Ketvirtadienį feisbuke politikė pasidalino įrašu „apie iššūkius, su kuriais kovojame, apie pokyčius ir galimybes, apie ateitį, ir apie žmogaus teisių darbotvarkę“. Pirmąją įrašo dalį A. Armonaitė skyrė daliai, pavadintai „Kur mes esame?“.
„Šiandien Ukrainai kaunantis už visą laisvąjį pasaulį ryškiai, kaip niekad, matome dviejų civilizacijų sandūrą. Vakarietišką demokratišką – kur žmogaus teisės, privati nuosavybė, demokratija – yra pamatinės vertybės. Ir despotišką rusišką – kur žmogui vietos nėra. Ir tą matome visur kasdien – nuo socialinių tinklų ir naujienų apie karą, iki diskusijų Seimo salėje, kur susirinkusiems dėdėms, visur vaidenasi tik „vagys“ ir „narkomanai“ ir kur argumentų nereikia, nes viską sureguliuos baudžiamasis kodeksas.“, – rašė parlamentarė.
Laisvės partijos lyderė pastebėjo, kad Europa nuolatinių krizių sąlygomis gyvena jau keliolika metų, primindama finansų krizę, „Brexitą“, Krymo aneksiją, pabėgėlių krizę, pandemiją, iššūkius energetikos srityje.
„Ko gero, čia ne pabaiga. Vienintelis tikrai stabilus dalykas Europoje yra nuolatiniai iššūkiai. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome apie ateitį – kad nežinome, ką ji atneš“, – akcentavo A. Armonaitė.
Politikams tai, pasak jos, metas, kai neužtenka tik administruoti ir reikia veikti.
„Ryžtingai, per kritiką ir audras. Rinktis iš netobulų alternatyvų, kad suvaldytumei krizes. O mums, Laisvės partijos politikams, buvo ypatingai svarbus papildomas uždavinys – kad žmogaus teisių darbotvarkė – LGBTQ porų partnerystė, Baudžiamojo kodekso pokyčiai, pagalbinis apvaisinimas, dviguba W, nebūtų nustumti į paraštes „dabar ne laikas“, „dabar pandemija“, „dabar karas“ ir panašiai. Manau, bendrai mums pavyko. Tačiau ne viskas“, – rašė Seimo narė.
Antrojoje teksto dalyje A. Armonaitė aprašė išmoktas pamokas. Pirmoji jų, – kad krizėje natūrali pirminė reakcija į krizę yra šokas, nežinomybė bei sumaištis. Prisimindama 2019 metų gruodį prasidėjusios COVID-19 pandemijos pradžią, A. Armonaitė aprašė tuomet vykusias lenktynes dėl pirmųjų vakcijų ir chaosą dėl reikiamų priimti priemonių.
„Visi žino geriau, visiems sunku, visi pikti, visi tarpusavyje konkurentai.
Šiandieninėje karo energetikoje ir ekonomikoje panašiai – konkurencija pildant dujų saugyklas Europoje, pilasi vienas už kitą dosnesni ekonomikos gelbėjimo planai – lenktynės „kas daugiau“, visiškai nesikoordinuojant. Gaminančių elektrą valstybių pasidalijimas viršpelniais su importuojančiomis šalimis? Įdomu, kaip pasibaigs praktikoje. Pirmame krizės akivaizdos žingsnyje vieninga Europa neegzistuoja. Kiekvienas už save ir už savo šalį“, – rašė Laisvės partijos pirmininkė.
„Šiame žingsnyje taip pat atsiranda daug šaukiančių, daug pasyviai agresyvaus tono, ir mažai klausančių ir darančių. Daug konfliktuojančių interesų ir alternatyvių išeičių. Politikai ir sprendimų priėmėjai „vėluoja“, „ne taip“, „ne ten“, „ne tiek“. O jeigu šiaip nelabai patinka – tai sėkmytės tiems politikams . Realiai, jeigu nori sukurti prasmingą išeitį, turi, kaip telefone – įsijungti „skrydžio režimą“, pasitelkti komandą, ir pasilikti erdvės savo mintim, o ne triukšmui. O tada – komunikuoti, nesislėpti, pristatyti tas išeitis ir už jas atstovėti“, – tęsė ekonomikos ir inovacijų ministrė.
Antrąja pamoka A. Armonaitė įvardijo poreikį kuo greičiau pritaikyti laikinus sprendimus, laimėti laiko ir ruoštis trečiam žingsniui.
„Pandemijos metu tam buvo karantinas, kol pasiruoš ligoninės ir atkeliaus vakcinos. Nuolat kovojome dėl laisvesnio karantino, o atsiradus galimybei skiepytis jo pagrįstumas apskritai tapo sunkiai apginamas. Turėjome nuolatinį debatą griežtinti ar laisvinti ir kokia apimtimi. Mūsų pasiūlytas ir įgyvendintas galimybių pasas, tebūnie jis buvo daugybės keiktas, leido valstybės gyvenimui ir ekonomikai funkcionuoti laisviau“, – rašė politikė.
Jos vertinimu, būtent antrame žingsnyje esame dabar.
„Valstybė po valstybės Europoje paskelbė planus, kaip mažins elektros ir dujų vartojimo paklausą. Lietuvoje taip pat mažiname vartojimą laikinomis priemonėmis. Numatėme kompensacijas gyventojams bei pusės metų elektros kainą stabilizuojantį horizontalų mechanizmą už 0,5 mln. eurų verslui. Iš viso pasiūlėme verslui priemonių už 2.5 mlrd. eurų pusei metų. Tai priemonės, kurios yra automatizuotos, staigios, horizontalios, dėl to brangios. Bet leidžiančios laimėti laiko – pusę metų“, – paaiškino A. Armonaitė.
Trečia pamoka, anot jos, – esminės priemonės iššūkiams įveikti.
„Pandemijos metu – tai masinė gyventojų vakcinacija, kurią skatino galimybių pasas. Mūsų įgyvendinto GP poveikis – Europoje dar galiojus griežtiems karantinams, Lietuvoje tokio nereikėjo, per pandemiją Lietuvos ekonomika augo.
Karo energetikoje – elektros generavimo pajėgumų reikšmingas padidinimas. Virsmas iš elektrą importuojančios į elektrą gaminančią šalį. Įmonių persitvarkymas į gaminančius vartotojus, energetinį efektyvumą ir energijos išteklių taupymą užtikrinančių priemonių pritaikymas. Taip pat tai, kas ES vadinama „green and digital transition“. – rašė Seimo narė.
Vis dėlto kiekvienas iššūkis, jos teigimu, kuria laimėtojus ir naujas galimybes. Didžiausius laimėtojus pandemijos metu ministrė įvardijo biotechnologijų ir skaitmeninius verslus, vakcinų, ju komponentų ir medicinos įrangos, prietaisų ir kitų sprendimų gamintojus, kurie užtikrino procesų tąsą.
„Neatsitiktinai Lietuvos biotechnologijų sektorius auga 22 proc., o Thermofisher Scientific tapo didžiausiu pelno mokesčio mokėtoju Lietuvoje. Laimėjo ir tie verslai, kurie nenutraukė gamybos ir kurių gamybos linijos buvo skaitmenizuotos, didžioji dalis Lietuvos pramonės gyveno gerus laikus. Turint visa tai omenyje – Lietuva buvo pandemijos ekonomikos laimėtoja.
Karo energetikoje laimės tie, kas jau persitvarkė, kas gamina energiją patys, kas suvartoja mažiau elektros, kas vartoja mažiau arba išvis nevartoja gamtinių dujų. Tie, kas sutaupo laiko ir resursų automatizavę procesus.
Tos valstybės, kurių ekonomika yra žinių ekonomika – joms lengviau. Tos, kurios gyvena tik iš gamtinių išteklių, kurios grindžia savo ekonomikas iškastiniu kuru, kurios daug teršia – jų ateitis miglota. O sunkiausia bus šaliai, kuri labiausiai priklauso nuo rusijos gamtinių dujų – t.y. pačiai rusijai“, – rašė A. Armonaitė.
Politikės vertinimu, pandemija pradėjo, o karas tik dar labiau išryškino, kad „senosios ekonomikos era baigiasi ir įsibėgėja jau net ne ketvirtoji, o penktoji pramonės revoliucija.“
„Manau, politikai turi daryti viską, kad jų šalys būtų laimėtojų tarpe. Jeigu būtina – darytų sprendimus laimėti laikui ir drąsiai investuotų į naują ekonomiką. Tą stengiamės daryti nuolat. Dėmesys inžinerinei pramonei, biotechnologijoms, informacinėms ryšių technologijoms – yra mūsų įgyvendintos inovacijų reformos ašis. Lietuvos ekonomika yra stipri, nes ji įvairi.
Ypatingai džiaugiuosi mūsų technologijų verslais, per keletą metų jų vertė išaugo 17 kartų, įmonių skaičius auga 40 proc. – didžiausias regione, Lietuva yra pirma Centrinėje ir Vidurio Rytų Europoje pagal ekosistemos vertės augimą. Pažadu, nepaisant to, kad pasaulyje daug nežinomybės – mes nesustosime. Tuo tarpu apdirbamoji pramonė, inžinerinė pramonė – buvo mūsų ekonomikos ir eksporto variklis pandemijos metais, ir tokiu išlieka iki šiol. Esame pasiruošę padėti įmonėms, kurioms to reikia, persitvarkyti, tapti „išmanesnėmis“, automatizuoti ir robotizuoti procesus, įveikti energetikos sunkumus, ieškoti naujų eksporto rinkų“, – pažymėjo parlamentarė.
Trečiąją teksto dalį A. Armonaitė skyrė iššūkiams, kurie dar gali laukti.
„Visų pirma, su energetika dar ne pabaiga, matyt, mūsų laukia daug naujų posūkių, o ilgalaikiams sprendimams reikia būtent laiko. Putino pamišimo svarstyti, matyt, net neverta, nes kiekvienas žiaurus žingsnis Ukrainoje yra savaime didžiulė nelaimė ir tragedija žmonijai. O jo žingsnių gali būti dar žiauresnių“, – įvertino politikė.
Vis dėlto, anot jos, yra viena truputį primiršta sritis – skaitmeninė infrastruktūra ir jos saugumas.
„Tai, kas leido pasauliui prekiauti, šviestis ir funkcionuoti per pandemiją, tai, kas leido Azovstalio gynėjams perduoti žinias pasauliui, tai, kas šiandien leidžia funkcionuoti Ukrainos registrams net ir didelio karo fone. Tai, kuo remiasi globali bankų ir finansinė sistema, mūsų kasdienė komunikacija, mūsų mainai prekėmis ir paslaugomis, tai, kur saugomi mūsų visų duomenys – net ir patys jautriausi valstybių ir piliečių duomenys.
Tą Putinas supranta ir dabar nuolat atakuoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą, kuri palaiko ne tik šildymą žiemą, bet ir skaitmeninę šalies infrastruktūrą.
Suduok smūgį skaitmeninei infrastruktūrai ir sukursi naują krizę šalyje. Suduok smūgį globaliai – turėsi naują „pandemiją“, – rašė Laisvės partijos pirmininkė.
Ji išvardijo šioje srityje pradėtus ir jau įgyvendintus darbus.
„Ir jeigu nutūps dar viena juodoji gulbė, būsime šiek tiek geriau pasiruošę“, – patikino ekonomikos ir inovacijų ministrė.
Galiausiai, paskutinėje ketvirtojoje savo įrašo dalyje A. Armonaitė akcentavo, kad „iššūkis ir krizė negali būti pasiteisinimas nematyti esminių žmogaus teisių klausimų.“
„Nebus nei sėkmingos ekonomikos, nei inovacijų, nei žaliosios transformacijos, jeigu nekursime lygių galimybių savo žmonėms skleistis, kurti, ir būti savimi. Ir žmogaus teisių darbotvarkė mums buvo, yra ir bus ypatingai svarbi, nepaisant globalių iššūkių ir nežinomybės dėl ateities.
Sutvarkėme „W“ varduose klausimą ir ištaisėme pačius didžiausius pagalbinio apvaisinimo reguliavimo keistumus. Visų porų lygybės – partnerystės ar civilinės sąjungos – bei kanapių reguliavimo klausimai lieka centrine žmogaus teisių darbotvarkės dalimi“, – pabrėžė politikė.
Jos teigimu, „klausimai, apie kuriuos partijos ir politikai bijojo kalbėti, nutylėdavo, slėpdavosi, gėdydavosi – tapo nacionalinės politikos temomis.“
„Jiems yra sutelktas istoriškai rekordinis palaikymas Seime. Jie išjudėjo iš mirties taško ir yra svarstomi. Kai dar ką tik reikėjo kovoti ir – kaip dabar populiaru sakyti – „keliais šliaužioti“, kad būtų klausimai pateikti – atsidarytų diskusija parlamente.
Ir taip. Jie liko neišspręsti – gautas ne vienas, ir net ne du smūgiai. Man, kaip Laisvės partijos, kuri šiuos klausimus atnešė į nacionalinės politikos darbotvarkę, pirmininkei yra asmeniškai liūdna. Man taip pat yra gėda. Gėda prieš žmones, kurie turi išvažiuoti iš Lietuvos, kurie jaučiasi antrarūšiai, man, kaip ministrei, gėda prieš Lietuvos tarptautinius partnerius ir investuotojus. Kai didžiuojamės investicine aplinka, inovacijomis, pramone ir startuoliais, suvaldytomis krizėmis, parama Ukrainai, o žmogaus teisių žemėlapiuose esame nupiešti su Baltarusija ir Rusija“, – rašė A. Armonaitė.
Nepaisant to, pasak Laisvės partijos lyderės, šiais klausimais būtina toliau dirbti.
„Aš žinau, kad su 11 mandatų iš 141 iki šio momento esame padarę viską, kad Lietuva būtų arčiau šių sprendimų ir arčiau vakarietiško pasaulio. Nešiojome vis naujas geležines klumpes. Ieškojome vis daugiau kompromisų. Kompromiso kompromisui, pritarėme neįtikėtinoms pataisoms ir iš kai kurių vis tiek žadėto palaikymo projektui nesulaukėme. Jeigu ne iš vienų, tai iš kitų . Ir matematika čia paprasta – Seime reikia frakcijų, kurios nekrūpčioja. Reikia didesnės Laisvės partijos frakcijos. O kol mūsų 11 – darome, ką galime ir dirbame su tokiu Seimu, koks yra“, – teigė A. Armonaitė.
„Mes atėjome į politiką tam, kad Lietuvoje būtų įtvirtintos vakarietiškos liberalios demokratijos idėjos, kad Lietuva būtų toliau nuo despotiškos rusiškos ideologijos, kad Lietuva būtų atvira.
Taigi mes spręsime šiuos žmogaus teisių klausimus tol, kol išspręsime.
O išsprendę – būsime atsparesni naujiems ateities iššūkiams ir krizėms, ir pajėgesni kurti naujas galimybes mūsų nuostabiai šaliai. Įveikėme ne vieną iššūkį, įveiksime ir šiuos, ir priimsime istorinius pokyčius, kurie Lietuvą sustiprins, kaip Vakarų civilizacijos šalį“, – pridūrė ji.
