„Visa ši istorija skamba kaip pasaka, bet tai – realybė“, – išskirtiniame interviu Delfi.lt prisipažino šiuo metu dėl saugumo iš Pravieniškių į Alytaus kalėjimą pervežtas ir čia bausmę atliekantis 30 metų Laurynas Vilkas. Jis pirmą kartą ryžosi atvirai papasakoti apie tai, kaip pareigūnai jį įkalbėjo su savo, kaip pats sako, „likimo broliu“ pabėgti iš kalėjimo, kaip ruošėsi šiam pabėgimui, apie išskirtinį prižiūrėtojų dėmesį ir aukso kalnus, kurie jiems buvo pažadėti.
Bet šis atviras pokalbis įvyko ne iš karto – kai Delfi.lt kreipėsi į Pravieniškių kalėjimą dėl galimybės susitikti su nuteistuoju, redakcijai buvo nurodyta, kad L. Vilkas kategoriškai atsisako duoti interviu. Šiandien aišku, kad tai nebuvo jo paties sprendimas.
„Tuo metu buvau kalinamas drausmės grupėje, pas mane atėjo auklėtojas, sako, eik, pakalbėti, pas tave kai kas atvyko, – Alytaus kalėjime pasakojo L. Vilkas. – Supratau, kad atvyko pakalbėti kažkas rimto, ne iš kalėjimo, bet žiūriu – mane veda pas administraciją. O čia man pasakė, kad atvyko žurnalistas, klausė, ar bendrausiu. Stoviu ir galvoju, kas čia bus, laukiu, nieko nesakau ir staiga prabyla – sako, jeigu tu su juo kalbėsi, mes tave taip užmūrysime, taip pasodinsime, kad niekada nebeišlįsi iš karcerio. Sakė, tada mes padarysime savo tvarką. Na, neturėjau kitos išeities – sąlygos yra palankios jiems, ne man. Negalėjau pasipriešinti – čia jų įstaiga, jų valdžia, tai yra ne valdiški namai, tai yra ne valstybės namai, tai yra būtent jų namai, tai jų valdžia, jie viską kontroliuoja.“
L. Vilkas yra labai svarbus liudytojas šiuo metu teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – Kauno apygardos prokururatūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorai kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi yra pareiškę Pravieniškių prižiūrėtojams Tomui Čeponiui ir Povilui Sadauskui. Būtent šie pareigūnai stengėsi, kad būtų sukompromituota tuometė įkalinimo įstaigos vadovybė – kaip tik tada nuo pareigų buvo nušalinti pataisos namų vadovai.
Sprendimą nušalinti įkalinimo įstaigos vadovybę priėmė Kalėjimų departamentas – taip buvo nuspręsta padaryti po skandalingo dviejų kalinių pabėgimo, kai dėl smurtinių nusikaltimų nuteisti kaliniai išlaužė vieno lango grotų strypą ir pro jį išlindę paspruko. Iš pataisos namų pasišalinančius nuteistuosius matė pareigūnai, bet jų sulaikyti taip ir nesugebėjo.
Jeigu L. Vilkas ir jo „likimo brolis“ Deividas Mazičiukas taip pat būtų pabėgę iš itin griežtai prižiūrimos kalėjimo teritorijos, įtariama, taip būtų pavykę parodyti, kad su situacija Pravieniškėse nesusitvarko ir bausmių vykdymo sistemos vadovybė – juk tuo metu įkalinimo įstaigos vadovo vairas buvo patikėtas tuomečiui Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui Gintautui Šarauskui.
Bet perversmas didžiausioje Lietuvos įkalinimo įstaigoje neįvyko – apie prižiūrėtojų, kurie, įtariama, taip pat svajojo apie karjeros galimybes Pravieniškėse, planus vienas nuteistųjų papasakojo laikinajam direktoriui, o šis iš Vilniaus išsikvietė Kriminalinės žvalgybos skyriaus (KŽS) pareigūnus. L. Vilkas ir D. Mazičiukas sutiko bendradarbiauti su pareigūnais, nes taip norėjo ne tik padėti demaskuoti galimai nesąžiningus prižiūrėtojus, bet ir apsaugoti save.
„Pagal nuteistųjų gyvenimo hierarchiją, priduoti pareigūną nėra nusikaltimas“, – L. Vilkas pažymėjo, kad nors ir bendradarbiavo su KŽS tyrėjais, tačiau ir toliau lieka „savo likimo brolių pusėje“.
– Laurynai, papasakokite apie tuos įvykius, kai Pravieniškėse buvo organizuojamas perversmas – kai į jus kreipėsi du pareigūnai, kurie norėjo sukompromituoti tuometę įkalinimo įstaigos valdžią.
– Tuo metu atlikinėjau bausmę Pravieniškių pirmajame kalėjime, tada jis dar buvo vadinamas sektoriumi. Sėdėjau drausmės grupėje, su manimi buvo „kambariokas“ Deividas Muzičiukas. Buvo toks įvykis, kad mes įkalinimo įstaigoje peršokome vieną tvorą ir patekome į kamerinio tipo patalpų (KTP) teritoriją – čia yra įkalinti asmenys, kuriems buvo skirtos drausminės nuobaudos. Atėjo pareigūnai, mus sulaikė, nes ten yra ir vaizdo kameros, ir bokšteliai, todėl jie iš karto mus pamatė. Taip mes buvome uždaryti į KTP.
Taip mus pervežė į trečiąjį sektorių, buvome uždaryti į karantiną. Ir tada atėjo du prižiūrėtojai – Tomas Čeponis ir Povilas Sadauskas. Aš jų nepažinojau, apie juos net nebuvau girdėjęs, o jie man sako, kad mes tave žinome, atsimename, čia gi tu, kuris bandei bėgti, esi šaunuolis, kodėl tu nepabėgai, juk ten nėra ką veikti. Aš jiems sakau, kad tik lokalizaciją pažeidžiau, o jie – nemeluok, bėgai, nėra ką čia veikti, reikėjo pabėgti ir viskas. Pasakiau, kad sunku, bet pasakė, kad taip nėra.
Mus uždarė į kamerą, kaip tik tuo metu mums buvo paskirtos drausminės nuobaudos už lokalizacijos pažeidimą – KTP turėjome sėdėti po 60 parų.
Vieną rytą pagal grafiką turėjau eiti į skalbyklą skalbti drabužių, paskui juos išsidžiovinti, nes ten nebuvo džiovyklos, todėl, kaip sovietiniais laikais, turėjau padžiauti ant virvių. Tada vėl sutikau P. Sadauską ir T. Čeponį, jie ėmė tarpusavy kalbėtis: kaip jis nepabėgo, jeigu pabėgtų, nurašytų tuos ir grąžintų tą. Supratau, kad jie kalba apie tuo metu nuo pareigų nušalintą direktorių Dainių Sušinską, o gal jie norėjo „nurašyti“ ant tuomečio Saugumo valdymo skyriaus viršininko Lino Nenartavičiaus, nežinau, ir – „atsistoti“ į jų pareigas. Ir man tada pasakė: Vilkai, ar norėtum pabėgti, susukam tokią varkę.
Jie kalbėjo, jog mums reikia, kad tu pabėgtum, mes tau galime duoti štukę eurų, sakė, jeigu pabėgsi, paskui sėdėsi geromis sąlygomis, viską padarysime, jeigu reikės, surasime ir kažkokių mergaičių pasimatymams, sakė, mes gi būsime valdžioje. Aiškino, kad po to, kai pabėgsiu, nurašys direktorių ar kažką panašaus, nelabai supratau, ir tada mes būsime valdžioje, leisime naudotis ir telefonais, ir viskuo, kuo tik norėsi. Žadėjo, kad nė vienas iš nuteistųjų neturės tokių salygų, kokias aš turėsiu. Sutikau su jais.
– Neklausėte, kodėl jiems to reikia?
– Jie minėjo, kad jiems reikia, kaip supratau, užimti gerą postą. Nežinojau, kokie jų išsilavinimai, bet suprantu, kad galėjo turėti tinkamą išsilavinimą, nes abu dirbo apsaugos priežiūros skyriaus pareigūnais.
Po šio pokalbio grįžau į kamerą, buvau labai susimąstęs, tada Deividas manęs paklausė, kas man atsitiko. Papasakojau jam visą tą istoriją. Deivis juokėsi, sakė, netikiu tavimi. Na ką, netikėk, sakiau. Bet paskui vis dėlto patikėjo – juk čia visokiausių variantų būna.
– Kodėl jis taip pasielgė?
– Taip ir nepasakė, bet, tebūnie, yra kaip yra. Vakare mane išsikvietė du KŽS pareigūnai, supratau, kad jie ne iš Pravieniškių, o aukštesnio rango – iš Vilniaus atvažiavę. Nuteistųjų hierarchijoje nėra kažkoks nusikaltimas „priduoti“ pareigūnus, tai yra normalus dalykas, toks jau gyvenimas, likimo broliai esame visi, ir aš sutikau jiems padėti, juk tai jų reikalas, tegul aiškinasi.
– O tuo metu nepagalvojote, kad galbūt tai yra kokia nors prižiūrėtojų provokacija?
– Ne, negalvojau. Paskui visa tai, kas įvyko, pergalvojau ir supratau, kad jie iš tikrųjų to norėjo, gal buvo apie mane prisiklausę kokių nors gandų, gal žinojo, jog su Deividu esame bebaimiai ir bet ką galime padaryti. Nors, iš tikrųjų, man jau buvo nebe tie metai, kad užsiiminėti tokiais dalykais, anksčiau – taip, būčiau kažką padaręs.
Kai KŽS pareigūnai mane išsikvietė, surašė dokumentus, aš jiems iš karto pasakiau, kad apie nuteistuosius nekalbėsiu – kalbų apie tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, neskleidžiu, galiu tik apie prižiūrėtojus papasakoti. Ir tada jie nusprendė mūsų kameroje įrašinėti pokalbius, apie tai žinojau tik aš ir Deividas.
Vėliau, kai buvome išvedami pasivaikščioti į kiemelį, P. Sadauskas su T. Čeponiu ėmė klausinėti, kada darome visą tą veiksmą.
Dėl pažeidimų kameroje mes negalėjome turėti nei tabako gaminių, nei maisto produktų – aš nerūkau, mėgstu sportuoti, o Deividas rūko, todėl paklausėme, ar jie galėtų atnešti tabako. Norėjome pažiūrėti, ar tai yra rimta, kaip toli jie pasiryžę eiti, nes juk žadėjo, kad turėsime geriausias sąlygas. Ir jie sutiko – pradėjo nešti tabaką, cigaretes, maistą. Maišais. Nesuprantu, kaip tai įmanoma, nes yra uždrausta, bet kai nori, pasirodo, viską galima.
– Ne, nenešė, mes ir neprašėme. Man buvo labai juokinga – koks yra lygis naudotis nuteistojo situacija. Manęs tikrai jie nepapirko ir nepapirks, bet liūdniausia, kad tuo atveju, kai kamerų tipo patalpoje sėdintis žmogus yra rūkantis ir turi priklausomybę, jie tuo naudojasi – neša tokius daiktus, nuo kurių žmogus yra priklausomas. Ko žmogui reikia? Parūkyti, pavalgyti, viskas – žmogus yra nupirktas, padarys viską, ko prašo prižiūrėtojai.
Vieną dieną pas mus atėjo T. Čeponis ir P. Sadauskas, parduotuvėje jie nupirko tabako, kavos ir prekių maišą atnešė tiesiai mums į kamerą. Sako, ten yra strypas – „parakanas“, nes pasivaikščiojimų kiemelyje yra spygliuotos tvoros, galima nuardyti betoną, išspirti plytas, su tokiu strypeliu pabėgti yra pačios geriausios sąlygos. Paslėpėme jį, o ryte, vos pabudę, girdime, kaip koridoriuje vyksta kažkoks „balaganas“, o tada staiga atsidaro kameros durys – pareigūnai klausia, ar einame pasivaikščioti. Išėjome į kiemą. Iš karto pagalvojau, kad kažkaip nutekėjo ta informacija, nes mus nuvedė į pačią tolimiausią patalpą, kad neva nieko negirdėtume ir nematytume, o tada užrakino.
Kai grįžome, neradome nei strypo, nei tabako – nieko nebuvo.
– Viską, ką buvote gavę, išnešė?
– Taip. Supratome, kad kažkur nutekėjo informacija, bet kaip ir kur, iki šiol nesuprantu, nežinau, kas ten įvyko. Po šios kratos atėjo T. Čeponis ir P. Sadauskas – klausė, kodėl nepaslėpėme, dabar bus negerai, čia juk liko jų pirštų antspaudai. Raminome, kad sakysime, jog čia mūsų, patikinome, kad mes jų nepriduosime, mes ne kokie... Viskas tvarkoje.
Ir vėl išvedė į kiemelį – pasakėme, kad mums reikia antro „parakano“. Pažadėjo, kad gausime.
Praėjo savaitė – jos metu tik pasikalbėdavome, tačiau ir toliau mums vis šio ir to atnešdavo, gundė, juk, kaip sakė, mes savų nepaliekame, šiandien esame draugai. Po kiek laiko jie surado dar vieną strypą, bet jį man reikėjo pačiam pasiimti. Nusivedė į tokias patalpas, padavė maišą, tada buvo P. Sadauskas, sakė, slėpk, uždenk viską, nes apačioje guli „parakanas“. Jis liepė „parakaną“ užsikišti už džemperio, maišelyje liko tabakas, bet tai nerūpėjo, jau turbūt buvo suderinta, kad galiu neštis į kamerą. Ir tada pasakė, kad bėgtume tada, kai būsime išvesti į pasivaikščiojimo kiemelį.
Paskui jie atėjo kartu su mumis susitikti – ir, neslėpsiu, buvo labai keista, nes pasakė, kad yra jaunas prižiūrėtojas, bėkite per jo pamainą, jeigu kas, jį dviese „išjunkite“. Kaip supratau, liepė panaudoti fizinę jėgą – jam sukelti dirbtinį miegą. Aišku, čia blogiausiu atveju, jeigu mus užklups ar pagaus. Jie aiškino, kad mus išves pasivaikščioti tam tikrą valandą, o tada – bėkite, bet tik tada, kai mūsų jau nebebus, kai mes išeisime. Supratau, kad nenorėjo, jog jiems kas nors nutiktų – dėl pabėgimo pažemintų į dar į žemesnes pareigas.
– Ir kaip viskas įvyko?
– KŽS pareigūnai jau žinojo, kad turi tai įvykti. Tą strypą įkišau į pagalvės užvalkalą, nes norėjau, kad nedingtų įkaltis, o tada atsidarė durys – einame į kiemą. Ir išvedė į tą kiemelį, kur tikrai negalėjome būti, nes valdžia buvo pasakiusi, jog mes esame linkę pabėgti. Šio kiemelio sienoje buvo didelė skylė, pro ją laisvai gali pralįsti žmogus, pabėgti vienas juokas. Ir būnant kiemelyje jie specialiai uždarė duris, kad mes nesimatytume, o patys vaikščiojo po koridorių – ateidavo kas 5 minutes pasižiūrėti, ar mes dar nepabėgome. O paskui jau nesusilaikė – atėjo, sako, dar jūs čia? Na taip, mes čia, sakome, užteks vaikščioti, veskite atgal mus į kamerą, pažadėjau, kad bėgsime kitą dieną.
Ir kai grįžau į kamerą turėjau pasakyti kodą, kad praneštų tiems, kurie mūsų klausėsi. O tada, kaip supratome, atėjo pareigūnai – iš koridoriuje sklindančių garsų tapo aišku, kad T. Čeponiui ir P. Sadauskui uždėjo antrankius, o tada išvedė iš pataisos namų.
– O nebuvo kilusi pagunda pabėgti, nes juk tokią galimybę turėjote?
– Man buvo likę sėdėti dveji metai – jeigu būčiau bėgęs iš trečiojo sektoriaus, būčiau turėjęs naudoti fizinį smurtą prieš pareigūną. Aišku, prieš jį panaudoti – nebūtų buvę ką veikti, bet susimąsčiau – jeigu prieš jį panaudoju smurtą ir dar pabėgu, man prie bausmės prisidės šešeri ar daugiau metų, o tuo metu jau buvau atsėdėjęs beveik aštuonerius metus, tad ar verta? Ne. Supratau ir tai, kad jie mane nori „pakišti“, galvojau, kad nei jie užims aukštesnes pareigas, nei ką, žinojau, jog turiu daryti išvadas. Ir kodėl aš tai padariau? Nes supratau, kad šie pareigūnai yra korumpuoti. Jeigu jie manęs paprašė tai padaryti ir pasakysiu ne, jie galbūt paprašys kitų nuteistųjų, ir jiems taip pat visko atneš kaip ir man vien už tai, kad su manimi susidorotų. Ir tai gali įvykti bet kur – ar pasivaikščiojimo kiemelyje, ar bendrose patalpose. Kad tai neįvyktų ir pareigūnai nepasinaudotų kokiu nors kitu nuteistuoju, kuriam yra sunku, stengiausi užkirsti kelią.
Tai yra baisu, ką jie padarė. Ir po šio įvykio man tikrai sunku pasitikėti kokiu nors pareigūnu – nesuprantu, kaip veikia ši mūsų sistema, tikrai visa grandinė yra supuvusi ir ją reikia kruopščiai bei detaliai peržiūrėti bei keisti. Aišku, nežinau, kaip yra kitose įstaigose, bet Pravieniškėse reikia pokyčių. Tai, kas vyksta, sunku nupasakoti.
– Teko matyti tik teisme, kai buvau nuvežtas į apklausą. Jie tikrai neatrodė nusiminę ar liūdintys ir kad gailėtųsi, labiau buvo panašu, jog juokiasi iš visos šios situacijos. Kaip suprantu, jie patys viso to nesugalvojo – mano manymu, visa tai kilo iš aukščiau. Kas jiems tai liepė padaryti, nežinau, bet manau, kad žmogus, einantis į pirmą klasę, būtų sugalvojęs kur kas gudriau nei jie. Gal jiems nemokėjo patarti, kaip elgtis ir jų nekontroliavo, todėl ir nutiko tokia situacija.
– Kai pirmą kartą jūsų kameroje buvo atlikta krata, ar jie sužinojo apie surastą „parakaną“ – akivaizdu, ir juos ši informacija turėjo pasiekti?
– Pirmas „parakanas“ kaip dingo, taip dingo. Net neaišku, kas jį paėmė.
– Tai jį paėmė ne KŽS pareigūnai?
– Ne, būtent ne jie. Tie KŽS tyrėjai, kurie vykdė tyrimą, pareikalavo, kad tie pareigūnai, kurie darė kratą, pateiktų tą „parakaną“, bet taip ir nepateikė nei „parakano“, nei ataskaitų. Nieko.
– O kas darė kratą – Pravieniškių pareigūnai?
– Taip, prižiūrėtojai. Bet kaip nutekėjo informacija, nesuprantu – gal jie patys kur nors leptelėjo ar prasitarė, kad vyksta tokia machinacija, o tada kažkas norėjo užkirsti kelią. Manau, kad viskas įvyko greitai ir ekspromtu, norėjo, jog viskas užgestų.
– O P. Sadausko ir T. Čeponio neklausėte – kas čia nutiko?
– Jie buvo labai išsigandę, man atrodo, jie suprato, jog kažkam, kam nereikėjo, prasitarė.
– Galiu tik viena pasakyti – man neįdomu, kaip į mane žiūri pareigūnai. Neslėpsiu, jie žiūrėjo keistai, prieš mane bandė nuteikti ir kai kuriuos nuteistuosius, bet, aišku, tie, kurie mane pažįsta ir žino, kaip normaliai bendravo, taip ir toliau bendrauja. Jie supranta, kad pataisos namuose dirbantys prižiūrėtojai nėra mūsų draugai – niekada nebuvo ir nebus. Kalbu būtent apie Pravieniškių trečiąjį sektorių.
– Na, bet jeigu yra sąžiningas pareigūnas, galėjo ateiti ir padėkoti, kad padėjai atskleisti nusikaltimą.
– Buvo keletas, kurie ir padėkojo, kad padėjau prasivalyti, ypač džiaugėsi KŽS, bet galiu pasakyti, jog didžioji dalis pareigūnų buvo nepatenkinti.
– O jums už šį bendradarbiavimą KŽS pareigūnai buvo ką nors pažadėję?
– Ne, apie tai mes net nekalbėjome. Aš tai dariau tik dėl to, kad man neiškiltų pavojus ir prieš mane nenuteiktų kitų nuteistųjų. O KŽS pareigūnai pasakė – kas tau priklauso, tą ir gausi.
– Jokių lengvatų?
– Jokių, pačiam teko susimokėti baudas Valstybinei mokesčių inspekcijai, pačiam teko sėdėti be nuobaudų, stengtis, kad mane anksčiau išleistų namo.
– Nesigailite, kad buvote įveltas į šią istoriją?
– Gyvenimas yra toks, kad nežinai, kas įvyks po akimirkos, nežinau, tiesiog gal buvau parinktas šiai situacijai. Tai buvo atsitiktinumas, teko priimti greitą sprendimą – čia ir dabar.
– O kai prižiūrėtojai už pabėgimą siūlė pinigus, ar buvo realu, kad jie tikrai juos sumokės?
– Aš taip pat pagalvojau, kaip jie man paduos tą tūkstantį eurų, jeigu pabėgsiu. Man sakė, kai pabėgsi, bėk arčiau jūros, bet kodėl jie taip sakė, nežinau. Be to, jie mums buvo davę savo telefono numerius, tuo metu mums net nebuvo galima skambinti iš taksofonų, bet, keista, mes galėjome skambinti. Ir tikrai ne tik tie prižiūrėtojai buvo su šia istorija susiję, nes prie skambučių priežiūros dirbo kitas asmuo. O kad būnant baudos izoliatoriuje leistų skambinti, patikėkite, turi būti rimta.
– Tai galėjo būti įsivėlusi visa grandinė pareigūnų?
– Taip, gali būti visa grandinė, bet grandinė yra supuvusi, tačiau į ją ateina irgi supuvusi grandinės dalis.
– Ar pabėgimą organizavę pareigūnai užsiminė, kiek turėsite būti laisvėje ir ar turėsite patys pasiduoti?
– Ne, apie tai nekalbėjome, sakė, pagaus, tai pagaus, grįšite, nesijaudinkite – sėdėsite panašiai kaip laisvėje.
– Aš ir pats neįsivaizduoju... Kaip supratau, būtų suteikiami pasimatymų kambariai be jokių santuokos dokumentų. Esmė – ne merginos, esmė – telefonai, po pabėgimo būtų mus uždarę į drausmės grupę, tačiau vis tiek būtume turėję galimybę apsipirkti parduotuvėje, nors iš tikrųjų to daryti negalima. Sakė, galėsime daryti, ką tik norėsime. O tada, kai mus paleis iš drausmės grupės, sakė, išvis turėsime geras sąlygas. Juk jie būtų tapę „galvomis“.
– Galbūt ir būtų tapę, jeigu būtumėte jiems pagelbėję...
– Manau, jeigu būčiau tai padaręs, būčiau gavęs dar daugiau kalinimo metų, jie man būtų atsukę nugarą ir būtų uždarę į vienutę, sėdėčiau visus tuos metus be jokio gailesčio ir draugysčių. Būtų sakę – kokie draugai, pamiršk apie ką kalbėjome.
– O dabar jie neigia kaltę?
– Nepripažįsta, neigia, čia jų pačių sprendimas.
– Kaip nuteistieji sureagavo į šią istoriją – juk iki šiol turėtumėte sulaukti klausimų, kaip tai įvyko, be to, ir pati istorija yra neįtikėtina – ne kiekvienas galėtų patikėti, kad prižiūrėtojai galėjo taip pasielgti?
– Visas šis įvykis iš tikrųjų skamba kaip pasaka iš kito pasaulio, bet, deja, šis įvykis yra realus, yra įrašyti jų pokalbiai. Aišku, žmonės klausinėjo, bet vyko ikiteisminis tyrimas, stengiausi apie tai nekalbėti ir su niekuo nediskutuoti, o kai paklausdavo, greitai pakeisdavau temą, nenorėjau sau pakenkti. Tačiau pataisos namuose labiausiai apie tai klausinėjo ne nuteistieji, o prižiūrėtojai.
– Gal norėjo pasimokyti iš kolegų klaidų?
– Gal ir norėjo, jie labai daug klausinėdavo. Aš jiems papasakodavau tokią istoriją, kad jie už galvos susiėmę nueidavo. Kadangi jie manęs nepažįsta, nežino, tai kaskart pateikdavau tai vienokią, tai kitokią versiją ir išvis kitomis temomis, kas net nesusiję. Stebėdavosi, kad negali taip būti.
Supratau, kad vieni mokosi iš klaidų, kiti – renka informaciją, nes norėjo ją perduoti kitiems, ne visi apie šį įvykį žinojo. O kai mane pervežė į Alytų, net apsidžiaugiau, čia kitaip, bet, kaip čia pasakius, argi gali būti gerai įkalinimo įstaigoje.
– Visur gerai, bet namie – geriausia.
– Žinoma, nėra kalbos. Na, bet niekas manęs čia neatvedė už rankos. Įvykių nenuslėpsi, buvo kaip buvo, tikiuosi, ateityje keisiu požiūrį ir čia nebepapulsiu. Aišku, negalima spjauti iš to, ką geriame, bet stengsiuosi čia gyvenime daugiau nepapulti.
– Tuo metu kalėjau drausmės grupėje, kai pas mane atėjo auklėtojas, sako, eik, pakalbėti, pas tave kai kas atvyko. Supratau, kad atvyko pakalbėti kažkas rimto, ne iš kalėjimo, bet žiūriu, kad mane veda pas administraciją. Nuvedė mane į kabinetą ir pasakė, kad atvyko žurnalistas, klausė, ar bendrausiu. Stoviu ir galvoju, kas čia bus, tyliu, nieko nesakau, ir staiga prabyla – sako, jeigu tu su juo kalbėsi, mes tave taip „užmūrysime“, taip pasodinsime, kad niekada nebeišlįsi iš karcerio, tai yra iš kamerų tipo patalpos. Sakė, tada mes padarysime savo tvarką. Na, neturėjau kitos išeities – sąlygos yra palankios jiems, ne man.
– Negalėjote pasipriešinti?
– Negalėjau pasipriešinti – jų įstaiga, jų valdžia, tai yra ne valdiški namai, tai yra ne valstybės namai, tai yra būtent jų namai, tai jų valdžia, taigi jie viską kontroliuoja.
– O kodėl, jūsų nuomone, jie norėjo, kad nekalbėtumėte? Gal kaip tik reikėtų kalbėti ir garsiai pasakyti, kaip yra iš tikrųjų įkalinimo įstaigose?
– Dabar kalbant susidėliojau visas prielaidas ir įvykius, reiškia, iš tikrųjų buvo nepatenkintų, todėl ir nenorėjo, kad kalbėčiau – norėjo ir toliau tęsti tokias veikas. Kitokios prielaidos nebelieka. Keista, tai mistiniai įvykiai, man pačiam sunkiai protu suvokiama, kaip taip... Bet vis dėlto, vienas dalykas lieka neišaiškintas – kas prašė T. Čeponio ir P. Sadausko tai padaryti.
– „Viršūnėlės“ neišaiškintos?
– Išaiškinta kaip visada – tik „pieškos“, o rimti – neišaiškinti. Nežinau, iš kur tie vėjai kyla, bet reiškia, kažkam yra naudinga, kad tai vyksta.
