„Tam, kad iš dabartinės eskalacijos būtų galima išeiti taikiai, reikalinga „išėjimo strategija“. Visų pirma Rusijai (tiksliau – Kremliui), nes būtent jo elgesys orientuotas į „status-quo“ pakeitimą. Atitinkamai, jei po visos karinės mobilizacijos, grasinimų ir gąsdinimų tektų atsitraukti nieko nepasiekus, tai būtų nemenkas pralaimėjimas reputacijos ir statuso prasme“, – savo įraše feisbuke konstatavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Laurynas Jonavičius.
Jis savo komentare pasirinko plačiau nekalbėti apie variantą, kai eskalavimas vis dėlto virsta į karinį puolimą. Tai irgi gali būti vienas iš pasirinktų dabartinės situacijos sprendimo būdų.
„Konfliktas gali būti plataus masto ir tiesioginis. Lygiai taip pat jis gali būti ir „a la Krymas“ – hibridinis, apsimetant, kad Rusijos kariai nedalyvauja, lokalinis ir dar bet koks. Tam reikia būti pasiruošus.
Bet ruošiantis blogiausiam reikia tikėtis ir geresnės (kad ir santykinai) įvykių eigos“, – teigė L. Jonavičius.
Gali pasiskaičiuoti, kad kariauti neapsimoka
Politologas svarstė, kad Vakarams demonstruojant tvirtą ir vieningą poziciją bei pasiryžimą griežtai atsakyti į Rusijos veiksmus (tokia galimybė irgi egzistuoja), Kremlius gali paskaičiuoti, kad konfliktas vis dėlto neapsimoka.
„Tačiau investavus tiek resursų ir pastačius ant kortos savo reputaciją, tiesiog atsitraukti nebūtų racionalu. Tai sukeltų vidinių ir išorinių kaštų. Šalies viduje kiltų nemažai klausimų, „tai ar tikrai jau esame tokie galingi, kad iš tokio išpūsto debesies neišspaudėm nė lašo lietaus“? Išorėje gerokai sustiprėtų tiek iš Rusijos įtakos bandančių išsprūsti valstybių (Gruzija, Moldova) pro-vakarietiškos nuotaikos, tiek JAV, NATO ir ES pasitikėjimas savimi vis-a-vis su Rusija. Kremliui to tikrai nereikia“, – konstatavo L. Jonavičius.
Vadinasi, pasak eksperto,reikalinga kažkas, ką būtų galima pateikti kaip laimėjimą/naudą.
„Kas tai galėtų būti? Bendrai vertinant, tai gali būti (1) Vakarų elgesio sukurta arba (2) paties Kremliaus sugalvota „exit-strategy“ (išėjimo strategijos – „Delfi“) versijos su keliais variantais“, – rašė L. Jonavičius.
Akys krypsta į svarbų susitikimą
Pirmasis klausimas, kurį šiame kontekste kėlė politologas, tai kokią išėjimo strategiją gali pasiūlyti Vakarai.
„Nėra žinoma, su kokiu „de-eskalacijos pasiūlymu“ į Maskvą važiuoja E. Macrono pasiuntinys P. Vimontas. Gali būti, kad tai pasiūlymas sėsti kaip lygūs su lygiais prie derybų stalo. Kad ir dėl Europos saugumo architektūros, apie ką garsiai kalba Kremlius. Tai nebūtų džiugi žinia Rytų Europos šalims ir Ukrainai, bet labai pragmatiškai žiūrint – tai būdas deeskaluoti situaciją ir vietoje apsikeitimo raketų salvėmis apsikeisti rankų paspaudimais“, – rašė L. Jonavičius.
Pasak jo, pasiūlymas susėsti ir aptarti klausimus, kurie rūpi Kremliui, yra būdas neleisti jam pradėti karo.
„Derybos gali trukti ilgai, labai ilgai ir amžinai. Bet tokia opcija įmanoma. Būtų tarsi iniciatyvos perėmimas iš Maskvos. Tai padaryti gali bandyti ir Vašingtonas nusiginklavimo klausimu (kažkuria prasme tai vyksta), ir ES, ir NATO. Nebūtinai Kremlius tai priimtų“. – teigė L. Jonavičius.
Kad sutiktų su tokia deeskalacijos forma, politologo manymu, Kremliui greičiausiai norėsis, kad Vakarai viešai pasakytų, jog rimtai vertina Rusijos nuogąstavimus.
„Tai padaryti būtų nelengvas politinis sprendimas Vakarams. Bet renkantis tarp karo ir taikos, tai gali būti opcija. Juk derybų faktas nebūtinai reikštų, kad Vakarai jų metu neišvengiamai sutiks su bent vienu reikalavimu“, – rašė L. Jonavičius.
Bandymas išjudinti Minsko susitarimus
Pasak eksperto, Vakarai taip pat gali galvoti apie bandymą išjudinti iš mirties taško Minsko susitarimų įgyvendinimą ir parduoti tai Maskvai kaip nuolaidą.
„Jų išjudinimas, greičiausiai, įmanomas tik praktiškai įgyvendinant „Šteinmajerio formulę“, t.y. įtikinant Kijevą suteikti Donbasui specialų statusą ir surengti rinkimus, o tik po to, kai jie būtų pripažinti galiojančiais ESBO, sugrąžinti rytinės Ukrainos sienos kontrolę Kijevui. Kremlius tikrai galėtų parduoti tokį susitarimą vidaus rinkoje ir tai leistų „išsaugoti veidą“ išorėje. Sunkumų greičiausiai kiltų įtikinant tokios įvykių eigos logika Kijevą (beje, ir Vilnių)“, – rašė L. Jonavičius.
Pasak politologo, vertinant, ar tokios (neskaitant kitų, čia greitai nesugalvotų) opcijos būtų geriau nei visiško nenuolaidžiavimo pozicija, vienareikšmiškai atsakyti sunku.
„Ar Vakarams tvirtai stovint iki galo Rusija ryšis pulti, bus galima sužinoti tik tvirtai stovint iki galo. Ar padarius kažkokias nuolaidas Rusija nereikalaus daugiau pasakyti irgi nelengva, bet bent jau teoriniai modeliai sako, kad tokia laikysena būtų padrąsinantis veiksnys Rusijai. Klausimas lieka, kas svarbiau – išvengti karo, ar prisiimti galimo konflikto kaštus (kurie didžiausi būtų Ukrainai, bet nemažai kainuotų ir Maskvai).
Kokius pasiekimus, be Vakarų privertimo priimti Kremliaus pasiūlymus, Maskva gali pateikti kaip tarpinius laimėjimus, leidžiančius kol kas nekariauti?“, – teigė L. Jonavičius.
Baltarusijos prarijimo scenarijus
Pasak eksperto, vienas iš labiausiai akis badančių variantų yra Baltarusijos prarijimo scenarijus.
„De-eskalacija Ukrainoje gali būti siejama su Rusijos „de-facto“ įsitvirtinimu Baltarusijoje. Paliekant dabar į Baltarusijos teritoriją atvežtą techniką ir personalą nuolatiniam buvimui ir taip iš esmės užsitikrinant, kad Baltarusijos orientacijos į Vakarus klausimas būtų išbrauktas iš darbotvarkės“, – rašė L. Jonavičius.
Politologas svarstė, kad Kremlius teoriškai galėtų parduoti tai, kaip laimėjimą – užsitikrinama Baltarusijos kontrolė, o kartu sukuriamas papildomas spaudimo Ukrainai ilgesniuoju laikotarpiu instrumentas.
„Vėlgi, tai nebūtų priimtinas variantas Baltijos šalims/Lenkijai, bet galimybė, kad („de facto“ šiai dienai prarastą) Baltarusiją Vakarai „atiduotų“ mainais už taiką Ukrainos fronte, egzistuoja“, – teigė jis.
Politologo manymu, mažiau logiškas (iš Kremliaus pusės), bet neatmestinas atsitraukimo scenarijus gali būti esamos įtampos pavertimas naująja „status-quo“.
„Perkeldama pajėgas prie Ukrainos sienos ir į Baltarusiją, Maskva realiai patikrino (ir kartu pademonstravo) savo karinius gebėjimus mobilizuotis ir sutelkti milžiniškas pajėgas. Tokia demonstracija pasiuntė stiprų atgrasomąjį signalą Vakarams ir parodė, kad su Rusija reikia skaitytis. Tai gal ir ne didžiausias laimėjimas, bet teorinė galimybė tai pateikti kaip pasiekimą, yra.
Galbūt dar kartu galima būtų pripažinti DNR ir LNR nepriklausomybę (apie ką kalbama) ir regione susiformuotų nauja „status quo“, nebloginanti Rusijos pozicijų“, – rašė L. Jonavičius.
Pasak politologo, kalbos apie didesnį Rusijos karinį buvimą Kuboje ir Venesueloje irgi yra teoriškai įmanomas atsitraukimo scenarijus.
„Nors techniškai, finansiškai ir netgi politiškai tai labai sudėtingai įgyvendinama, bent simbolinio Rusijos karinio kontingento ir karinės technikos dislokavimas kitoje Atlanto pusėje tikrai galėtų būti laikomas Rusijos galios ir įtakos pasaulyje įrodymu. Sunku patikėti, kad tai neiššauktų Vašingtono reakcijos, tačiau galimybė egzistuoja“, – rašė L. Jonavičius.
Politologas pažymėjo, kad surašė tai, apie ką kalbama viešai.
„Tikėtina, kad yra ir kitokių galimų „exit-strategy“, tiek Vakarų sukurtų, tiek Rusijos susigalvotų. Tai nereiškia, kad pritariu bent kuriam iš šitų variantų. Tiesiog pabandžiau realistiškai padėliot galimus scenarijus. Griežtas ir vieningas Vakarų spaudimas Rusijai taip pat yra įmanomas scenarijus, jei ką. Blogiausia, kad bet kurio scenarijaus atveju beveik neįmanoma prognozuoti jo pritaikymo rezultatų“, – rašė L. Jonavičius.
