A. Armonaitė pripažįsta, kad Laisvės partijai nėra lengva įgyvendinti savo idėjas, nes Seimas, nors valdančiojoje daugumoje yra dviejų liberalių partijų atstovų, vis dar gana konservatyvios sudėties. Politikė teigia, kad jai apmaudu, kai Laisvės partijos narių idėjos viešojoje erdvėje vertinamos pašaipiai, visgi tikina, jog, nepaisant to, dėmesio tam tikroms visuomenės grupėms jos vadovaujama partija ir toliau skirs.
Interviu portalui Delfi A. Armonaitė taip pat papasakojo apie partijos lūkesčius artėjant savivaldos rinkimams, įvertino populiarumo Laisvės partijai ir jai pačiai nerodančius visuomenės apklausų rezultatus, atsakė į dažną klausimą, ar tikrai nesvarstytų sėsti pokalbio dėl susijungimo su Liberalų sąjūdžiu, bei paaiškino, kodėl taip ir netrenkė koalicijos durimis, nors ne vienas jų esminis projektas nesulaukia palaikymo net iš koalicijos kolegų.
– Plačiai pasklido žinia apie jūsų koalicijos partnerių TS-LKD prezidiumo sprendimą įpareigoti frakcijos narius nepalaikyti su Vyriausybe nesuderintų idėjų, susijusių su biudžetu. Jūsų kolegos, Laisvės frakcijos atstovai Vytautas Mitalas ir Ieva Pakarklytė, siūlo pratęsti PVM lengvatą maitinimo paslaugoms ilgiau nei pusmetį. Ar dėl to nesulaukėte priekaištų iš koalicijos partnerių?
– Nesulaukėme ir, tiesą sakant, nematyčiau, kodėl turėtume sulaukti, nes vis dėlto tai yra politinis procesas. Biudžeto prioritetai taip pat ne tik technokratiniai, bet ir politiniai. Didžiąja dalimi tikrai esu patenkinta, kaip mums Vyriausybėje pavyko susitarti, į mūsų pasiūlymus buvo atsižvelgta. Mes siūlėme dėl pagalbos verslui horizontalių priemonių – tai yra. Siūlėme visam laikui viešbučiams palikti PVM – tai yra. Siūlėme PVM pratęsti restoranams, sporto klubams, kultūros renginiams – pratęsta, bet ar tikrai liepos 1 diena yra ta data, dar galima diskutuoti, ir Seime tikrai diskutuosime. Apskritai, politikai turi idėjų, ir nemanau, jog tam reikėtų prieštarauti.
– Kai kalbėjau su keliais jūsų kolegomis iš kitų koalicijos partijų, jie priminė seną „moralinę skolą“ – grįžti prie 18 proc. PVM viskam. Gal iš tiesų verta grįžti prie šios idėjos? PVM buvo pakeltas 2009 metais, tuomet sakyta, kad taip bus laikinai.
– Čia platesni debatai apie mokesčius ir apie tai, kokį vertėtų taikyti PVM tarifą. Tik atkreipkite dėmesį, kad PVM tarifas vis tiek yra daugiau pagalba verslui. Jei bus sumažintas PVM kuriai nors prekių grupei, nereiškia, jog vartotojams tai atpigs. Aš tikrai matau prasmę taikyti mažesnio tarifo PVM kultūros renginiams, sporto klubams, restoranams, nes tai daugiausia smulkusis verslas, jam ir po pandemijos reikia padėti tokiais instrumentais kaip mažesni mokesčiai. Mes matome, kiek daug turime unikalių mažų restoranų su idėja, ne tik tinklinių maitinimo įstaigų. Labai svarbu palaikyti tuos žmones, kurie turi visokių unikalių idėjų, kad netaptume vien tinklinių paslaugų centru.
– Politikoje, koalicijoje normalu diskutuoti ir svarstyti įvairius siūlymus, bet ar toks aiškinimasis viešai nekenkia? Atrodo, kad imama prieštarauti vieni kitiems, nesutariama. Ar nesvarstėte, kad reikėtų imtis panašių priemonių, kurias pritaikė kolegų konservatorių prezidiumas, ir Laisvės partijoje?
– Ne, tikrai nesvarsčiau. Tokių problemų nėra. Antras dalykas – kai yra koalicinė Vyriausybė, tikėtis, kad visi vienodai mąstys, tiesiog neteisinga, nes Laisvės partija turi savo prioritetų, kitos partijos –savo, ir mes siekiame jų įgyvendinimo. Koalicinėje Vyriausybėje, manau, natūralu, kad ir į viešumą patenka skirtingi požiūriai. Kažkodėl aš dvejus metus atsakinėju į klausimą, kodėl mes kartais turime skirtingas idėjas. Manau, tai natūralu. Jei pažiūrėtume į kitas valstybes, kokios ten koalicijos ir kokie pokalbiai viešumoje vyksta, tai yra dar aštriau. Mes tikrai dirbame kartu, ieškome bendrų sprendimų, ne vieną krizę įveikėme. Mano, kaip Vyriausybės narės, darbas yra siūlyti sprendimus. Sprendimų siūlėme ir per pandemiją – galimybių pasas bei pagalba verslui, ir per kitas krizes, ir dabar, per energetinę krizę pasiūlėme sprendimų, juos ir įgyvendiname. Tai nėra lengva, bet dirbame. Lietuva eina į priekį.
– Užimate dvejas pareigas vienu metu: ir partijos pirmininkės, ir ministrės. Ar nesudėtinga derinti įvairius interesus?
– Kadangi Laisvės partijos prioritetų trejetuke turėjome ekonomikos augimą, inovacijas, dėmesį tvariai ekonomikai, tai ekonomikai, kuri yra mažiau klimatą keičianti, tai tokius pokyčius čia, Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, galime daryti. Žinoma, yra daugiau darbo, bet nieko kito aš ir nesitikėjau.
– Praėjusioje „Spinter“ apklausoje rugpjūčio mėnesį už Laisvės partiją balsą būtų atidavę 5,1 proc. apklaustų žmonių, rugsėjį šis rezultatas yra 3,9 proc. Kaip manote, ar partija auginasi, ar barsto rėmėjų skaičių? Kaip apskritai sekasi partijai, kuri yra jauna?
– Tikroji gyventojų apklausa, kuria reikia tikėti, yra rinkimai ir tai, kaip seksis kituose rinkimuose, tai bus geriausias įrodymas, kaip Laisvės partiją vertina žmonės. Reitingų bendrovės jau anksčiau turėjo įvairių rodiklių – ir prieš ankstesnius rinkimus, ne tik Seimo, kur matėme, kad Laisvės partijos visiškai nerodė, bet ir prieš Prezidento rinkimus ar netgi Europos Parlamento. Tiesą sakant, aš to visiškai nesureikšminu. Kalbant apie Laisvės partiją, tai taip, mes buvome tam tikras startuolis, kuris įsikūrė kelių žmonių vedamas, pritraukė tuos, kurie tiki idėjomis. Mūsų tikslas dabar – augti ne tik Vilniuje, kur mūsų gretos galbūt didžiausios, bet ir kituose miestuose, ir Kaune turėti frakciją norime, ir Klaipėdoje.
Kita vertus, mūsų tikslas nėra augti bet kokia kaina. Tai reiškia, kad augimas mums nėra savaiminė vertybė. Jei augimas reiškia, kad reikėtų atsisakyti savo pozicijos dėl, pavyzdžiui, žmogaus teisių klausimų, tai Laisvės partijos prasmė politikoje tiesiog išnyksta, nes tokių partijų jau labai daug. Mes visgi norime Lietuvoje pokyčių, progreso, norime lygiavertės, vakarietiškos visuomenės. To ir siekiame.
– Kalbėdama su skirtingais žmonėmis, kartais išgirstu kategorišką nuomonę, kad Laisvės partijos nuo kitų Seimo rinkimų neliks. Juo labiau dažnai būna, jog ta pati valdžia nevaldo antrą kadenciją iš eilės. Ar niekada nesvarstėte galimybės vėl susėsti ir, užkasus seno karo kirvį, kalbėtis su Liberalų sąjūdžiu apie liberalų ateitį?
– Laisvės partija tikriausiai per daug kitokia, kitokiais principais valdoma ir kitokios dvasios, kad dabar galėtų kažkaip sujungti savo DNR su kitomis partijomis. Mūsų valdymas labai atviras. Kad ir dabar, pavyzdžiui, Vilniaus ar Kauno skyriuose vyksta pirminiai rinkimai, kur reitinguojant gali dalyvauti ne tik partijos nariai. Yra tam tikrų principų, kurie man atrodo gana nauji, ir jie nebūtų priimtini kolegoms, seniai esantiems politikoje. Mes to nesvarstome ir aš nesureikšminu kai kurių ekspertų ar politologų tokių įžvalgų. Aš čia jau buvau 2020 metais, kada visi sakė, kad neįmanoma ir taip toliau. Jie klydo.
Man atrodo, kad kai dalinamasi tokiomis įžvalgomis, tai pirmiausia ne Laisvės partija nuvertinama, o vertinama, kokiais dalykais tiki visuomenė. Jeigu kam nors vis dar atrodo, kad Lietuva yra uždara, konservatyvi, nenorinti pokyčių valstybė, tai jie klysta. Aš nesakau, kad Lietuva yra visiškai atvira ir liberali, aš tik noriu pasakyti, kad Lietuva yra visokia. Rinkėjams Lietuvoje reikia ir liberalių, Laisvės partijos atstovaujamų sprendimų. Aš tiesiog toliau bendrauju su žmonėmis, ne tik su verslininkais, kaip ministrė, bet ir su nevyriausybininkais, ir tiesiog žmonės gatvėje užkalbina. Yra labai įvairių reakcijų – nuo paskatinimo eiti į priekį iki klausimų ar kritikos. Politikoje būnant tai absoliučiai normalu, o viską suabsoliutinti, ko gero, labai paprasta. Rinkimai – vienintelė tikra apklausa.
– Minėjote, kad prie jūsų prieina žmonės ir pasidalina savo įžvalgomis. Mūsų jau aptarti reitingai, be kitų dalykų, rodo ir tai, kad esate viena iš arba pati nepopuliariausia politikė. Ar svarstote, kad galbūt vertėtų dėti daugiau pastangų arba pasitelkti naujų instrumentų tą įvaizdį visuomenėje gerinti?
– Jei gerinti tą įvaizdį reiškia atsisakyti to, kuo tu tiki arba to, kas esi, tarkime, jauno amžiaus, nes gal ir tai erzina, galbūt pažiūros erzina, tai tokių dalykų aš neplanuoju atsisakyti. O kai kurių net objektyviai negaliu atsisakyti. Kita vertus, tos reakcijos labai įvairios. Vienas dalykas labai paprastas: kai tu pasiryžti eiti į politiką, turi suprasti, kad tai nėra serialas per „Netflix“, kurį visi mėgsta, arba tu nesi ledų pardavėja, kurią visi myli. Tu esi žmogus, kurio sprendimai vieniems tiks, kitiems netiks, o kai yra krizė, tai tie sprendimai dar būna ir netobuli.
Mes turėjome visą pandemijos reikalą – nuo karantino, pagalbos verslui iki grynai epideminių dalykų, vakcinacijos, galimybių paso, kad karantine Lietuvos neuždarytume antrą kartą. Mums pavyko tą padaryti. Ar tai erzino žmones? Taip, erzino. Lygiai kaip ir dabar – pokyčiai energetikos srityje, kurių siekiame ir kurių Lietuva 10 metų nepasidarė. Taip, galbūt ne visi verslai buvo patenkinti, bet dabar tiek horizontalių pagalbos sprendimų verslui siūlome ir turime, galiausiai, manau, mūsų sėkmę įvertinsime jau po visko.
– Sakėte, kad Laisvės partija neturi augti bet kokia kaina. Artėja savivaldos rinkimai. Kiek tikitės merų?
– Mūsų tikslai truputį kitokie. Kalbu plačiau, ne tik skaičiais; žinoma, mūsų pagrindinis tikslas – Vilniaus mieste išlaikyti kryptį, kuria miestas augo pastaruosius aštuonerius metus. Kaip atrodo šiandien Vilnius? Visi galime pripažinti, kad jis pozityviai pasikeitęs: kiek daug laisvės pėstiesiems, dviratininkams, žmonėms, kurie sportuoja, vaikams ir panašiai. Norisi tą atvirumą ir augimą išlaikyti. Dėl to mums, žinoma, Vilniaus miesto mero rinkimai labai svarbūs ir aš tikiu, kad mūsų kandidatas laimės. Kituose miestuose mūsų tikslai kitokie. Pavyzdžiui, Kaune mes norime pabaigti dvipartinę sistemą ir vienvaldystę, norime turėti frakciją, kad miestas turėtų iš ko rinktis. Klaipėdoje – taip pat frakciją.
Tikiu, kad laimėsime dar ir Elektrėnuose. Turime nuostabią Seimo narę Silvą Lengvinienę, kuri dvejus metus Seime dirbo, kad Elektrėnams buvo geriau. Ji yra švietimietė, turinti didelį autoritetą mieste. Manau, žmonės ja patikės. Žinoma, ambicijų turime ir daugiau – bent 15–20 sąrašų, bet mes suprantame, kad nesame didelė, masinė partija, ir tokių tikslų, kuriuos galbūt sau kelia didžiosios partijos, nekeliame. Mums svarbu turinys, bet, aišku, tą turinį atnešame tik tada, kai esame tam tikrose pozicijose.
– Ar Laisvės partijai lengva rasti raktą į rinkėjų širdį regionuose?
– Mes turime keliasdešimt skyrių. Jie daug kur formuojami tokiu visuomeniniu, idėjiniu pagrindu – žmonės tiesiog nori pokyčių. Jei pažiūrėtume į Seimo rinkimų rezultatus, tai praktiškai visur regionuose rinkome 9 proc., gal kai kur ir 5–7 proc., bet nebuvo taip, kad Laisvės partija būtų renkama viename mieste. Tai rodo, kad tos idėjos – laisvės, lygiateisiškumo, aplinkosaugos, dėmesys inovacijoms – yra aktualijos Lietuvai. Galbūt daugumai žmonių vis dar turime daugiau paaiškinti, padirbėti su tais rinkėjais, bet apskritai jas supranta visur Lietuvoje ir užsienyje.
– Iki šiol iš valdančiųjų Seimo narių net 9 paskelbė kandidatuosiantys į merus. Žinome dar ne apie visus. Ne visi šie parlamentarai į Seimą pateko pagal sąrašą – jūsų jau minėta S. Lengvinienė į Seimą pateko per vienmandatę. Ar valdantieji dėlioja planus, kas bus, jei po savivaldos rinkimų grius valdančioji dauguma? Tikrai nebūtinai merais išrinktus vienmandatininkus Seime pakeistų tos pačios partijos atstovas. Ar nematote grėsmių koalicijos tvirtumui?
– Pasižiūrėsime, kaip tie rinkimai pasiseks. Mes turime du Seimo narius, kurie dalyvauja rinkimuose, – Tomas Vytautas Raskevičius ir S. Lengvinienė. Silvos atveju reikėtų naujų rinkimų, kuriuose, žinoma, Laisvės partija pasiryžusi dalyvauti ir laimėti, bet reikia sulaukti galutinio vaizdo. Vis dėlto svarbiausia – papasakoti rinkėjams apie tuos darbus, kuriuos darome, nesislėpti nuo žmonių. Aš tikiu, kad valdančioji koalicija išlaikys savo jėgas.
– Keli koalicijos atstovai buvo viešai prasitarę esantys nepatenkinti, kad sprendimai valdančiojoje daugumoje priimi be jų žinios arba nesant diskusijai. Jie sakė, kad kartais jaučiasi uzurpuoti didžiosios koalicijos partnerės, po jų sparnu. Buvo iškelta idėja, kad galbūt reikia koalicijos tarybos. Kaip daugumoje jaučiasi Laisvės frakcija? Ar visi frakcijos nariai jaučiasi išgirsti esant koalicijos formatui?
– Man atrodo, labai svarbu, kad Laisvės partijos pasiūlymai judėtų į priekį. Tai pats svarbiausias dalykas ir man, kaip Laisvės partijos pirmininkei, ir mūsų Laisvės frakcijai Seime. Tai reiškia, jei mes kalbame apie biudžetą, tai ir norėjome diskusijos apie prioritetus. Jie, natūralu, šios energetinės situacijos akivaizdoje buvo energetika, pagalba žmonėms, pagalba verslui, bet kartu ir investicijos į ateitį, dėmesys ilgalaikėms reformos. Tas dabar atsispindi.
Gal ir kartojuosi, bet į Laisvės partijos pasiūlymus, kaip padėti žmonėms ir verslui, buvo atsižvelgta. Yra pora pavyzdžių: kainų stabilizavimo mechanizmas – Laisvės partijos siūlymas, pusę metų visi juridiniai asmenys, nebuitiniai vartotojai, tuo galės pasinaudoti, lapkričio mėnesio sąskaitos jau bus mažesnės. Faktas? Faktas. Mažesnis PVM viešbučiams – faktas, yra. Pratęsta PVM lengvata sporto klubams, kultūros renginiams ir restoranams – siūlėme, pratęsta. Faktai. Didesnis mokslinių tyrimų finansavimas – visada Laisvės partijos ir frakcijos prioritetas, nes reikia žiniomis grįstos ekonomikos: yra 58 mln. eurų šiame biudžete. Tai yra faktai. Jei ne Laisvės partija, nesu tikra, ar būtų tie pasiūlymai įtraukti. Aš labai dėkinga, kad jie įtraukti. Taip ir dirbame.
Mes kokio nors institucionalizuoto mechanizmo koalicijoje neturime. Turime pokalbių formatą. Natūralu, kad norime, jog į mūsų nuomonę būtų atsižvelgta, bet aš visą laiką laikiausi pozicijos, kad reikia priimti sprendimus ir tų sprendimų visada siūlome, jų yra. Apskritai, kad biudžetas dabar Seime svarstomas, jam yra pasiūlymų, tai labai natūralu. Nereikia tikėtis, jog iškart pateikus projektą visi su juo sutiks, juk Seimo nariams, kurie nedalyvavo rengiant projektą, reikia su juo susipažinti.
– Gal tai ir yra negerai, kad iki viešo biudžeto projekto pristatymo visuomenei koalicijos Seimo nariai nebuvo su juo supažindinti?
– Noriu pasakyti, kad kai biudžetas „ateina“ į Seimą, tada ir yra laikas Seimo nariams susipažinti, bet tikėtis, kad jie patys neturės jokių pasiūlymų, irgi negalima, netgi, sakyčiau, nėra sąžininga jų atžvilgiu, nes tam Seimas juk ir yra, kad galiausiai patvirtintų tą biudžetą.
– Praėjo daugiau nei pusė šio Seimo kadencijos. Jūs išvardinote svarbius darbus, kuriuos, jūsų siūlymu, pavyko įgyvendinti ar bent jau pradėti. Visgi Laisvės partija kol kas nepasiekė kelių savo esminių planų: partnerystė, virtusi civiline sąjunga, kol kas nejuda, mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo projektas – taip pat. Ar koalicijos partneriai jums labiau padeda, ar trukdo siekti programinių tikslų? Tikrai, toli gražu, ne visada jie palaiko jūsų idėjas.
– Kadangi koalicijos partneriai tiek Tėvynės sąjungoje, tiek Liberalų sąjūdyje yra gana skirtingų politinių pažiūrų, ta prasme, yra žmonių, kurie atvirai oponuoja šioms idėjoms, tai aš galėčiau įvairiai atsakyti į šį klausimą. Yra daugybė žmonių, kurie palaiko, – mes labai tai vertiname. Ypač vertiname tuos, kurie galbūt pakeitė savo nuomonę ir įsiklausė į argumentus, – tai išvis įspūdinga. Aš esu dėkinga. Vadinasi, mes galime įtikinti, ir žmonės yra atviri, klausosi.
Visgi kalbėkime atvirai: yra tų, kurie atvirai priešinasi, siūlo alternatyvų ir taip toliau. Aš noriu pasakyti, kad civilinė sąjunga išjudėjusi iš nulinio taško. Jei prisimintume, kaip atrodė mūsų pradžia, tai net pateikimai nebūdavo priimti, net dalyvaujant valdančiojoje daugumoje. Dabar – kompromisinis variantas. Norėtųsi kitokio, tačiau jis perėjęs pateikimo, klausimų stadiją, turi palaikymą Teisės ir teisėtvarkos komitete. <...> nesinori projekto deginti. Norisi, kad jis turėtų kuo platesnį palaikymą.
Jei būtų tik mano valia, mano vienos ar Laisvės partijos, tai civilinė sąjunga ar partnerystė Lietuvoje jau seniai galiotų. Mes vėluojame. Pirmiausia – gėda prieš savo žmones, bet kadangi Seimas vis tiek yra toks, koks yra, jo sudėtis gana konservatyvi, nors mes esame jame, tai dirbame su tuo, ką turime.
– Daug viešos, nebūtinai pagrįstos, bet audringos reakcijos sulaukia ir jūsų kolegų, pavyzdžiui, Morganos Danielės, pasiūlymai, susiję su narkotikų kambariu ar laisvai išreikštu sutikimu turėti lytinių santykių. Diskusija tampa šiek tiek ciniška, pašiepianti, šaržuota. Ar jūsų tai nežeidžia?
– Du dalykai. Pirma, nežeidžia, bet apmaudu, nes atrodo, kad tokios problemos kaip smurtas šeimoje, patyčios nėra problema, ir reakcija, kuri šaržuoja kai kuriuos pasiūlymus, rodo, jog mes Lietuvoje labai dideliu laipsniu nesuprantame, kokio rimtumo yra problemos – seksualinis, psichologinis smurtas, patyčios. Dėl to apmaudu. Aš taip pat jaučiu, kad Laisvės partijai keliami tokie reikalavimai, kurie nekeliami jokioms kitoms ar bent jau daugumai partijų, – mums visą laiką reikia kažką įrodyti. Kad mes galime sukurti partiją, – visi netikėjo, bet sukūrėme. Kad galime patekti į parlamentą, – visi sakė, kad neįmanoma, nepateks, bet patekome. Kad rasime žmonių į pozicijas Vyriausybėje ar Seime, – vėlgi sakė, kad nepavyks, bet kažkaip dirbame ir tų pasiūlymų turinio yra daug. Už kiekvieną pasiūlymą turi įrodyti daugiau nei kiti. Jūs taip pat klausiate apie reitingus.
Taip nuolat įrodinėjant yra galbūt toks primestas dalykas, bet ką aš noriu pasakyti: yra žmonių, kurie mato, kad smurtas artimoje aplinkoje – problema, kad reikia padėti moterims bei vyrams, kurie kenčia nuo smurto, ir tiems, kuriems sunku. Mes nesitrauksime nuo pagalbos ir dėmesio šiems žmonėms, nepaisant visko. Aš manau, kad tai labai svarbu pasakyti.
– Dalis ekspertų svarsto, kad Laisvės partijai netgi naudinga išlaikyti tam tikrus jūsų partijos esminius projektus nepriimtus, nes taip galima planuoti komunikacinę liniją jau kitiems rinkimams. Ką atsakytumėte tokiems žmonėms?
– Aš manau, kad taip manantys žmonės pripratę prie politikų, kurie yra orientuoti į išlikimą bei buvimą valdžioje, bet ne į pokyčius. Laisvės partija nebūtų susikūrusi, jei ji nebūtų orientuota į pokyčius, nes dabartinėje politinėje sistemoje iki Laisvės partijos susikūrimo buvo pakankamai partijų ir jos daug populiaresnės, – galima prisijungti, veikti, būti valdžioje, užimti tam tikrą poziciją; bet mes susikūrėme, rizikavome, kad vakarietiška liberali darbotvarkė patektų į Lietuvos politinę areną. Mūsų tikslas nėra išbūti kėdėje, valdžioje. Mes norime išspręsti tuos klausimus. Aš žinau, kad yra visokių pasvarstymų, bet tai absoliučiai prieštarauja Laisvės partijos DNR. Mes norime rezultato ir amžinai laukti negalėsime, tad atsiraitojame rankoves ir darome, ką galime. Dirbame su tuo, ką turime. Norisi liberalesnio Seimo, bet šiandien Seimas yra toks, – dirbame su tokiu Seimu ir iš mirties taško esame išjudėję.
– Tai neplanuojate trenkti koalicijos durimis, kaip yra svarstę kai kurie apžvalgininkai?
– Tu turi visada savęs klausti: ar būsi arčiau to sprendimo, ar toliau. Aš esu įsitikinusi, jog dirbdami koalicijoje, Vyriausybėje, mes esame arčiau sprendimų.
– Baigiasi Remigijaus Šimašiaus kadencija Vilniaus mero kėdėje. Ar Laisvės partija galvoja teikti savo kandidatą į prezidentus? Galbūt tai būtų jis? Ar apskritai jau galvojate apie šiuos rinkimus? Jie ne taip toli, kaip mums gali atrodyti.
– Artimiausi rinkimai yra savivaldos, mes daugiausia esame susikoncentravę į juos, bet aš neatmesčiau, kad Laisvės partija galėtų kelti Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą į prezidentus. Aš taip pat manau, kad mums reikės rimčiau pagalvoti, kaip dalyvausime Prezidento rinkimuose. Kai tu esi politinė organizacija, telkianti žmones, atstovaujanti jiems, tai vis dėlto svarbu nenusišalinti nuo vienų ar kitų rinkimų, net jeigu matai, kad reitingų sąrašuose karaliauja kiti. Netransliuoti idėjų ir nesiekti, neįdėti darbo, kad visgi tos idėjos įgautų prasmę ne tik žodžiais, bet ir darbais, būtų nelabai sąžininga. Taigi aš norėčiau, kad Laisvės partija turėtų kandidatą arba kandidatę Prezidento rinkimuose ir galbūt tai galėtų būti R. Šimašius, bet noriu pasakyti, jog kol kas tokios kalbos partijoje dar nėra. Dabar yra savivaldos rinkimai.
– Prasidėjus karui jūs buvote iškėlusi mintį, kad Lietuvai reikėtų priimti aukštos kvalifikacijos specialistų iš Rusijos ir Baltarusijos. Vėliau šios minties po audringos reakcijos tarsi atsisakyta. Dabar viešojoje erdvėje galime rasti gana aštrių ir piktų reakcijų į rusų kalbos vartojimą šalyje, rusišką kultūrą. Kaip jūs vertinate visus šiuos procesus?
– Aš manau, kad mūsų visų dėmesys, aišku, pirmiausia yra į Ukrainą – kaip padėti Ukrainai laimėti karą prieš Rusiją. Visgi dalis tos valstybės žmonių metai iš metų rinko tą žiaurią valdžią. Kolektyvinė atsakomybė – itin sudėtingas dalykas, ir aš labai nenorėčiau, kad rusų kilmės žmonėms, kurie gyvena Lietuvoje, ji būtų primesta. Mes kiekvienas tikriausiai turime bičiulį, kuris turi rusiško, slaviško kraujo. Norėtųsi, kad jie jaustųsi lygiaverčiai šios visuomenės nariai. Man atrodo, kad svarbu to nepamiršti ir tiesiog vienu spragtelėjimu visiems neprimesti proputiniškumo. Mano toks požiūris. Manau, Volodymyras Zelenskis tam pritartų.
– Dėkoju už pokalbį.
