„Mano politinę sąmonę labai sutvirtino studijos VU TSPMI. Nes ten (pirmame kurse) buvo labai daug liberalizmo kritikos per Vytauto Radžvilo, Alvydo Jokubaičio filosofijos paskaitas. Šiuolaikinių politinių teorijų kursas buvo sudarytas iš liberalizmo autorių – ir liberalizmo kritikos. Tai labai sutvirtino mano politines pažiūras“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė A. Armonaitė.
Politikės teigimu, pastaruoju metu ji tampa nuosaikesnė: „Kai esate labai jaunas, manote, kad turite atsakymus į visus klausimus. Dabar, kuo geriau pažįstu žmones ir kuo daugiau matau pasaulio, įgyju patirties, tuo mažiau turiu atsakymų į kai kuriuos klausimus.“
– Buvote labai aktyvi ir matoma praėjusios kadencijos Seime. O ką galite pasakyti apie savo laisvalaikį? Kam jį skiriate?
– Pastaraisiais metais turėjau mažai to laisvalaikio, bet nesiskundžiu. Politika užima daug vietos mano gyvenimo kasdienybėje. Bet, žinoma, kartais norisi nukreipti mintis kur nors kitur.
Man svarbus muzikos pasaulis – ir muzikos klausymasis, ir domėjimasis ja. Taip pat mėgstu būti gamtoje, erdvėse, kuriose galima kvėpuoti grynu oru. Tai – pagrindiniai dalykai.
– Jūs ir pati grojate kažin kuriuo muzikos instrumentu (ar instrumentais)?
– Taip, groju fortepijonu. Esu baigusi muzikos mokyklą. Tačiau savo įgūdžių ilgą laiką nepraktikavau, ir tik per karantino pirmąją bangą jie sugrįžo. Dabar labai džiaugiuosi, kad jie – su manimi. Smagu nukreipti mintis į visai kitokią erdvę. Nors ten irgi reikia daug galvoti, lavinti atmintį. Bet vis tiek tai – kitas pasaulis, kuriame smegenys gali pailsėti.
– Muzikos mokykla jūsų gyvenime buvo daugiau tėvų iniciatyva ar dėl jūsų pačios didelio noro muzikuoti?
– Daugiau gal tėvų iniciatyva. Mes su sese muzikavome ir mums, aišku, kaip ir visiems vaikams, nelabai norėjosi eiti į muzikos mokyklą. Bet kai tėvai labai liberaliai pasakė, kad galiu mesti, jei noriu, tai susiėmiau – nes atsirado pasirinkimo laisvė, ir tai padėjo mobilizuotis, pabaigti tai, ką buvau pradėjusi. Ir tikrai dėl to nesigailiu.
Jauniems žmonėms, užsiimantiems dalykais, kuriais galbūt nelabai nori užsiimti, galiu patarti – įgūdžiai, kuriuos įgyjate savo darbu, vėliau gyvenime grįžta labai netikėtomis formomis ir, tiesą sakant, duoda jums daugiau nei galėjote tikėtis.
– Kokie jūsų mėgstami kūriniai ir kompozitoriai – iš to, ką teko atlikti pačiai?
– Aš grojau klasiką, ir man tai buvo tam tikra prasme sunku, nes reikėjo daug dirbti. Dabar, kai galiu groti tai, ką noriu, klasikos nebegroju – groju šiuolaikinę muziką, mėgstu atlikti Pietų Korėjos kompozitoriaus Yirumos kūrinius. Kita vertus, nebūtinai klausausi to, ką pati groju. Klausausi labai įvairios muzikos.
– Klasikos nebegrojate supratusi, kad esate liberalė, o ne konservatorė?
– Ne, tikrai ne todėl. Gal tiesiog aš jos jau atsigrojau. Bet, žinoma, klasika – ypatinga muzika, ir man asmeniškai patinka gal ne tiek fortepijonui muziką rašę kompozitoriai, kiek, tarkime, operos kūrėjas Giacomas Puccinis. Dar muzikos mokyklos laikas mane labai suintrigavo kompozirtorius Edvardas Griegas, ir dabar, klasydamasi kai kurių jo kūrinių, pagalvoju, kad nieko geresnio nėra sukurta.
– Kokios dar muzikos klausotės?
– Klausausi ir visiško popso, šokių muzikos, dubstepo, drum’n’basso. Roko muzikos klausausi mažiau.
– O kaip jūsų muzikinis skonis formavosi nuo vaikystės laikų? Buvo lūžių, staigių posūkių?
– Vienas mano klasiokas sako, kad mano muzikinis skonis nesikeičia nuo penktos klasės. Nors aš matau, kad jis keičiasi. Paauglystėje buvau labiau reperė, klausiausi hip-hopo. Dabar gal irgi visai paklausyčiau, bet ne tiek, kiek anksčiau.
– Hip-hopas vis dar patinka?
– Kartais, kai važiuoju taksi ir išgirstu grojant Eminemą, pajuntu, kad žinau visą tos dainos tekstą.
– Kalbant apie darbo ir laisvalaikio santykį – ar esate darboholikė?
– Gal ir esu. Nežinau. Nesiafišuoju, kad darbas man yra viskas, bet, kai pasižiūriu į savo kasdienybę, turiu pripažinti, kad greičiausiai taip ir yra.
– Kai anos kadencijos Seime buvote vienintelė Laisvės partijos atstovė, atrodė, kad tikrai labai daug dirbate ir skiriate visą savo laiką politikai.
– Taip, iš tiesų skyriau tam daug laiko. Ir idėjų generavimui, ir pokalbiams su žmonėmis, kuriems mūsų idėjos aktualios, ir įstatymų projektams, ir dar kažkaip spėdavau nueiti į visas laidas, į kurias mane kviesdavo.
Teikiau tam pirmenybę, bet tai nebuvo mano sąmoningas pasirinkimas. Galbūt čia kaip tik tas atvejis, kai galioja banalus pasakymas – daryk tai, kas tau patinka, ir tau nereikės dirbti. Aš nejaučiu, kad tai – mano darbas. Tai – kelias, kurį aš pasirinkau. Tame kelyje neskirstau laiko į darbo ir nedarbo valandas: tai tiesiog ta veikla, kurią mėgstu, apie kurią galvoju ir savaitgaliais.
Žinoma, būna akimirkų, ypač pastaruoju metu, kai norisi padaryti pauzę. Bet nebuvo galimybės ją padaryti – ir artimiausiu metu jos greičiausiai nebus. Apskritai politika – tai ne toks darbas, kuris pasibaigia penktą valandą ir nevyksta savaitgailį.
– Ar toks apsikrovimas darbais nekenkia asmeniniam gyvenimui?
– Nežinau. Kaip pažiūrėsim…
– Ką šiuo klausimu sako jūsų vyras?
– Nekenkia. Aš manau, kad tai – asmeninio gyvenimo dalis. Viskas labai susiję.
– O ką jūsų vyras veikia, jei ne paslaptis?
– Pradeda dirbti Afrikoje. Žiniasklaidoje buvo skelbta, esą jis turi verslą Afrikoje. Ne, jis ten verslo neturi. Žiūrėsime, ar jam gerai seksis. Galbūt jis ten įsitvirtins.
– Bet tai verslo reikalai?
– Taip, prekyba, tarptautinė kompanija.
– Gal jis pasirinko Afriką reaguodamas į jūsų amžiną užimtumą?
– Mano vyras Edgaras buvo tas žmogus, kuris visada mane labai skatino, palaikė, patardavo mano politiniame kelyje. Tačiau jis – ganėtinai ambicingas žmogus, jam taip pat reikia iššūkių. Ir būtent šie metai mums abiem buvo didelių profesinių iššūkių metai: aš vedžiau partiją, kuria beveik niekas netikėjo, į rinkimus, o vyras nusprendė išbandyti savo jėgas tarptautinėje veikloje, kuria užsiimant reikia išeiti iš komforto zonos. Ir aš džiaugiuosi, kad mes – kiekvienas savo profesiniame kelyje – išėjome iš tos komforto zonos.
– Kokie jūsų bendri interesai? Galbūt namuose ištisai kalbatės apie politiką?
– Taip, daug kalbame apie politiką. Ir kiekvieną dieną susirašinėjame apie įvykius. Kartais jaučiu, kad Edgarui gal net įdomiau išgirsti iš manęs kai kurias naujienas ar požiūrį, o aš jau nebenoriu apie tai kalbėti, nes visą dieną apie tai galvojau. Pasitaiko ir tokių dalykų.
Bet šiaip mes daug kalbamės ne tik apie kasdienę vidaus politiką, bet ir dalinamės įžvalgomis apie tarptautinę politiką, knygas, kurias skaitome (ypač anksčiau, kai tam turėjome daugiau laiko). Edgaras domisi diplomatija, skaito tarptautinių santykių klasikus, tokius, kaip Zbigniewas Brzezinskis, Henry Kissingeris. Daug kalbamės apie tai.
– Edgaras – liberalių politinių pažiūrų žmogus, kaip ir jūs?
– Taip, mes susipažinome liberaliajame jaunime.
– Ne jūs jį privertėte pasukti tokia kryptimi?
– Ne, jis jau buvo pasukęs.
– Kiek jums buvo metų, kai susipažinote ir ėmėte bendrauti?
– Devyniolika.
– O kai ištekėjote?
– Gal kokie dvidešimt septyneri.
– Papasakokite apie šeimą, kurioje užaugote.
– Augome su sese Vilniuje, Justiniškėse. Kaip ir kitų mūsų kartos paauglių vaikystė – mokykla, kiemas, mūsų atveju – dar muzikos mokykla. Žaidžiau krepšinį.
Mama daug dėmesio skyrė mūsų ugdymui. Kai galvoju apie tėvystę, matau, kiek daug darbo buvo įdėta [į mūsų ugdymą], kai mes su sese augome. Tuo metu, kai tėvai ko nors iš jūsų reikalauja, siūlo daugiau padirbėti prie tam tikrų dalykų, dar net nesuvokiate, kokią įtaką tai jums padarys.
Taip pat didelę įtaką padarė tai, kad beveik visas savo vasaras praleisdavome Dzūkijoje pas senelius. Su Dzūkijoje gyvenusiais a. a. seneliais buvo labai stiprus ryšys.
– Mamos tėvais ar tėvo?
– Mamos. Tiesą sakant, ir politiškai seneliai – abiejų tėvų tėvai – darė gan didelę įtaką. Dzūkijos seneliai kūrė ir matė gyvenimą dar Antano Smetonos laikais. Jie daug kalbėjo apie tą laikotarpį ir apie karą, pasakojo, kaip teko slėptis nuo trėmimų ir padėti slėpti kitus žmones. Jie suformavo tam tikrą pasaulėvaizdį.
Mano senelis buvo neregys, ir aš su juo daug laiko praleisdavau klausydamasi radijo, politinių aktualijų. O seneliai iš tėčio pusės apskritai labai politiškai aktyvūs: senelis labai domisi politika, dalina patarimus.
– Jūsų senelių politinė įtaka lėmė, kad anūkė dabar vadovauja liberaliausiai Lietuvos partijai? Kokios jūsų senelių pažiūros?
– Tikrai nemanau, kad galvojo apie liberalizmo ir kitų [ideologijų] skirtis. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, jie buvo paliesti totalitarizmo, socialistinės sistemos, karų. Šios aplinkybės darė įtaką, stiprino vakarietišką [orientaciją].
Senelis Petras visada ragino mokytis užsienio kalbų – anglų, vokiečių, kad galėtume daugiau bendrauti su žmonėmis iš Vakarų. Tai labai įsirėžė [į atmintį]. Kai perkratau vaikystės prisiminimus, matau, kad tai galėjo daug ką nulemti.
– Ar jūsų seneliai būtų pritarę tam, ką dabar propaguojate – marihuanos legalizavimui, tos pačios lyties asmenų partnerystei ir santuokai?
– Aš manau, kad mes puikiai pasikalbėtume, ir jie girdėtų argumentų kalbą. O dabar Šiauliuose gyvenantis senelis tuos argumentus ir girdi – jis balsavo už Laisvės partiją. O kai kieme užaugo kanapė, nufotografavo ir atsiuntė nuotrauką.
– Kokia literatūra padarė didžiausią įtaką jūsų pažiūrų formavimusi?
– Mokykloje neturėjome didelių galimybių skaityti politinę filosofiją. Prisijungusi prie liberaliojo jaunimo, skaičiau tai, kas laikoma liberalizmo klasika – Friedrichą von Hayeką ir pan.
Bet mano politinę sąmonę labai sutvirtino studijos VU TSPMI. Nes ten (pirmame kurse) buvo labai daug liberalizmo kritikos per Vytauto Radžvilo, Alvydo Jokubaičio filosofijos paskaitas. Šiuolaikinių politinių teorijų kursas buvo sudarytas iš liberalizmo autorių – ir liberalizmo kritikos. Tai labai sutvirtino mano politines pažiūras.
Tiesa, turiu pabrėžti, kad dabar jos tampa nuosaikesnės. Nes kai esate labai jaunas, manote, kad turite atsakymus į visus klausimus. Dabar, kuo geriau pažįstu žmones ir kuo daugiau matau pasaulio, įgyju patirties, tuo mažiau turiu atsakymų į kai kuriuos klausimus.
