Atvėrus Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvus, paaiškėjo Lietuvai skausmingi faktai

Kadrai iš 1991 metų įrodo, kad Lietuvoje tada buvo euforija. Tokia pirmoji visoje Sovietų sąjungoje. Bet vakarų Europoje tokio džiaugsmo nebuvo. Vokietijos užsienio reikalų ministerija atvėrė 1991 metų dokumentus. Juose – atmintinės, protokolai ir laiškai, susiję su NATO plėtra į rytus ir Sovietų sąjungos žlugimu.

Čia užfiksuoti ir tuomečio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio siekiai besivaduojančios Lietuvos atžvilgiu. Jis buvo įsitikinęs, kad Vilnius eina klaidingu keliu.

„H. Kohlis visą laiką bijojo, kad mes nepagadintume jam Vokietijos suvienijimo. Tai ką, kiekvienas turi teisę savo reikaliuką tvarkyti“, – LNK tų metų įvykius prisiminė pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Vilnius, 1992 m. sausio 20 d. (ELTA). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pro barikadas eina į savo kabinetą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmai vis dar "puošiasi" barikadomis ir maišais su smėliu.

Remdamasis archyvais, vokiečių leidinys „Der Spiegel“ cituoja H. Kohlį, kuris norėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija laisvės palauktų dar dešimt metų. Ir vėliau nebūtų priimtos į NATO.

Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas LNK teigė, jog tuo metu niekas nesakė, kad „Lietuva daro klaidą“.

„Ne, (tuometis Vokietijos užsienio reikalų ministras, aut. p.) Hansas Dytrichas Genšeris puikus diplomatas. Mes su juo labai maloniai pasišnekėjome 1991 metais“, – prisiminė A. Saudargas.

Vokietijos užsienio reikalų ministras į Vilnių atvyko 1991 metų rugsėjį, jau po sausio 13–osios įvykių.

„Galiu pasakyti, kad jis paklausė – ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės. Jeigu kas nori, tai šitame jo klausime turėtų įžvelgti Vokietijos poziciją. Bet aš, be abejo, turėjau labai nesunkų atsakymą į tai“, – teigė A. Saudargas.

Vokietijai buvo svarbus tuometis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.

„Aš tikrai 1991 metais jau buvo Vokietijoje ir jie garbino M. Gorbačiovą, natūraliai garbino. Tauta susijungė ir tai buvo M. Gorbačiovo nuopelnas. Tą reikia pripažinti. Vokietija davė žinią – realpolitik, o M. Gorbačiovas yra naujųjų laikų viešpats, o jūs čia jam į kulnis kandate“, – LNK prisiminė signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas.

Tikslūs tuomečio Vokietijos kanclerio H. Kohlio žodžiai, anot protokolų, buvo tokie.

„Jei vokiečiai yra pasirengę padėti Sovietų sąjungai, tai visų pirma iš dėkingumo už M. Gorbačiovo vaidmenį Vokietijai susijungiant“, – dokumentai liudiją tokį tuomečio Vokietijos kanclerio H. Kohlio teiginį 1991 metais.

Vokietija bijojo domino efekto – jeigu Baltijos šalys Sovietų sąjungą paliks, po jų bus Ukraina, tada žlugs visa Sovietų sąjunga, o M. Gorbačiovas kris.

Vokietijos kanclerio H. Kohlio išvada buvo tokia: „Sovietų sąjungos žlugimas nėra mūsų interesas“. Dar daugiau, jis sakė, kad tokia procedūra būtų „katastrofa“.

„Jautėsi iš to, kad mažokai mus rėmė. Bet nepasakysiu, kad būtų pajausta, jog jie buvo prieš“, – prisiminė V. Landsbergis.

Besivaduojančios Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Saudargas sako, kad tada užteko ir vokiečių nuomonės. O kokia ji buvo svarbi iliustruoja ir kelionė į Londoną, ieškoti užtarimo Lietuvai. Bet britų diplomatai jam siūlė keliauti į Vokietiją.

„Jie man sakė – važiuok pas vokiečius, su jais kalbėti“, – teigė A. Saudargas.

Protokolai leidžia daryti išvadą, kad Vokietijos draugystė su Kremliumi netgi paskatino Vokietijos kanclerį H. Kohlį užmerkti akis prieš sausio 13–osios įvykius.

Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. (ELTA). Kalba Vytautas Landsbergis. Atsisveikinimas su žuvusiaisiais sausio 13-ąją Vilniaus sporto rūmuose. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių.

Praėjus kelioms dienoms, H. Kohlis ir M. Gorbačiovas kalbėjosi telefonu. Skambučio klausęsis diplomatas pažymėjo, jog jiedu apsikeitė širdingais sveikinimais.

M. Gorbačiovas Vokietijos kancleriui skundėsi, kad neįmanoma judėti į priekį be tam tikrų griežtų priemonių. H. Kohlio atsakymas buvo toks: „politikoje visi taip pat turi būti atviri aplinkiniams keliams, svarbu, kad nepamestumėte tikslo“.

M. Gorbačiovas minėtą pokalbį baigė sakydamas, kad labai vertina Vokietijos kanclerio poziciją. Žodis Lietuva, remiantis protokolu, ištartas nebuvo. Bet neoficialiai buvo kalbama kitaip.

„Vokiečiai oficialiai pareiškė, žinoma, tokių brutalių veiksmų pasmerkimą ir žudynių“, – prisiminė buvęs užsienio reikalų ministras A. Saudargas.

Praėjus net keliems dešimtmečiams Lietuvos politikai vis dar mato vokišką realpolitik – pragmatine nauda grįstą politiką.

„Vokietija čiulpia spenį, įsikabindama į vamzdžius ir darydama viską, kad kuo daugiau vamzdžių iš Rusijos ateitų, kuo daugiau pieno bėgtų, ar šiuo atveju – dujų“, – kalbėjo signataras E. Gentvilas.

Leidinys „Der Spiegel“ sako, kad šie atverti archyvai gali dar labiau pakurstyti šalyje jau vykstančias diskusijas apie Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu.

Visą LNK reportažą žiūrėkite čia: