Pradėjęs piktnaudžiauti alkoholiu vyras prarado viską – ir statusą, ir draugus, ir butą, ir šeimą. Maža to, dėl, atrodytų, smulkmenos – nemokėjo už kelionę miesto autobusu, įklimpo į 17 tūkst. eurų siekiančias skolas.
Šiuo metu Aleksas stojasi ant kojų ir tikina turintis vienintelį kalėdinį troškimą – susitaikyti su dukra.
Tik už važinėjimą be bilietėlio – 17 tūkst. eurų skola
„Neėmiau jokių paskolų, nieko. Kontrolė – štai ir visos skolos. Antstoliai patys savo procentus taiko, kai studijavau medžiagą, nuo 50 iki 70 proc. Skola buvo 17 tūkst. eurų, dabar liko 7 tūkst. eurų“, – pasakojo Aleksas.
Šiuo metu jis dirba „Carite“. Čia gamina žvakutes. Vilniaus arkivyskupijos kurijai pašnekovas padeda ir kituose darbuose.
„Aš su antstoliais atsiskaitau ir man rami galva, taip sakant“, – mojo ranka jis.
Tiesa, dažnam jo situacijoje, matyt, būtų nepaprastai sunku. Mėnesinės Alekso pajamos nesiekia nė 200 eurų.
„Praėjusį mėnesį mano alga buvo 140 eurų“, – nė nebando to slėpti vyras.
Problemos prasidėjo nuo alkoholio
Be bilietėlio Aleksas pasakojo važinėjęs dėl to, kad tiesiog neturėjo lėšų. Tiesa, tuoj paaiškėja, kad darbą jis turėjo, tik prioritetai buvo kiti.
„Važinėdavau labai dažnai. Iš namų į darbą, iš darbo į darbą. Nuolatinio darbo neturėjau, užsiiminėjau verslu, prekiavau turguje. Aišku, Gariūnų autobusas yra nemokamas, tačiau reikėdavo iki jo sustojimo vietų kažkaip nuvykti, o vis kontrolė. Tęsėsi tai porą metų“, – nurodė jis.
Pasak pašnekovo, jo gyvenimą sugriovė „atsistojimas ant kamščio“. Taip Aleksas vadina priklausomybę alkoholiui.
„Dėl to ir automobilį, kaip sakoma, palaidojau. Ir vairuotojo pažymėjimas guli seife Kelių policijoje. Kaip sakoma, nugriuvau, o dabar po truputį keliuosi“, – šyptelėjo jis.
Atėmė ir butą, ir ryšį su šeima
Problemos su alkoholiu iš Alekso atėmė ir butą, ir ryšį su šeima.
„Turėjau dviejų kambarių butą, tačiau paprasčiausiai už jį nemokėjau. Skola po skolos, gavosi didelė suma, patekau į juodąjį sąrašą ir po to jau viskas. Lengvai pinigai atėjo, lengvai pinigai išėjo“, – patikino pašnekovas.
Dėl buto jis neliūdi, tačiau kalbėdamas apie šeimą pasidalijo viltimi.
„Turiu tėtį, jam nustatytas 1 grupės neįgalumas. Dirbo, kai patyrė insultą. Turiu ir dukrą, kuri žino apie mane, bet jos mama man neleidžia su ja susitikinėti. Tikiuosi, ateis Kalėdų metas, kažkaip suderinsiu. Jei mane Kalėdų senelis išgirs, gal padės čia“, – lūkesčius įgarsino vyras.
Turėjo ir daug draugų, ir daug pinigų
Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado alkoholis, Aleksas pripažino kadaise turėjęs daug pinigų ir daug draugų.
„Kai turi daug pinigų, atsiranda daug draugų. O kai pinigų neturi, draugai kažkur dingsta. Buvo, kad turėjau pinigų. Ir nemažai“, – pripažino pašnekovas.
Dirbti jis pradėjo Kirtimų turguje, kai šis dar buvo, karjerą baigė Gariūnuose.
„Pelninga veikla tai buvo“, – nurodė Aleksas.
Turguje prekiauti jis pradėjo dar devyniasdešimtaisiais, tad laikai, nors buvo finansiškai sėkmingai, psichologiškai sudėtingi.
„Tai buvo turgus, kas kaip mokėjo, tas taip ir sukosi“, – nedaugžodžiavo jis, paklaustas, gal kildavo ir intrigų, tekdavo sulaukti nemalonių veiksmų iš kolegų.
Turi vieną griežtą patarimą, kaip įveikti alkoholizmą
„Labai lengva priklausomybę alkoholiui įveikti. Užtenka sau pasakyti: „Stop ir gana“. Ir viskas. Iš karto mesti rūkyti, gerti negalima, bet man tai užtruko tik apie mėnesį laiko. Kai man pasako: „Oi, aš mečiau rūkyti, gerti“ - netikiu. Žinau, praeis savaitė ir vėl bus tas pats“, – patirtimi dalijosi Aleksas.
Anot jo, kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą, tam tikrus poelgius.
„Aš paprasčiausiai dabar to nebedarau, nevartoju ir man daug lengviau. Apsisprendžiau ir viskas. Pirmą kartą alkoholio paragavau dar prieš armiją, man buvo vos 18-ka, o jau taip konkrečiai – gal nuo 25-erių ir tai tęsėsi gal dvidešimt metų, grubiai kalbant. Nebuvo taip, kad kas dieną gerdavau ir krisdavau miegoti jau kone miręs. Būdavo, kad penktadienis, pavyzdžiui, po to išeiginės, tai ir prasidėdavo“, – pasakojo jis.
Gyvena nakvynės namuose, valgo labdaros valgykloje
Alekso teigimu, didžiąją dalį jo skolų antstoliams padengė „Caritas“, iš čia jam mokamo atlyginimo dengiamos ir likusios.
„Sukuosi, kaip galiu“, – tikino jis.
Šiuo metu Aleksas nakvoja Vilniaus miesto nakvynės namuose, lankosi „Betanijos“ labdaros valgykloje, gauna ir kitokios paramos maistu, drabužiais.
„Anksčiau dirbau „Carite“ su žvakutėmis, kai projektas pasibaigė, ėmiau dirbti duobkasiu, padedamas to paties žmogaus, jo giminių. Dabar vėl prasidėjo žvakučių sezonas, pakvietė grįžti. Žinote, sunkiau pakviesti kitą žmogų, apmokyti“, – mintimis dalijosi jis.
Sėkmingas verslininkas tapo pagalbiniu darbuotoju
Darbas, galima aiškiai suprasti, Aleksui labai svarbus. Paklaustas, ar nėra kiek gaila tų laikų, kai buvo verslininkas ir galėjo gyventi pernelyg neskaičiuodamas, jis nė nesudvejoja.
„Aš manau, kad viską gyvenime reikia išbandyti – išbandžiau tą, tą ir nesigailiu. Aišku, kai pinigai kišenę spaudė, buvo daug lengviau, o dabar, kai pradedi skaičiuoti kiekvieną centrą, daug sudėtingiau. Bet vis tiek esu patenkintas tuo, ką dabar darau, kad dirbu su žvakutėmis.
Projektas baigiasi, tačiau pažadėjo palikti dirbti virtuvėje su žmogumi, kuris surenka baigiantį galioti maistą iš parduotuvių. Vėliau jis dalijamas žmonėms, kurie ateina pavalgyti. Dirbsiu su juo, o, kai nereikės važinėti, skusiu bulves, morkas“, – ateities planais dalijosi jis.
Vyras pripažino neskaičiavęs, kiek laiko reikės, kad išmokėtų antstoliams likusias skolas – esą vis tiek nieko nepakeis.
Turi patarimą įsiskolinusiems
„Jei turite skolų, nesislėpkite. Su antstoliais galima susitarti. Pavyzdžiui, nueini į Teisingumo ministeriją su visų, kam esi skolingas, pavardėmis, sąrašu, bet ir pas kiekvieną asmeniškai tu turi nuvažiuoti ir bendrauti, tartis, prašyti susisiekti vieni su kitais, nurodyti, kad mokėsi, kad ir po truputį, bet jie galės tą sumą išsidalinti. Taip sąskaitos nebus blokuojamos. Jei kai kurie numeta savo problemą į kampą, aišku, kad antstoliai ima veikti piktai. Mano nuomone, su kiekvienu žmogumi galima susitarti, o antstoliai – tokie patys žmonės“, – patarimais su galbūt tokioje pat gyvenimo duobėje atsidūrusiais dalijosi Aleksas.
Pasak pašnekovo, dabar didžiausias jo siekis – išmokėti likusias skolas ir pradėti gyventi iš naujo.
„Aš labai stengiuosi, mano vadovas irgi, kad pasilikčiau ir dirbčiau čia“, – kad sulaukia palaikymo, patvirtino jis.
Prieš Naujuosius metus Aleksas tikisi įsikurti ir savuose namuose – kartu su tėvu jie laukia socialinio būsto.
„Mano gyvenimas dabar yra geras. Aš žinau, kad šiuo metu žmonėms darau gera, o jau tegul jie patys galiausiai sprendžia, geras jiems buvau, ar nelabai. Pasikeitė visa gyvenimo filosofija“, – įveikęs priklausomybę džiaugėsi pašnekovas.