aA
„Mane bandė užverbuoti Rusijos specialiosios tarnybos“, – per interviu DELFI prisipažino ne vienas buvęs Lietuvos studentas, dar visai neseniai studijavęs aukštosiose Rusijos Federacijos mokyklose.
Atviri pasakojimai, kaip Rusijos specialiosios tarnybos verbavo lietuvius: kai kurie metodai buvo tikrai netikėti
© AFP / Scanpix

Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad tokia praktika paplitusi ir šiandien, nors šiuo metu skirtinguose Rusijos universitetuose studijuoja beveik du šimtai Lietuvos piliečių. Bent dalis iš jų atsidūrę aiškiai apibrėžtoje rizikos zonoje – jie bet kurią akimirką gali atsidurti Rusijos saugumo atstovų, galinčių daryti spaudimą jauniems žmonėms, akiratyje, rašo DELFI.ru

Verbavimas – kas tai? Rusijos įstatymuose aiškios apibrėžties nėra. Verbavimas – bandymas priversti konkretų asmenį ryžtis slaptai bendradarbiauti su teisėsaugos organais. Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl operatyvinės žvalgybinės veiklos“ 17 ir 18 straipsniuose teigiama, kad „kai kurie asmenys“, „savo noru sutinka įsitraukti į pasirengimą vykdyti operatyvinę žvalgybinę veiklą arba operatyvinės žvalgybinės veiklos vykdymą, jų pageidavimu išsaugant jų bendradarbiavimo su institucijomis, vykdančiomis operatyvinę žvalgybinę veiklą, konfidencialumą, įskaitant tokią veiklą pagal sutartį“.

Rusijoje verbavimu įstatymų numatyta tvarka gali užsiimti septynios operatyvinės institucijos, nurodytos „Operatyvinės žvalgybinės veiklos“ įstatymo 13 straipsnyje: tai Rusijos saugumo tarnyba, Rusijos vidaus reikalų ministerija, Federalinė apsaugos tarnyba, muitinė, Federalinė bausmių vykdymo tarnyba, užsienio žvalgybos tarnyba ir Rusijos gynybos ministerijos žvalgybos tarnyba. Visos, išskyrus policiją ir valstybės saugumo organus, turi ribotą įgaliojimų sferą. Realybėje būtent ta išimtis iš taisyklės ir kelia didžiausią grėsmę fiziniams asmenims. Tai reiškia, kad iš tikrųjų bendradarbiavimo tikslais gali verbuoti ne tik minėtųjų tarnybų darbuotojai, bet ir agentai – tie, kurie patys anksčiau sutiko bendradarbiauti.

Įstatyme dėl „Operatyvinės žvalgybinės veiklos“ nurodyta, kad nevalia verbuoti advokatų, deputatų, teisėjų, prokurorų, dvasininkų, nepilnamečių, psichinę negalią turinčių asmenų. Žmonių verbavimas, kaip ir tokią veiklą reglamentuojantys teisės aktai, prilyginama valstybinei paslapčiai. Jeigu žmonės, turintys prieigą prie tokios informacijos, ją atskleidžia, tai – nusikaltimas.

FSB
FSB
© Itar-Tass / Scanpix


Šnipe, lauk

Nors dauguma abiturientų Lietuvoje stoja į šalies ir Europos aukštąsias mokyklas, visgi atsiranda ir tokių, kurie studijuoti pasirenka Rusijoje. Dažniausiai tokį sprendimą priima rusiškų mokyklų abiturientai, studijas pasirenkantys pagal specialią programą „Tėvynainiai“. Dalis, gavę diplomą, grįžta namo, kiti persikelia į Europos Sąjungos šalis, dar kiti pasilieka Rusijoje.
Mūsų straipsnio herojė Tamara Šapova (istorijos veikėjų vardai ir pavardės jų pageidavimu pakeisti, tikrieji redakcijai žinomi) buvo viena iš tų, kurie nusprendė pasinaudoti Rusijos mokymosi programos tėvynainiams privalumais. Sistema iš interesantų nereikalauja jokių stojamųjų egzaminų, pakanka pristatyti pirmojo 12 klasės pusmečio mokymosi rezultatus, tačiau mokymosi vidurkio reikalauja aukšto – ne mažesnio nei 8,5.

Tamara įstojo į federalinį Imanuelio Kanto vardo Baltijos universitetą. Jos verbavimo istorija nutiko prieš 7–8 metus. „Viskas vyko antrame ar trečiame kurse... Kiek pamenu, tada dekanate tiesiog pasakė, kad konkrečiu metu reikės atvykti į universiteto administracinį korpusą – tokį ir tokį kabinetą“, – prisimena pašnekovė. Į klausimą, ar susidomėjo, kokiu klausimu kviečiama, Tamara atsakė, kad tai buvo labiau ne pakvietimas, o greičiau nurodymas.

„Jeigu klausiate, kuo tai grindė, tai jau tikrai nebeprisiminsiu. Gali būti, kad tiesiog pateikė kaip būtinybę studentams iš užsienio. Kai atvykau, mane palydėjo į mažytį kabinetą. Ten stovėjo tik stalas, o jo kitoje pusėje sėdėjo maždaug penkiasdešimtmetis dėdė“, – sako Tamara.

Anot pašnekovės, vyras neprisistatė, vilkėjo karinę uniformą. „Nesakė, kad jis iš organų, bet apie tai bylojo jo uniforma. Nelabai nusimanau apie žvaigždutes ir antpečius, greičiausiai tai buvo karinė uniforma – tikrai ne policijos pareigūno“, – patikino moteris. Tamara spėja, kad pašnekovas jai norėjo pasiūlyti kažkokį abiem pusėms naudingą bendradarbiavimo variantą.

Kaliningradas
Kaliningradas
© Shutterstock


Tamara labai gerai mokėsi, buvo aktyvi studentė, be to, Europos Sąjungai priklausančios Lietuvos pilietė, reguliariai būnanti tiek Rusijoje, tiek gimtinėje, tad, galimas dalykas, kad specialiosioms tarnyboms ji atrodė kaip gardus kąsnelis. Be to, studijavo socialinius mokslus. „Iš pradžių pasakė, kad norėjo su manimi pasikalbėti, nes mokausi labai gerais pažymiais, ir jiems buvo smalsu, ar sutikčiau su jais dirbti... Klausinėjo apie sveikatą, gyvenimo planus, klausė, ar noriu šeimos, o galbūt man svarbesnė karjera“, – prisimena.

Mūsų herojė prisimena, kad kalbantis dėl potencialaus darbo jai pavyko pasakyti „ne“, nes iš pat pradžių akcentavo, kad gyvenime jai svarbiausia šeima, o ne karjera, todėl „pagalbos kopiant karjeros laiptais jai nereikia“.

„Supratau, kad juos nelabai sudominau, nes pasakiau, kad noriu šeimos ir taip toliau. Daugiau manęs ir nebetrukdė, nors ir žinau, kad buvo žmonių, kuriuos kvietėsi ne kartą. Tas vyras kalbėjo labai aptakiai – nieko konkretaus man taip ir nepasakė. Be darbo ir karjeros Maskvoje, daugiau nieko nežadėjo ir neminėjo“, – paaiškino Tamara. Priminsime, kad šiandien Tamara Rusijoje lankosi gana retai, ji dirba ir nuolat gyvena Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje.

Draugas majoras

Kita mūsų istorijos herojė – Sofija Polunina. Anonime išlikti taip pat panorusi moteris mums papasakojo savo verbavimo istoriją, tik ji vyko ne Kaliningrade, o Sankt Peterburge. 2008 metais, baigusi vidurinę mokyklą, ji nusprendė vykti į kultūrinę Rusijos sostinę ir stoti į valstybinį Sankt Peterburgo kino ir televizijos institutą. Tuo metu tai buvo antras įtakingiausias šalies universitetas, kuruojantis būtent šią studijų kryptį. Skirtingai nuo kitų mūsų kalbintų jaunų žmonių, Sofijos bendravimas su Rusijos specialiųjų tarnybų atstovu užsitęsė žymiai ilgiau, nors pati bandymų įtraukti ją į bendradarbiavimo schemą istorija išėjo kone anekdotinė.

Ir taip susiklostė dėl to, kad su ja bendravęs valstybės saugumo darbuotojas neretai piktnaudžiaudavo alkoholiu, skundėsi bloga tėvyne ir nelengva žvalgybininko dalia.

Telefono šnipinėjimas
Telefono šnipinėjimas
© Shutterstock nuotr.


„Viskas prasidėjo antrą pirmo kurso pusmetį – buvo pavasaris. Man asmeniškai paskambino iš dekanato ir paprašė pas juos užeiti. Tikino labai norį mane pamatyti, bet priežasties neįvardijo. Kai atėjau, man pristatė jauną vyrą, kokių 35 metų. Sakė, kad jis nori su manim pabendrauti ir kad tai labai svarbu. Paprašė sekti paskui jį“, – prisimena Sofija.

Anot pašnekovės, vyras iš karto prisipažino dirbantis saugumo srityje.

„Pradėjo vaikščioti ratais ir uždavinėti įvairiausius klausimus, pavyzdžiui, ar žinau, ką veikia specialiosios tarnybos, kas tai, kuo jos užsiima“, – teigia pašnekovė ir prisimena, kad į tai reagavo su humoru ir netrukus dialogo iniciatyvą perėmė į savo rankas. Ji papasakojo, kad kadaise jos senelį bandė užverbuoti KGB, tačiau pastangos buvo bergždžios, nes jos šeimos kraujyje labai stiprus pasipriešinimas įvairiausio plauko specialiųjų tarnybų manipuliacijoms.

„Jis man netgi pasakė savo titulą. Kiek pamenu, buvo majoras. Iš esmės man paliko gana atsakingo žmogaus įspūdį. Mokančio pakalbėti. Visas kitas savo puses – kaip personažas – jis parodė kiek vėliau. Žinoma, nė akimirkos neketinau jam padėti ir atskleisti kažkokių valstybinių paslapčių. Bent jau dėl to, kad visada buvau labai apolitiška ir tiesiog negalėjau žinoti jokių paslapčių, bet sutikau kartais su juo pasikalbėti. Man buvo labai įdomu ir netgi smagu“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Domėjosi santykiais su Rusija

Į klausimą, ko iš jos norėjo tas jaunas vyras iš saugumo organų, Sofija atsakė, kad jį labiausiai domino Rusijos ir Lietuvos santykiai.

„Jį domino bendro pobūdžio klausimai... Pavyzdžiui, jis klausė: „Koks jūsų šalies gyventojų požiūris į Rusiją?“ Viskas atrodė gana kvailai, bet aš sėdėjau nutaisiusi protingą veido išraišką ir reikšmingai linksėjau galvą. Jis net davė pasirašyti kažkokį dokumentą dėl konfidencialumo. Žinoma, aš jį pasirašiau, patvirtinau, kad, jeigu kas nutiktų, aš jo nepažįstu. Tada apsikeitėme telefono numeriais, ir viskas. Porai mėnesių pamiršau, jog jis apskritai egzistuoja. Vyriškis vėl pasirodė artėjant pavasario sesijai. Pats paskambino ir pasakė, kad nori susitikti“, – pasakoja ji.

Mūsų pašnekovė sako, kad tuo metu gyveno Kupčine – viename labiausiai nuo miesto centro nutolusių rajonų, todėl pasiūlė jo laukti netoli bendrabučio. „Neketinau niekur važiuoti, tačiau majoras pasakė, kad gali pats atvažiuoti ir pavalgydinti. Susitikome kažkokiame niekuo neišsiskiriančiame bare, esančiame mano rajone netoli bendrabučio. Eilinėje aludėje. Aš, kaip alkana studentė, pasakiau, jog man viskas tinka ir buvau visai ne prieš užkąsti. Jis atvažiavo brangiu madingu automobiliu ir nuvažiavome į barą“, – kalba Sofija. Jos teigimu, verbuotoją domino lietuviška spauda.

„Jis teiravosi, ar pavyktų iš Lietuvos atvežti kokių nors leidinių, kad galėtų perskaityti ir sužinoti, ką Lietuvos žiniasklaida rašo ir mano apie Rusiją. Tikriausiai tada naujienų portalai dar nebuvo taip išsiplėtę ir apėmę visų mūsų gyvenimo sričių. Paprastai kalbant, jam reikėjo kažko panašaus į „Litovskij kurjer“, bet aš jam nieko taip ir neatvežiau.“

Valstybės saugumo tarnybos darbuotojas klausinėjo apie Lietuvos rusų gyvenimą, ar jie nepatiria sunkumų, ar jų nepersekioja vyriausybė ir lietuviai. „Tada aš jam pasakiau, kad konkrečiai su manimi elgiasi normaliai. Užaugau rusų šeimoje, mokiausi rusų mokykloje. Lietuvos rusai nevaikšto grupelėmis, kad jų, neduok Dieve, kas nors nesumuštų. Kitaip tariant, išsklaidžiau jo klaidingą ir miglotą nuomonę apie priekabiavimą. Teko aiškinti, kad studijuoti į Sankt Peterburgą atvažiavau ne todėl, jog mane diskriminuoja, bet todėl, kad mane domina pasirinkta aukštoji mokykla ir kino pramonė. Taip pat patikslinau, jog esu labiau rusakalbė nei rusė – kaip ir daugelis kitų Lietuvos „rusų“, o tai truputį skirtingi dalykai“, – pokalbio smulkmenomis dalijasi Sofija.

Atviri pasakojimai, kaip Rusijos specialiosios tarnybos verbavo lietuvius: kai kurie metodai buvo tikrai netikėti
© DELFI / Andrius Ufartas


Skambučiai išgėrus

Pašnekovė pabrėžia, kad tolesni įvykiai klostėsi vangiai. Po sesijos ji parvažiavo namo atostogauti ir į Sankt Peterburgą grįžo tik rudenį. Tada ir prasidėjo įdomiausi dalykai.

„Rudenį jis vėl man paskambino. Sprendžiant iš balso, buvo girtas kaip pėdas, tačiau norėjo to paties – susitikti ir pasikalbėti. Taigi, jis atvažiavo prie mano bendrabučio visiškai girtas. Įlipau į automobilį, ir jis man 40 minučių pasakojo graudžias istorijas apie savo nelengvą gyvenimą, kaip viskas blogai. Apie problemas su mergina, kad reikia tuoktis, apie tai, kad neseniai jį kažkur iškvietė parvežti lavonų, kad galvoje maišatis. Sėdžiu ir suprantu, jog ne aš, bet jis man atskleidžia paslaptis ir dalijasi savo darbo specifikos smulkmenomis“, – bendravimo su Rusijos valstybės saugumo tarnybos darbuotoju laikotarpį ironiškai prisimena Sofija.

Jos teigimu, skambučiai išgėrus tęsėsi du mėnesius. „Jis liūdnai pasakodavo, kokia pavojinga ir sudėtinga yra jo tarnyba, skundėsi nelengvu gyvenimu, retkarčiais mane pavaišindavo kokiu nors patiekalu. Trečiame kurse nusprendžiau pakeisti telefono numerį, ir jis mane pametė. Juokingiausia tai, kad studijuodama paskutiniame kurse mačiau jį koridoriuje – kalbėjo su kitu studentu. Tada jis įdėmiai ir mąsliai į mane pasižiūrėjo, aš jam linktelėjau ir greitai pasišalinau. Mūsų bendravimo istorija baigėsi. Įtariu, kad jis rado naują auką“, – savo pasakojimą apibendrino Sofija.

Atviri pasakojimai, kaip Rusijos specialiosios tarnybos verbavo lietuvius: kai kurie metodai buvo tikrai netikėti
© DELFI / Kiril Čachovskij


Pavojus – akivaizdus

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius mano, kad yra realus pavojus, jog išeiviams studentams iš Lietuvos kitų šalių žvalgybos tarnybos gali daryti spaudimą. Jį, kaip mokslo darbuotoją, domina Rusijos problematika, žiniasklaidos konfliktai ir informacinis karas. Kalbėdamas su mumis, ekspertas pažymėjo, kad pranešimai apie bandymus Rusijoje užverbuoti Lietuvos piliečius jo nestebina.

„Prieš kurį laiką Valstybės saugumo departamentas (VSD) net sukūrė trumpą informacinį filmuką. Jame pasakojama apie analogiškus atvejus, kuriuos paminėjote. Jame netgi pasakojama apie bandymus užverbuoti Lietuvoje gyvenančius studentus. Mano supratimu, tai paremta realiais įvykiais“, – teigė pašnekovas.

Dėstytojo teigimu, jis nesistebi, kad Rusijos specialiosios tarnybos siekia užmegzti ryšių su jaunais studentais iš Lietuvos. Kalbinti studentai pasakoja apie tai, kas vyko prieš 7–8 metus, taip pat ir Kaliningrade, taigi N. Maliukevičius primena – būtent tuo metu įvyko savotiškas „šnipinėjimo skandalas“, netiesiogiai susijęs su Baltijos federaliniu Imanuelio Kanto vardo universitetu.

2012 metais į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti į Lietuvą, įtrauktas Baltijos federalinio I. Kanto universiteto Baltijos tyrimų instituto (Kaliningradas) direktorius Vadimas Smirnovas. Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) atstovų teigimu, V. Smirnovas, prisidengęs žurnalisto, tyrėjo ir žinomo visuomenės veikėjo pareigomis, Kaliningrado srityje rinko informaciją, glaudžiai kontaktuodamas su daugeliu Lietuvos politikų ir politologų ir tuo pat metu bendradarbiaudamas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Nerijus Maliukevičius
Nerijus Maliukevičius
© DELFI / Mindaugas Ažušilis


Pats rusas teigė, kad rašo disertaciją apie Baltijos respublikų politikos formavimą. Iki minėto skandalo jo komentarus ir autorinius straipsnius apie politinę situaciją Lietuvoje ne kartą spausdino ir rusiška, ir lietuviška spauda. Beje, 2013 metais V. Smirnovas išvyko iš Kaliningrado – jis gavo darbą Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijoje.

Taigi, N. Maliukevičius mano, kad tais metais Rusijos žvalgybos darbuotojams skyrė užduotį – aktyviai imtis su Lietuva susijusios veiklos, o universitetai buvo pasitelkiami kaip priedanga. „Galimas jaunų perspektyvių žmonių užverbavimas ir vėlesnis jų pasitelkimas žvalgybinei veiklai vykdyti visada buvo gardus kąsnelis pačioms įvairiausioms specialiosioms tarnyboms.

Pakanka prisiminti vadinamąjį Kembridžo penketą – istoriją apie britų studentų intelektualų grupę, sovietų žvalgybos užverbuotą ketvirtą dešimtmetį. Penktą ir šeštą dešimtmetį šie buvę studentai užėmė aukštus postus britų kontržvalgyboje, Užsienio reikalų ministerijoje, žvalgyboje, taip pat ir „Mi-6“ (Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba – DELFI). Prieš tai jie ne vienus metus dirbo SSRS. Panašios istorijos ir prasideda nuo universiteto“, – konstatavo pašnekovas.

Eksperto teigimu, talentingi rusakalbiai jaunuoliai iš Baltijos šalių gali dominti Rusijos specialiąsias tarnybas. „Kalbant apie mūsų studentus, rizikos yra. Rusija suteikia galimybę Baltijos šalių rusakalbiam jaunimui gana lengvai įstoti į universitetus. Kiek žinau, tam reikia gero atestato... Tai rodo, kad Rusijos specialiosios tarnybos vienaip ar kitaip kreipia dėmesį į perspektyvius jaunus žmones“, – reziumavo N. Maliukevičius.

Atviri pasakojimai, kaip Rusijos specialiosios tarnybos verbavo lietuvius: kai kurie metodai buvo tikrai netikėti
© DELFI / Karolina Pansevič


Lietuvoje nesnaudžia

Nacionalinio saugumo klausimus kuruojantys Lietuvos specialistai, VSD analitikai, pabrėžė – tokie incidentai jų nestebina.

Atvirose žinybos ataskaitose apie grėsmės įvertinimą taip pat gana dažnai minima rizika, kad užsienio specialiųjų tarnybų darbuotojai gali mėginti verbuoti [Lietuvos gyventojus]. 2017 metų balandį akademinę visuomenę sukrėtė istorija apie rusų agentą, kuris, dėdamasis diplomatu arba verslininku, reguliariai lankydavosi įvairiuose renginiuose, seminaruose ir konferencijose Vilniaus universitete, siekdamas užmegzti ryšių su vietos studentais ir politikais.

Galiausiai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas netgi publikavo kreipimąsi, kuriame įspėjo studentus dėl susidūrimo su potencialiu šnipu grėsmės. „Mes pastebėjome, kad instituto renginiuose lankosi ir asmuo, užfiksuotas VSD ataskaitoje. <...> Todėl raginame visą instituto bendruomenę kritiškai vertinti žmonių prašymus dalytis su jais informacija. Paprastas kontaktas, iš pirmo žvilgsnio nekeliantis jokių įtarimų, gali reikšti, kad Rusijos žvalgybos darbuotojai nori kuo daugiau sužinoti apie jus, apie jūsų pažiūras, silpnybes. Jūsų gali pasiteirauti apie studentų rašto darbus arba jų diplominius darbus, paprašyti pasidalyti turima informacija ir t. t. Būkime budrūs, saugodami save ir valstybę“, – rašoma kreipimesi.

Dar 2014 metų kovą VSD minėjo, kad Rusijos žvalgybos tarnybų Lietuvoje vieni iš taikinių yra perspektyvūs studentai, jauni politikai ir mokslininkai.

2016 metų spalį VSD pradėjo informacinę kampaniją internete ir socialiniuose tinklalapiuose – publikavo trumpus vaizdo siužetus, kuriuose buvo pasakojama apie realius užsienio specialiųjų tarnybų bandymus užverbuoti Lietuvos piliečius. Viename iš jų rodė lietuvį studentą, kuris pasakojo, kad vienoje konferencijoje su juo užmezgė kontaktą „įtartinas tipas“. Vėliau jie susitiko bare, ten jis ne tik aktyviai klausinėjo jo apie akademinę karjerą, bet ir siūlė savotišką pagalbą – padėti kilti karjeros laiptais. Jaunuoliui kilo įtarimų dėl „naujo draugo“ ketinimų. Galiausiai paaiškėjo, kad jį greičiausiai bandė užverbuoti užsienio agentai, apie tai jis ir papasakojo VSD darbuotojams.

Neoficialių pokalbių metu VSD akcentavo – valstybė netrukdo Lietuvos abiturientams įgyti išsilavinimo Rusijos Federacijoje, kita vertus, pabrėžė – rizikos yra, taigi išvykusiems iš Lietuvos būtina išlikti budriems, nes „priešiškų specialiųjų tarnybų taikiniu gali tapti kiekvienas Lietuvos pilietis.“ Apie tai dar prieš trejus metus kalbėjo VSD generalinis direktorius Darius Jauniškis. Nuo tada situacija nepasikeitė.

ru.DELFI.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(96 žmonės įvertino)
3.5521

Top naujienos

Analitikas apie mokesčius išeinantiems vežėjams: tai nesunkiai įveikiama kliūtis

Lietuvai nuo šių metų apmokestinus į užsienį verslą iškeliančias įmones, naujas mokestinis...

Malinauskas – apie Nausėdos patarėjo žodžius: to Lietuvos politikoje dar nebuvo (245)

Vyriausybė sureagavo į prezidento patarėjo Jaroslavo Neverovičiaus kritiką premjerui Sauliui...

Laukia tikras orų kokteilis: Lietuvą siaubs smarkus vėjas, gali nugriaudėti perkūnija, o paskui pasnigs (16)

Dėl stipraus vėjo Klaipėdos uostas nuo ryto riboja laivybą. Kaip skelbia sinoptikai, itin...

Pramonės stebuklas šalia Kauno: 2020 metais čia dirbs 5 tūkst. darbuotojų, grįžta daug emigrantų (642)

Kauno Laisvoji ekonominė zona (LEZ) išgyvena aukso amžių. Čia įsikūrė ne tik Lietuvos...

Nelengvas pasirinkimas: Nausėda seka kaimynų pėdomis – į Izraelį nevyks (451)

Prezidentas Gitanas Nausėda persigalvojo – nevyks į Izraelyje vyksiantį renginį, skirtą...

Turtingiausiųjų ir įtakingiausiųjų temos Davose: ruoškitės „piko dešimtmečiui“ (8)

Pasaulio ekonomikos forume (PEF), prasidėjusiame šią savaitę Alpių kalnų apsuptame Šveicarijos...

Gyvai / DELFI Garažas. Ko iš Dakaro nesitikėjo greičiausias Lietuvos motociklininkas

Arūnas Gelažninkas, „Zigmas Dakar team“ komandos atstovas, neretai tituluojamas greičiausiu...

Jennifer Aniston į Kino aktorių gildijos apdovanojimus teko vykti pusiau gulint (2)

Sekmadienį įvykusiuose Kino aktorių gildijos apdovanojimuose Jennifer Aniston vilkėjo nuostabią...

Dėl galingų stichijų – chaosas Ispanijoje žuvo mažiausiai 4 žmonės (4)

Ispaniją siaubianti audra Gloria nusinešė mažiausiai keturių žmonių gyvybes. Dėl stipraus...

Europos teismai atšaukia „Gazprom“ turto areštus

Europos teismai atšaukia sprendimus dėl Rusijos koncerno „Gazprom“ turto arešto, kurie buvo...