– Pone Auštrevičiau, jūs vienas pirmųjų paskelbėte kandidatuosiantis į prezidento postą ir tuo pat metu esate vienas tyliausių, mažiausiai matomų kandidatų. Kodėl?

– Pirmiausia partijai reikėjo būti matomai ir mes turėjome turėti savo kandidatą ir tai buvo visiškai logiškas sprendimas vėlyvą pavasarį, kaip mes tai ir padarėme. Mes turėjome atranką, tai nebuvo vieno kandidato pasirinkimo reikalas. Bet vėlgi, mes padarėme tai kiek kitaip nei kitos partijos – be savitarpio muštynių ir neaiškumų. Bet, matot, ar reikia pradėti kalbėti apie Kalėdas spalio mėnesį? Abejočiau. Turėti kandidatą ir nuosekliai, logiškai ruoštis – nereiškia skubėti. Man klausimas kyla, o kokią kampaniją mes turėsime 2019 m., jei 2018 m. mes viską, atrodo, norime pabaigti. Pamatyti visus kandidatus, kelis kartus apsisukti aplink Lietuvą, pasakyti savo nuostatas, programas, pasisveikinti su kuo reikia ir nutilti? Aš manau, ne.

– Iš to, kaip elgiasi kai kurie kandidatai, Jums susidaro įspūdis, kad rinkimai ties Kalėdomis?

– Ne visi taip elgiasi kandidatai, bet kai kurie tikrai taip elgiasi. Ir ši kampanija buvo ypatingai paankstinta, matyt, matant ir kitų kandidatų neapsisprendimą – matyt, taktika tokia.

– Reklamuoti savo kandidatus, kol sprendimo nepasakė valstiečiai, pavyzdžiui?

– Taip, nematant kitų fone ir pan. Bet nėra prieštaravimo. Yra nustatytas kandidatas, jis ruošiasi, dirba, jis matomas, įpareigojamas ir motyvuojamas dirbti toliau. Bet sakau, nereikia Kalėdų švęsti spalio mėn.

– Jūs nesat matomas kaip kandidatas vien dėl to, turbūt, kad gana aktyviai dirbate Europos Parlamente. Ar čia jūsų taktikos klausimas?

– Matote, kai mane pakviečia į laidas, aš ateinu.

– Na, jus galima kviesti į laidas, bet jūs neateinat, nes jūsų nėra Lietuvoje dažniausiai.

– Ir, tiesą sakant, aš turiu pasiaiškinimą. Aš turiu atlikti savo darbą Europos Parlamente. Jei aš ten neatliksiu darbo, galbūt aš ir kitur neatliksiu darbo. Kur esi, ten privalai. Tai yra vienas iš mano principų gyvenime. Aš visuomet reiškiuosi viešumoje, rašau straipsnius, esu Facebooke ir kitur. Jūs mane tikrai rasit, aš niekur nepasislėpęs. Matyt, tikrai, ir aš, ir liberalai nemes milijonų į šituos rinkimus, yra akivaizdu. Mūsų kampanija galbūt yra kitokia šiek tiek. Bet žinot, su kuo lyginsite mane. Yra klausimas – bus atsakymas.

Edmundas Jakilaitis ir Petras Auštrevičius

– Ne pirmą kartą dalyvausite prezidento rinkimuose. Kaip jūs pats vertinate savo šansus? Ypač, turiu omeny, tikrai stiprių kandidatų yra šiuose rinkimuose – ir Gitanas Nausėda, ir Ingrida Šimonytė, jau nekalbu apie tai, ką bepasirinktų valstiečiai, kurie dabar yra valdanti partija ir turi daug galimybių pristatyti savo pozicijas. Kaip jūs pats vertinate savo galimybes?

– Visiškai realiai. Man patinka konkuruoti su stipriais kandidatais, tik tada gali pamatyti save jų fone. Nemanau, kad esu tas kandidatas, su kuriuo jie nesiskaitys. Tai būna labai dažna kampanijos klaida, kada nuvertini kitus. Mes tai žinome iš kitų sričių. Todėl aš viską vertinu realiai. Taip, yra tam tikras politinis fonas, kuris galbūt nėra pats palankiausias – būti liberalu šiuo metu Lietuvoje, bet mes ir tai pergyvensime.

– Neabejoju. Pagal visuomenės apklausas nesate tarp populiariausių, ir toli gražu, gal dėl to, kad ta žinia apie jūsų kandidatavimą nėra nuėjusi plačiai. Jūsų pavardės nematyti net tarp dešimties populiariausių kandidatų. Kuo jūs pats tai aiškinate?

– Iš vienos pusės, aš manau, kad gal ir tie, kurie darė apklausas, neįtraukė. Na, žinome – jos kartais būna šališkos. Ir nereikia čia nieko slėpti. Iš kitos pusės – nežinau, žmonėms esu prisistatęs, šiaip esu žinomas ir nesislapstau. Galbūt nevažinėju kiekvieną dieną, ką reikės daryti kampanijos metu. Bet kai prasidės kampanija, tada ir bus tikras laikas, kada prasidės važinėjimai, bendros diskusijos, forumai, pokalbiai. Sakau, kad dar neatėjo laikas Kalėdoms.

– Jūs ketinate kandidatuoti ir į Europos Parlamentą. Turbūt, vis dėlto gali būti ženklas ir yra ženklas, kad jūs turite ir planą A, ir planą B. Ar jie net yra to paties plano dalis. Nes juk kandidatavimas į prezidentus tikrai nepakenkė dar nė vienam kandidatui į Europos Parlamentą.

– Nežinau, aš nedariau specialių tyrimų, neanalizavau šito reikalo. Iš vienos pusės yra tiesioginė priklausomybė. Prezidento ir europarlamentaro veikla labai persipinanti. Tai ir užsienio politika, ir europinė politika. Galima sakyti, pagrindinė dalis esamo ir būsimo Lietuvos prezidento. Todėl čia nėra jokio vidinio prieštaravimo. Aš juk nekandidatuoju į finansų ministro postą.

– Nors kaip ekonomistas, galėtumėt.

– Taip, tai, žinoma, labai svarbi pareigybė, ir aš labai atsakingai tai vertinu. Matote, laikas persipina, persidengia ir ne aš nustačiau šitas ribas. Prisipažinsiu, man darbas Europos Parlamente labai imponuoja. Ne tik imponuoja, man pasisekė ir pasiekti kai ką. Šiemet buvau išrinktas aktyviausiu užsienio reikalų komiteto nariu tarp septyniasdešimties. Šioje srityje galiu pasakyti ir ką nuveikiau, ir ką nuveiksiu per artimiausią kadencijos dalį. Aš to nematyčiau kaip prieštaravimo.

– Gali susidaryti įspūdis, kad jūs gudraujate. Prezidento rinkimus naudojate kaip žinomumo didinimą Europos Parlamento kampanijai.

– Matote, tada galima pasakyti, kad visus tuos ketverius metus, kol esu Europos Parlamente ir išeinu į viešumą, bandau sau susikurti kokią nors poziciją. Bet kai tu turi darbus, kuriuos gali paaiškinti žmonėms, ką esi nuveikęs, matyt, lengva ir kampanija.

– Situacija Liberalų sąjūdyje. Būtų įdomu išgirsti, kaip jūs matote dabar susiklosčiusią padėtį tiek dėl Vilniaus, kai Remigijus Šimašius palieka partiją, taip pat ir dėl Klaipėdos, kur dabartinis meras irgi kandidatuos prieš Liberalų sąjūdžio kandidatą. Kaip jums visa tai atrodo?

– Savivaldos rinkimai bus pirmieji, kada mes būsime išbandyti susiklosčius naujoms aplinkybėms. Matote, galbūt skambės paradoksaliai, tačiau aš pasakysiu, kad Šimašiaus pasitraukimą iš partijos su dalimi Vilniaus skyriaus narių aš priimu kaip atsinaujinimo dalį. 2017 m., kai mes atsistatydinome iš Remigijaus Šimašiaus pavaduotojų su Vitalijum Gailiumi, turėjome argumentų. Matėme, kad partija netvarkoma taip, kaip turėtų, sekretoriatas, mūsų manymu, savivaliavo, partijos biudžetas buvo sudaromas neatsakingai. Visame tame chaose vienas dalykas pradėti rėkti, o kitas – pasakyti, kad nenorime būti tos komandos dalimi, nematome prasmės, ir pasitraukti.

Petras Auštrevičius

Man didžiausias nustebimas buvo, kad Šimašius pasitraukė. Jis atsistatydino. Ir dabar, vertinant, iš šių dienos pozicijų, matydamas tą visą „Cambridge Analytica“ naują istorijos dalį, aš galiu pasakyti, kad jis bėgo nuo atsakomybės. Jis bėgo nuo atsakomybės ir pamatė, kad mūsų pasitraukimas jam ateityje reiškė kažkokius didelius nemalonumus. Bet vienaip ar kitaip, jo išėjimas, nebūtinai paties sėkmingiausio pirmininko išėjimas – aš tai priimu kaip dalį atsinaujinimo.

– O Klaipėda?

– Su Klaipėda, matyt, yra sudėtingiau. Vytautas Grubliauskas – senas kolega, senas partietis, žinomas ne vien tik koncertų scenose, bet ir politikoje. Tai labai nuoseklus, ir, sakyčiau, koncentruotas žmogus. Atsakingas žmogus. Man neaiškios visos aplinkybės. Kodėl Klaipėdos skyrius pasirinko kitą kandidatą. Matyt, jie turėjo kažką daugiau žinoti, kad padarytų tokį sprendimą. Nemanau, kad tai ypatingai sustiprino liberalų pozicijas Klaipėdoje, kiek apgailestauju, kad taip atsitiko ir nežinau, matysime, kokie bus rezultatai. Galbūt jie viską sustatys į savo vietas. Bet nerimo Klaipėdoje aš turiu.

– Bet kuriuo atveju, liberalams prarasti dar ir Klaipėdą būtų jau istoriniai smūgiai.

– Matote, pati situacija pas mus yra tokia istorinė, kad reikia suprasti, kur mes esame ir ką darome. Manau, kad dabar mums kalbėti apie atsinaujinimą yra per mažai. Mums reikia kalbėti apie reformas. Manyčiau, kad matant visą rinkimų maratoną 2019 m., mums reikėtų duoti pažadą, ir pateikti aiškią strategiją iki tol. Kad mūsų partiečiai, mūsų rinkėjas, eidamas į rinkimus, nemanytų, kad mes bandysime išnykti tame politiniame rūke, kad mes turime strategiją, kad mes po rinkimų maratono 2019 m. viduryje turėsime suvažiavimą, kuris reikš tą reformą. Labai apgailestauju, kad 2017 m. pabaigoje nesugebėjau aiškiai paaiškinti savo minties apie partijos...

– Apie naujos partijos kūrimą. Jūsų pagrindinė mintis buvo kurti naują partiją, šią paliekant istorijos užmarščiai.

– Žiūrint, kaip tą naujumą pateiksime. Manau, kad likau nesuprastas, kaltinu dalinai ir save, kad nebuvo padaryti sprendimai. Dabar daugelis partiečių man sako: buvai teisus tuomet, ir mes praleidome puikią progą. Bet nereikia sukiotis atgalios. Mums reikia turėti sutarimą, ką darysime 2019 m. viduryje, nes politinis gyvenimas nesibaigia. Ir svarbiausia, kad ta strategija motyvuotų ir mus, ir mūsų rinkėją 2019 m. maratonui.

– Pone Auštrevičiau, paaiškinkite savo santykį į dabartinę partijos vadovybę ir Eugenijų Gentvilą. Ar jus save laikote komandos nariu, ar palaikytoju, ar oponentu, ar stebėtoju iš šono?

– Esu valdybos narys, tuo pačiu ir tarybos narys. Esu šios partijos steigėjas. Žinote, kaip partijos steigėjas jaučiu tam tikrą atsakomybę. Nesišalinau šios partijos nei gerais laikais, nei blogais laikais. Nebėgu iš jos ir nesakau, kad manęs jau netenkina ir ta partija išnyko, nematau jokių sąsajų. Tai reikia vertinti atsakingai.

Eugenijus Gentvilas daro tą darbą, kurį pirmininkas privalo daryti. Jis negali leisti ir matyti, kad partija draskoma, kažkas nesutinka, meta iššūkį jai, traukiasi su dramatizuotais veiksmais. Kiek Eugenijus Gentvilas savo politiniais veiksmais stengsis stiprinti ir išlaikyti partiją, aš visada jam padėsiu. Dabar ne metas vieniems kitus kaltinti. Dabar mes esame išbandymų zonoje. Jie parodys mūsų rinkėjui, kas mes tokie, ar mes dar sugebame šioje situacijoje susitelkti, duoti pažadą ir eiti į tikrą atsinaujinimą, ar po vieną blaškysimės. Tai nerimta.

Edmundas Jakilaitis ir Petras Auštrevičius

– Bet kuriuo atveju, jūs sakote, kaip mes sugebėsime laikytis, bet jūsų vis mažiau ir mažiau. Remigijaus Šimašiaus netenkate, na gerai, jūs sveikinate tą žingsnį, kiti galbūt ne, Vytauto Grubliausko netenkate, jau nekalbu apie Aušrinę Armonaitę ir kitus kylančius veidus. Sudėtinga telktis, kai beveik nėra kam telktis.

– Vėl grįšiu į Vilniaus situaciją. Vilniaus skyrius buvo didžiausias, arti pusantro tūkstančio žmonių. Jau prieš metus, kai matydavau visuotinį susirinkimą, kai ateina kiek daugiau nei šimtas, aš savęs klausdavau, kodėl taip yra, o kur tie likusieji. Matyt, mes pervertiname, kiek turėjome žmonių. Galbūt skyriaus vadovybės veikla, taip pat ir Aušrinės Armonaitės veikla – žmonės nusisuko. Jie nenori būti vien tik vaikštančiais po butus partiečiais, kai vyksta kampanija, jie nori jausti, kad su jais skaitomasi, o ne kuriamas elitinis būrys, kuris gauna viską, o kiti nariai tik pasitelkiami rinkimams ar panašiai. Nepervertinu tų skaičių. Tą byrėjimą mačiau jau anksčiau, tik bėda, kad mes neturime tikrųjų narių skaičiaus. To motyvuoto liberalo, kuris pasakys ir dabar: esu Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio narys ar narė.

– Grįžkime prie jūsų kandidatavimo prezidento rinkimuose. Sakykime, kad jūs nuoširdžiai siekiate būti prezidentu, o ne didinti savo matomumą pakeliui į dar vieną Europos Parlamento kadenciją. Kokia pagrindinė jūsų žinia? Ką sakote šiuose rinkimuose? Kodėl siekiate tapti prezidentu?

– Todėl, kad aš turiu patirties, ir nesutinku su tuo, kas vyksta pastaruosius dešimt metų. Esame pakliuvę į savotiškas pačių sukurtas politines pinkles. Lietuva tampa pigia Vakarų Europos politine ir ekonomine kopija. Ilgą laiką Lietuvos ekonomika rėmėsi pigia darbo jėga, gera geografine pozicija. Esame ES nariai, vadinasi, mūsų patikimumas investuotojų akyse yra pakankamai aukštas.

Bet mes taip ir gyvename tokį lengvą gyvenimą, manydami, kad toks pigios valstybės įvaizdis, ekonominė sistema mus ištrauks iš tos situacijos ir pakylės. Galbūt, bet nežinau, kiek reikės dešimtmečių, jei mūsų ekonominis augimas, kuris dabar yra gerokai sumažėjęs, ypač pokriziniu laikotarpiu ir netgi dabar nesiekia 4 proc., nuo kurių prasideda ekonominis augimas, taip pat ir atlyginimų augimas koks lėtas.

Manau, kad tas pigumas, net dabartinės valdžios kalbėjimas apie mažas kainas nekalbant apie didesnius atlyginimus mus veda į socialinę apatiją. Žmonės pradeda netikėti, matydami, kad po dešimties metų jie gaus ne ką daugiau, nei gauna dabar. Piguma ekonominės politikos prasme, manau, yra mums spąstai, emigracija tik didės. Pas mus, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, nenorės atvažiuoti kvalifikuota darbo jėga, kuri iš esmės reiškia ateitį valstybei.

O iš politinės pusės mes matome: galime mokyti kitus įvairių dalykų, bet taip, kaip priimami politiniai sprendimai – visiškai nematant nei reikalo, nei noro kalbėtis su pilietine visuomene, kuomet viskas numetama iš viršaus, kada valdžios tarpusavyje konkuruoja dėl to paties sprendimo, aš matau, kad mes važiuojame nuo kalno. Ir nėra valios iš tikrųjų demonstruoti tą telkiančią lyderystę, pasakyti, kad bėgiojimas po vieną nieko nereikš, kad mums reikia pasitikėti savo piliečiais, jiems nenurodinėti, kaip jie turi gyventi, su jais reikia pagarbiai kalbėtis, nuo to viskas prasideda. Ilgalaikiai susitarimai, kurie Lietuvoje turi padėti kelią ilgalaikiam ekonominiam kilimui, susitarimui viduje, taikai, solidarumui socialine prasme – štai, kas yra reikalinga.

– Kaip apibūdintumėte savo požiūrį į dabartinę situaciją valdančioje daugumoje? Į jos ekonominę, moralinę politiką. Kaip jums tai atrodo iš šalies?

– Turime labai specifinę koaliciją. Nepamenu, kad būtų tiek bandymų iš valdžios pusės didaktiškai nurodinėti net smulkmenas, kaip turi būti visuomenė organizuota, ir net pavieniams pareigūnams, kaip jie turėtų dirbti. Manau, tai yra visiškai susmulkėjimas, nematymas didelių dalykų ir bandymas kabintis už kažko. Manau, kad jie klysta. Tikrai mūsų žmonės yra ir sąmoningesni, ir protingesni, jiems nereikia tokių nurodinėjimų. Iš kitos pusės, pas mus tragiškai krenta bendras politinės kultūros lygis.

Manau, ši koalicija įeis į Lietuvos politinę istoriją kaip tokia, kuri net pagreitino tą politinės kultūros kritimą. Bandymas visą laiką gręžiotis atgal, tik ten matoma prasmė. Matyt, todėl, kad neturima strategijos, kaip vesti valstybę į priekį. Sakyčiau, toks personifikuotas ginčas – irgi bandymas nueiti nuo konkrečių sprendimų.

– Įsivaizduokime tokią situaciją, kuri kol kas atrodo reali matant sociologines apklausas, kad jūs nelaimite prezidento rinkimų. Ką jūs norėtumėte, kad visuomenė prisimintų apie jūsų dalyvavimą prezidento rinkimuose?

– Ne spalio mėnesį švęskime Kalėdas. Kampanijos metu, kai ji prasidės ir kalbėsimės su visais kandidatais, tada ir pamatysime, ką iš tiesų kalbame, kaip atstovaujame su savo patyrimu, įsivaizdavimu, ir kiek mes galime su savo asmeninėmis savybėmis kiek galime įtikinamai parodyti žmonėms, kad apie tai, ką tu kalbi, ką tu žadi, tu esi tikras, kad tą padarysi. Ir tavo žinios, ir tavo komanda padės tai padaryti. Esu tikras, kad Lietuvos rinkėjas matys manyje aiškią žinią ir gebėjimą tai padaryti, ir sakau nepuoškime eglučių per anksti.