Kelerius pastaruosius metus iš Ukrainos aidintys perspėjimo signalai, kad Rusija „jau tuoj tuoj puls“, regis, priminė besikartojančią melodiją, kurios nedaugelis buvo linkęs klausytis.
Tokie kovos veiksmai, kurie virė 2014-2015 metais neatsinaujino nei 2016, nei 2018, nei šių metų pavasarį, kai Rusija buvo sutelkusi per 100 tūkst. karių netoli Ukrainos sienos ir okupuotose teritorijose – Kryme ir Donbase. Pastarosiomis savaitėmis situacija, regis kartojasi, tad didžiausi skeptikai bei pats Kremlius sutartinai tikina: ir vėl nieko nebus, liaukitės kurstę isteriją.
Tačiau kai kurios beprecedentės detalės rodo, kad karinės agresijos scenarijus yra ne tik įmanomas, bet ir tikėtinas – jei ne dabar, tai artimiausiais mėnesiais.
Iš visų ženklų, kurie jau buvo matyti anksčiau didžiausią pokytį, o kartu ir nerimą rodo anksčiau skeptiškai tokią agresijos galimybę vertinusių ir teisingai įvykių raidą numačiusių ekspertų prognozės: dabar ir didžiausi optimistai, kurie dar tiki, kad karo pavyks išvengti, neslepia – tokia tikimybė yra vis mažesnė. Kodėl?
Situacija – kitokia nei anksčiau
Viena vertus dėmesys, kuris sutelktas į Ukrainą pastaruoju metu yra išties beprecedentis nuo 2014-ųjų. Suaktyvėję NATO šalių žvalgybiniai skrydžiai, pačių ukrainiečių ryžtas nė per nago juodymą nenusileisti konflikte su Rusijos remiamais separatistais, regis, turėtų rodyti, kad tiek Vakarai, ypač ištikimiausi Kijevo sąjungininkai, tiek pati Ukraina pasiruošusi juodžiausiam scenarijui.
Savo ruožtu labai aiškius signalus pasiuntė ir Kremlius: tiek Vladimiras Putinas savo kalboje lapkričio 18-ąją, tiek suaktyvėjusi Kremliaus propagandos mašina leido suprasti, kad Rusija pasiruošusi karinės eskalacijos scenarijui.
Be to, kitaip, nei per pastaruosius metus, kai buvo įspėjama apie didelio masto konflikto atsinaujinimą, Rusijoje kai kurie ženklai ir be taip vykdomo pajėgų telkimo yra gerokai neįprasti. Pavyzdžiui, šaltinių teigimu, Maskva pašaukė dešimtis tūkstančių rezervistų – tai beprecedentis mastas posovietiniu laikotarpiu.
Rezervistų vaidmuo bet kokiame konflikte būtų užtikrinti teritorijos apsaugą vėlesniame etape, taktiniams batalionams nutiesus kelią bei papildant nuostolių patyrusius dalinius šviežiais kariais. Rusija nėra viešai paskelbusi apie kokį nors didesnio masto rezervistų šaukimą.
Beje, apie rezervistų šaukimą bei mobilizaciją skelbė tik Kremliaus remiamos separatistų „liaudies respublikos“ – tai irgi rodo nusiteikimą konfliktą spręsti jėgą: nedidelės separatistų teritorijos neturi tiek gyvosios jėgos, kad galėtų išlaikyti nuolatinę aukščiausios karinės parengties būklę bei rezervistus, pasiruošusius kariauti – tai yra ypač brangu, net kai „liaudies respublikas“ remia arba išlaiko Kremlius.
Be to, Rusijos vakarų karinėje apygardoje, iš kurios į pietus link Ukrainos permetama vis daugiau dalinių, pastaruoju metu vyko serija pratybų. Naujausios jų – ryšininkų bei elektroninės kovos specialistų pratybos, kuriose dalyvavo per 1,5 tūkst. karių.
Apie šias pratybas iš ansto nebuvo skelbta. Vienintelė dedamoji dalis Rusijos pasirengimui realiems koviniams veiksmams būtų greitojo reagavimo dalinių, daugiausiai desantininkų ir specialiųjų pajėgų judėjimas – jie ir taip yra aukštoje kovinėje parengtyje, tad gali būti susodinti į karinius transporto lėktuvus ir per 24 valandas permesti į operacinį regioną ar netoli jo.
Ką sugalvojo JAV?
Vis dėlto dar daugiau žibalo į ugnį šliūkštelėjo neįprasti JAV administracijos žingsniai: dar šiemet su V. Putinu susitikęs Joe Bidenas leido aiškiai suprasti, kad Amerika siekia nusibrėžti savo raudonąsias linijas ir viena jų yra Ukrainoje, tačiau tuo pat metu siekiama su Rusija deeskaluoti įtampas, normalizuoti santykius. Tai nepavyko – priešingai.
Iki šios savaitės nei Rusijos ir JAV aukščiausios karinės vadovybės pokalbiai, nei JAV Centrinės žvalgybos agentūros vadovo vizitas į Maskvą, regis, nė kiek nepakeitė Kremliaus ryžto – palei sieną su Ukraina, jau ne tik už kelių šimtų kilometrų, kaip buvo spalio mėnesį, bet ir prie pat pasienio toliau telkiamos Rusijos pajėgos.
„Mus neramina, kad Rusija gali padaryti rimtą klaidą ir pakartoti tai, ką padarė 2014-siais ir įžengė į suverenios Ukrainos teritoriją, klaidingai teigdama, kad buvo išprovokuota“, – teigė JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas. JAV jau nebeapsiriboja tokia diplomatine retorika.
Vašingtonas žengė dar vieną neįprastą žingsnį – su sąjungininkėmis Europoje pasidalijo žvalgybos informacija, įskaitant žemėlapius, kuri rodo, kad yra telkiamos Rusijos karių ir artilerijos pajėgos ir ruošiamasi greitai, plataus masto invazijai į Ukrainą iš kelių vietų – tuo atveju, jeigu prezidentas Vladimiras Putinas nuspręstų įsiveržti į Ukrainą.
Anot šaltinių, per pastarąją savaitę toji žvalgybos informacija buvo perduota kai kurioms NATO narėms, paremiant JAV susirūpinimą dėl galimų V. Putino ketinimų ir vis įnirtingesnes diplomatines pastangas atgrasyti jį nuo bet kokios invazijos, Europos lyderiams tiesiogiai bendraujant su Rusijos prezidentu. Diplomatai yra informuoti, kad V. Putinas, vėl masiškai telkdamas savo kariuomenę prie sienos, kitų metų pradžioje gali svarstyti invaziją į Ukrainą.
Šioje tyčia nutekintoje istorijoje, kurią Kremlius jau pavadino „isterijos kurstymu“ yra įdomios kitos detalės, ne tik pats informacijos atskleidimas. Viena vertus jautri, techninėmis priemonėmis surinkta JAV žvalgybinė informacija yra kur kas daugiau, nei galima susidaryti įspūdį iš viešai prieinamų šaltinių – tarp jų ir palydovinių nuotraukų, kurios rodo rusų karių judėjimą.
Viena yra žmogiškieji šaltiniai, vieša informacija, visai kas kita – karinių ir CŽA palydovų, įslaptintų bei elektrininės žvalgybos orlaivių surinkta detali informacija apie rusų pajėgų būklę, parengtį, planus gali rodyti ne tik tikruosius Rusijos ketinimus, bet ir leisti numanyti galimos agresijos datą.
Kita detalė yra būtent pats informacijos pasidalijimo faktas: JAV neslepia, kad būtent iš Europos valstybių tikisi didesnės iniciatyvos bei paramos Ukrainai, kuri šiaip jau yra Senajame žemyne,toli nuo Šiaurės Amerikos krantų. Tad kol didžiosios Europos šalys reiškia susirūpinimą bei tauškia apie strateginės autonomijos idėjas, JAV signalas yra labai akivaizdus – Europos galingųjų lyderiai turėtų patys spausti Kremlių ir remti Ukrainą. Bet to jie kol kas nedaro.
Trečioji kiek netikėta detalė vertinant JAV veiksmus yra taip pat atvirais kanalais nutekinta bei viešai aptarinėjama informacija, kad JAV toliau svarsto stiprinti sankcijas Rusijai, jei ši pultų Ukrainą bei letalinės ginkluotės tiekimą Ukrainai.
Pastaroji šalis neseniai iš amerikiečių sulaukė per 80 tonų šaudmenų – atrodytų, įspūdingo kiekio, tačiau didelio intensyvumo konflikte tai yra lašas jūroje, kuris gali būti sunaudotas, priklausomai nuo to, kokie daliniai ir kaip naudoja šaudmenis – per kelias dienas.
Dabar, anot CNN šaltinių, svarstoma ne tik iš anksto sutarti dėl galimų sankcijų Kremliui, bet ir tęsti prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų tiekimą Ukrainai – raketų „Javelin“ bei „Stinger“ siunta esą būtų rimtas signalas, o dabar tai yra labai rimtai svarstoma Pentagone.
Ir nors tokia ginkluotė didelio masto konflikte vargu ar sustabdytų ryžtingą Rusijos šarvuotųjų bei greitojo reagavimo dalinių judėjimą, juo labiau artilerijos ir elektroninės kovos priemonių panaudojimą, dėl ko 2014-2015 metais Ukrainos pajėgos patyrė ypač didelius nuostolius, vien pats signalas, kad amerikiečiai remia Ukrainą ne tik žodžiais, bet ir veiksmais yra milžiniškas pokytis.
Ekspertai tai gali vadinti išmoktomis 2014-ųjų pamokomis, kai tuometinė JAV prezidento Baracko Obamos administracija atsisakė tiekti panašią ginkluotę Ukrainai, nerimaudama, kad tai gali dar labiau išprovokuoti Maskvą ir eskaluoti konfliktą. Tai gali būti ir signalas Maskvai atsitraukti ir susitaikyti, kad Ukraina yra prarasta. Ir nors ukrainiečiai iki šiol fronto linijoje nenaudojo „Javelin“, o „Stinger“ ir neturėjo, JAV karinės paramos didinimas gali keisti žaidimo taisykles, kaip, bent jau pačių ukrainiečių įsivaizdavimu, jas pakeitė turkiškų bepiločių orlaivių „Bayraktar“ naudojimas.
Galiausiai JAV Jungtinių štabų viršininkas, žodžio kišenėje neieškantis ir sykį Rusiją sumalti į kiltus jau žadėjęs JAV generolas Markas Milley pirmadienį kalbėjosi su Ukrainos kariuomenės vadu generolu Valerijumi Zalužny. Tai rodo, kaip rimtai amerikiečiai linkę padėti Ukrainai ir signalizuoti apie tai tiek savo sąjungininkams, tiek Maskvai.
Kodėl Rusija nelinkusi atsitraukti?
Vis dėlto apie saugumo garantijas prabilęs V. Putinas kol kas nerodo jokių signalų, kad būtų linkęs atsitraukti. Priešingai, eskalacija prie sienos, karinga retorika nė kiek nesustoja, o visi JAV veiksmai rusams kol kas nedaro įspūdžio.
Be to, Kremliaus, jo rėmėjų bei šiaip Rusijos agresijos skeptikų argumentai atrodo pakankamai rimti: kodėl kažkas turėtų prasidėti būtent dabar? Įrodymų dėl tokių Kremliaus ketinimų trūksta – tai pripažįsta net Pentagono pareigūnai. Kodėl Rusijos galios demonstracija nėra vien tik atsakas į rusams potencialiai pavojingus Vakarų veiksmus?
Ir kodėl Rusija turėtų rizikuoti ne tik kariniu konfliktu nepalankiu metų laiku, susilaukti dar skaudesnių sankcijų iš Vakarų, bet ir apskritai planuoti invaziją į Ukrainą? Koks tokios invazijos realistiškas tikslas – užimti Kijevą iki Kalėdų, o Lvivą – iki Velykų?
Tai neatrodo realu, vertinant geresnę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būklę, nei 2014-siais, kai ir tada nebuvo lengva – ten, kur ukrainiečiai rimtai priešinosi, negalėjo lengvai praeiti Rusijos remiami separatistai ir pačių rusų daliniai. Be to, atplėšus eilinį gabalą Ukrainos teritorijos, vargu ar įmanoma sustabdyti Ukrainos euroatlantinę integraciją ar bent jau jos kryptį – priešingai, tik dar labiau nuteikti Ukrainos visuomenę prieš rusus.
Būtent tokias ir panašias skepticizmo idėjas pastaraisiais metais kartojo kritikai, kurie abejojo galima Rusijos invazija tada, kai, regis, visi, buvo įsitikinę jos neišvengiamybe.
Pavyzdžiui, vienas didžiausių skeptikų, kuris ypač atsargiai vertino galimą eskalacijos scenarijų –
Karinio jūrų laivyno analizės centro (CNA) analitikas Michaelas Kofmanas nuolat pabrėždavo, kad toks scenarijus mažai tikėtinas: tiesiog nėra pagrindžiančių duomenų. Bet net ir šis analitikas pastaruoju metu vis pesimistiškiau vertina taikos išsaugojimą.
Pastarosiomis dienomis kartu su Šaltojo karo istoriku Michaelu Kimmage'u jis paskelbė optimizmu netrykštantį straipsnį, pavadintą „Rusija nepaleis Ukrainos be kovos“.
Autoriai argumentuoja, kad grėsmingi signalai dėl galimos Rusijos agresijos prieš Ukrainą artėjančią žiemą yra ne šiaip eilinis rėkavimas, prie ko buvo galima įprasti per pastaruosius kelerius metus – šį kartą V. Putinas esą jau nebeblefuoja. Priežastys karui, anot autorių, yra aiškios: sankcijos Rusijos nebaugina, Rusijos letena Europos energetikos sektoriuje leidžia šantažuoti didžiąsias Europos valstybes neisiimti jokių Ukrainos paramos akcijų, o JAV dėmesiui vis labiau krypstant į Aziją nesitikima, kad amerikiečiai rimtai gintų Ukrainą – čia JAV neturi tokių strateginių interesų, kaip, pavyzdžiui, Japonijoje, Pietų Korėjoje, netgi Taivane.
Be to, Rusijai nepavyko pasiekti jokio proveržio derybose su Ukrainos valdžia, kuri, būdama vis nepopuliaresnė dėl vidaus politikos, regis, taip pat nenori ir negali nusileisti Donbaso ar Krymo klausimais. O tai reiškia, kad Kijevas linkęs rizikuoti, reaguoti griežčiau, neiti į kompromisus – bet koks gynybinis karas su Maskva gali atrodyti ypač rizikingas ar net pražūtingas, bet kartu tai geresnė išeitis, nei pasiduoti Kremliaus reikalavimams.
Tuo pačiu metu rezervų per pastaruosius metus sukaupęs Kremlius taip pat mano, kad nepasisekus dezinformacinei, skaldymo ar politinio spaudimo kampanijai prieš Kijevą, karas neatrodo tokia bloga išeitis – pasvėrus visas rizikas V. Putinas neturi tiek jau daug ko prarasti: bet kokia tolesnė Ukrainos euroatlantinė kryptis prieštarauja Rusijos interesams, kelia jiems grėsmę, apie ką pats V. Putinas nesyk užsiminė.
Tad nematant jokio kito kelio, karinio sprendimo scenarijus gali atrodyti mažiausiai žalingas – tam nereikia surengti karinės invazijos, kurios metu būtų užgrobiama teritorija: Ukrainą galima tiesiog „nubausti“ – taip, kaip Rusija įsivaizduoja nubaudusi Sakartvelą 2008-siais, kai savo karinę operaciją pavadino „priverstinis taikymas“.
Beje, tuomet pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į olimpines žaidynes, kurios, kaip ir anuomet, taip ir dabar – artimiausią vasarį buvo numatytos Pekine.
„Jei Maskva pritarė jėgos naudojimui ekonominio silpnumo metais – 2014-2015-siais, tai dabar ji tikrai yra ir bus saugesnė ekonomiškai. Tų geresnių ekonominių noras neatgrasys nuo karo.
Tikimybė, kad Putinas rizikuos ir kad Maskva linkusi prisitaikyti prie ekonominių pasekmių yra didelė“, – teigė M. Kofmanas, pažymėjęs, kad apie ekonomines pasekmes Kremliaus elitas pastaraisiais metais ir taip negalvojo, pernelyg dėl to nesijaudino.
„Grėsmė yra labai reali, karinių pajėgų telkimas prasidėjo dar kovą ir truko visus metus“, – pridūrė ekspertas.
