Žvanginimas ginklais ir nuosaiki retorika
Tarsi patvirtindama vengrų eksperto įžvalgą spalio pradžioje žiniasklaidoje šmėkštelėjo informacija apie prie rytinių NATO sienų surengtus Rusijos karinius mokymus, šiaip jau tradicinius, tačiau šiemet kažkodėl labai masyvius. Pačioje rugsėjo pabaigoje Baltarusijos pietuose, maždaug už 125 km nuo Lenkijos sienos, ir Kaliningrado srityje surengtuose Baltarusijos ir Rusijos kariškių dviejų dienų mokymuose „Vakarai 2009“ dalyvavo apie 12,5 tūkst. karių.
Nors Kremliaus lyderiai ir aiškina, esą tai buvo gynybiniai mokymai, Rusijos nepriklausomas karo analitikas Pavelas Felgenhaueris nurodė, kad jie buvo nukreipti prieš NATO, Ameriką, Baltijos šalis, Lenkiją ir visus kitus priešus. Kaip savotiška sensacija nuskambėjo baltarusių analitiko Aleksandro Alesino pareiškimas, kad per karinius mokymus modeliuotas konfliktas su NATO ir buvo mokomasi permesti tankus į „blokadinį Kaliningradą“, o vėliau užimti Baltijos placdarmą. Taigi rusų tankai įveikė hipotetinį NATO ir pajudėjo į Baltijos valstybes.
Maždaug tuo pat metu latvių naujienų agentūra LETA informavo apie Rusijos karinių pajėgų suaktyvėjimą Latvijos pasienyje. Pasak šios šalies Gynybos ministerijos atstovų, tokio suaktyvėjimo nėra buvę nuo Latvijos nepriklausomybės paskelbimo laikų. Interviu LETA Latvijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Janis Sartas teigė, kad rugsėjo ir spalio sandūroje prie Latvijos sienų vyko labai didelio masto kariniai mokymai, akivaizdžiai pramokstantys mokymus, vykusius prieš užpuolant Gruziją.
Kol Rusija prie rytinių NATO sienų demonstravo jėgą, visas tris Baltijos valstybes aplankė naujasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Viešėdamas kiekvienoje jų A. F. Rasmussenas kartojo nemanąs, kad Rusija kelia grėsmę Baltijos valstybėms ar kuriai nors kitai NATO šaliai.
Kalbėdamas apie prie Baltijos šalių sienų surengtus mokymus Aljanso generalinis sekretorius ragino Rusiją suvokti, kad tokie kariniai mokymai gali sukelti kai kurių šalių nuogąstavimą. Interviu estų dienraščiui „Postimees“ A. F. Rasmussenas pripažino nemanąs, kad pagerinti santykius su Rusija bus lengva, tiesa, optimizmui pagrindo suteikia tai, kad Rusijos ir NATO interesus atitinka padėties Afganistane stabilizavimas, kova su terorizmu ir piratavimu.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė linkusi pritarti NATO generalinio sekretoriaus išsakytai minčiai, kad tiesioginės karinės grėsmės NATO teritorijai, taigi ir Baltijos regionui, nėra ir nebus artimiausius kelerius metus. Kita vertus, grėsmių sąrašas ilgas ir įvairus, pavojus gali artėti laipsniškai ir įvairiais būdais. Tarkime, dėl šalyje kilusios politinės sumaišties. Todėl rimtai vertintini tokie dalykai kaip kibernetinė ataka prieš Estiją ir kiek ji grėsė pažeisti šios šalies suverenumą. Nerimą kelia ir energetinis mūsų regiono nesaugumas.
Grėsmė – ir politinė korupcija, dėl kurios viena ar kita suinteresuota šalis gali daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems procesams, finansuodama partijas, visuomeninius judėjimus ar pavienius asmenis. Visos šios aplinkybės žinomos ir registruojamos kaip grėsmės. Jų analizė leidžia formuoti grėsmių sąrašą, jį Lietuva derina su NATO fiksuojamomis grėsmėmis. Be abejo, Lietuva ir NATO rusų karinius mokymus „Vakarai 2009“ atidžiai stebėjo, keitėsi informacija ir analize su kitomis Aljanso narėmis.
Šie kasmet rengiami mokymai šiemet buvo labai dideli ir nukreipti prieš NATO – tai vieša informacija. Akivaizdu ir tai, kad NATO grėsmė yra nesąmonė, ir pačios Rusija bei Baltarusija veikiausiai tai supranta. Vis dėlto tokia legenda palaikoma veikiausiai siekiant politinių tikslų. Pasak krašto apsaugos ministrės, tą, kaip ir norą demonstruoti jėgą, Lietuva supranta ir daro savo išvadas.
Dr. G. Vitkus teigia, kad kariniai mokymai – politinė priemonė, tarkime, norint parodyti, kokia stipri juos rengianti valstybė. Mokymų mastas – juos rengiančios valstybės reikalas, jei ji neturi kur išleisti pinigų, tegu sau rengia didžiulius mokymus. Politinių akcijų ir pasakymų interpretavimo galimybių visada daug, NATO generalinio sekretoriaus nuosaikus pareiškimas apie grėsmės nebuvimą Baltijos valstybėms atrodo solidžiau nei bet koks kieno nors žvanginimas ginklais.
Lietuva regi save kaip kolektyvinės NATO gynybos sistemos dalį ir savo veiksmus derina su Aljanso partneriais. Kaip tai atrodo techniškai, veikiausiai nėra viešų svarstymų tema. Mūsų šalies situacija kitokia nei, tarkime, Gruzijos, taigi kas nors panašaus į pernai rugpjūtį įsiplieskusį konfliktą mūsų šalyje vargu ar įmanoma. Žinoma, turėdama sudėtingą istorinę patirtį, Lietuva jaučiasi ramiau, kai nuolat patikinama, kad ji saugi. Kita vertus, Vakarų pasaulyje įprasta laikytis sutarčių, žinoma, jeigu jos nepažeidžia valstybių interesų, arba valstybė nemano, kad jos primestos ir neteisingos.
Jei nežinome – nereiškia, kad nėra tradicijos
Tokios tad realijos. Bet šalies gynyba, kaip ir visos gyvenimo sritys – švietimas, bendruomenė, verslas, valdymas, vis tiek veikiama tradicijos, net jei toji tradicija pastaruosius porą šimtų metų buvo reguliariai traukiojama. Bet kurios valstybės karybos istorija – konkretus mokslas. Be abejo, lietuviai ją irgi turi. Pasak Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektoriaus dr. Valdo Rakučio, viduramžiais visos karinės doktrinos buvo agresyvios, nes gynybinis karas tais laikais iš principo buvo nuostolingas. Vienintelis būdas aprūpinti kariuomenę buvo plėšimas. Norint apsiginti, geriau pulti, kad kariuomenė turėtų iš ko gyventi.
Maždaug nuo XV a. pabaigos, kai prasidėjo karai su Maskva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) susidūrė su rimta problema, kaip apginti didelę teritoriją, disponuojant labai ribotais žmogiškaisiais ištekliais. XVI a. pradžioje susiklostė situacija, kad lietuviams vis tekdavo kautis su maždaug keturis kartus gausesniu priešu. Su tuo LDK kariuomenė dar įstengdavo susidoroti, mat buvo gerai paruošta – turėdama stiprią kavaleriją, kariuomenė sugebėdavo laimėti lauko mūšius.
Tačiau vadinamuosiuose tvirtovių karuose mūsų protėviai turėjo rimtų problemų, mat neįstengdavo jų paimti. Nuo kunigaikščio Algirdo laikų LDK karinė doktrina buvo paremta atsakomojo smūgio principu – kuriame nors LDK krašte kilus problemų, būdavo surengiama karinė ekspedicija, priešas kaip reikiant gaudavo į kailį, ir kurį laiką būdavo ramu. Kai lietuviai nebeįstengė rengti tokių ekspedicijų, LDK teritorija ėmė mažėti.
Pavieniuose mūšiuose lietuviai yra pasiekę gražių pergalių. Tarkime, tikrai gali didžiuotis Oršos mūšiu ar Salaspilio mūšiu su švedais. Oršos mūšis – vienas įdomiausių mūšių net ir pasaulinėje karo meno istorijoje. Tai buvo Lietuvos ir Rusijos 1512 m. karo tęsinys, mat prieš Oršą maskvėnai paėmė svarbiausią rytinį lietuvių forpostą Smolenską. Reikėjo stabdyti rusų kariuomenę, besiveržiančią į Lietuvos gilumą.
Lietuviai turbūt pirmieji lauko mūšyje panaudojo ne tik kavaleriją ir pėstininkus, bet ir artileriją. Priešams tai padarė didelį įspūdį. Apie jėgų santykį šiandien tiksliai kalbėti sudėtinga, bet galima teigti, kad 18 tūkst. lietuvių kovėsi prieš 80 tūkst. rusų – santykis 1:4 tais laikais kartojosi dažnai. Lemiamame mūšyje kariuomenės susidūrė 1514-ųjų rugsėjo 8-osios rytą. Lietuvių kariuomenės kavaleriją sudarė laisvieji bajorai, kaip kariai jie buvo labai motyvuoti. Turėjo įtakos ir lenkų kariai, padėję lietuviams. Maskvos kariuomenėje daugiau buvo gerokai mažiau kariauti norinčių pėstininkų.
LDK kariuomenė sugebėjo sutelkti smūgius tai viename, tai kitame priešininkų flange, galima sakyti, jų kariuomenę sumušė dalimis. Manoma, kad karo belaisvių galėjo būti keli tūkstančiai, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III atsisakė juos išpirkti.
Salaspilio mūšis atrodo dar įspūdingiau, nes kautasi su gerai organizuotais ir pagal tuo metu pažangiausią Olandijos ginkluotųjų pajėgų pavyzdį reformuotais švedų daliniais. Tiesa, olandų kariškiai buvo ruošiami kariauti su ispanų pėstininkais, o šįkart jiems teko kautis su lietuvių kavalerija.
1605 m. rugpjūčio pradžioje į Estiją su kariuomene atplaukė Švedijos karalius Karolis IX. LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su mažyte kariuomene buvo ties Tartu. Lietuviai prieš tai praktiškai niekaip nefinansuojami kelerius metus veikė Livonijoje, buvo patyrę, bet ir išvargę. Vis dėlto J. K. Chodkevičius pasiryžo švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu. Kariuomenėje tebuvo apie 3 800 žmonių (1 300 pėstininkų, 2 500 kavaleristų ir 5 patrankos).
Karolis IX puolė su 14 tūkst. žmonių armija (11 tūkst. pėstininkų, 3 000 raitelių ir 11 patrankų). Lietuvių vadai nutarė pulti su visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Vietoj jų švedams apgauti pamiškėje pastatytos kareivių iškamšos, o už kelių kilometrų nusiųsti keli būreliai, turėję pasirodyti vykstant mūšiui, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. J. K. Chodkevičius pradėjo mūšį, pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų flangą, tuo pačiu metu 300 husarų puolė švedų pėstininkus, išdėstytus centre, kad šie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame flange atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai ėmus trauktis, jų pėstininkai liko neapsaugoti ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu.
Panaudojusi įvairių karinių gudrybių, LDK kariuomenė nuo pėstininkų atskyrė raitelius ir pirmiausia sumušė juos. Likę švedų pėstininkai nieko negalėjo padaryti, todėl kritusių priešininkų skaičius buvo didelis – apie 9 tūkst. nukautųjų. Mūšis tetruko apie 20 minučių. Vertinant kariavimo profesionalumo aspektu, Salaspilio mūšis – bene geriausias lietuvių mūšis. Apskritai esama maždaug šimto mūšių, kuriuos galima nagrinėti kaip sėkmingo lietuvių kariavimo pavyzdžius.
Akimirką tetrunkantis mūsų šaunumas
Sąjunga su Lenkija šiek tiek aplygino jėgų pusiausvyrą, priešų persvara nebebuvo tokia milžiniška, o karaliaus Stepono Batoro laikais lietuviai jau kai kada net pereidavo į puolimą. XVII a. pradžioje lietuvių kavalerija pajėgė įveikti švedus, bet, jų karaliui Gustavui II Adolfui reformavus kariuomenę, lietuviai argumentų neturėjo. Švedai buvo gerai organizuoti, turėjo laivyną ir galėjo pulti LDK kada tik panorėję.
Lietuviai laikėsi tik dėl kai kurių vadų genialumo, nes gynybos doktrinos tiesiog neturėjo – nebuvo sukurta gynybinių pilių sistema, mėginamai kurti laivyną buvo nesėkmingi. Kai XVII a. viduryje LDK vienu metu užpuolė švedai ir rusai, prasidėjo žlugimas, po kurio mūsų valstybė neįstengė rimtai kariauti.
Priešinimasis ėmė įgyti partizaninį pobūdį – pagrindinės pajėgos buvo kavalerijos būriai, vadinamosios partijos. Puldinėdamos nedidelius priešo dalinius jos kažkiek įstengdavo kontroliuoti jo užimtą teritoriją. Rimtos grėsmės akivaizdoje tie kavalerijos būriai išsisklaidydavo ir susirinkdavo kitoje vietoje.
Taip ir buvo kariaujama, patiriant didžiulių nuostolių, nes priešas būdavo mūsų teritorijoje. Per Šiaurės karą priešų ir savų nuolat plėšiami, išvarginti žmonės iš nevilties ėmė raginti kiek galima labiau sumažinti nuosavą kariuomenę. XVIII a. Lietuvos valstybė sunyko tiek, kad iš esmės tapo pereinamąja žeme rusams ir švedams, o tuo metu vykusiuose karuose lietuviai neretai kaudavosi skirtingose pusėse.
Tik per vadinamąjį Ketverių metų seimą, kurio šūkis buvo „Iždas ir kariuomenė“, pavyko atkurti šiokias tokias karines pajėgas, turinčias 65 tūkst. karių. Ta kariuomenė ir kovėsi 1792 m. kare su Rusija bei per Tado Kosciuškos sukilimą. Bet čia ir yra paradoksas – 1792-ieji dar vadinami karu, o 1794 m. – jau sukilimu, nors jame dalyvavo ta pati kariuomenė.
Pasak Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektoriaus, kai kalbame apie laimėtus mūšius, dažnai pamirštame pralaimėtus karus. O būtent jų Lietuva neretai nesugebėdavo laimėti, nes valstybė buvo silpna. Prireikus demonstravome akimirką tetrunkantį šaunumą, sumušdavome ir gerokai gausesnį priešą, bet kai reikėjo sistemingo darbo ir biurokratinių pastangų vykdant ilgalaikius projektus, pritrūkdavo ištvermės.
Pagrindinė Lietuvos konkurentė Maskvos kunigaikštystė sprendimus priimdavo greitai, tačiau LDK sprendimai priklausė nuo Seimo, o tai anaiptol ne visada leisdavo veikti kryptingai. Dr. V. Rakutis mano, kad, nors kalbame apie gana tolimą istoriją, šia prasme nesame pasikeitę, valstybės silpnumo bėdos mus tebepersekioja. Gal todėl mūsų patriotizmas neretai atrodo nelabai konkretus, atitrūkęs nuo pareigos ginti tėvynę suvokimo. Nelabai mokame gerbti savo valstybės, ir tai veikiausiai pavergtųjų likimą patyrusios tautos bruožas.
Pasak dr. V. Jakučio, neadekvačiai masyvių šiųmečių Rusijos mokymų kontekste susizgribta rūpintis daugeliu dalykų, kurių mūsų šalis galbūt ilgai neturėjo. Bet ne ką saugesni buvome ir prieš dešimtmetį, o juk galėjome judėti į priekį nuosekliai ir visą laiką. Kokiems vakariečiams gali atrodyti, kad Rusija pasikeitė, bet Maskva ir dabar naudoja panašias priemones kaip XVIII amžiuje.
Remiantis karo teorija, priešas visada stengiasi užpulti pačiu nepalankiausiu (tarptautinės konjunktūros aspektu) metu. Pavyzdžiui, 1990-ųjų sausį pasaulio dėmesį buvo prikaustęs konfliktas Persijos įlankoje. Šiuo metu niekas nežino, kaip pakryps ginčai dėl Irano ar Šiaurės Korėjos branduolinių programų. Galimo puolimo laiką ir tempą taip pat lemia potencialaus agresoriaus vidinės politikos reikalai, taip pat tai, kokie santykiai yra tarp dviejų valstybių – veiksnių iš tiesų labai daug, tad kiekvieną atvejį dera nagrinėti individualiai. Kaip yra pasakęs Carlas von Clausewitzas, pagrindinis strategijos tikslas – pasiekti, kad priešas nesipriešintų. Gali būti, kad dabar iš mūsų to ir siekiama.
Koks tas mūsų indėlis į savo saugumą?
Pasak Karo akademijos prorektoriaus, geriausia, jei Lietuvos kariuomenė būtų ne kopijuojama nuo ko nors, bet formuojama ir tobulinama pagal lietuvišką tradiciją. Dabartinė Lietuvos kariuomenė, ypač karininkai, – viena patriotiškiausių visuomenės dalių. Jei vis dėlto nutartume dairytis patirties kitur, tinkamas Izraelio variantas.
Tai nedidelė, ribotais ištekliais disponuojanti, bet labai efektyvi valstybė, sugebanti išgyventi priešų apsuptyje. Tiesa, toks pasirinkimas iš visuomenės reikalautų didelio pasišventimo ir dalyvavimo užtikrinant šalies saugumą. Be abejo, tai reikštų piliečių sutikimą dalyvauti reguliariai vykstančiuose kariniuose mokymuose.
Tai padėtų išspręsti nemažai socialinių problemų, nes prisidėtų prie pilietinių vertybių formavimo, kai demokratija siejama ne vien su teisėmis, bet ir su pareiga tėvynei. Juk Izraelyje kariniuose mokymuose nedalyvaujantis pilietis ne tik negali pretenduoti į valstybinę tarnybą, bet ir negauna balsavimo teisės. Tai normali demokratijos praktika, besitęsianti nuo Atėnų demokratijos laikų.
Krašto apsaugos ministrė pabrėžia, kad Lietuva savo saugumo koncepciją nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios nuosekliai formavo siekdama tarptautinio pripažinimo ir stodama į tarptautines organizacijas. Mūsų šalies gynybos galimybės daugeliu atžvilgių priklauso nuo to, ar sugebėsime išlaikyti savo suverenumą ir būti pagalbą priimanti šalis šeimininkė, kol ateis sąjungininkai.
Jokiu būdu neturime pasiduoti iliuzijai, kad tapusi Aljanso nare Lietuva gali nusiraminti ir nebetobulinti savo ginkluotųjų pajėgų, o tik koncentruotis į ekspedicinių funkcijų atlikimą NATO misijose Afganistane ar kur kitur. Tokių iliuzijų vis dar netrūksta, bet juk 1949-ųjų Vašingtono sutarties trečiasis straipsnis sako, kad kiekviena Aljanso valstybė narė turi sugebėti pati kartu su sąjungininkais ginti savo teritoriją.
Tarp kitko, Lietuvos įstatymuose pasakyta, kad net ir nesant politinės valios, įsakymo iš aukščiau kariuomenė ir piliečiai turi besąlygiškai ginti savo valstybės suverenitetą. Tik viena nerimą keliančių aplinkybių yra ta, kad net ir esant ekonominiam pakilimui Lietuva buvo viena mažiausiai pinigų gynybai skiriančių NATO šalių. Per krizę finansavimas dar labiau „susitraukė“.
Šiuo metu laipsniškai keičiama Lietuvos kariuomenė komplektavimo struktūra. Neseniai parengtame Krašto apsaugos ministerijos aiškinamajame dokumente nurodoma, kad kariuomenė organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu. Ankstesniajam krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui sustabdžius šaukimą į privalomąją tarnybą nebuvo parengta alternatyva, kuri užtikrintų tinkamą piliečių parengimą šalies gynybai.
Dabartinė krašto apsaugos vadovybė ėmėsi kurti naują piliečių karinio parengimo koncepciją, kurios pagrindą sudaro būtinieji kariniai mokymai. Į juos bus šaukiami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nėra atlikę privalomosios pradinės karo tarnybos ar kitaip įgiję karinio parengimo, bet nori kandidatuoti į profesinę karo tarnybą. Teigiama, kad dabar bent tūkstantis žmonių Lietuvoje norėtų tapti profesionaliais kariškiais, tačiau kol kas trūksta pinigų juos priimti.