„Atšventė“ Vilniaus užgrobimą, o dabar neturi kur dėti akių

Su Krašto apsaugos ministerijos (KAM) palaiminimu praėjusį penktadienį Vilniuje minėta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) kariuomenės pergalės prieš maskvėnų kariuomenę sukaktis. Po šio įvykio apžvalgininkai ir istorikai neatsistebi: švęstoji „pergalė“ Lietuvai iš tikro reiškė bėdų tvaną.

KAM pranešime žiniasklaidai praėjusį penktadienį informavo, kad Vilniuje minima 360 metų LDK kariuomenės pergalės prieš maskvėnų kariuomenę sukaktis. Renginio metu mūšio dalyvius šautuvų salvėmis pagerbė Lietuvos kariai, taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės orkestras.

KAM savo pranešime teigė, kad 1655 metų rugpjūčio 8 dieną Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos, atrėmė į miestą įsiveržusią maskvėnų kariuomenę. Visą dieną trukusiame mūšyje ties tiltu per Nerį, dabartinio Žaliojo tilto vietoje, praradusi kone 2 tūkst. karių, Lietuvos kariuomenė iškovojo pergalę prieš gerokai gausesnę įsiveržėlių kariuomenę. Sustabdytas veržimasis toliau į Lietuvą į šiaurę nuo Neries.

R. Valatka: užslinkusi kaitra suminkštino ir J. Oleko galvelę

Į tokį istorijos vertinimą netrukus sureagavo žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

„Regis, užslinkusi kaitra suminkštino ne tik urapatriotų, bet ir krašto apsaugos ministro Oleko galvelę. Atsipeikėkite, ponai. Kokio velnio siųsti kariuomenę minėti klaikiausio LDK istorijoje pralaimėjimo? Juk po 1655 metų rugpjūčio 8 dienos mūšio LDK kariuomenė, vadovaujama Jonušo Radvilos, labai greitai atidavė sostinę maskoliams ir Zolotarenkos kazokams, apsigyvenusiems su savo arkliais Arkikatedroje. LDK užliejo Tvanas – Rusijos ir Švedijos armijos plėšė kraštą skersai ir išilgai. Radvila movė į Kėdainius, kur sudarė uniją su Švedija. Iš Gedimino pilies maskvėnus pavyks išmušti tik po penkerių metų. Nusiaubtas miestas ir bažnyčios, vienuolynai. Jei nesimokėte istorijos, urapatriotai, tai paskaitykite bent jau K. Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“, – feisbuke parašė R. Valatka.

Jis prisiminė, kad prieš porą mėnesių Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė kvietė birželio 15 d. į Seimą visus iškilmingai paminėti SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 75-ąsias metines. „Ko norėti iš kolchozo buhalterės? Bet, pasirodo, ne tik Graužinienė – ir visi mūsų urapatriotai jau yra normaliai darbietiškai nupušę“, – ironizuoja R. Valatka.

Toks minėjimas nustebino ir Seimo narį konservatorių, istoriką Arvydą Anušauską. Pasak A. Anušausko, renginio sumanytojai minėjo pergalę, tačiau iš tiesų tai buvo taktinis laimėjimas ir strateginis pralaimėjimas.

„Patį įvykį, mano supratimu, iš principo galima minėti, tačiau nepamirštant, kad pirmą kartą Lietuvos sostinė buvo užgrobta priešo. Manyčiau, kontekstas turėjo būti visai kitas – prisiminti dešimtis tūkstančių paprasčiausiai išskerstų vilniečių. Tokiame kontekste visiškai suprasčiau, o dabar tai atrodė kaip tam tikras nesusipratimas neįsigilinus į istoriją. Šiek tiek kvepia paviršutiniškumu“, – DELFI sakė A. Anušauskas.

Parlamentaras pastebi, kad minėto laikotarpio minėjimai vyksta gal tik antri metai. Tai laikotarpis, kuris iš mūsų istorijos Adolfo Šapokos dėka buvo išbrauktas. Todėl, sako A. Anušauskas, supratimo naujiems dalykams dar trūksta.

„Satyros spektakliu“ renginį pavadino ir žurnalistas, apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis. Jis taip pat nusistebėjo KAM, atsiuntusia „dūdų orkestrą“ bei „garbės sargybą“. Ką Lietuvai reiškė tariama pergalė prieš „maskvėnų kariuomenę“, galite skaityti čia.

Organizatorius: žiniasklaida dirba Rusijai

„Visą šį šmeižtą žinau – ir Baranausko, ir kvailą Valiušaičio tekstą mačiau“, – į DELFI klausimą reagavo vienas minėjimo iniciatorių, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovas, istorijos mokslų daktaras Romas Batūra. Jis pridūrė, kad spauda „pademonstravo nacionalinę išdavystę“. Taip jis, matyt, reagavo į žiniasklaidos išsakytą kritiką.

R. Batūra siūlo paskaityti renginio skelbimą – jame buvo kviečiama į mūšio minėjimą, ketinta pagerbti žuvusius žmones. R. Batūros teigimu, mūšyje „priešas sulaikytas“. Tuo metu KAM savo pranešime žiniasklaidai kvietė į „pergalės prieš maskvėnų kariuomenę“ sukaktį. Tai, pripažįsta R. Batūra, „klaidelė“.

„Tačiau kartu tai ir savotiška lokalinė pergalė – priešas atremtas. Mes šventėme mūšį ir jame žuvusiųjų atminimą, žūti mūšyje galėjo net apie porą tūkstančių žmonių. Nėra baisus nusižengimas pavadinti pergale, bet tai buvo lokalinė pergalė – ant tilto apginta Aukštaitija, Šiaurės Rytų Lietuva, tačiau bendrame kontekste kraštas buvo okupuotas, Vilnius degė“, – dėstė pašnekovas.

R. Batūra piktinasi, kad oponentai užsimerkia ir nekalba apie mūšį, kuriame žuvo gynėjai. Mūšį prie dabartinio Žaliojo tilto istorikas lygina su graikų Termopilais, kada 480 m. pr. Kr. keli šimtai spartiečių žuvo šalį gindami nuo tūkstantinės persų armijos. „Graikai pastatė paminklus žuvusiems kovoje, o mes dergiame savo žmones. Visi žurnalistai tokie niekšai, tą ir pasakiau per televiziją, bet niekur neparodė. Jie nenori suvokti, kad dirba Rusijos naudai ir mus provokuoja“, – piktinasi vienas šventės sumanytojų.

KAM teisinasi

Kilus triukšmui, KAM ėmėsi gynybos. Kaip teigiama DELFI pateiktame ministerijos atsakyme, rugpjūčio 7 d. Vilniuje vykusį renginį organizavo Iniciatyvinė grupė prie Lietuvos sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Valstybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė tarnyba. Ministerijos aiškinimu, Lietuvos kariuomenė parėmė pilietinę iniciatyvą ir skyrė karius atlikti pagarbos salves bei kelias muzikines kompozicijas pagerbiant žuvusius LDK karius.

„Tam tikrais atvejais gali būti paminimos ne tik karinės pergalės ar atliekami pagarbos veiksmai nugalėtojams. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį buvo pagerbti Kalniškės mūšio dalyviai ar prieš keletą metų perlaidojant rastus Napoleono kariuomenės karių palaikus. Abiejų šių renginių ir daugelio kitų metu mūsų kariai taip pat atliko pagerbimo salves ir muzikines kompozicijas tiems, kurie iki galo vykdo savo pareigą“, – teigiama KAM atsakyme.

Ministerija nepasinaudojo galimybe atsakyti į istorikų ir apžvalgininkų išsakytą kritiką.