Niekam ne naujiena, kad laidojimo paslaugų įmonės konkuruoja dėl klientų ir įvairiausiais būdais vilioja mirusiųjų artimuosius naudotis jų paslaugomis. Bet kad kūną paimtų iš ligoninės be artimųjų žinios, kaip ir nutiko trečiadienį Plungėje, girdėti dar neteko.
Atvažiavo, pamatė ir pasiėmė?
Į redakciją užsukęs vyras (jis pageidavo, jog vardo ir kitų duomenų, galinčių atskleisti jo tapatybę, neminėtume) dėstė, kad ankstų rytą iš Plungės ligoninės jam pranešė, jog mirė čia kurį laiką gydyta jo garbaus amžiaus mama. Ligoninės atstovas liepė atvažiuoti pasiimti mirties liudijimo bei pranešti, ar artimieji pageidaus, jog velionei būtų atliktas skrodimas. Netrukus artimiausi šeimos nariai atvyko į ligoninę ir paprašė mirusiosios kūną perduoti kartu atvažiavusiems laidojimo paslaugų įmonės iš Salantų darbuotojams, bet išgirdo, jog… kūno ligoninėje nebėra. Esą jį jau pasiėmė Plungėje veikiančios UAB „Beinoro gralis“ darbininkas.
„Iš karto net negalėjome suprasti, kaip tai įvyko. Buvome nusprendę rinktis pigesnes paslaugas siūlančią laidojimo įmonę iš Salantų, tad į „Beinoro gralį“ net nesikreipėme. Ir staiga – kūno nebėra. Nuskubėjome pas Anestezijos ir reanimacijos skyriaus vedėją, kuris gydė mamą, aiškintis. Šis ėmė tikinti, kad, matyt, įvyko kažkoks nesusipratimas. Esą „Beinoro gralio“ darbuotojai turi raktus nuo patalpos, kurioje laikomi mirusieji, tad gal per klaidą ir pasiėmė mano mamos kūną“, – sakė plungiškis.
„Ko čia juokus krečiate?“
Vyras negalėjo suprasti, kas leido paimti velionės kūną, jei dar nebuvo surašyti jos mirties dokumentai. Be to, artimieji net nebuvo pareiškę savo valios dėl to, ar daryti skrodimą. Nekalbant jau apie tai, kad jų niekas neklausė, ar šie rinksis „Beinoro gralio“ paslaugas. Ir kaip gali būti, kad šios įmonės atstovai turi ligoninės patalpų raktus ir šioje įstaigoje šeimininkauja lyg savo namuose?
„Žemaitis“ norėjo šiuos klausimus užduoti „Beinoro gralio“ direktoriui, Plungės rajono savivaldybės tarybos nariui Petrui Beinorui, tačiau, kaip jau įprasta, jis neatsiliepė į skambučius. Vakar kartu su minėtuoju plungiškiu į redakciją užsuko ir jo žmona. Ji parodė pačios filmuotą vaizdo įrašą, kuriame įamžino, kaip „Beinoro gralio“ darbininkas perdavė velionės kūną artimųjų nusamdytos sediškių laidojimo įmonės vežėjams. „Ko čia juokus krečiate?“ – girdėti sakant „Beinoro gralio“ darbininką, kuris akivaizdžiai buvo nepatenkintas, jog turėjo grąžinti kūną.
Paklausta, ar Plungės ligoninės vadovybė atsiprašė mirusiosios artimųjų už šį nesusipratimą, moteris atsakė: „Gal jūs juokaujate. Nebuvo ne tik atsiprašymo, bet neišgirdome net jokio paaiškinimo, kodėl taip atsitiko. Visi elgėsi taip, lyg tai būtų įprasta praktika. Lyg mes patys būtume kalti, kam pasirinkome ne tą įmonę ir trukdome žmonėms dirbti jų darbą. Jūs neįsivaizduojate, kaip skaudu, kad tokią sunkią akimirką, kai išgyvename netektį, dar turėjome susidurti su tokia neteisybe“, – braukė ašaras mirusiosios marti.
„Įvyko didelis nesusipratimas“
Vakar telefonu kalbintas Plungės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius visą šią istoriją pavadino dideliu nesusipratimu. Pasak jo, tuo pačiu metu ligoninėje mirė du asmenys: moteris Anestezijos ir reanimacijos skyriuje bei vyras Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Pastarojo artimieji kreipėsi į „Beinoro gralį“, kad įmonė atvažiuotų paimti kūno ir pašarvotų jį. „Ligoninės taisyklės reikalauja, jog mirusysis dar dvi valandas po to, kai užgęsta gyvybė, būtų laikomas palatoje, tad atvykus minėtosios įmonės žmonėms, vyras dar buvo Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Jie pamanė, kad reikia paimti tą kūną, kurį rado kambaryje, kuriame laikome mirusiuosius. Tad taip ir padarė. Paskubėjo, neapsižiūrėjo. Jokio kriminalo čia nebuvo“, – dėstė direktorius.
Paklaustas, kodėl mirusiųjų tapatybės nebuvo sutikslintos už tai atsakingo ligoninės darbuotojo, A. Martusevičius sakė, jog priežastis, kodėl taip įvyko, pavesta išsiaiškinti vyriausiajai slaugos administratorei Violetai Mačiuitienei. Direktorius minėjo, kad jau ėmėsi priemonių, jog daugiau tai nepasikartotų. Esą jau parengtas žurnalas, kuriame bus registruojama, kada tiksliai kas ir kokį kūną perdavė laidojimo paslaugų įmonei. „Tai pirmas toks atvejis, bet, tikiuosi, paskutinis“, – tikino jis.