Atrado naują būdą, kaip išmokti svetimą kalbą: daniškai prabilo po 10 valandų

Lietuvė jau lankėsi Ispanijoje, Rusijoje ir Norvegijoje, o visai neseniai grįžo ir iš Danijos, kur praleido 4 dienas.

Pasak A. Kuncaitės, įsisavinti pagrindines danų kalbos subtilybes jai pavyko vos per 10 įtempto mokymosi valandų.

„Susidariau žemėlapį, kuriame pasižymėjau, kur ruošiuosi keliauti ir ką aplankyti. Tuomet greta užsirašiau pagrindines frazes, kurios bus reikalingos, specifinius žodžius: veiksmažodžius, daiktavardžius, kuriuos reikės pavartoti. Vėliau tai garsiai kartojau“, – kaip mokėsi kalbos, aiškino ji.

Savo viešnagę Danijoje ji filmavo, tad siūlome pamatyti, kaip jos metu jai sekėsi.

Pastebėjo daug panašumų su norvegų kalba

Paklausta, kas mokymosi procese buvo sunkiausia, A. Kuncaitė tikino, kad tai gelbėjo, tai koją kišo turimos norvegų kalbos žinios.

„Ir sunkiausiu, ir lengviausiu dalykų pavadinčiau tai, kad danų kalba man labai painiojosi su norvegų. Kai kurios frazės praktiškai tokios pat, žodžiai – panašūs, garsai – kietai tariami“, – aiškino ji.

DELFI pamena, kad ir norvegų kalbos A. Kuncaitė mokėsi 10 valandų. Kaip susikalbėti su turimomis žiniomis jai sekėsi ten, susipažinti galite čia.

Lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies

Paklausta, kodėl šį kartą savo eksperimentui pasirinko būtent Daniją, A. Kuncaitė aiškino šia šalimi susižavėjusi po vieno seminaro, kuriame lankėsi.

„Anksčiau to nežinojau, bet Kopenhaga yra vienas iš greičiausiai besivystančių ir tobulėjančių miestų. Todėl labai panorau ją aplankyti ir pati tuo įsitikinti“, – pasakojo mergina.

Tiesa, dideli lūkesčiai, prasitarė ji, pasiteisino tik iš dalies.

Papasakojo apie danus

„Tai, kad žmonės Kopenhagoje yra labai aktyvūs – tiesa, tačiau man jie pasirodė ir atšiaurūs. Nesilankiau įmonėse, nežinau, kokia ten darbo kultūra, tačiau gatvėje daugelis žmonių – nuolat skubantys, panirę savo mintyse. Nors paprašius pagalbos padėti jie neatsisako, patys pasikalbėti neprieina, nesulaukiau ir klausimų, ar man viskas gerai. Paprasčiausiai danai tokie yra“, – pasakojo ji.

Pasak A. Kuncaites, šaltas jai pasirodė ne tik oras, bet ir pats miestas – daug įmonių, pramonės pastatų, tačiau mažai gamtos, parkų.

„Laikas Kopenhagoje prabėgo greitai, miestas gražus, žmonės įvairūs, tačiau man asmeniškai neatrodė, kad esu laimingiausioje pasaulio šalyje“, – neslėpė ji.

Net užkalbinti daniškai atsakydavo angliškai

Keista A. Kuncaitei buvo ir tai, kad didžioji dalis aptarnaujančio personalo patys daniškai kalba tik šiek tiek. Paprastai bendraujama anglų kalba.

„Man pasirodė, kad aptarnavimo sferoje dažniausiai dirba imigrantai, kuriems sudarytos sąlygos kalbėti anglų kalba. Panašu, kad valdžia jų nespaudžia kalbėti daniškai, tad greičiausiai jie ir patys išmokti šios kalbos nesistengia“, – įžvalgomis dalijosi mergina.

Jos teigimu, sunku daniškai buvo bendrauti ir Kopenhagos gatvėse. Net daniškai užkalbinti danai jai vis atsakydavo angliškai.

„Vėl vykti į Kopenhagą artimiausiu metu tikrai neplanuoju. Galbūt aplankysiu kokį kitą Danijos miestą. To visai norėčiau“, – neslėpė A. Kuncaitė.

Pasidalijo efektyviais kalbos mokymosi būdais

DELFI primena, kad A. Kuncaitė dar anksčiau plačiau pasidalijo efektyvaus kalbų mokymosi paslaptimis.

„Mokausi su kortelėmis – iš vienos pusės užsirašau frazę viena kalba, iš kitos – angliškai. Taip pat naudojuosi „Google translate“, klausau, kaip frazes taria ten ir tai atkartoju. Žiūriu ir vaizdo filmukus „Youtube“, dainuoju, stengiuosi įsivaizduoti situacijas, apie kurias kalbu. Gramatikos per daug nesimokau – tik „aš kažką darau“, „tu kažką darai“ arba „jūs kažką darote“, „vakar“, „šiandien“, „rytoj“, „aš norėčiau“, „man reikia“, „norėčiau nuvykti ten ir ten“. Nesinervinu dėl laikų, dėl nieko. Mokausi tų frazių, kurios būtų aktualios man galinčiose nutikti situacijose“, – pasakojo ji.

A. Kuncaitė taip pat žaidžia ir kalbų mokymosi žaidimus. Pavyzdžiui, išmoksta 25-30 populiariausių veiksmažodžių ir po to mokosi juos pritaikyti, o nuvykusi į svečią šalį stengiasi kuo daugiau bendrauti.

Kas visiškai nenaudinga mokantis kalbų?

Paklausta, kokias klaidas darė besimokydama kalbų, A. Kuncaitė patikino, kad bene didžiausios jų – mokytis žodžius, o ne frazes, ir skaityti tyliai, o ne garsiai.

„Išvykusi į Ispaniją supratau, kad ko nekartojau sau garsiai, to ir neatsimenu. Taip pat pastebėjau, kad frazes geriausia užsirašyti ant kortelių, o ne į sąsiuvinį. Ir būtent frazes, nes būna, kad žmonės moka 700 užsienio kalbos žodžių, o nesugeba pasakyti nė vieno elementaraus sakinio“, – pastebėjo ji.

Anot A. Kuncaitės, nutinka ir taip, kad kai kuriuos gerai išmoktus žodžius žmonės pamiršta dėl streso, tad svečiuojantis kitur ji patarė labiau atsipalaiduoti. „Nereikia bijoti apsijuokti. Apsijuokiau ne kartą, bet nesukau dėl to galvos. Kalbėjau drąsiai ir jaučiau, kaip tai padeda“, – sakė ji.