Nuo jaunystės per Kūčias ar joms baigiantis tėvelis Antanas eina pažiūrėti į Sietyno žvaigždyną, kuris matomas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Lietuvoje: „Taip graudu būna, nes anais laikais mūsų senelė Lietuvoje, močiutė Vokietijoje, pusbrolis Kalifornijoje, teta Australijoje, vėliau šimtas draugų Pietų Amerikoje. Rodos, kaip žvaigždes susemtum, visus prie vieno stalo priglaustum".
- Per šventes visada traukia namo. Ką pasakytumėte tiems, kurie toli nuo Tėvynės?
- JAV kalėdinis pašto ženklas šiemet kitoks. Vietoj dažniausiai pasirenkamo garsaus menininko paveikslo Marijos su Kūdikėliu, šiemet yra „Šventoji šeima“. Tamsaus smėlio spalvos fone Juozapas veda asiliuką, ant kurio Marija su mažuoju Jėzumi – keliaujančios šeimos, pabėgėlių, tremtinių atvaizdas. Lyg apie mus ir tokius kaip mes, dėl įvairiausių priežasčių bei aplinkybių išblaškytus po pasaulį.
Pačioje imigracijos pradžioje, prieš 20 metų, atvyko jauni žmonės be savo tėvų, esamų ar būsimų vaikų, senelių. Kelios daug dirbančios ir labai užimtos šeimos susideda kartu kūčias švęsti. Ne visiems vienodai Tėvynė, tėviškė, namai, nors kartais vaikai tėvų klausia, „Kada grįšime namo?“.
Ilgesys bei rūpestis didesnis, kai vyresnio amžiaus tėvai serga, užaugę vaikai eina savo keliais, nebūtinai tais, kuriems čia sunkiai dirbantys tėvai siunčia lėšų.
- Minėjote, kad esate keturis kartus emigrantas. Kaip niekas kitas žinote, ką tai reiškia. Ką?
- Nebeturėčiau sveikatos būti imigrantu penktą kartą. Iš Lietuvos Vokietijon 8 metai, į JAV užaugti ir mokytis, Brazilijon dirbti lietuvių parapijoje, Lietuvon jau brandžiame amžiuje mokytis kitoje kultūroje gyvuoti.
Labai atjaučiu visus emigrantus, imigrantus ir migrantus. Persikelti į kitą kultūrą psichologiškai ir dvasiškai gilu, kaip keisti tikėjimą ar tame pačiame tikėjime atsiversti į pilnesnę sąmonę.
Net geros valios žmonės gali įžeisti ir pažeisti atvykusius, „ateivius“, kaip seniau sakydavome. Ir Lietuvon grįžęs jau esi suteptas, „amerikonas“, „brazilas“, kaip anais laikais kelerius metus anglių kasyklose ar dvaruose vadindavo. Kelionė švento Juozapo asiliuku nėra romantika, o skaudi 71 milijono pasaulio migrantų tikrovė.
- Kaip manote, ar lengviau tiems, kurie svetur išvyko ne iš bėdos, o dėl geresnio darbo, studijų, kitų priežasčių?
- Aišku, lengviau, kai žmogus išvyksta mokslui ar darbui pagal sutartį, su galimybe grįžti Lietuvon ir laisvai, kiek ištekliai leidžia, lankytis. Sunkiau, kai užsienyje neturi visų reikalingų dokumentų, gyvendamas po tamsiu baimės debesimi dieną naktį, negalėdamas užsienin iš naujos šalies keliauti.
Vieni stengiasi įsilieti kuo greičiau, patys nemokėdami naujos šalies kalbos, savo vaikus kalbina nebe gimtąja ir vaikų paveldėta. Kiti taip užsiėmę, kad staiga namuose vaikai kreipiasi į tėvus krašto kalba. Tada žmonės buriasi steigti darželį, mokyklėlę, artėti prie lietuviškų pamaldų.
Beveik visur yra lenkų, rusų, latvių, lietuvių parduotuvės ar didžiųjų maisto parduotuvių etninių valgių skyriai. Prie mūsų juodos duonos lentyna kasdien ištuštėja, sunku rasti vaikučiams „Gaidelių“, graibsto juodų serbentų uogienę. Rūkytos, „medžioklinės“ dešros, lietuviški sūriai turi didelę paklausą. Valgiai ilgiausiai lieka tautinės kilmės išraiška.
- Kur Jūs šeiemt valgysite Kūčias ir kaip švęsite Kalėdas?
- Jau septintą kartą švęsiu kūčias Pasaulio lietuvių centre, kurio dalis yra Matulaičio misijos bažnyčia. Sukviečiame apie 35 asmenis, kurie namie kūčių neruošia. Tai vyresnio amžiaus žmonės, studentai, jaunos šeimos, mūsų dvi vienuolės, kartais pakeleivis.
Kitos dvi parapijos irgi panašiai parengia stalą namuose nešvenčiantiems. Kūčių popietę būna šeimų Mišios, arti vidurnakčio – Bernelių, Kalėdų rytą dvejos pamaldos, iš viso apie 3000 žmonių.
Vaikučius stengiamės papuošti angelų sparneliais. Po Mišių būna kavutė, bandelės, lietuviški sausainiai, kad labai retai dalyvaujantys jaustųsi laukiami ir pagerbti. Vis norisi savo rankinį tų sausainių prigrūsti, tik gėda prie žmonių juos kišenėn kaupti. Šiaip norisi būti, kur ateina Kalėdų senelis.
- Ar JAV gyva kalėdojimo tradicija?
- Jungtinėse Valstijose šiaip nėra papročio kalėdoti, tik kai kurios lenkų parapijos kalėdoja. Kai mūsų šeima atvyko į lietuvių parapiją 1949 metais, tėveliai stebėjosi, kad kunigai šeimų nelanko.
Per metus dabar būna progų paviešėti, namus šventinti. Kiti žmonės parsiveža per Grabnyčias šventintų žvakių.
Kai dirbau Brazilijoje, mes kasmet tryse 4 mėnesius lankydavome šeimas, iki 10 per dieną mieste, kuriame buvo du tris kartus daugiau gyventojų negu visoje Lietuvoje.
Vienas kitas bendravimo būdas yra draugijų kūčios, prieškalėdiniai renginiai su tradiciniais valgiais, papuošimais, programėle. Čikagoje ateitininkų kūčios turbūt gausiausios. Būna ir skautų kūčios, kalėdiniai lituanistinių mokyklų, darželių renginėliai – tai vis būdai bendrauti savo tarpe ir palaikyti tikėjimo ryšį.
- Lietuvoje daugėja šeimų, kurios prie Kūčių stalo padės tuščias lėkštes negrįžtantiems. Ką tiems žmonėms pasakytumėte?
- Taip, žmonės atsimena tuščios lėkštės paprotį. Vis stengiuosi kiek atsverti liūdnesnę reikšmę – artimo žmogaus mirtį – priminimu, kad lietuviškai tai yra ir netikėtam svečiui ar viešniai.
Visi stengiasi parapijose apsirūpinti kalėdaičiais. Šiemet viena parapijietė paėmė paplotėlių Anglijoje gyvenančiai savo motinai, nes nėra, kas iš Lietuvos atsiųstų, o anoje šalyje dar neužmezgė ryšio su lietuvių parapija.
Nežinau, ką sakyčiau tiems, kurie nesulauks prie stalo savo artimųjų, išskyrus papasakoti savo patirtį. Nuo jaunystės per kūčias ar joms baigiantis išeinu laukan, danguje matau Sietyno žvaigždyną, kuris mūsų žiemą matomas Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Lietuvoje. Taip graudu būna, nes anais laikais mūsų senelė Lietuvoje, močiutė Vokietijoje, pusbrolis Kalifornijoje, teta Australijoje, vėliau šimtas draugų Pietų Amerikoje. Rodos, kaip žvaigždes susemtum, visus prie vieno stalo priglaustum.
- Ką šiemet norėtumėte gauti dovanų? Kažkuriais metais daug žmonių kaip susitarę mezgė ir dovanojo Jums kojines.
- Būdamas kažkiek lietuviško būdo, didžiuojuosi savo kuklumu. Prieš Kalėdas bažnyčioje paminiu žmonėms, kad nebūtina kunigui dovanų ieškoti metinėje kalėdinėje mugėje, nereikia persistengti jam parūpinti juodo šokolado su riešutais, esmi patenkintas tuo, ką turiu ir ką po lova pasislėpęs, kad niekas nežinotų, kur viskas padėta.
Miela dovana yra kortelė knygyne skaitybos pasirinkti. Mūsų dažniausias laidotuvių direktorius vis dovanoja apmokėtas korteles restoranams, tai galiu perpadovanoti.
Labai branginu vaikučių piešinėlius ar kieno nors rankdarbius. Tos gausios kojinės šildo visus namus, nes kaba kaip užuolaidos prie penkių langų. Kai žiemą kojoms šalta, tik pasižiūri į kabančias, su meile megstas vilnones, ir jau visai šilta, net pečiaus daugiau nekūrenus.