Didelio masto karas Ukrainoje – didesnis, nei 2014-ais ar toks, negu vyksta dabar, yra vengtinas, bet, deja, įmanomas įvykių scenarijus. Apie tai kalbėta dar pavasarį, kai Rusija sutelkė prie Ukrainos sienų ir okupuotose teritorijose per 100 tūkst. karių. Panašūs procesai kartojasi ir dabar – galimai konflikto eskalacijai ruošiasi ne tik patys ukrainiečiai, bet ir sąjungininkai.
Kalbos jau verda ne tik apie politinę, diplomatinę paramą Kijevui, bet ir apie JAV karinę pagalbą – pirmiausiai ginkluotės, įrangos tiekimą, o Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje jau atvirai svarstoma ir apie karių siuntimą į Ukrainą.
Atrodo, signalai iš NATO šalių yra labai aiškus: norima išvengti eskalacijos ir daroma viskas, kad Kremlius suprastų – jei tik rusai turi tokių agresyvių ketinimų, tai būtų didelė klaida. Bet Vakarai ir Rusija, regis, pasiklydę vertime – abipusiai kaltinimai kaitinant atmosferą kol kas nežada nusiraminimo, priešingai, noras tikėtis geriausio vis labiau užgožiamas pasirengimui blogiausiam.
Tokiam scenarijui, kur jau nebe hibridinę žaliųjų žmogeliukų ataką, o atvirą Rusijos karinę agresiją su didelėmis konvencinėmis pajėgomis tektų atremti ukrainiečių pajėgoms, Kijevas ruošėsi ne vienerius metus. O galiausiai atitinkamus sprendimus gali tekti priimti ne tik ukrainiečiams, bet ir juos remiančioms šalims – tarp jų ir Lietuvai, kurios turi savo karių Ukrainoje.
Ar pasikeitė padėtis nuo pavasario?
Dar pavasarį, laidoje „Delfi tema“ dalyvavęs Ukrainos karius remiančios organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas buvo skeptiškas dėl galimo atviro konflikto, bet tikino, kad ukrainiečiai tam pasiruošę ir psichologiškai nusiteikę – jie nuolat primena, kad nepaisant Minsko susitarimų 2014 ir 2015 metais, kurie formaliai nutraukė ugnį, karas niekada taip ir nenutrūko: draudžiama naudoti artilerija griaudi, šūviai aidi, kontakto linijoje kariai žūsta, patiria sužalojimus.
Panašiai jis kalbėjo ir dabar, praėjus 7 mėnesiams po pirmojo Rusijos pajėgų sutelkimo prie Ukrainos sienų. Tačiau naujas karo etapas – eskalacija iki invazijos ar smūgių visoje Ukrainos teritorijoje, ne tik Donbase ir dabar nėra atmestinas.
„Tai tiesiog tai būtų naujas etapas, eskalacija, atviras karas, kur Rusija pripažintų įsivėlimą. Ukrainiečių nuotaikos kovingos, bet jie žiūri ramiai, be panikos, yra ryžtas, susitelkimas. Yra labai daug savanoriu su ginklais namuose, jei kažkas bus, jie pamatys. Ir tai sako kariai, ne politikai“, – teigė J. Ohmanas, pripažinęs, kad kaip ir pavasarį, taip ir šįkart, tikėtina, jog krizė baigsis niekuo – bent jau neperaugs į eskalaciją.
Daug kas, jo manymu, priklauso nuo Vakarų, nuo JAV, Lietuvos pozicijos – jei šios Ukrainos sąjungininkės bus ryžtingos ir vieningos, išdrįs pasakyti aiškų „stop“ Rusijai, tai nieko ir nebus. Tačiau padėtis – tiek tarptautinė, tiek vidinė nėra palanki ukrainiečiams: viduje verda atviros politinės kovos, dėl skandalų šalies politinė vadovybė patiria nemažai spaudimo.
Tuo metu išorėje, kaip pripažino Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, pastebimas ir dėmesio nukreipimas – šiuo metu daug akių nukrypę į migrantų krizę pasienyje su Baltarusija.
Pavyzdžiui, būtent Lietuvos, Lenkijos oro erdvėje pastarosiomis savaitėmis yra pastebimas ženklus NATO šalių žvalgybinės aviacijos suaktyvėjimas – pasienis su Baltarusija, o ir Kaliningrado sritis yra akylai sekamos.
Tuo metu nuolatinis rusų pajėgų telkimas, permetimas ir patikrinimas sudaro sunkumų apibendrinti informaciją: ar prie Ukrainos sienų kyla konkreti grėsmė atviram karui, ar vis dėlto tai yra politinis spaudimas – tiek Ukrainai, tiek ją remiantiems Vakarams.
„Saugumo situacija prie Ukrainos sienų negerėja, keičiasi į blogesnę pusę, nes kai pradėti telkti rusų pajėgumai, kitaip nei pavasarį, kai viskas staigiai daryta, dabar tai daroma palaipsniui, lėtai, vienur-kitur pridedant kovinę bataliono grupę, matosi nuoseklus augimas. Rusija turi galimybę papildyti jau dislokuotus pajėgumus, naudojantis pavasarį išbandyta schema, į tai turime atsižvelgti“, – tikino A. Anušauskas.
Jo manymu, politiniai Rusijos žingsniai, tokie, kaip atsisakymas tęsti Normandijos formatą, tarsi rodo tam tikrus pasikeitimus: Vakarai jau gali būti ruošiami nuomonei apie tariamai nesukalbamą Ukrainą, kita vertus klausimas dėl atviro karo gali būti skirtas tiek vidaus Rusijos rinkai, tiek psichologiniam bauginimui, siekiant nuolaidų – gerai žinoma, kad Vakarai stengiasi visomis išgalėmis išvengti konflikto eskalacijos. A. Anušausko teigimu, neatsitiktinai V. Putinas savo kalboje Užsienio reikalų ministerijos kolegijoje pažadėjo palaikyti įtampą, nes tai veikia.
Vis dėlto nuo Kremliaus politiškai, ekonomiškai ir net kultūriškai kasmet vis labiau tolstanti Ukraina Rusijai gali sudaryti įspūdį, kad būtent dabar yra palankiausias momentas, pasvėrus visas rizikas, griebtis atviros, neišprovokuotos karinės agresijos – juk niekas nesiryš ginti šalies, su daugybe vidinių problemų, šalies, su kuria nesaisto tokie įsipareigojimai, kaip NATO valstybes, nuo šalies, kuri turi dideles konvencines pajėgas ir branduolinį ginklą. Tiesa?
Ukraina tikisi ne tik žodinės paramos
Būtent čia yra ir viena ukrainiečių vilčių – kad vis dėlto ne tik Vladimiras Putinas, bet ir Vakarai gali braižyti savo raudonąsias linijas ir jas peržengus imtis veiksmų.
„Jie sako paprastai: reikia konkrečių veiksmų. Palaikymas žodžiais – tai viskas gerai, bet buvimas ir parama yra svarbu. Labai džiaugiasi prieštankinėmis sistemomis „Javelin“ – tai yra gera atbaidymo priemonė, taip pat labai džiaugiasi antidroninėmis (kovos su bepiločiais orlaiviais) sistemomis, gautomis iš Lietuvos – jos labai padeda atsilaikyti nuo artilerijos.
Jie sako matantys kas yra tikri draugai: kas šneka tai šneka, o kas daro, įskaitant, žinoma, Lietuvą, yra tikri draugai bėdoje“, – pažymėjo J. Ohmanas. Be jo paties vadovaujamos organizacijos bei jai aukojančių lietuvių pastangų, Ukrainai karinę paramą oficialiai teikia ir Lietuva – per pastaruosius metus ukrainiečiams yra perduota įvairios ginkluotės, įrangos, greitai iškeliaus šarvinių liemenių siunta.
Tačiau parama ginklais, ekipuote, įranga ir kitkuo yra viena – visa tai naudoja patys ukrainiečiai, kurie didelio konvencinio karo atveju patirtų didelių nuostolių prieš tame pačiame Donbase, o ir Sirijoje išmankštintą, modernią ginkluotę naudojančią Rusijos kariuomenę. Kad ir kokį ryžtą demonstruotų ukrainiečiai, kad ir kaip būtų linkę priešintis, konvencinėje didelės apimties operacijoje jėgos vis dėlto yra nelygios – artilerijos, elektroninės kovos priemonių, aviacijos, sparnuotųjų ir balistinių raketų, šarvuotosios ir gyvosios jėgos rusai turi daugiau.
Konflikto nori išvengti, bet Rusiją įspėja
Būtent todėl pagrindinis klausimas yra dėl Ukrainos sąjungininkų paramos bei kitų veiksmų didelio konflikto atveju. Kaip iš tikrųjų pasielgtų JAV administracija, kuri ėmėsi kitokios politikos, nei 2014-siais, kai atsisakė tiekti letalinę pagalbą Ukrainai? Ką gali padaryti Lietuva, kuri Ukrainoje turi iki 60 karių, dalyvaujančių mokymo misijoje?
„Tokios agresijos atveju ne viena Lietuva turės apsispręsti dėl konkrečių veiksmų. Yra formatai, pavyzdžiui, QUINT formatas, kur JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Lietuva ir Lenkija kalbamės apie labai konkrečią paramą Ukrainai.
Ar išsivysčius konfliktui šių šalių patarėjai kariai turėtų trauktis? Nemanyčiau. Nemanau, kad trauksis, toliau vykdys savo užduotis. Bet kokia patariamoji veikla ir parama tuo metu, kaip ir dabar bus gyvybiškai reikalinga“, – teigė A. Anušauskas.
Įdomu tai, kad jis išskyrė vieną detalę – kitaip, nei kitų šalių kariai, lietuviai neturi apribojimų, kur turi vykdyti pareigas, nes Lietuva neskirsto sąjungininkės į dešiniakrantę ar kairiakrantę Ukrainą (į Rytus ar Vakarus nuo Dniepro). Tai paradoksalu, turint omeny, kad būtent Lietuva – dar kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ne vieną šimtmetį kovėsi su Maskva dėl įtakos dabartinėje Ukrainos teritorijoje, o Dniepras kurį laiką buvo valstybių ir nuolatinio, kaip ir dabar – nepaskelbto karo siena, o kovos veiksmai buvo vykdomi abipus jos.
Tiesa, toks „apribojimų neturėjimas“ lietuvių kariams šiandien nereiškia, kad ukrainiečiams paprašius lietuviai automatiškai dalyvautų kovos veiksmuose ir padėtų gintis nuo Rusijos Ukrainos teritorijoje – vis dėlto lietuvių kariai yra mokymo misijoje.
„Nespekuliuokime scenarijais, nes žinome, kad tos spekuliacijos paverčiamos dezinformacija, bet mes norime įspėti Rusiją nuo neapgalvotų veiksmų, apie tai kalbėjomės ir su NATO vadovu – visų šalių tikslas yra, kad šis konfliktas, kuri vyksta, neįgautų neprognozuojamo dar didesnio masto bei pasekmių“, – teigė A. Anušauskas, vis dėlto pripažinęs, kad „reikia vertinti įvairiausius scenarijus“. O tai dabar ir yra daroma.
