Ar tai jau karas?

Prieš 75 metus laikraščių antraštės griaudė rėksmingomis antraštėmis „Vokietijos kariuomenė atakavo Lenkiją: bombarduojami miestai, uostai užblokuoti, Dancigas perimtas Reicho“, „Karas! Lenkijos miestuose lyja nacių bombomis“.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Algimantas Kasparavičius teigia, kad panašios nuotaikos mirga ir šiandien Rusijai įsiveržus į Ukrainą, tačiau, jo teigimu, tai mažiausia, ko mums reikia stengiantis išvengti karo.

A. Kasparavičiaus nuomone, rėksminga retorika, kuri gali būti priskiriama ir daliai Lietuvos politinio elito, neprisideda prie situacijos deeskalavimo, kurio siekia Vakarų Europa.

Istorikas sako, kad buvusi sovietų okupacija galėjo taip paveikti Lietuvos politinio elito mąstyseną, kad situaciją galima lyginti su išprievartautos moters drama, kai elgesys grindžiamas amžina nuoskauda ir visi, kurie nepritaria, laikomi absoliučiai nesupratingais.

„Kai kas nors aiškina, kad esame jautrūs Rusijos klausimu, nes patyrėme Rusijos okupaciją ir dėl to turime rėkti, tai atsiprašau, bet tai absoliučiai joks pateisinimas. Suprantate, mes negalime savo elgesio modeliuoti pagal vieną ar kitą precedentą. Skausmas turi būti pergyvenamas. Juk jeigu moteris patiria išprievartavimą ir nesusitvarko su tuo psichologiškai, tai ji tampa ligoniu“, - teigė istorikas.

Istorikas stebėjosi, kad kai kurie politikai moko Europą, kaip elgtis, ir laikosi nuostatos, jog austrai, vengrai ar slovakai negeba suprasti Rusijos veikimo modelių, nes nenukentėjo taip skaudžiai kaip Lietuva.

„Dalis mūsų politinio elito perdėtą savo jautrumą ir perdėtą poziciją rytinio kaimyno atžvilgiu argumentuoja tuo, kad vakariečiai esą nieko nesupranta – austrai nieko nesupranta, čekai nesupranta, slovakai nesupranta... Tarsi jie nebuvo okupuoti ar buvo mažiau okupuoti. Nors jeigu pažiūrėsime skaičius, kiek Austrijos moterų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išprievartavo raudonarmiečiai, tai būtų milijoniniai skaičiai. Bet austrams užtenka proto, kad jie tuo nespekuliuotų, todėl aš labai gerbiu šitą šalį ir jos vadovus, manau, kad jie pakankamai sveiki. Pas juos nepasireiškia politinės šizofrenijos apraiškos. O tie, kurie sako, kad mes buvome okupuoti ir tarsi įgijome kažkokią teisę šiandien spekuliuoti tais dalykais, aš galvoju, kad tai yra visiškai irracionalu ir veda į totalų politinį chaosą Rytų Europoje“, - pridūrė A. Kasparavičius.

Užspeitimo politika Rusijai

Klausiamas apie šiandienos ir Antrojo pasaulinio karo išvakarių panašumus, A. Kasparavičius sako, kad nors esama tam tikrų panašumų, bet jie labiau vienpusiški, o ne sisteminiai. Pasak jo, Adolfo Hitlerio Vokietijos ir Vladimiro Putino Rusijos lyginimai yra pertekliniai, mat šiuolaikinė Rusija labiau primena kaizerinę Vokietiją 1911-1913 m.

„Be to, toks mąstymas niekur neveda, tik įpila gerą dozę degaus skysčio į laužą, kuris šiuo metu kūrenamas. O aš nenoriu būti tas, kuris pila skystį į laužą. Mano kartos ir kiti žmonės į tokius dalykus turi žiūrėti pakankamai atsakingai, nespekuliuoti karo temomis ir juo labiau jo nekurstyti. Reikalingas atsakingas kalbėjimas. Priešingu atveju, jeigu visi eskaluosime situaciją ir įsikalbėsime, kad karas neišvengiamas, kad Rusija yra tiek agresyvi, jog pasiryžusi tik kariauti, tai atsiradusi kritinė masė taip mąstančių žmonių sukurs atitinkamą situaciją. Visada galima įsiūbuoti viešąją nuomonę tiek, kad karas iš tiesų kiltų. Bet aš jo netrokštu“, - sakė pašnekovas.

A. Kasparavičius laikėsi nuomonės, kad užspeitimo į kampą politika nėra itin vaisinga, nes paprasčiausiai skatina agresorių ieškoti išeičių. Bet istorikas teigia, kad kurį laiką pats buvo tokios politikos šalininkas, bet paskui nuomonę pakeitė.

„Tiesą sakant, aš pats kurį laiką buvau tokios politikos šalininkas. Bet Rusijos užspaudimas ir parodymas, kur yra jos ribos, turi turėti protą. Spaudimas negali tęstis amžinai nepaliekant priešininkui jokios manevro erdvės. Jei taip elgiamasi, tada viskas statoma va bank, viskas vėl kaip 1914 m., kaip 1939 m.“, - pasakojo pašnekovas.

Kaip pavyzdį jis pateikė 1938 m. Vakarų valstybių Miuncheno susitarimą su nacių Vokietija ir absoliutų Sovietų Sąjungos izoliavimą. Miuncheno susitarimu Vakarai A. Hitleriui leido nuo Čekoslovakijos atplėšti vokiečių apgyvendintą Sudentų kraštą ir iš esmės sukūrė sąlygas jos okupacijai 1939 m.

„Toks požiūris yra pavojingas, nes verčia Rusiją mobilizuotis ir grąžina ją į 1938 m. situaciją, kai Josifas Stalinas po Miuncheno konferencijos pasijaučia visiškai užspeistas į kampą. Sovietų Sąjunga 1938 m. rudenį atsidūrė beveik aklinoje izoliacijoje. Su sovietų pasiuntiniu Ivanu Maiskiu Londone britai praktiškai nesikalbėjo, jis niekur nebekviečiamas, mat Vakarų valstybės po Miuncheno konferencijos padarė išvadą, kad susitvarkyti su J. Stalinu yra A. Hitlerio reikalas. Jos manė, kad A. Hitleris į Vakarus nebeis, pasirašyta sutartis, todėl J. Stalinas su A. Hitleriu paliekamas tête-à-tête. Tada J. Stalinas, aišku, ieškojo išeičių - ir ta išeitis yra Ribbentropo-Molotovo paktas“, - sakė istorikas.

A. Kasparavičiaus teigimu, britų dokumentai atskleidžia, kad atiduodami Čekoslovakiją britai siekė išlošti laiko ginklavimuisi. Be to, pagrindinis Vakarų valstybių tikslas buvo supriešinti A. Hitlerį su J. Stalinu. Pasirašydami Miuncheno susitarimą jie tikėjosi, kad nacių Vokietija Vakarų kryptį užmirš, tačiau istorija parodė, kad politikai labai klydo.

Aiškinasi santykius

Kalbėdamas apie dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą istorikas pažymi Europos valstybių ir NATO aljanso reakciją į Rusijos veiksmus Ukrainoje.

A. Kasparavičiaus nuomone, pats faktas, kad Ukrainai atsisakoma suteikti karinę paramą, liudija, kad Vakarai esamo konflikto nenori eskaluoti. Tą patį, anot istoriko, atskleidžia ir tai, kad daugybė vakarietiškų įmonių vis dar dirba Rusijoje ir nė neketina iš jos trauktis.

Istoriko teigimu, jeigu Europos šalys ar JAV manytų, kad Rusija pažeidžia jos gyvybinius interesus, tai nežaistų su sankcijomis, apie kurias pasakojami anekdotai – jos ginkluotųsi.

„Pagrindinis Vakarų valstybių ir Rusijos tikslas šiuo metu yra išryškinti tikruosius dėmenis – kuri valstybė kiek toli pasirengusi eiti viena ar kita linkme. Tai tarsi psichologinio aiškinimosi etapas, kas yra ko vertas“, - sakė A. Kasparavičius.