Kas yra vyras?
Kita vertus, „Būk moteris“ tokio įpareigojančio krūvio neturi. Regis, moteriškumas atsiranda pats savaime, o vyriškumas turi būti įgyjamas sunkiu darbu. Kaip knygoje „XY, De l'identité masculine“ (pranc. „XY, Apie vyriškąją tapatybę“) pastebi Elisabeth Badinter, jau Pierre'as Bourdieu aprašė patetiškas vyrų pastangas sulaukti komplimentų „štai vyras!“ arba „tikras vyras!“, nelyginant kiti vyrai būtų „netikri“.
Apie 1970 metus JAV pradedama kvestionuoti „idealaus vyro rolė – susvetimėjimo tarp vyrų bei susipriešinimo su moterimis šaltinis“. Mokslininkai ir rašytojai jautriai reaguoja į vyriškumo sampratos pokyčius. E. Badinter hipotetizuoja, kad atsisakius lyčių atskirties bei moterims įsisavinus tas sritis, kurios anksčiau buvo rezervuotos vien vyrams, vyriškojo pranašumo iliuzija išnyktų. Buvimu „vyrišku“ (stipresniu, racionalesniu, atsakingesniu etc.) pateisinamas hierarchinių santykių su moterimis (ypač su žmona) konstravimas. Kaip teigia P. Bourdieu, šis illusio virile (lot. vyriškumo iliuzija) pagrindžia libido dominandi (lot. dominuojantį geismą), kuris tuo pačiu pagrindžia vyriškumą (nors ir įsivaizduojamą). Dominavimas, sugebėjimas valdyti tampa pagrindiniu vyriškosios tapatybės kriterijumi. E. Badinter taip pat teigia, kad vyriškumas mažiau kvestionuojamas šiapus Lamanšo nei Didžiojoje Britanijoje; čia iš vyrų mažiau patiriama prievartos, vyrų ir moterų santykiai rečiau lydimi baimės.
Kai vyras buvo Žmogumi
Šis diachroninis pastebėjimas grindžiamas lyčių dualumą vertinant dvejopai: lyčių panašumu arba skirtumu, remiantis kalbos faktais (dažnai tas pats žodis reiškia ir vyrą, ir žmogų). Net šio skirsnio pavadinimą prancūziškai išverstume kaip „Quand l’homme était l’Homme“ – „Kai vyras buvo Vyru“, vaizdžiai pademonstruodami vyriškumo bei žmogiškumo ryšyje atsiskleidžiantį žodžių žaismą. Prancūzai čia nėra išskirtiniai – tą patį galima pasakyti apie itališką „l'uomo“, o jei pavartytume Didįjį lietuvių kalbos žodyną, ten atrastume, kad „žmogus“ šnekamojoje kalboje reiškia ir vedusį vyrą.
Kaip pasakoja E. Badinter, iki pat XVIII a. buvimas vyru ar moterimi pirmiausia reiškė rango, vietos, kultūrinės rolės, bet ne biologinį skirtumą. Paminėti skirtumai yra veikiau kiekybiniai nei kokybiniai, bet jie visvien implikuoja hierarchiją: moteris yra „prastesnis“ vyras, jo šešėlis (B. Jonson savo eilėraštyje „That Women are but Men’s Shadows“ – „Moterys – ne kas kita, kaip vyrų šešėliai“ sako Say, are not women truly then / Styled but the shadows of us men?“). Padėtis pasikeičia XIX a, nes „biologija yra socialinių vaidmenų pagrindas“; gimda apibrėžia moterį ir įkalina ją motinystėje. Kai kurie tame įžvelgė „lygybę skirtumuose“ -- lytys tampa nebepalyginamos!
Būtina paaiškinti, kad ta lygybė tik paviršutinė, o tuomet populiarios mintys dabar skamba kaip anachronizmas. Tai vaizdžiai iliustruoja Nida Vasiliauskaitė savo straipsnyje „A. Šliogeriui – mezgimo vadovėlį“, atsakydama į prof. Arvydo Šliogerio viename interviu išreištą mintį, jog „mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas“. N. Vasiliauskaitė ironizuodama rašo: „Pagrindinė mintis gili ir paprasta: žmogaus intelektualinius sugebėjimus ir interesų ratą lemia (įsidėmėkime: jei nuo mažens aprūpinsime tinkama literatūra) jo lytiniai organai: vienus, nepriklausomai nuo IQ, jie įgalina skaityti graikų rašytojus ir tapti filosofais (filosofuojama, matyt, atitinkamais organais: kuo anie didesni, tuo gilesnė filosofija gaunasi; atleiskite už vulgarybę – aš tik plėtoju logiškai visai nevulgarią profesoriaus mintį), kitas pastato prie puodų. Jei nepastato – kyla baisi sumaištis, grėsmė šliogerių mąstymo potencialui ir, kas be ko, vyriškumui („O Dieve! Nejau esu negeresnis už moterį?“).“
Tai rodo, kad nors šiandien vyras nebemonopolizuoja Žmogaus, o vyriškumas tapo reliatyvia sąvoka, apibrėžiama per moteriškumą, lytis vis viena išlieka vienu iš individo vertės nustatymo kriterijų.
Dabartinė polemika: taigi vyras per daug ar per mažai apibrėžtas?
Vyriškumas – biologinė duotybė ar ideologinis konstruktas? Dvi feminizmo kryptys tarpusavyje nesutaria: viena gina bekompromisį lyčių dualizmą, kita pabrėžia jų panašumus.
Diferencinis feminizmas gimė Prancūzijoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo nusivilta universaliuoju feminizmu (atstovaujamu Simone de Beauvoir), kuris gynė lyčių panašumą ir niveliaciją. Iš tikro yra manančių, jog savo moteriškumą besistengiančios paneigti bei vyrus kopijuojančios moterys išsikraustė iš proto.
Diferencialistai akcentuoja fizinius skirtumus (o ypač sugebėjimą išnešioti gyvybę), lygiai kaip vėliau ekofeministams atrodo, jog moteris įkūnija gamtą ir gyvenimą, o vyras – kultūrą ir mirtį. Apie tai kalbėdami niekaip neišvengsime svarstymų apie vienos lyties pranašumą prieš kitą.
Konstruktyvistams atrodo, kad vyriškumas – ne esencija, o ideologinė konstrukcija, kuria pakurstomas vyrų dominavimas ir kurios formos (priklausomai nuo rezultato) kinta. Vyriškumo modeliai evoliucionuoja.
E. Badinter darbe ambicingai siekiama nustverti esmę – „vyriškumo įvairovę“.
Pastebėtina, kad patiems vyrams apibrėžti, kas yra tikras vyras, - sudėtingas uždavinys. Net ir homoseksualių vyrų, netelpančių į dominuojančiame diskurse įsitvirtinusio heteronormatyvumo rėmus, suvokimas apie vyriškumą prisotintas standartinių stereotipų, o aiškios „tikro vyro“ vizijos nėra. Bendruomenės puslapyje diskutuodami tema „Kur slepiasi tikri vyrukai?“ jie rašo (kalba netaisyta):
Pritariu del „tikru“ vyru stokos. Didele dalis gejukaiciu propaguoja kazkoki keista manieringa gejiska stiliu,rengsena,manieros. Nesupranti tada ko ieskoti,nes ko ieskai nerandi. Kam gi reikalingas „mergaite“ su pimpalu. Na cia tik mano ir tik mano nuomone. Viena pazystama irgi stokoja moteriskumo moteru tarpe. Lyg pasikeite pozicijomis. Merginos pavirto bernais,vaikinai merginoms. Na nieko ce naujo nepasakiau tik manau nusistebeti juk galima)
Gėjų baruose deja galima išvysti tik „manieringų damų“ šou....
Tikri vyrai nedejuoja, o imasi veiksmų kaip spręsti problemą Tikrų vyrų yra ir kad Kaune jų daugiau - faktas. Čia gal tam turi įtakos, jog Kaune "mergaitiški" vyrai gatvėmis ilgai nepavaikščiotų.
Vis tik reikėtų pažymėti, kad panašaus pobūdžio komentarų nėra dauguma. Gana kritiškai žiūrima į šovinistiškai pasisakančiųjų nuomonę:
Nors ir nedaznai juose lankausi,bet nesutinku.Man atrodo kad norite kazkokiu hypervyrisku vaikinu,nors dauguma yra nei vyriski nei moteriski. Ir cia ne tik apie gejus. Na o damom vadinciau vos viena kita. Bet tai irgi nera blogai - kiekvienam/kiekvienai savo. Dar klausimelis - o kas yra tikras vyras ir kaip tai ismatuojama?Ar tai nera subjektyvu?Yra ir daugiau klausimu,bet tiek to
nu jo...keista zinot kas,kad daugelis „ieskanciu tikru“ wyru, patys atrodo, swelniai tariant mazu mazeusiai kazkaip ne taip...jau gereu mergaite su turiniu tarp koju,ne „bachuras“ su pilwu uzstojanciu ta turini...man pwz. patiktu ne kox ten raumenu kalnas ,o stiliawas, linxmas bichas
Kaip kokioj 7 klasėj ne be ironijos sakydavo vienas draugas: „tikras vyras turi per du metrus dvokti prakaitu ir pigiu aštriu odekolonu, būti tepaluotom rankom, o tarp riebaluotų plaukų turi rasti kokią nors veržlę“.
Tikras vyras, netikras vyras, dirbtinis vyras, shaunus vyras, vyras-mulkis. Nera tokiu dalyku. Tai tik ishgalvotos subjektyvios savokos, neturincios nieko bendro su realybe, tad apie tai nera ko diskutuoti.
Traumuotas vyras
Tiek heteroseksualūs, tiek homoseksualūs vyrai patiria dvejopo pobūdžio psichologines traumas: moteriškumo amputaciją, kuomet sukuriamas macho vyras (macho taip niekada ir nesusitaikė su motiniškomis vertybėmis), ir vyriškumo stoką, kurią matome daugelyje vyrų, kuriuos augino vien jų motinos. Šis švelnus vyras savo valia atsisako vyriškumo privilegijos, vyro valdžios, tradiciškai perduodamos patriarchato.
Kietas vyras, ypač įkūnytas mitinėje kaubojaus figūroje ar Terminatoriuje, išaukština hipervyriškumą, agresyvumą, kuris kartais pavirsta į savidestrukciją. Švelnus vyras – Mažasis Princas, Piteris Penas, Jungo pasekėjų puer aeternus (lot. amžinas vaikas) – pasižymi charakteringu pasyvumu ir neišbaigtumu.
E. Badinter pastebi, kad padaugėjo tokių teiginių, kaip „pasak Gerlach-Nielsen, šiaurietės pavargo nuo švelnių vyrų“, tačiau prieštarauja tiems dviem požiūriams į vyrą bei teigia, kad nėra savybių, būdingų tik vienai lyčiai ir nerandamų kitoje, - agresija ne vien vyrų, o užuojauta ne vien moterų.
Susitaikęs vyras
Patriarchato pabaiga kartu žymi ir naujosios tėvystės pabaigą. E. Badinter, apibrėžusi „gerą motiną“, surizikuoja apibrėžti ir „gerą tėvą“, kur per tėvystę tėvas pirmiausia pasitelkia savo moteriškumą rūpindamasis vaiku. Ši naujoji tėvystė leidžia vyrui susitaikyti su savuoju moteriškumu, bet, patriarchatui pasibaigus, ji bus nebereikalinga.
Jis yra džentelmenas, kuris žino, kaip suderinti jėgą ir jautrumą. Jis įgijo savo vyriškąją tapatybę ir susitaikė su savo moterišku pradu. „Vyru negimstama, juo tampama, ir tik tada galima rasti kitą bei siekti androginiškumo, kuris charakterizuoja susitaikiusį ir užbaigtą vyrą“. Už žaidimo S. de Beauvoir formulėmis pastebime panašią į Jeano Claude'o Kaufmanno vystytą tapatybės teoriją, kurioje svarbiausia ne pabaiga, o amžinas neužbaigtumas.
Esmė yra pats procesas, pažymėtas laikinumo ženklu.