P. Aršausko išgarsinta sodyba
Aršauskų šeimos oazė – puikioje vietoje, ant Asvejos ežero kranto. Sklypai išsidėstę miškingoje vietoje, Švenčionių rajone, Šakimo viensėdyje.
Ši Aršauskų ramybės oazė Lietuvoje garsiai nuskambėjo 2018 metais, kai feisbuke ėmė plisti tuomet kriptovaliutų kasėju vadinto P. Aršausko pagalbos šauksmas: esą jo šeimą apvogė ilgapirščiai. Už pagalbą netgi buvo žadama atsilyginti.
P. Aršauskas tuomet teigė, kad jam ši sodyba labai brangi, todėl nebus gailima finansų ir kitų resursų, jog ilgapirščiai būtų surasti.
Kaip anuomet buvo skelbta, iš sodybos pirties, išdaužus durų stiklą, pavogta 40 000 JAV dolerių.
Vis dėlto šįkart kalbėsime ne apie Aršauskų sodybą per visą Lietuvą išgarsinusią vagystę. Aršauskų šeimos valdos mus sudomino dėl to, kad yra draustinyje ir čia surasta būdų, kaip draustinyje būtų galima pradėti statybas.
Šeimos sklypai išsidėstę Asvejos kraštovaizdžio draustinyje (konservacinė funkcinio prioriteto zona) ir Asvejos ežeryno (Natura 2000-BAST ir Natura 2000-PAST) teritorijoje.
Kaip žinia, statybos draustinyje yra griežtai draudžiamos. Tačiau yra viena išimtis: galima atstatyti buvusias sodybas. Šia išimtimi dažnai stengiasi pasinaudoti ir nesąžiningi statytojai, mėgindami surasti sodybų, kurių draustinyje niekuomet nebuvo.
Būtent tokia situacija susiklostė Pajūrio regioniniame parke, kur keli sklypų savininkai draustinyje bandė ieškoti sodybų. Ir rado. Tačiau su tuo kategoriškai nesutiko Pajūrio regioninio parko direkcija ir viešąjį interesą ėmę ginti prokurorai. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad juridinis sodybos buvimo faktas buvo nustatytas neteisėtai.
Delfi jau rašė, kad Pajūrio regioninio parko atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sukūrė precedentą, kad sodybos buvimo faktas gali būti įrodytas tik faktiniais dokumentais, kartografija ar fotografija. Ir remiantis LAT sukurtu precedentu, nustatinėjant juridinį faktą turi būti identifikuota tiksli sodybos buvimo vieta. Taigi, reziumuojant, LAT užkėlė labai aukštą įrodinėjimo kartelę.
Apie tokius atvejus Pajūrio regioniniame parke galite perskaityti šioje Delfi publikacijoje.
Vis dėlto ar Aršauskų šeimos atveju Švenčionių apylinkės teisme taip pat buvo vadovaujamasi nenuginčijamais įrodymais? Delfi susipažinus su šio teismo sprendimais, matyti, kad įrodinėjimo kartelė turbūt nebuvo labai aukšta.
Tačiau apie viską iš eilės.
Padalinti sklypai
Registrų centro duomenimis, Aršauskų šeimai priklauso keturi sklypai ant Asvejos ežero kranto. Visi jie – Šakimo viensėdyje.
Paties didžiausio sklypo plotas – 20,4580 ha. Pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Šis sklypas priklauso Virginijui ir Reginai Aršauskams. Antrojo sklypo plotas – 2,7300 ha. Naudojimo paskirtis taip pat miškų ūkio. Trečiojo – 0,6000 ha. Vis dėlto jis, nors žvelgiant į Regia.lt žemėlapį, atrodo visiškai apaugęs mišku, tačiau formaliai yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.
Ketvirtas sklypas priklauso R. Aršauskienei. Jo dydis – 1,6639 ha. Naudojimo būdas – miškų ūkio.
Vis dėlto matome, kad du sklypai buvo suformuoti padalijimo būdu. Taip atsirado 2,73 ir 0,6 ha du atskiri sklypai. Mažasis įsiterpęs į didįjį. Įsiterpusio sklypo forma labai neįprasta – „t“ raidės.
Įdomu ir tai, kad po atidalinimo mažojo sklypo naudojimo paskirtis tapo – „kita". Naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Šis sklypas patenka į draustinį, todėl jame nėra galimybės statyti naujus statinius, galima tik atstatyti senus.
Direkcijos paprašėme paaiškinti, kaip draustinyje, miško žemėje, kuri buvo iki atidalinimo, atsirado „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“.
Miško žemė dingo
Dėmesio vertas ir trečias aspektas. Registrų centro NT išraše matyti, kad po atidalinimo miško žemės viename iš sklypų neliko. Tuo metu kitame atidalintame sklype miško žemė liko. Taigi, paprašėme paaiškinti, kaip pirmame sklype po atidalinimo dingo miško žemė?
Ir čia reikia priminti, kad statybos draudžiamos ir miško žemėje.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vadovė Adrijana Gasiliauskienė į Delfi klausimus atsakė taip: „Informuojame, kad Jūsų minimu atveju dar 2006 m. Švenčionių rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl buvusios sodybos juridinio fakto nustatymo.
Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padalijimui numatoma išimtis, kai pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti.
Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik Miškų įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, tarp kurių – buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka.
Patvirtinus buvusios sodybos atstatymo faktą, gali būti „išmiškinta“ teritorija atidalijant sklypus. Žemės sklypui, kuriame planuojama atkurti sodyba, nustatoma kita žemės naudojimo paskirtis, būdas: „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos”.
Švenčionių rajono savivaldybė savo ruožtu Delfi informavo, kad mažajame sklype, priskirtam vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoms, statybos leidimų nėra išduota.
Sklypo padalinime dalyvavo ir Nacionalinė žemės tarnyba. Jos atstovas Ruslanas Golubovas Delfi nurodė, kada tiksliai įvyko padalinimas: „2015 m. žemės sklypas buvo padalintas į du žemės sklypus, viename iš jų (0,6 ha) miško žemės plotą paverčiant kitomis naudmenomis, nustatant kompensavimo būdą – miško įveisimą kitame sklype.“
Valstybinės miškų tarnybos atstovas Ūdrys Staselka taip pat patvirtino, kad iki atidalinimo sklypas buvo laikomas miško žeme: „Jūsų minimų sklypų vietoje iki atidalinimo buvo miško žemė, registruota LR Valstybės miškų kadastre. <...>. Gavus sklypo savininkų įgalioto atstovo prašymą ir atitinkamus dokumentus, 2019-03-12 Valstybinės miškų tarnybos sprendimu miško žemė išregistruota iš LR miškų valstybės kadastro.“
Teismas konstatavo, kad sodyba buvo
Taigi sklypas atidalintas remiantis 2006 m. priimtu Švenčionių apylinkės teismo sprendimu.
Suinteresuotos šalys byloje buvo Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir Asvejos regioninio parko direkcija. Savivaldybei teisme atstovavo Elena Kliukaitė, parko direkcijai – Nerijus Brusokas.
„Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes Švenčionių rajono savivaldybės administracijos sudaryta komisija nerado jo įsigytoje žemėje (kurioje pareiškėjas nori atstatyti sodybą) ryškių gyvenamojo namo bei kitų statinių liekanų.
Pareiškėjui teismui pateiktame ūkio knygos nuoraše pažymėta, kad buvusiai žemės (sodybos) savininkei 1957 metais priklausė 0,60 ha žemės bei gyvenamasis namas ir tvartas (pastatyti 1914 metais), esantys Šakimo kaime. Tai 2006 06 05 akte pažymėjo ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijos komisija, sudaryta tam, kad nustatytų išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose.
Iš pateikto Vilniaus apskrities Švenčionių rajono Šakimo viensėdyje Padubingio 8647 kadastro vietovės plano matyti, kad sklypas, pažymėtas 52 numeriu, priklausė (duomenys neskelbiami). Faktą, kad šioje vietoje (žemės sklype Nr.52) tikrai stovėjo pastatai, patvirtino ir teisme liudijęs (duomenys neskelbiami), ilgą laiką šiose vietose dirbęs miškininku. Teismas neturi pagrindo netikėti jo parodymais.
Galiausiai jis nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype iki 1957 metų stovėjo namas ir ūkinis pastatas.
Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog būtų pavykę rasti buvusios sodybos pamatų faktą. Senieji dokumentai rodo, kad buvusi sodybos savininkė tikrai turėjo sklypą Šakimo kaime. Tačiau klausimas, ar kaip tik toje vietoje, kur teismas, remdamasis liudininko parodymais, nustatė juridinį faktą?
Tačiau tokia abejonė, ar sodybos buvimo faktas nustatytas tikrai tame sklype, kuris anuomet priklausė buvusiai savininkei, regioninio parko administracijai nekilo. Ji šio teismo sprendimo neskundė.
Kaip bebūtų, šiandien Lietuvos Aukščiausias teismas suformavo praktiką, kad aiškiais įrodymais turi būti labai aiškiai identifikuota sodybos buvimo vieta.
Juridinį faktą nustatė, bet statybos leidimo negavo
Ir tai ne vienintelis atvejis, kai Šakimo kaime, ežero pakrantėje, Švenčionių rajono apylinkės teismo buvo nustatytas sodybos buvimo faktas.
Analogiška byla nagrinėta 2005 metais. Tų metų kovo 14 d. teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Padubingės kadastrinėje vietovėje, Šakimo kaime, esančiame žemės sklype, priklausančiame pareiškėjui V. A. (Delfi duomenimis – V. Aršauskui), iki 1950 metų buvo sodyba, t.y. grafui G. priklausanti sodyba, kurioje gyveno F.D. Gyventojams išvykus į Lenkiją statiniai esą sunyko.
Nors juridinis faktas ir buvo nustatytas, tačiau sklypo savininkui kilo keblumų planuojant statybas. Parko direkcija statyboms miške bandė užkirsti kelią.
Švenčionių rajono savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyrius 2007-02-28 raštu pareiškėją informavo, kad projektavimo sąlygos nebus rengiamos, kadangi sodybos atstatymui projektavimo sąlygų neišduoda Asvejos regioninio parko direkcija, kurios nuomone, miškų ūkio paskirties žemės sklype naujų pastatų statyba buvusių sodybų vietoje negalima.
Parko direkcija teisme laikėsi pozicijos, kad statybos miško žemėje negalimos: „Taip pat vertina, kad pats juridinio fakto nustatymas nesukuria teisinių pasekmių, įpareigoti išduoti projektavimo sąlygas ar kitokias ūkinei veiklai vykdyti reikalingas priemones. Pareiškėjo sklypas yra miškų ūkio paskirties, kuriame statyti pastatus yra draudžiama, t. y LR Miškų įstatymas pastatų statybos miško žemėje nenumato. Nurodo, kad pageidaujant statyti pastatus miškų ūkio žemės sklypuose turėtų būti pakeista naudojimo paskirtis, tačiau saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiama išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo. 14 d. nutarimu bei LR Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vertina, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypuose (taip pat ir esančiuose saugomose teritorijose) naujų pastatų (statinių) statyba, taip pat ir buvusių sodybų vietose, negalima.“
Teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Arūno Kaminsko, teisėjų Laimės Baltrūnaitės ir Raimondo Blauzdžiaus, nusprendė V. Aršausko skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taigi, V. Aršauskas teisme nieko nepešė ir šios teismo nutarties neskundė.
Liudininkai įtikino teismą
Delfi surinko duomenų, kad buvo ir trečias bandymas Šakimo kaime nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios sodybos. Pareiškėjas – tas pats asmuo, kurio vardo ir pavardės inicialai – V.A. Delfi šaltinių teigimu, tai yra V. Aršauskas.
Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys – namas su valgomuoju ir virtuve.
„V. A. paaiškino, kad su sutuoktine R. A. ir bendrasavininkais valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis sklypas anksčiau priklausė J. V. D., buvusio sklypo savininko J. L. anūkei. Ji ir papasakojo, kad buvo senelio sodyba ir pastatai. Nurodė, kad su sutuoktine savo žemės sklypo dalyje siekia statyti kaimo turizmo sodybą, ko pagrindu siekia gauti statybą leidžiančius dokumentus, nes sklypas yra saugomoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke, o pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą statyba ten galima tik esant duomenų apie buvusią sodybą, todėl reikalinga nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą.
Prieš tai dokumentus sodybos statybai pradėjo tvarkyti sklypo bendraturtis V. R. Dar anksčiau leidimą statyti sodybą siekė gauti buvusi sklypo savininkė J. V. Dubauskienė. Nėra išlikę dokumentai, pagrindžiantys faktą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype anksčiau stovėjo statiniai. Tokio fakto nustatymas pareiškėjui reikalingas, siekiant gauti statybą leidžiančius dokumentus iš valstybės institucijų.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2014-03-25 išdavė pažymą apie nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodė, kad rytų Lenkijos ir vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esančių asmenų gyvenančių ir turinčių nuosavybę Joniškio vis. (Janiskos gm.), 1923-07-01 sąraše (dokumentas lenkų kalba) įrašytas L. J., (duomenys neskelbtini) km turėjęs 10 deš. Žemės (8 deš. Ariamos, 2 deš. Pievų), namą su valgomuoju ir virtuve. Pažymoje nėra nurodyta konkreti vieta (tik (duomenys neskelbtini) k.), kur būtent stovėjo L. J. priklausantis statinys.
Siekia nustatyti juridinį faktą, kad minėtas statinys, anksčiau priklausęs J. L., stovėjo būtent žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.
2014-03-25 pažymoje nurodyta, kad daugiau dokumentų apie J. L. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir pastatus žemės plano archyve nerasta. Iš aplinkinių žmonių sužinojo, kad iš karto po karo žemė tose vietovėse buvo nacionalizuota, buvę likę sodybos akmenys buvo iškasti, išrinkti ir išvežti fermoms statyti. Todėl nėra likę nei rūsių, nei pamatų pastatų. Sodo obelys išrautos, žemė suarta, liko tik kelios obelys prie pat ežero. Buvęs namas sudegė, tik iš aplinkinių pasakojimų žino, kad toje vietoje niekas daugiau namo neatstatinėjo dėl prietarų. Prašo pareiškimą patenkinti“, - rašoma teismo sprendime.
Kaip ir 2006 m., bylą nagrinėjo teisėjas R. Petrauskas. Nors tiesioginių įrodymų, kur tiksliai sodyba stovėjo, nebuvo, teisėją įtikino liudininkų parodymai ir jis priėmė pareiškėjui palankų sprendimą: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.
Šios teismo nutarties niekas neskundė, todėl ji įsiteisėjo.
Parko direkcijai klausimų nekilo
Taigi, šiai dienai Šakimo kaime prie Asvejos ežero yra bent 3 kartus nustatyti juridiniai faktai dėl sodybų egzistavimo. Ir visi šie sklypai susiję su Aršauskų šeima.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai uždavėme klausimą ir dėl 2015 m. teisme nustatyto juridinio fakto. Tačiau direkcijos vadovė A. Gasiliauskienė situacijos detaliau įvertinti negalėjo: „Direkcija Jūsų minėtame teisminiame procese nedalyvavo, todėl pasisakyti dėl Jūsų keliamų klausimų negali. Direkcijai nėra žinomos nei vienos, nei kitos bylos aplinkybės, todėl negalime komentuoti susidariusios situacijos.“
Taip pat parko direktorei priminėme, kad Pajūrio regioninio parko atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad sodybos juridiniam faktui nustatyti būtini išlikę dokumentai arba fotonuotraukos, kartografija, tai yra aiškūs ir nenuginčijami įrodymai, jog sodyba buvo būtent įrodinėjamoje vietoje.
„Ar parko direkcija nemato reikalo atnaujinti procesą kreipiantis į prokuratūrą, kad būtų iš naujo nustatomas juridinis faktas?“ – paklausėme parko direkcijos vadovės.
Tačiau ji teigė nesanti įsigilinusi į Pajūrio regioninio parko situaciją: „Direkcijai nėra žinomas Pajūrio regioninio parko atvejis, o proceso atnaujinimo pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 366 straipsnyje.“
Be to, direktorės paklausėme, kodėl parko direkcija nematė pagrindo skųsti 2006 m. pirmos instancijos teismo sprendimo?
„2006 m. dirbę Direkcijoje darbuotojai šiuo metu jau nebedirba, tad atsakyti negalime“, - teigė A. Gasiliauskienė.
Aplinkosaugininkai užfiksavo pažeidimų
Delfi nuvykus į vietą užfiksavome, kad viename iš sklypų gali būti aplinkosauginių pažeidimų.
Štai greta ežero esančiame sklype suradome iškastas net kelias dideles kūdras. Taip pat panašu, kad iškasus pakrantės apsaugos juostoje kanalą suformuota dirbtinė sala. A. Gasiliauskienė nurodė, kad minėtų kūdrų kasimas su saugomų teritorijų direkcija derintas nebuvo.
Taip pat šiame sklype yra net keli lieptai. Tačiau, remiantis parko direkcijos patvirtintais dokumentais, leidžiama įrengti tik vieną lieptą. Direkcijos vadovė nurodė, kad gavus Delfi informaciją parko specialistai situaciją patikrino vietoje ir surinktą informaciją perdavė Aplinkos apsaugos departamentui.
„Vadovaujantis Asvejos regioninio parko apsaugos reglamento 18.4 punktu, vandens telkiniuose, išskyrus esančiuose gamtiniame rezervate, leidžiama įrengti vieną medinį lieptą iki 15 m ilgio nuo vandens telkinio kranto, ne didesnį kaip 2 m pločio, iki 0,5 m aukščio nuo vandens paviršiaus šiais atvejais: pakrantėje prie žemės sklypo, kuriame yra sodyba, ir (ar) pakrantėje žemės sklypo, už kurio yra (ribojasi) žemės sklypas su jame esama sodyba, kai abu žemės sklypai priklauso tam pačiam savininkui.
Norint įrengti lieptą ežere reikia gauti ir Nacionalinės žemės tarnybos leidimą. Vis dėlto NŽT atstovas R. Golubovas nurodė, kad dėl tokio leidimo kreiptasi nebuvo.
„Dėl sutikimo įrengti lieptą Jūsų minimame žemės sklype į Nacionalinę žemės tarnybą nebuvo kreiptasi, tad dėkojame už šią informaciją, kuri bus pagrindu atlikti patikrinimą“, - teigė R. Golubovas.
Klausimų dėl galimų pažeidimų turėjome ir Aplinkos apsaugos departamentui. Šio Miškų kontrolės departamento direktorius Tadeuš Ablačinskij atsiuntė Delfi komentarą. Anot jo, patikrinimo metu nustatyta nemažai pažeidimų.
Delfi pastebėjo, kad galbūt iškasus pakrantės apsaugos juostoje kanalą suformuota dirbtinė sala. AAD atstovas teigė, kad pareigūnai taip pat atkreipė į tai dėmesį.
„Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamento Vilniaus miškų kontrolės skyriuje gautas Jūsų paklausimas dėl sklypų Asvejos regioniniame parke, Švenčionių rajone. Departamento Skyriaus specialistai pagal kompetenciją 2022-09-01 atliko patikrinimą vietoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta eilė galimų aplinkosauginių pažeidimų.
Privačioje valdoje VĮ Valstybinių miškų urėdijos Purviniškių girininkijos 134 kvartalo 450 sklype, miško žemėje yra pastatyta medinė lauko pavėsinė. VĮ Valstybinių miškų urėdijos Purviniškių girininkijos 134 kvartale, tarp 452 ir 450 sklypų, galimai įrengtas dirbtinis kanalas, atskiriantis 450 sklypą, iš 452 sklypo į 450 sklypą įrengtas medinis tiltas.
Departamentas apie Jūsų paklausime minėtus faktus informacijos neturėjo. Dėl galimų aplinkosauginių pažeidimų pradėtas tyrimas. Apie tyrimo rezultatus informuosime atskiru raštu“, - nurodė Miškų kontrolės departamento direktorius.
Už sklypą prašė 800 tūkst. eurų
Vis dėlto Delfi pastebėjo, kad viename NT skelbimų portale šių metų liepos mėnesį buvo patalpintas skelbimas, siūlantis įsigyti vieną iš Aršauskų šeimos valdų. Tačiau skelbimas šiuo metu jau negalioja.
Parduodamo sklypo Švenčionių rajone, Šakimo viensėdyje, plotas – 330 arų. Kaina – 799 999 Eur.
„Parduodamas ekskliuzyvinis, elitinis, vienetinis sklypas ant Asvejos ežero kranto, pušyne. Namų valda, užstatymo plotas – 700 m2. Galimos derybos arba apsikeitimai su jūsų priemoka į kitą nekilnojamą turtą. Taip pat turime pardavimui visą kaimelį prie Žeimenos upės (1km upės pakrantės), platesnė info telefonu“, - nurodyta skelbimo aprašyme.
Kadangi skelbimas jau neaktyvus, savininko kontaktai nėra nurodomi.
Sklypo paskirtis nurodoma – namų valda, žemės ūkio.
Taip pat klausimus feisbuko ir instagramo paskyrose pateikėme P. Aršauskui. Tačiau atsakymų taip pat negavome.
Papildomai Aršauskų šeimos kontaktų prašėme vienos su šia šeima dirbančios įmonės atstovų, tačiau jie kontaktų nepateikė.
Jeigu gautume Aršauskų šeimos komentarą, tekstą iš karto papildytume.
Įspėjimas: „Nelipk! Užmuš“
Delfi anksčiau rašė, kad Aršauskų šeimos valdose, Asvejos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, ant tvoros kabo užrašas „Nelipk! Užmuš“, taip pat užrašas, įspėjantis apie privačią valdą. Tokie užrašai dažniausiai kabinami ten, kur gali būti atvira elektros srovė.
Tačiau šiuo atveju, nuvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios pavojingos elektros srovės nėra, yra įrengti elektriniai vartai, bet jie neturėtų būti pavojingi žmonėms.
Tuometis Asvejos regioninio parko direktorius Rimantas Glambokas Delfi teigė žinantis, kad ant sklypo vartų kabo gąsdinantis užrašas ir teigė, kad dėl to kreipėsi į policiją.
Didžiąją sklypo dalį sudaro miškas. Iš 20 hektarų sklypo miško yra net 16 hektarų. Pagal įstatymą, negalima riboti fizinių asmenų lankymosi miškuose ir visi gyventojai turi turėti galimybę ten patekti.
Anuomet Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai, iš Delfi gavę informaciją apie galimus pažeidimus sklype, teritorijoje atliko patikrinimą dėl galimo ribojimo fiziniams asmenims patekti į mišką.
„Pareigūnai patikrino situaciją vietoje ir nustatė, kad žemės sklype galimai neteisėtai yra įrengta tvoros dalis ir kelio atitvaras“, – buvo rašyta Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Pauliaus Zolubo pasirašytame rašte.
