Kaip sėkmingai įvykdyti sudėtingą karinę operaciją, apie kurią visi tik ir kalba pastaruosius mėnesius, jei smarkiai nukraujavęs, tačiau vis dar galingas priešas, regis, viską mato, irgi ruošiasi, o tau, tikėtina, vis dar trūksta priemonių, norint įgyvendinti viešai neslepiamus ambicingus tikslus?
Su tokia nelengva užduotimi karo istorijoje nesyk buvo susidūrę įvairių šalių karo vadai – nuo Napoleono iki D-dienos planuotojų 1944-siais, prieš sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje.
Juk reikia ne šiaip nuslėpti planus, suklaidinti priešininką, smogti ten, kur nesitikima, bet ir turėti pakankamai pajėgų bei priemonių įgyvendinti savo sumanymą, tęsti tai, kas pradėta, kol priešas nespėjo atsipeikėti ir persigrupuoti.
Atrodo elementaru ir paprasta, bet pasiekti – sudėtinga, nes tai užtrunka ir yra labai rizikinga. Tai prieš savo akis dabar mato ir ukrainiečiai, ir jų sąjungininkai.
Su neslepiamu nerimu Ukrainos kontrpuolimo laukia ir Rusija, kurioje galima įžvelgti vis daugiau panikos ženklų: atmetus tradicines Kremliaus propagandos klišes, pasipūtimą ir tariamą ryžtą, pradedama pamažu suprasti, su kuo iš tikrųjų susidūrė rusai.
Ukraina jau nesyk įrodė, kad gali pateikti labai daug nemalonių staigmenų – Rusijai smogti ten ir taip, kur ir kaip rusai nesitiki.
Aukšta ukrainiečių motyvacija ir atvirkščiai – smukusi rusų karių kovinė dvasia, vidiniai nesutarimai tarp „Vagner“ ir Rusijos armijos, spėlionės dėl Ukrainos puolimo krypčių ir dar nematytos, iš Vakarų gautos pažangios ginkluotės naudojimo neatsitiktinai kelia sąmyšį Rusijos propagandistų gretose.
Jokia paslaptis, kad vis dėmesys dabar nukrypęs į frontą, kur laukiama Ukrainos kontrpuolimo – galimai, lemiamo, paskutine ukrainiečių viltimi laikomo smūgio. Kontrpuolimas atrodo neišvengiamas. O kas, jei jis jau prasidėjo?
Tokias teorijas jau atvirai svarsto ir ekspertai, tarp jų – vienas tiksliausiai karą analizuojančių Konradas Muzyka iš Lenkijos. Tokie svarstymai pačioje Rusijoje jau verčia braižyti ir galimos atakos kryptis. Juk Ukrainos pajėgos jau slenkasi pirmyn šalia Bachmuto.
Tad jei vietoje vieno didelio, epinio susidūrimo jau vyksta parengiamosios operacijos, kurios griauna visus Rusijos planus ir kuria jai labai nepalankų mūšio paveikslą, kokio rusai dar nematė, bet turės patirti, ko dar galima sulaukti artimiausiu metu?
Smūgiai šalies gilumoje – tik pradžia
Tokios spėlionės yra palankios Ukrainai, nes tai kartu yra ir psichologinių operacijų dalis: būtina ne tik fiziškai spausti, naikinti priešą, bet ir didinti nesaugumo jausmą, skatinti baimes, pakrikimą, t.y. veikti prieš Rusiją jos pačios nesyk taikytomis priemonėmis. Juk būtent Rusija prieš atvirą karą užkūrė tikrą dezinformacijos kampaniją, taikė diplomatinį, karinį spaudimą, šantažą, stengėsi įbauginti ukrainiečius, kad šie pasiduotų.
Karas Ukrainoje prasidėjo kruizinių raketų atakomis prieš ukrainiečių karines bazes, siekiant įgyti pranašumą ore, t.y. Rusija pamėgino kariauti taip, kaip kariauja modernios šalys XXI a.
Bet rusams tai ne tik nepavyko, nes nei dauguma bazių, nei vadaviečių, nei Ukrainos oro pajėgos taip ir nebuvo sunaikintos, rusai atsidūrė ten, nuo ko pradėjo patys ir dabar sulaukia deramos grąžos – tik efektyvesnės.
Žinia apie Ukrainai iš Jungtines Karalystės perduotas kruizines raketas „Storm Shadow“ šią savaitę plačiai pasklido žiniasklaidoje ir, suprantama, tapo plačiai aptarinėjama ir pačioje Rusijoje. Vietoje to, kad šį pajėgumą išlaikytų paslaptyje, ukrainiečiai ir britai nusprendė dar prieš raketų panaudojimą jį išreklamuoti.
Spėjamas raketos šūvio nuotolis (nuo 250 km iki 560 km ar dar daugiau), pusės tonos sprogmenų tandeminė kovinė galvutė, galinti pramušti storiausius bunkerius, atsparumas slopinimui, nusitaikymas pagal GPS, vidinės navigacijos ir paviršiaus sekimo priemones, galimybės skristi klaidinančia trajektorija, apgauti rusų oro gynybos priemones – visa tai neatsitiktinai tapo plačiai aptarinėjamomis detalėmis.
„Raketa gali pasiekti Novorosijską, Sočį, Rostovą ir Krasdonarą. Tai reiškia, kad delsimas pradėti kontrpuolimą susijęs su papildomų ypač taiklios ginkluotės atsargų pristatymu. Atkreipkite dėmesį – daug kalbėta apie mažo skersmens bombas, paleidžiamas iš sausumos, apie JDAM bombas, o masinio panaudojimo nebuvo, tad, tikėtina, kad laukiama kontrpuolimo.
Mano nuomone, jis prasidės nuo masinio šios ginkluotės panaudojimo prieš mūsų strateginę infrastruktūrą Rusijos gilumoje. Be šio masinio smūgio dar vyks ir masinė elektroninė ataka – trikdžiai, slopinimai, tai bus tikra operacija.
Apie jos pradžią ukrainiečiai, aišku nepaskelbs, o paskelbs tik tada, kai pasirodys pirmieji operacinės svarbos rezultatai, kai bus užimti miestai ar pajudėta link vienos ar kitos linijos“, – teigė propagandinių kanalų eteryje nuolat besirodantis vienas autoritetingiausių Rusijos armijos atsargos karininkų, uolių V. Putino valdžios rėmėjų Michailas Chodarionokas.
Jis dar pernai gegužę pirmasis viešai sudrebino Kremliaus propagandos pamatus ir netgi privertė nutilti V. Putino lėle vadinamą Olgą Skabejevą, vieną laidos „60 minučių“ vedėjų. „Reikia žiūrėti iš esmės, iš strateginės perspektyvos.
Nereikia gerti informacinių raminamųjų – kalbama apie Ukrainos pajėgų psichologinį lūžį. Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės“, – laidoje „60 minučių“ lyg šaltu dušu žiūrovus tada apliejo ir vedėją tada išjuokė M. Chodarionokas. Ir tada jis buvo teisus.
Pastaruoju metu jis vėl negaili įspėjimų dėl Ukrainos kontrpuolimo ir vis atviriau kalba apie galimą Rusijos pajėgų sutriuškinimą mūšio lauke.
Masinis apšaudymas raketomis iš didelio atstumo, slopinant priešininko valią ir gebėjimus kariauti, t.y. fiziškai naikinant karinių oro pajėgų bazes, orlaivius, degalų ir šaudmenų saugyklas, karinės technikos sandėlius, kareivines, vadavietes – visa tai turėjo būti įkandama Rusijos pajėgoms.
Dabar atėjo metas ukrainiečiams. Ir nors jokia raketa, įskaitant „Storm Shadow“ nėra nenumušama, su tokia ginkluote rusai dar nėra susidūrę.
Pavyzdžiui, kartu su „Storm Shadow“ mažiausiai vienos atakos metu jau panaudotos ir suklaidinti priešininko oro gynybos sistemas skirtos raketos AGM-160B MALD.
Jos gali skleisti klaidinantį signalą, kuris radarų operatoriams atrodo kaip „Storm Shadow“, o tai suteikia papildomų galimybių tikrai kruizinei raketai pasiekti taikinį, kai oro gynybos priemonės taikosi į jauką, t.y. AGM-160B MALD.
Be to, tikėtina, kad Ukraina kontrpuolimo metu naudos visas turimas priemones sujungtų, o gal net ir jungtinių operacijų metu, kai vienu metu arba bangomis tikslingai, nuosekliai ir ypač taikliai bus atakuojami atrinkti taikiniai tiek fronte, tiek Rusijos gilumoje, o tada pajudės ir iš Vakarų gauti tankai, pėstininkų kovos mašinos, t.y. prasidės tikras manevrinis karas.
Laikini trikdžiai gali lemti labai daug
Ir nors pačioje Rusijoje vis dar netrūksta tradicinio pasipūtimo ar pasiteisinimų ieškojimų bandant pateisinti galimas netektis – esą kariaujama prieš visą NATO, nors nieko tam Aljansui ir Ukrainai vis tiek neišeis, atsiranda ir suvokimas, kad dabar Rusijos gilumoje esantys miestai, karinės bazės tampa realiais ir, tikėtina, nuolatiniais, o ne atsitiktinių, pavienių dronų smūgių taikiniais.
Ar tai suvokia Rusijos karinė vadovybė ir ar gali reaguoti adekvačiai? Toks klausimas jau kelia abejonių po virtinės nesėkmių, kurias patyrė šalies karinės pajėgos – nuo oro pajėgų ir laivyno iki oro gynybos. Ar tai būtų atakos prieš Rusijos strateginės aviacijos bazes, ar kreiserio „Moskva“ nuskandinimas, ar naujausių rusų tankų, ar bendro jų skaičiaus (apie 2 tūkst.) praradimai – nė viena kariaujanti ginklų rūšis neišvengė gėdos.
Ir jei gegužės 9-osios, Rusijoje vadinamos Pergalės dienos išvakarėse Kremlius patyrė pažeminimą per dronų ataką, kurios metu taikytasi į režimo širdį, kur kas svarbesnės ir ne tokios simbolinės atakos, rengiantis Ukrainos kontrpuolimui vykdytos gegužės pradžioje, kai per kelias dienas atakuotos rusų degalų talpyklos ar kita infrastruktūra su degalais aplink Ukrainą.
Pačios Ukrainos infrastruktūrą, ypač elektros tinklus, pastotes kruizinėmis ir balistinėmis raketomis, o taip ir dronais atakavę rusai nepasiekė norimo rezultato, tad tikėtis, jog kelios atakos prieš Rusijos infrastruktūrą ilguoju laikotarpiu parklupdys tokią šalį, matyt, būtų naivu.
Degalai – ar tai būtų aviaciniai, skirti orlaiviams, ar dyzelinas, skirtas tankams yra viena esminių detalių, kurių Rusijai, regis, savaime netrūksta. Tačiau tereikia kritiniuose taškuose trumpam sutrikdyti tiekimo grandines ir be kuro visi Rusijos gebėjimai vykdyti sausumos, jūrines ar oro operacijas gali laikinai būti paralyžiuoti.
Net ir laikini trikdžiai operacijos metu gali lemti labai daug – stovinti kovinė technika yra stacionarus taikinys, o toks taikinys yra patrauklus kruizinėms raketoms, kuriomis Ukraina dabar gali pasiekti toliau esančius taikinius, nei galėjo iki šiol. Ukrainos žurnalistai netgi sudarė interaktyvų žemėlapį, kuriame sužymėti visi riebūs taikiniai „Storm Shadow“ raketoms – karinės bazės, šaudmenų, degalų saugyklos, sandėliai, radarai.
Visą šią informaciją ukrainiečių kariškiai, neabejotinai turi, juk Krymas – tai Ukrainos teritorija, kurią okupavo rusai ir didžiąją dalį karinių objektų įrengė buvusiose ukrainiečių karinėse teritorijose arba sukūrė naujus. Tačiau psichologiškai vien žinojimas, kad esi pasiekiamas kruizinių raketų, nuo kurių išgirtoji oro gynyba gali apginti, o gali ir neapsaugoti, rusų kariškiams sukuria papildomus baimės, nesaugumo jausmus.
Po kiekvieno rimtesnio smūgio Kryme iš čia pasipilančios rusų civilių vilkstinės, bėgant į Rusiją taip pat yra tiek simbolinis signalas apie tikrą rusų pasitikėjimą savo šalies ginkluotosiomis pajėgomis ir jų galimybėmis, tiek iškalbinga informacija ukrainiečių žvalgybai.
Kol dauguma tikisi smūgių kruizinėmis raketomis į vadinamąjį Krymo tiltą kuris jungia Ukrainai priklausantį ir okupuotą pusiasalį su Kerče, kol kas ši akylai, nors sykį jau atakuota ir apgadinta susisiekimo arterija dar naudingesnė nesugriauta.
Tačiau pats tiltas pastatytas nelegaliai, tad visiškai tikėtina, jog palankiu kontrpuolimo etapu momentu jis gali būti atakuotas vėl, ypač kritiškai svarbus geležinkelio tiltas, kuriuo galima gabenti karinę techniką.
Kaip Ukraina primeta žaidimo taisykles
Kol kas Ukrainai dar tenka atlaikyti pačios Rusijos aviacijos smūgius, kurie yra ypač pavojingi, nes sekina pajėgias, labai vertinas, tačiau senkančias oro gynybos priemonių atsargas, gautas iš Vakarų.
Vis dėlto Ukraina ne kartą įrodė gebanti primesti savas žaidimo taisykles priešininkams ir priversti reaguoti į savo veiksmus. Nes būtent pati Rusija pastarosiomis dienomis patiria nuostolių ten, kur vargu ar galėjo tikėtis.
Pavyzdžiui, smūgis Luhanske, kur, kaip įtariama, jau buvo prieš vieną gamyklą esą panaudota raketa „Storm Shadow“ gali būti tų įvykių pranašu, kurie dar tik laukia – jei sėkmingai smogta oro gynybos saugomam Luhanskui, tai galima sėkmingai atakuoti ir kitus rusų okupuotus miestus, pavyzdžiui, uostus ir juose esančius objektus.
Tiek Sevastopolis, tiek pačioje Rusijoje esantis Novorosijskas gali ne šiaip tapti taikiniais eiliniams dronams, bet ir didelę kovinę galvutę turinčioms kruizinėms raketoms, gebančioms pramušti vadavietės apsaugas ar sunaikinti prišvartuotą laivą – pastaraisiais mėnesiais Rusijos Juodosios jūros laivynas, saugodamasis jūrinių dronų ir priešlaivinių raketų atakų, sutelktas uostuose iš kurių bijo išplaukti. O kai avis sutelki viename garde ir netoliese sukiojasi vilkai, neišvengiamai vieną naktį gali sulaukti svečių.
Būtent svečių dabar vis dažniau gali sulaukti Rusija. Tai, kas nutiko Briansko srityje, iš šiaurę nuo Ukrainos, kur nukrito du sraigtasparniai ir du lėktuvai, iki šiol nėra iki galo suvokta, išskyrus tai, kad orlaiviai buvo numušti.
Kaip tai galėjo nutikti Rusijos gilumoje, už keliasdešimties kilometrų nuo Ukrainos sienos? Ar tai buvo vadinamosios draugiškos ugnies darbas, t.y. ar rusų orlaivius numušė pačių rusų oro gynybos priemonės, ar itin drąsią operaciją surengusių ukrainiečių oro gynyba – diversantų naudojamomis mažojo nuotolio sistemomis arba ilgojo nuotolio raketomis iš Ukrainos gilumos – visa tai dar nėra aišku.
Neatmetamos netgi versijos, jog Ukrainos karinės oro pajėgos paleido vakarietiškas ilgojo nuotolio raketas „oras-oras“, pavyzdžiui AMRAAM, kurias naudoja sistemos NASAMS, bet gali naudoti ir orlaiviai, paleidžiantys iš teoriškai saugesnės Ukrainos oro erdvės.
Nors tai ir nėra neįmanoma – paleisti raketą su aktyviu radaru į oro taikinį, esantį už 100 km kol kas galėjo tik Rusijos pajėgos, tai būtų ypač sudėtinga, turint omeny komplikuotą vakarietiškų raketų integracijos į ukrainietiškus orlaivius procesą: tai įmanoma, tai jau naudojama, bet esama niuansų, pavyzdžiui, efektyvus šaudymo atstumas arba pasirinkti taikiniai gali būti labai riboti arba specifiniai.
Kita vertus, svarbi ne tik numušimo simbolika, bet ir to pasekmės. Kad ir kas nuskynė iš dangaus keturis orlaivius – ar rekordiškai nesėkmingai pasidarbavusi Rusijos oro gynybos sistema, ar ukrainiečiai, kad ir kokiais pajėgumais, rusai neteko ne šiaip brangių skraidančių platformų.
Nors po kiekvienos rusų naikintuvų, sraigtasparnių ar bombonešių netekties įprasta skaičiuoti jų kainą, kur kas svarbesnis veiksnys yra pajėgumo praradimas.
Šiuo atveju Rusija neteko vieno moderniausių naikintuvų Su-35, kuris dengė misiją vykdžiusį atakos lėktuvą-bombonešį Su-34, o taip pat dviejų ypač specifinių sraigtasparnių Mi-8MTPR-1.
Tai yra elektroninei kovai skirti sraigtasparniai, kurie remia atakas ir gali elektroninės kovos priemonėmis „Ryčiag“ slopinti priešo oro gynybos sistemas ar slopinti signalus, leidžiant efektyviau įvykdyti antskrydžius iš didesnio atstumo. Rusija teturėjo 20 tokių sraigtasparnių, kurių dalis visuomet dislokuoti Maskvoje ir Sankt Peterburge, skirti saugoti Kremliaus elitą.
Tad net 10 proc. netektis yra ypač skaudi ateičiai, nes svarbiau už tai, kiek kainuoja orlaiviai yra patys prarasti pajėgumai, tai, kaip tokia netektis atsilieps operaciniam tempui, personalui, taktiniam planavimui, kiek Rusija turės gebėjimų nuostolius kompensuoti ir kiek tai užtruks.
O spėlionės, kad Ukraina tai padarė, o jei taip – kaip tai sugebėjo padaryti yra vertingos ne tik mėgėjams, besitikintiems ukrainiečių pergalių, bet ir Rusijos karinei vadovybei. Ar rusams reikės saugotis nuo naujų panašių atakų, ar tai buvo pavienė operacija?
Jei ukrainiečiams tai pavyko padaryti Rusijos Briansko srityje, tai kodėl negalėtų pavykti visai kitoje pusėje? Pavyzdžiui, okupuotame Kryme arba Voronežo, Rostovo srityse, kuriose esančios karinės bazės jau anksčiau buvo tapusios ukrainiečių balistinių raketų „Točka“ taikiniais, o iš ten kylantys orlaiviai dabar nebegalės jaustis saugūs nė akimirką.
Būtinybė saugotis nuo panašių atakų reiškia papildomą analizę, priemones, tradicinę kaltųjų paiešką. Visa tai užtrunka, o būtent laikas dabar gali būti tiek sąjungininkas, tiek priešas, vertinant ukrainiečių kontrpuolimo operacijas. Nes tokios atakos Rusijos gilumoje be propagandinio motyvo, kovos dvasios pakėlimo ir simbolinės vertės dar turi ir dėmesio nukreipimo tikslus, gluminant rusus apie tai, kur ir kaip Ukraina taikysis į priešą, siekiant susigrąžinti savo teritoriją.
Kita vertus į šias atakas Rusija negali nereaguoti – kinetiniai smūgiai daro kartais simbolinę, o kartais labai reikšmingą fizinę žalą bei toliau psichologiškai smukdo rusų kovinę dvasią.
Pačiame fronte sutelktų rusų karių bei samdinių pajėgos kone geriausiai žino, ką reikštų ukrainiečių kontrpuolimas: itin tikslūs smūgiai dieną ir naktį, į kuriuos negali atsakyti, o tada – elementarus binarinis pasirinkimas: žūti arba pasiduoti.
Būtent fronte esantys rusai – tiek mobilizuotieji, tiek kovos draugų netekę profesionalai, kad ir kokie ideologiškai atsparūs bebūtų, tačiau patyrę didelių nuostolių jie žino esantys kontrpuolimo epicentre, kur bus nutaikyta visa naujausia Vakarietiška ginkluotė.
Jei Kremlius nesugeba apsaugoti savo strateginių ar kitai reikšmingų objektų šalies gilumoje, kokia tikimybė, kad vadovybė padės atlaikyti puolimą fronte?
Jei karo pradžioje buvo pastebimi pavieniai dezertyravimo atvejai, vėliau – masinės slėpynės nuo mobilizacijos, tai pastaruoju metu ėmė daugėti pasiduodančių į nelaisvę rusų karių, kurių neatgraso nei rusų karinės vadovybės grasinimai, nei raginimai išlaikyti garbę ir nepasiduoti – verčiau susisprogdinti granatomis.
Masiniai rusų karių pasidavimai nematyti nuo pernai pavasario, kai rusų karių kovinė dvasia bei pajėgumai vis dėlto buvo aukštesniame lygyje, nei dabar.
O pasidavimas į nelaisvę yra ne tik vertingas derybose dėl apsikeitimo belaisviais, bet ir labai didelį psichologinį poveikį turintis vaizdas, kuris gali privesti didesnius dalinius ar visą armiją subyrėti iš vidaus. Bent jau fronte esančių dalinių, regis laukia būtent tokios grėsmės.
