neseniai Europos Parlamente lankėsi Suomijos premjeras. Jis pasakė vieną gerą dalyką: „pas mus susitarti ir pasiekti susitarimą užtrunka, bet mūsų skiriamasis bruožas tas, kad vėliau to susitarimo laikomės.“ Aš manau, kad mums reikia tapti šiek tiek suomiais, išmokti tos politinės kultūros ir nustoti blaškytis. Tas blaškymasis yra per brangus žmonėms. Jie nemato valstybės pažangos, nemato valstybės, kokią jiems esame žadėję prieš stojant į ES. Kiek daug vilčių sukėlėme ir dabar matome rezultatus, kuriais visi nepatenkinti.

– Ar tikrai visi nepatenkinti rezultatais? Tokį niūrų piešinį piešiat.

– Kalbu apie tas sritis, kurios ir šiai dienai lieka neišspręstos. Švietimas – geriausias pavyzdys.

– Sakote „netampame pilnaverte Europa“ Ką turite omenyje? Kas paslėpta po tuo nepilnavertiškumu?

– Niekas nesiginčys – turime pilnavertę narystę. Atrodo, esame viduje, turime tuos pačius darbo metodus, mus kviečiasi į susirinkimus, aptarinėjame bendrai visus klausimus, bet žiūrėkime, kas atsitiko. Praktiškai pastaruosius 15 m., ypač paskutinius 10 m., ekonomikos srityje koks yra mūsų pagrindinis konkurencinis išskirtinumas? Pigumas. Kiek galime konkuruoti pigia darbo jėga? Kiek Lietuvos žmonės, turėdami laisvo judėjimo teisę, gali pakelti pigios ekonomikos, pigios darbo jėgos iššūkius?

Aš iš esmės netikiu, kad Europa kėsinasi į Lietuvos kultūrą. Atvirkščiai. Kai lietuviams buvo leista kultūros srityje konkuruoti su europiečiais – mus pripažino. Kultūra yra vienas stipriausių Lietuvos atstovavimo pasaulyje požymių ir priemonių.
P. Auštrevičius

– Bet šitą pranašumą Lietuva, kaip jūs žinote, jau po truputėlį praranda.

Praranda, bet ar mes esame žmonėms paskelbę, kad atsisakome šito, sakyčiau, užtrukusio ydingo ekonominio modelio? Ne to mums reikia. Pažiūrėkime, kas pas mus vyksta politinėje srityje – pastovūs vaidai. Keli rūmai, kelios valdžios nesusitaria tarpusavyje. Pavyzdžiui, premjeras nuvažiuoja į Izraelį, Prezidentė jį sukritikuoja. Kas tai yra? Negi negalima susiderinti, negalima sutarti prieš tai? Aš keliu klausimą, kodėl pastaruosius 5 m. Lietuvos atstovas Europos Komisijoje taip ir nebuvo susitikęs su prezidente. Kodėl? Negi nematome prasmės, kad viduje susitarę, apsitarę eitume į priekį? Mes lyg ir esame Europoje, bet toks įspūdis, kad einame šalia jos. Mes esame pigia Europos kopija – tiek ekonomine, tiek ir politine. Ir man iš tikrųjų kyla abejonių, ar laikomės tų pažadų, kuriuos davėme žmonėms stodami į Europos Sąjungą.

– Daug klausimų palietėte. Vienas iš jų – tam tikri asmenybiniai konfliktai. Turbūt yra akivaizdu, kad Sauliui Skverneliui su Dalia Grybauskaite turbūt nepavyksta susiderinti beveik nieko ir tai yra faktas.

Petras Auštrevičius
Petras Auštrevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij


– Tai yra liūdnas faktas. Liūdnas faktas, nuo kurio kenčia viešosios politikos kokybė, nėra susišnekėjimo, nėra kalbėjimo. Manau, kad ožiuotis ir kelti klausimą kas pirmas, o kas antras ir kas pas ką turi eiti pirmas pagaliau turi pasibaigti. Aš netikiu reitingine lyderyste, kad viską matuoti reikia pagal tai, kaip tave vertina Lietuvos žmonės. Turi būti telkianti lyderystė, kur pateiktum tokį pasiūlymą, jog oponentai negalėtų atsisakyti.

– Sakote, kad demokratijos mažėja. Jūsų nuomone, Dalia Grybauskaitė prisidėjo prie to, kad demokratijos Lietuvoje yra mažiau?

– Pastaruosius dešimt metų aš nematau jokių požymių, kad Lietuvoje demokratijos atsirastų daugiau. Todėl, kad politinių partijų statusas buvo kvestionuojamas ir jų vieta.

– Ypač pirmoje kadencijoje – taip. Prezidentė save suvokė kaip iššūkį partinei sistemai.

– Būtent. Bet mes esame demokratija. Gali nepatikti vienos ar kitos partijos, bet partinė sistema yra demokratijos pagrindas. Iš jų atsiranda atstovai, kurie renkami į Seimą ir panašiai. Šiuo klausimu aš matau nestabilią politinę sistemą, viduje, kaip jau kalbėjome, valdžios nesusikalba. Tai, manau, apskritai ardo valstybės valdžių sąrangos principus. Drįsčiau teigti, kad pastaruosius 10 m. mes stagnuojame. Tai rodo ir įvairūs tarptautiniai reitingai: korupcijos ar kiti rodikliai. Turime kalbėti apskritai apie sistemos ateitį.

Būkime valstybe, kuri savo gynybos politikoje, savo saugumo politikos perspektyvoje sugebėtų sujungti ir europiečius partnerius, ir JAV kariuomenę. Manau, jos buvimas Lietuvoje gerokai padidintų mūsų saugumą ir abejoju, ar labai patuštintų mūsų kišenes.
P. Auštrevičius

– Keletas linksmesnių dalykų iš jūsų programos: „kietakakčių tautinio identiteto puoselėtojų aktyviai peršamas požiūris, esą Europa naikina ar gali praryti Lietuvos kultūrinį identitetą, yra nepagrįstas ir išgalvotas.“ Ką jūs vadinate kietakakčiais tautinio identiteto puoselėtojais? Ar jų yra tarp kandidatų į prezidentus?

– Gerai paieškojus, matyt, galėtume vieną kitą ir surasti. Ką aš turiu omenyje? Kultūra yra labai svarbi sritis ir į ją investuoti kviesčiau valstybę tiek, kiek tik gali. Įsipareigojimai turi būti didesni. Kultūros svarba niekuo nesiskiria nuo gynybos sektoriaus, saugumo. Kuo stipresnė tapatybė, kuo žmonės labiau tapatinasi su tauta, tuo viskas yra geriau: žmonės savimi labiau pasitiki, labiau pasitiki valstybe.

Aš iš esmės netikiu, kad Europa kėsinasi į Lietuvos kultūrą. Atvirkščiai. Kai lietuviams buvo leista kultūros srityje konkuruoti su europiečiais – mus pripažino. Kultūra yra vienas stipriausių Lietuvos atstovavimo pasaulyje požymių ir priemonių. Todėl jeigu mes bandome siaurinti viską sakydami, kad europinė konkurencija kenkia, kad turime vystyti kažką specifiško, grįžti prie tam tikrų pradų... Man patinka tautinio kostiumo spalvos, bet ne vien tik tautinis kostiumas turi būti nacionalinės kultūros puoselėjimo objektu.

– Jūs raginate siekti, kad Lietuvoje būtų įkurta nuolatinė JAV karinė bazė. Kokiomis priemonėmis, jūsų nuomone, to galima pasiekti? Ypač atsižvelgiant į tai, kad gali būti jog Vokietijoje netgi neliks nuolatinių karinių bazių, lenkija pateikė 2 mlrd. pasiūlymą ir iki šiol negavo deramo atsakymo.

– Jeigu amerikiečiai paliks Vokietiją – kur jie trauksis? Jie trauksis apskritai, ar jie perdislokuos bazes kitur.

– Trumpas išgirdo lenkų pasiūlymą, kuriame buvo įrašyta konkreti suma. „Now you talk“ (dabar kita kalba), sakė Trumpas.

Auštrevičius: žinau, ką remčiau antrajame Prezidento rinkimų ture, bet tikrai ne Skvernelį
© DELFI / Kiril Čachovskij


– „Money talks“ (pinigai kalba) – tai labai svarbus dalykas. Manau, kad ems pasiryžę investuoti, nes mums ne tas pats mūsų valstybės ir žmonių saugumo ateitis. Mes turime pateikti šį pasiūlymą. Gal mes baigtume tą apskritai nereikalingą diskusiją kur mes daugiau investuojame ir kuo labiau pasitikime: ar naujai kuriama Europos ginkluotų pajėgų vizija, ar NATO. Manau, kad Lietuvoje saugumo niekada nebus per daug. Jei pasiryžtume ir rpadėtume tiesioginius pokalbius su Vašingtonu šiuo klausimu, parodytume savo investicinius planus dešimtmečiui į priekį, manau, tikrai galime prisikviesti JAV karinę bazę į Lietuvą. Tai būtų labai aiškus signalas tiems, kurie kartais dar abejoja, kam priklauso šis regionas.

– Bet mes turime nuolat dislokuotą NATO batalioną, šiuo atveju tai yra vokiečiai. Yra partneriai čia.

– Būkime valstybe, kuri savo gynybos politikoje, savo saugumo politikos perspektyvoje sugebėtų sujungti ir europiečius partnerius, ir JAV kariuomenę. Manau, jos buvimas Lietuvoje gerokai padidintų mūsų saugumą ir abejoju, ar labai patuštintų mūsų kišenes.

– Kiti dalykai. Pone Auštrevičiau, jūs esate vienas iš tų kandidatų, kuris vienu metu dalyvaus dviejuose rinkimuose ir neketinate atsisakyti kandidatavimo į Europos Parlamentą. Partijos nariai jus pakėlė į pirmą vietą sąraše. Kodėl jūs kandidatuojate dviejuose rinkimuose? Planas A ir planas B? Ar čia planas A labiau jus reklamuoja kaip kandidatą į EP?

– Geras klausimas ir aš turiu atsakymą. Visų pirma aš nesislepiu sakydamas, kad neturiu nieko bendro su Liberalų sąjūdžiu. Aš galbūt neturiu nieko bendro su tais, kurie padarė tam tikrų klaidų, bet aš tikiu savo partija. Manau, kad nesvarbu kur tu kandidatuoji – laikysiuosi tų pačių tikslų ir tų pačių vertybių. Abiejuose rinkimuose man svarbiausia, kad Lietuva būtų europietiška, tvirta ir teikianti žmonėms geriausias galimybes.

– Bet tai yra jūsų, kaip kandidato, silpnumas ir oponentai tuo tikrai pasinaudos.

– Galbūt kiti gali pamatyti tame silpnumą, bet aš manau, kad politiko darbas yra dalyvauti rinkimuose. Dalyvauti tose forumuose ir diskusijose, kur gali pateikti savo viziją. Aš esu tikras, kad tą viziją tiek vienu, tiek kitu atveju aš turiu.

Politinė karjera yra būtinas dalykas ir reikia labai skatinti jaunimą, kad jis eitų į politiką ir ateitų su ambicingais planais, bet jie turi telkti žmones, o ne pasakyti, kad jų jaunystė ir yra tas kriterijus, kuris turi lemti lyderyste. Aš tuo netikiu.
P. Auštrevičius

– Šiek tiek užsiminėti apie partiją ir pristatė savo komandą. Čia iš tikrųjų daugybė žinomų liberalų: Viktorija Čmilytė, Vitalijus Gailius, Virgilijus Alekna ir kiti žmonės. Jūs pats kandidatuosite į partijos pirmininko postą?

– Liberalų sąjūdžiui neabejotinai reikalingas atsinaujinimas. Mes privalome su tikėjimu žvelgti į mūsų veiklą ateityje. Aš esu tikras, kad mūsų ideologija yra naudinga Lietuvos politiniame gyvenime. Mes turime ką pasakyti, esame optimistinė partija. Mums reikalingas atsinaujinimas ir aš galiu tik dar kartą pasakyti, kad į partijos pirmininko postą aš nekandidatuosiu. Manau, kad reikalingi nauji veidai.

– Kaip manote, Eugenijus Gentvilas kandidatuos ar ne?

– Jis ir 2017 m. pabaigoje kandidatuodamas sakė, kad tai yra jo paskutinė kadencija. Aš tikiu, kad jis laikysis šito žodžio. Partijai, kaip niekada anksčiau, reikalinga atsinaujinimo dvasia ir, žinoma, veidas, kuriuo patikės Lietuvos rinkėjas.

– Kai kurių iš veidų jūs jau netekote. Tai didelis praradimas?

– Tam tikras. Bet geriau baigti tas vidines rietenas ir nesusipratimus. Galbūt kažkas norėjo daryti vidinę karjerą, nepaisydamas to, ar sugeba mobilizuoti žmones. Turiu omeny, pavyzdžiui, Aušrinę Armonaitę. Ji buvo ambicinga frakcijos narė, norėjo būti šiandien ir dabar visur pirmose pozicijose, bet nebūtinai kiti frakcijos nariai matė ją tose pozicijose. Politikoje yra būtinas sutarimas ir tolerancija. Tai toks lipimas per kojas ir per galvas, kad ir jauniems, ambicingiems žmonėms, baigiasi tuo, kad prarandamas pasitikėjimas.

– Jūs sakote, kad ji įstūmė save į kampą?

– Manau, kad taip. Politinė karjera yra būtinas dalykas ir reikia labai skatinti jaunimą, kad jis eitų į politiką ir ateitų su ambicingais planais, bet jie turi telkti žmones, o ne pasakyti, kad jų jaunystė ir yra tas kriterijus, kuris turi lemti lyderyste. Aš tuo netikiu.

– Kaip vertinate Eugenijaus Gentvilo raginimą liberalams vienytis?

– Ne dabar ir ne čia.

– Į tai atsiliepė, beje, tik Artūras Zuokas.

– Kurio partija aš labai abejočiau, ar ji apskritai egzistuoja. Aš manau, kad mes turime būti ta centrinė liberalių pažiūrų partija su kuria norėtų būti kiti. Kai jie paprašys mūsų būti kartu, tada bus mūsų pripažinimas. Mums reikia stiprėti.

– Ar tai įmanoma apskritai? Kad ir trumpuoju laikotarpiu – iki kitų Seimo rinkimų pakilti nuo tos korupcijos bylos? Kiekvienas teismo posėdis jus skandina.

– Ir aš tuo nesižaviu. Aš jaučiu, kad ateina ta bloga žinia ir turi tiesiog krūptelėti nuo tos žinios. Bet vertinkime viską optimistiškai ir iš laiko perspektyvų. Manau, kad atėjusi nauja ambicinga karta, turinti ką pasiūlyti, nubrėš naują liberalų gyvenimo viziją Lietuvoje.

– Jeigu taip nutiktų, kad jūs nepatektumėte į antrą Prezidento rinkimų turą, ar jūs jaučiate tarp savo konkurentų vieną ar kelis, kurie, jūsų nuomone, būtų verti to, kad juos paremtumėte?

– Aš matau panašumų su kai kuriais. Su jais mes galėtume daugeliu klausimų sutarti.

– Pavyzdžiui?

– Aš neminėsiu pavardžių, kad korektiškai išlaikyčiau politinę kovą. Aš tiems kandidatams pats geriau pasakysiu atvirai. Aš matau galimybę su jais dirbti. Būkime atviri – aš jaučiu, kad jie nėra nusiteikę prieš Lietuvą, nesvarbu, kad atstovauja kiek kitai ideologijai.

– Ar tarp tų politikų galėtų būti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis?

– Aš sunkiai numatyčiau tokią galimybę. Daugeliu atveju mane stebina priimami sprendimai ir dar labiau būdai, kaip jie pateikiami visuomenei: nepasitarus su visuomene, o bandant dominuoti. Aš nesu tokio valdymo stiliaus atstovas. Aš pratęs derybose ieškoti sutarimo, o ne konflikto. Aš manau, kad ponas Skvernelis labiau tiktų vadovauti šios koalicijos, šios kadencijos Vyriausybei, nei tapti valstybės vadovu, ką parodė ir kai kurie jo pasirodymai tarptautinėje scenoje.

– Na, bet jeigu jis taptų prezidentu, tai beveik neliktų konfliktų tarp institucijų.

– Ir tiesą sakant aš nenorėčiau, kad Lietuva grįžtų į 1992-1996 m. laikotarpy, kai viskas buvo vienos LDDP partijos rankose. Tiek skandalų, tiek korupcinių istorijų iš to laikotarpio, kad ta uodega tęsiasi iki šių dienų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(38 žmonės įvertino)
3.4211
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sovietų valdžios įslaptintas incidentas: Uralo kalnuose rasti septyni kūnai, mįslingos detalės šiurpą kelia iki šiol (11)

Rusijos generalinės prokuratūros atstovas Aleksandras Kurenojus vasario 1 d. pranešė, kad tyrėjai...

Nekilnojamojo turto kainos: problemos Švedijoje galėtų persikelti į Lietuvą (4)

Nekilnojamojo turto rinkos burbului Švedijoje artėjant pabaigos link, „Swedbank“ ekonomistas...

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (15)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Skurdas pagal norvegus: pinigų stoka besiskundžianti 50-metė norvegė laukia 1700 eurų pensijos (361)

51 m. norvegė Liv Iversen yra seniausio lėlių teatro pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (455)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje – įtempta kova: paaiškėjo visas finalistų sąrašas (251)

Vasario 16-osios vakarą suskambo antrasis nacionalinės „ Eurovizijos “ pusfinalis. Ši...

Globos namų darbuotoja nusprendė prabilti apie tai, kas vyksta už uždarų durų: situacija kelia nerimą (111)

Kylantys incidentai, psichologinės pagalbos trūkumas ir nekompetetingi darbuotojai – tokias...

Kurtizanių amžius Paryžiuje: nuo slaptų bordelių iki šampano vonių ir „meilės kėdės“ (38)

Prieš kelis metus Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay) pirmą kartą surengė šokiruojančią...

Adomaitis galimybes finale vertina vienodai, Maksvytis gailisi suklydęs ir nesuvaldęs auklėtinių (36)

Luigi Lamonica buvo labiausiai aptarinėjamas personažas prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalo...

Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems (45)

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius...