Beveik pusė lietuvių yra nusivylę Vyriausybės gebėjimais spręsti šalies problemas. Nusivylimas ekonomiką lydės ir 2010 metais, skelbia Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
„Aš esu nusivylęs tauta, kuri vis nepasimoko ir nepasimoko, o per kiekvienus rinkimus užkrauna Lietuvai vis naują kuprą“, – neseniai vienam interneto portalui sakė Kazys Saja.
Iš tikrųjų būtų lengviau išvardyti, kas kuo nėra nusivylęs, nei tęsti nusivylimų sąrašą. Tačiau paprastai ties sudarytu sąrašu viskas ir baigiasi; susidaro įspūdis, kad, konstatavus didelį kaip niekada anksčiau tautos nusivylimą, kas nors ateis, paguos, padarys ką nors gera ir bandys ją ištempti iš šios būsenos.
Tačiau, kiek galima spręsti iš pastarųjų įvykių sekos, niekas to nesirengia daryti; nusivylimas nėra ir tas papuošalas, kurį įsisegę galėtume ką nors paerzinti, sukelti gailestį ar paskatinti susimąstyti, kodėl taip pasielgė. Valdžia – juk dažniausiai juntame nusivylimą būtent ja – atrodo visai patenkinta ir tuo, ką daro, ir savo veiklos rezultatais.
Iš visa ko sprendžiant, nusivylimą, kaip neproduktyvų ir žudantį jausmą, teks nugalėti mums patiems. Tačiau kaip? Ar jau nusivylėme ir patys savimi?
Jurgita Margau, Savanorių centro projektų vadovė
– Sutikčiau, kad žmonės yra nusivylę valdžios veiksmais, tačiau ne savimi ir žmogiškosiomis vertybėmis. Savanorių, kurie be jokio atlygio nori padėti kitiems, ėmė daugėti net anksčiau, kol dar krizė nebuvo juntama, nuo kokių 2008 metų. Per metus jų padaugėjo beveik 40 proc. – dauguma žmonių tiesiog sako, kad nenori sėdėti namie, nori būti naudingi, veikti visuomenės labui, organizuotis.
Tad pastaraisiais metais mūsų darbe vietos nusivylimui tikrai nėra. Nuvilia tik atsainus valdžios požiūris į savanorišką veiklą, nors Vakarų šalyse jau seniai suvokta, kad ši veikla prisideda prie bendrojo vidaus produkto kūrimo ir gerina visuomenės atmosferą, kas taip pat yra labai svarbu – juk būtent apie atmosferą dabar ir kalbame. O žmonės mūsų veiklos neįvertina ne tiek dėl nedėkingumo, kiek dėl neišprusimo, ir tam mes esame pasiruošę.
Mykolas Lapinskas, psichoterapeutas
– Nusivylimas – tai nepasitenkinimo jausmas, pasireiškiantis neišsipildžius lūkesčiams, kitaip sakant, nusivylimas yra susijęs su viltimis. Skirtingai nei frustracija, nusivylimas sukelia ne pyktį, o silpnumo, nesėkmės, beviltiškumo pojūtį, žlugdo motyvaciją veikti, o šiomis aplinkybėmis tai – visiškai priešingi jausmai, nei mums reikėtų.
Frustracija – nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, įgyvendinti tikslą ar įveikti sunkumus. Tačiau žmonės į tokias pačias situacijas reaguoja labai skirtingai.
Yra skiriami keli reakcijų tipai. Tikėtina, kad daugeliui Lietuvos žmonių šiuo metu būdinga pirmojo tipo – kliūties akcentavimo – reakcija: jie nuolat kartoja, kad padėtis yra labai prasta, tačiau nieko nedaro, kad ji pagerėtų. Labai panaši yra gynybos reakcija – tai nuolatinis teisinimasis, kodėl taip atsitiko, tačiau iš esmės taip pat nedaroma jokių veiksmų, kad padėtis būtų išjudinta.
Kaip žmogus reaguoja į nusivylimus, priklauso ir nuo to, kaip jis pakelia frustraciją. Dalis žmonių yra lengvai pažeidžiami, įpratę viską vertinti neigiamai, priešiškai nusiteikę prieš aplinkinius ir labai sunkiai įveikia įprastus kasdienybės sunkumus. Net menkiausia nesėkmė juos išveda iš pusiausvyros.
Kai kurių žmonių frustracijos slenkstis yra aukštesnis – jie psichologiškai atsparesni įvairioms neigiamoms gyvenimo situacijoms, geba nepriimti visko asmeniškai ir išlaikyti sveiką požiūrį į įvairias gyvenimo aplinkybes.
Nugalėti frustraciją galima išmokti, šios savybės skiepijamos ir šeimoje, tačiau negatyviai ir pesimistiškai nusiteikusiam žmogui tai padaryti sunku. Jam sudėtinga išsikapanoti iš šios būsenos ir žengti pirmąjį žingsnį. Svarbiausia – nesijausti bejėgiams ir visiškai priklausomiems nuo išorės veiksnių, valdžios veiksmų.
Pusiau juokais galima pacituoti prancūzų rašytoją Giustavą Floberą: „Visada reikia tikėtis, kai nusivili, ir abejoti, kai tikiesi.“ Tuomet ir nusivylimai nebus tokie skaudūs.