Minėtame susirinkime buvo derinama ir daugianacionalinių batalionų, kuriuos NATO įkurdins kiekvienoje iš trijų Baltijos valstybių, dislokacija. Į Lietuvą, Latviją, Estiją, taip pat ir į Lenkiją, pagal pirminius planus, bus atsiųsta daugiau nei po tūkstantį sąjungininkų karių. Numatyta, kad Lietuvos batalionui vadovaus vokiečiai, prie jo formavimo prisidėtų ir Beniliukso šalys, Norvegija, Kroatija bei Prancūzija. Jau patvirtinta, kad sąjungininkai planuoja atsivežti ir savo karinės technikos: tarp karinių vienetų bus apie 10 „Leopard 2“ tankų.
Apie „Patriot“ kol kas tik kalbama ir oficialaus patvirtinimo dėl šių sistemų atsiradimo Lietuvoje nėra. Pačiai Lietuvai tokios sistemos būtų per brangios, todėl ir tikimasi, kad jas čia dislokuos vokiečių sąjungininkai.
Daug nuveikta, bet dar daug reikia ir nuveikti
Nepaisant priešraketinės gynybos skylės, nuo 2014 m., kai pradėta Rusijos agresija prieš Ukrainą, Lietuva žengė du didelius žingsnius, kad pagerintų priešlėktuvinės gynybos situaciją. Per pastaruosius dvejus metus pasirašytos sutartys oro apsaugai stiprinti: už 100 mln. eurų įsigyta priešlėktuvinė vidutinio nuotolio gynybos sistema NASAMS, 2014 m. rugsėjį buvo įsigytos priešlėktuvinės artimojo nuotolio „Grom“ sistemos (sandorio vertė – 34 mln. eurų). Tiesa, dar reikės palaukti: NASAMS bus perduota iki 2020 m., ,,Grom“ – iki 2021 m.
Prie oro pajėgų gynybos pokyčių Lietuvos teritorijoje netruko prisidėti ir pati NATO: 2014 m. reaguodamas į padidėjusią įtampą, Aljansas sustiprino oro patruliavimą Baltijos oro erdvėje – padidino ją saugančių naikintuvų skaičių iki 16. Tiesa, 2015 m. jų kiekis sumažintas iki 8.
Ekspertas taip pat aiškina, kodėl gynybos planuose mažai kalbama apie laivyną. „Mums daug didesnis pavojus yra pakrantės gynyba nei jūros gynyba, todėl manau, kad labiau reikėtų rūpintis kranto gynyba ir priešlaivinėmis priemonėmis. Tai galėtų būti priešlaivinės žemė-žemė raketos, kurios pasiektų didesnį nuotolį nei haubicos. Jos ir dabar gali apšaudyti laivus, tačiau raketos užtikrintų pataikymą į judančius taikinius už horizonto linijos. Tai būtų labai naudinga kovos metu“, – teigia D. Antanaitis.
Kaimynai irgi nesnaudžia
Gynybos biudžetas pastaruoju metu smarkiai didėjo ne tik Lietuvoje (nuo 321 mln. eurų 2014 m. iki siūlomų 725 mln. eurų ateinančiais, 2017-aisiais), bet ir kitose Baltijos šalyse. Tiesa, tik penkios šalys iš bloką vienijančių 28 šalių skiria rekomenduojamus 2 proc. viso BVP (JAV, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija bei Lenkija). Lietuva pagal šį rodiklį buvo devinta, tačiau jos išlaidos per pastaruosius metus smarkiai padidėjo ir 2016 m. siekė 1,48 proc. BVP. Skelbiama, kad trys Baltijos šalys iki 2020 m. ketina metines išlaidas gynybai dar didinti iki 1,9 mlrd. eurų.
Padidintas gynybos finansavimas lėmė ir stambių pirkinių. Pavyzdžiui, Estija, 2014 m. už 113 mln. eurų įsigijo 44 vikšrines pėstininkų kovos mašinas CV 9035 ir šešias papildomas transporto priemones, taip pat 80 prieštankinių sistemų „Javelin“ už 40 mln. eurų. Latvija 2014 m. rugsėjį pasirašė sutartį su Didžiąja Britanija ir nusipirko 123 naudotus šarvuočius. Lenkija gynybiniais atnaujinimais susirūpino šiek tiek anksčiau, nei spėjo pablogėti padėtis Kryme, – 2014 m. sausį įsigijo 119 tankų „Leopard“, vėliau buvo pareiškusi norą pirkti tas pačias „Patriot“ sistemas ir 50 karinių sraigtasparnių „Caracal“, bet šios minties neseniai atsisakė ir dairosi į kitos rūšies sraigtasparnius.
Įvairus gynybos stiprinimas ir karinių vienetų perdislokavimas vyksta ne tik rytiniame, bet ir šiauriniame NATO flange. Neseniai pranešta apie planus Norvegijoje: Trondheimo apylinkėse, ne per toliausiai nuo sienos su Rusija, taip pat bus dislokuota maždaug 300 amerikiečių karių.
Į besikeičiančią geopolitinę situaciją reaguoja ir NATO nepriklausančios šalys – neseniai Švedija nusprendė nuo 2018 m. grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Be to, švedai vėl perkėlė 150 karių į Gotlando salą, iš kurios kariuomenė buvo iškraustyta 2005 m. Suomija, kaip ir Švedija, dažnai kaip partnerė dalyvauja įvairiose NATO pratybose.
2 proc. BVP – ne riba?
Lietuvoje didinti gynybos išlaidas numatoma ir toliau, be to, atrodo, kad tai vyks gana sparčiai. Šiais metais dvi daugiausiai vietų Seime laimėjusios partijos – valstiečiai bei konservatoriai turi keletą bendrų sąlyčio taškų: abi rinkimų programose žadėjo iki 2018 m. skirti 2 proc. BVP gynybos reikmėms. Tiesa, prieš porą metų partijos pasirašė gynybos biudžeto didinimo sutartį, kurios terminas buvo ilgesnis – iki 2020 m. Kita vertus, neseniai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, dalyvaudamas LRT laidoje „Aktualus interviu“, pasakė, kad 2 proc. – ne riba.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad investicijos į gynybą neturėtų būti supriešinamos su kitomis investicijomis. Maža to, investicijos į kitas sritis gali netiesioginiu būdu tapti investicijomis į gynybą.
„Labai svarbu ir socioekonominės situacijos šalyje gerinimas. Daug kalbama apie visuomenės integralumą, jos atsparumą agresoriui, nuotaiką, siekį, kad žmonės jaustųsi tos valstybės dalimi ir visaverčiais piliečiais. Rusija nepuls, jeigu jaus, kad tos valstybės piliečiai turi valią gintis ir palaiko stiprų ryšį su savo valstybe, gins ją iki galo arba neleis taip lengvai paimti, kaip, tarkime, tai įvyko Kryme ar Rytų Ukrainoje. Tada matėme daug piliečių, kurių tapatumas su valstybe labai netvirtas. Tokią teritoriją pulti labai lengva, nes nėra jokio pasipriešinimo, be to, visoje valstybėje – chaosas. Todėl labai svarbu investuoti į ryšį su valstybe: tai yra ir patriotinis ugdymas, ir gerovės kūrimas, ko šiandien trūksta. Labiausiai propagandai yra paveikios tos visuomenės dalys, kurios gyvena tam tikroje socialinėje atskirtyje, izoliuotai, regionuose“, – aiškina V. Keršanskas.
Smūgis kariuomenės įvaizdžiui
Nuolat pasigirstantys su krašto apsauga susiję kai kurie įvykiai tik skaldo visuomenę. Brangios karinės technikos įsigijimas dalies visuomenės kaip paprastai buvo vertinamas skeptiškai. Sumaištis kilo ir dėl jau minėtų „Boxer“ šarvuočių, nes gamintojų pasiūlymas buvo brangesnis nei kiti variantai – paaiškinta, kad vadovaujamasi kokybės, o ne pigumo kriterijais.
Galima prisiminti ir daug triukšmo viešojoje erdvėje sukėlusį 2015 m. kovą paskelbtą šauktinių kariuomenės atnaujinimą penkeriems metams, pakviečiant 3 tūkst. asmenų kasmet. Šis skaičius ir trukmė keisis: Valstybės gynimo tarybos nutarimu šaukimas bus nuolatinis, o kasmet šaukiamų karių skaičius bus didinamas iki 4 tūkst.
Tačiau šiais dviem atvejais būta ir stiprios palaikančiųjų pusės, o štai „auksinių šaukštų“ istorija sukėlė tikrą audrą ir paskleidė abejonių dėl gynybos biudžeto skaidrumo.
Neskaidrūs Krašto apsaugos ministerijos viešieji pirkimai – ne naujiena. Tiek Prezidentūra, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė komentuodama situaciją pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministerijos atliekamų viešųjų pirkimų problema – sisteminė. Visa tai, tikėtina, prisidėjo prie pasitikėjimo ginkluotosiomis pajėgomis kritimo: šių metų rugsėjo mėnesio „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pasitikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis smuko nuo 57 iki 48 proc.
Geriausias ir geresnis scenarijai
Šių metų vasarą vokiečių laikraščiui „Die Zeit“ amerikiečių generolas Benas Hodgesas teigė, kad Rusijai užimti tris Baltijos sostines gali teprireikti apie 36–60 valandų. Modeliuojama, kad priklausomai nuo agresoriaus užmojų priešintis ilgą laiką bet kokiu atveju būtų labai sunku.
Baltijos regiono gynyba yra paremta sąjungininkų parama: teritorijoje esančioms pajėgoms reikėtų kuo ilgiau atlaikyti puolimą, kol į kovos veiksmus įsitrauks didesnis pastiprinimas. Nors už kiekvienos Aljanso narės nugaros stovi didžiausia pasaulyje karinė jėga, atsidurti konflikto epicentre nėra viliojanti perspektyva nė vienai šaliai. Generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo minima atgrasymo politika, kitaip tariant, bet kokio tiesioginio konflikto išvengimas greičiausiai ir būtų geriausias scenarijus. Paties blogiausio scenarijaus, fakto, kad abi pusės turi branduolinio arsenalo galimybes, greičiausiai priminti nereikia.
„NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui. Nereikia suprasti, kad tai būtų vienpusė nauda, ir tik mums svarbus tas NATO skėtis. JAV ši organizacija taip pat gyvybiškai svarbi užtikrinant globalų saugumą. Tai yra stabilus savo funkciją atliekantis blokas, ir neįsivaizduoju, kaip netgi D. Trumpo išrinkimas galėtų pakeisti tokį požiūrį“, – mano V. Keršanskas.
Kitas ypač akcentuojamas kriterijus – bendradarbiavimas ir Vakarų šalių įtraukimas į probleminį regioną. Darbai pradėti dar pernai: Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje atidarytos NATO vadavietės, regione pagausėjo ir tarptautinių karinių pratybų. Tarptautiniai batalionai, kurie bus dislokuoti nuo 2017 m., gali pasitarnauti ne tik kaip realios pajėgos su kariais ir technika, bet ir kaip simbolinė žinutė abejojantiems. Be to, galimo kontakto atveju padidėja rizika nukentėti didžiųjų užsienio valstybių kariams, o tai turėtų neigiamų diplomatinių pasekmių, – tai irgi gali tapti vienu iš atgrasymo būdų.
„Grėsmės mažinimui reikalingas abipusis sutarimas – tam turi būti poreikis ir sąlygos, kuriomis ta grėsmė būtų mažinama. Rusijos siūlomos sąlygos nėra priimtinos, jos pagrindinis reikalavimas buvo ir bus bendra saugumo erdvė arba Baltijos valstybių pavertimas pilkąja, buferine zona tarp NATO ir Rusijos. Tokia zona iš principo reikštų Rusijos dominavimą regione, nes apie Kaliningrado srities demilitarizaciją nekalbama. Tai tarsi paverstų mus neapginamomis valstybėmis. Žiūrint iš mūsų pozicijų tai absoliučiai nepriimtina, žiūrint iš NATO – taip pat: Aljanse negali būti kelių lygmenų saugumo zonų. Aš nemanau, kad tai galėtų būti įgyvendinta, kalbant tiek apie abipusį supratimą, kad reikia mažinti didėjančią eskalaciją, tiek apie abipusį susitarimą dėl kažkokio bendro vardik-lio, nes pozicijos yra kardinaliai skirtingos“, – teigia ekspertas.
www.veidas.lt (LINKAS: www.veidas.lt) taip pat skaitykite:
Ar „pavežtume“ 2 proc. BVP gynybai?
D.Šlekys: „Oro kontrolė – pirminis dalykas“