„Inžineriniams, tiksliesiems mokslams skiriama daug daugiau vietų nei yra į jas stojančių ar norinčių stoti abiturientų. Ministras Algirdas Monkevičius yra sakęs darysiantis viską, kad visiems bakalaurams būtų nemokamos studijos.
Jei norime pasiekti tai, kas žadėta, reikia didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių socialiniams ir humanitariniams mokslams – kad ten būtų kuo mažiau studijuojančiųjų už savo pinigus“, – svarsto VU TSPMI dėstytoja.
Tačiau dabar, jos požiūriu, viskas daroma atvirkščiai: mažinama humanitarinių ir socialinių mokslų studijų vietų ir privilegijuojamos studijos, kurias renkasi gerokai mažiau abiturientų nei numatyta valstybės finansuojamų vietų.
„Žengiami žingsniai prieštarauja iškeltiems tikslams. Tai – didžiausias nesusipratimas“, – stebisi mokslininkė.
– Švietimo, mokslo ir sporto ministras Monkevičius bei ekonomikos ir inovacijų ministras Sinkevičius paskelbė, kad valstybė studijas finansuos visiems, kurie pasirinks tiksliuosius mokslus universitetuose ar kolegijose. „Tiksliukams“ atvirai teikiama pirmenybė prieš humanitarinių ir socialinių mokslų studijas. Kokia šio žingsnio prasmė?
– Čia labai daug populizmo ir politikavimo. Pernai buvo likę daug laisvų studijų vietų: daugiau kaip 4 tūkst. iš beveik 17 tūkst. suplanuotų. Tai – labai didelis skaičius. Ankstesniais metais likdavo mažiau kaip 2 tūkst. vietų.
Pernai taip pat labai išaugo už savo studijas mokančių studentų skaičius. Savarankiškai finansuojančių savo studijas – arti 9 tūkst. Didžioji dalis – socialinių ir humanitarinių mokslų studijose.
Šis augimas rodo, kad, didinant valstybės finansuojamų vietų skaičių tiksliuosiuose, fiziniuose ir inžineriniuose moksluose, jau ir ankstesniais metais buvo mažinamas tokių vietų skaičius socialiniuose ir humanitariniuose moksluose.
Norintys studijuoti socialinius ir humanitarinius mokslus buvo pasirengę mokėti už save, o norinčių studijuoti inžinerinius mokslus neatsirado į apie 3 tūkst. studijų vietų.
Galime prognozuoti, kad tiksliuosiuose, fiziniuose ir inžineriniuose moksluose liks laisvų studijų vietų – kiek mažiau nei pernai, bet reikia turėti galvoje, kad ir abiturientų šiemet yra mažiau.
Taigi politikavimas pasireiškia tuo, kad inžineriniams, tiksliesiems mokslams skiriama daug daugiau vietų nei yra į jas stojančių ar norinčių stoti abiturientų.
Maža to, tampa neaišku, kokia yra šios vyriausybės politika ir kiek ji nuosekli. Ministras Monkevičius yra sakęs darysiantis viską, kad visiems bakalaurams būtų nemokamos studijos.
– Jis tai žadėjo nuo 2020 m.
– Taip. Vadinasi, turėtų būti žengiama ta kryptimi. Inžinerinėse, informacinių technologijų studijose beveik nebuvo už jas mokančių studentų. Bet jei norime pasiekti tai, kas žadėta, reikia didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių socialiniams ir humanitariniams mokslams – kad ten būtų kuo mažiau studijuojančiųjų už savo pinigus.
O dabar daroma – ar skelbiama darant – atvirkščiai: mažinama humanitarinių ir socialinių mokslų studijų vietų ir skiriama daug daugiau vietų kitoms specialybėms, nei į jas gali ir nori įstoti abiturientų.
Kyla klausimas: ar ministro ir vyriausybės skelbiami prioritetai reikalingi tik tam, kad būtų paskelbti? Žengiami žingsniai prieštarauja iškeltiems tikslams.
Tai – didžiausias nesusipratimas.
– 2020 metai – jau ne už kalnų. Ar tikite ministro Monkevičiaus paskelbta vizija apie nemokamas bakalauro studijas?
– Sprendžiant pagal tai, kas daroma dabar, žingsnių ta kryptimi nėra. Ir ministras Monkevičius šiuo metu kalba apie priemones, kurios prieštarauja jo paties anksčiau keltiems tikslams.
Kita vertus, jis padarė racionalų žingsnį ir, atsižvelgdamas į pernykštę situaciją, kažkiek sumažino studijų vietų tiksliesiems mokslams.
– Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius kritikuoja šios vyriausybės paskelbtą studijų politiką, nes, jo nuomone, išskiriamos vienos specialybės ir nuvertinamos kitos. Jo žodžiais, „jei yra sprendimas finansuoti, tai tegul būna visos studijos finansuojamos ir nemokamos“. Ar sutinkate su Jurkevičiaus nuomone dėl humanitarinių mokslų nuvertinimo?
– Tai kelerių metų tendencija, ypač išryškėjusi šiemet. Anksčiau vyriausybės lygiu tokie dalykai nebuvo taip atvirai deklaruojami. Dabar tarsi sakoma, kad valstybei labiausiai reikia inžinerinių ir informacinių technologijų studijų, o visos kitos specialybės – nereikalingos ir pasirenkamos tik todėl, kad jas lengva studijuoti.
Tai – nepagarba abiturientams, kurie renkasi pagal savo gebėjimus, norus ir supratimą. Maža to, dabartinis sprendimas – be galo netoliaregiškas.
Juk matome, kad informacinių technologijų verslui būtinų darbininkų poreikio aukštosios mokyklos patenkinti negali. Nes nėra net potencialiai tiek stojančių ar galinčių studijuoti.
Toks požiūris netoliaregiškas ir ta prasme, kad ir tarptautiniuose forumuose diskutuojant apie tai, kokių ateityje reikės gebėjimų, dažniausiai pabrėžiami kūrybiškumas, racionalumas, kritinis mąstymas, socialiniai įgūdžiai ir gebėjimai priimti nestandartinius sprendimus. Visa tai, kas negali būti robotizuota, ko nespręs dirbtinis intelektas.
Tarp tų specialybių, kurios galėtų lavinti išvardytus ateities gebėjimus, minima ir filosofija. O paklausus ministro Sinkevičiaus, kiek Lietuvai reikia filosofų, jis, jei vadovautųsi ta pačia logika, turbūt darytų išvadą, kad išvis nereikia.
Žingsniai, kuriais tikimasi spręsti dabarties ekonomines problemas, žengiami nematant ateities valstybės. Mes norime aukšto lygio valstybės tarnybos ir viešojo sektoriaus. O tam reikia žmonių, kurie yra baigę socialinius ir humanitarinius mokslus. Jų reikia ir verslui.
– Bet humanitariniai mokslai, filosofija pastaruosius dešimtmečius nuvertinami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip paaiškintumėte šią tendenciją?
– Man atrodo, kad pasaulyje jau atsitokėta. Prieš dešimt metų – sutikčiau: buvo masiškai uždarinėjamos humanitarinių mokslų katedros, bet dabar – ypač Europoje – imama kalbėti kitaip, pabrėžiamas socialinių mokslų integravimas į įvairius projektus, svarstant ateities iššūkius.
Iš tiesų buvo ilgas laikotarpis, kai kalbėta tik apie inovatyvias pramonines technologijas ir galvojama, kad jos mums sukurs ekonominę gerovę. Ekonomizavimo – ypač moksle – Europos Sąjungoje vis dar labai daug; studijose – mažiau. Prioritetas vis dar teikiamas mokslo tyrimams, kurie neštų ekonominę gerovę.
Įvairiose diskusijose dar girdėti nemažai tų ankstesniųjų nuostatų, bet jau tampa aišku, kad, jei susilpnės arba ims eižėti demokratinis pasaulis, tai jokios technologinės pramoninės inovacijos nepadės Vakarams išgyventi. Jau dabar pradedama suvokti, kad egzistuoja ne tik ekonominiai poreikiai. Diktatūros šiuo metu neretai pasiekia ir geresnių ekonominių rezultatų.
– Ar liberaliosios demokratijos krizė, apie kurios apraiškas nemažai kalbama pastaruosius dešimtmečius, susijusi su humanitaristikos, filosofijos nuosmukiu?
– Tai – filosofinis klausimas. Ši krizė įvairiose šalyse reiškiasi labai įvairiais pavidalais. Jei kalbėtume apie Lietuvą ir jai kylančius pavojus, tai akivaizdžiai matome, kokie iššūkiai mums kyla ir kokių iššūkių galime neatlaikyti.
Visiškai pakitusi informacijos sklaida reikalauja iš demokratijos sąlygomis gyvenančių žmonių ne tik mokyklinio išsilavinimo, bet ir kritinio mąstymo, kitokių gebėjimų. Kyla iššūkis švietimui. Liberalizmo krizė – tiek, kiek ji yra ne ekonominio pobūdžio ir susijusi su demokratijos krize – yra neatlaikytas naujų informacinių technologijų sklaidos iššūkis.
Lietuvai tai ypač svarbu, turint galvoje mūsų kaimynystes ir mūsų valstybės mažą dydį.
– Ar pakitusi viešoji erdvė – interneto žiniasklaidos, socialinių tinklų sklaida – reikalauja daugiau kritinio mąstymo ir jūsų išvardytų gebėjimų, kuriuos teikia filosofija ir apskritai humanitaristika?
– Manau, kad taip. Anksčiau mes galėjome galvoti, kad mokslinis žinojimas geriausiai padeda suprasti supantį pasaulį, ir to pakanka. Dabar matome, jog informacija ir žinios persipina, įgyja trikdančius pavidalus ir griauna tradicines bendruomenes.
Kuriasi naujos nestabilios bendruomenės, kurios perstruktūruoja visuomenę, o kad ji išliktų ir nesubyrėtų kaip visuma, reikia socialinių, vertybinių įgūdžių.
Didžiausia problema dabar galėtų būti įvardyta kaip sveiko proto deficitas. Grąžinti sveiką protą gali tos studijos, kurios padeda žmonėms matyti situaciją įvairiais kampais, struktūruoti ir vertinti ją iš įvairių perspektyvų. Tam pirmiausia reikalingi humanitariniai ir socialiniai mokslai.
– Bet ar patys humanitariniai ir socialiniai mokslai, paveikti madingo pozityvizmo, negriauna savo klasikinių pagrindų ir taip nenaikina savo prasmės?
– Ko reikėtų labiausiai – tai gero, nepaviršutiniško bendrojo išsilavinimo. Artes liberales idėjos grįžta kaip studijoms labai reikalingas dalykas. Nors Lietuvoje pastarųjų nepriklausomybės metų tendencija vis labiau kreipia specializavimosi link.
Dabarties (ar ateities) iššūkis – geras bendrasis universitetinis išsilavinimas.
Studijas baigusiems socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams priekaištaujama, kad jie dirba labai įvairius darbus. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys į jų lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių rinkoje.
Vadinasi, jiems reikalingi tokie gebėjimai, ir jie jų įgyja. Neužsidarymas vienos siauros specializacijos rėmuose – svarbus iššūkis, kylantis universitetams, taip pat ir Vilniaus universitetui.
– Universitetinių studijų universalumo – gero bendrojo išsilavinimo, apie kurį kalbate – nykimas yra daugiau pačių universitetų bėda ar valdžios požiūrio rezultatas?
– Čia užburtas ratas. Biurokratams lengviau skaičiuoti, kai specialybės aiškiai suklasifikuotos pagal studijų ir mokslo klasifikatorius, o studijų vietos skiriamos griežtai apsibrėžiant specialybes – net deklaruojama, jog galima tiksliai apskaičiuoti, kiek reikės tam tikrų sričių specialistų. Užsisukama šiame užburtame rate, visi tampa šio biurokratinio skaičiavimo ir „paprastumo“ įkaitais.
Nuosekliai diegiant artes liberales principą, nedarant institucinių kliūčių tarpdisciplininėms studijoms, būtų galima sudaryti sąlygas ateities iššūkiams pasirengusiam universitetui.
– Verslo darbdavių atstovai nuolat kalba apie tai, ko ir kiek universitetai turėtų parengti darbo rinkai. Ministras Sinkevičius kalba panašiai: „Valstybė turėtų sumokėti už studijas tų studentų, kurių poreikis rinkoje yra didžiausias, kurių darbdaviams reikia labiausiai ir kurie turi didžiausias galimybes įsidarbinti.“ Kodėl Lietuvoje susiformavo požiūris į universitetą kaip fabriką, gaminantį darbdavių ir politikų pageidaujamą produkciją?
– Lietuvoje sovietmečiu ryškiausi žmonės buvo inžinieriai, kaip Algirdas Brazauskas. Inžinieriai, kurie anuomet buvo elitas, užėmė svarbius valstybės postus – ir dabar užima. Statybininkai, inžinieriai mąsto labai konkrečiai: jei yra problema, jai galima rasti kuo paprastesnį sprendimo būdą.
Tai gal kiek supaprastinta, bet veda ieškoti paprastų sprendimų sudėtingoms visuomenės problemoms, kuriose esama daug žmogiškojo faktoriaus.
Štai stinga tam tikros specialybės darbuotojų, į darbo vietą ateina platesnio išsilavinimo žmogus, iš karto negalintis dirbti prie konkretaus mechanizmo. Jie atsigręžia į universitetus ir sako – spręskit problemą, parenkit darbuotojų, kokių reikia. Nors specialisto parengimas konkrečiai darbo vietai tikrai nėra universiteto misija.
Manau, kad problema yra ir nesuvokimas, kas yra universitetas. Man atrodo, daugeliu atvejų darbdaviams ir užtektų profesines mokyklas baigusių absolventų, bet jie patys pasirenka universiteto studentus, nes šie turi kitų reikalingų gebėjimų.
Lietuvoje rengiama daug tiksliųjų specialybių studentų, ir darbdaviai kuria lūkestį, kad jie ateis ir dirbs laisvose darbo vietose. Bet juk universitetas – ne tokia įstaiga: jis nerengia konkrečiai darbo vietai.
Švietimo ir mokslo ministerija taip pat nenuveikė visko, ką galėjo nuveikti. Kitose šalyse statomi tiltai tarp universiteto ir darbdavio – tarkime, naudojantis mokymosi visą gyvenimą priemonėmis, kofinansuojant baigusio universitetą darbuotojo apmokymą. Mūsų švietimo politika šiuo atžvilgiu – nelanksti.
– Sakote – „jie visiškai nesuvokia, kas yra universitetas“. Bet kaip gali net ministrai – kad ir Monkevičius, Sinkevičius – nesuvokti tokių dalykų ir vadovautis vien profesinio ugdymo lūkesčių turinčių darbdavių suformuotais stereotipais?
– Įsijungia savita politinė inžinerija. Mes juk ir Seime nematome diskusijų, per kurias būtų svarstomi principiniai politiniai klausimai. Vyriausybių programos irgi „nekabina“ giliai. Jos užkabina kelias problemas, įvardija prioritetus ir dažniausiai pasiūlo paprastus sprendimus, kurie dažnai būna labai daliniai, nes problemos – daug sudėtingesnės.
Daug kalbama apie tai, kad žmonės emigruoja ne dėl ekonominių, o dėl kitų priežasčių. Įvardijamos santykių tarp žmonių, darbdavio ir darbuotojo santykio problemos. Tačiau emigraciją bandoma mažinti ar atgręžti pirmiausia ekonominėmis priemonėmis, kuriant darbo vietas. Tai liudija, jog net įvardijant problemą, siūlomi paviršutiniai sprendimai.
Lietuvai trūksta politinės ir administracinės kompetencijos. Tai susiję ir su valstybės jaunumu, ir bloga socialinių ir humanitarinių mokslų, kurie ir tegali tokią kompetenciją ugdyti, padėtimi. Sovietmečiu šie mokslai buvo labiausiai spaudžiami, ideologizuojami.
Nepriklausomybės pradžioje jie šiek tiek atsitiesė, įgijo mokslinio kapitalo, bet dabar vaidina nereikalingo segmento – podukros – vaidmenį. Ir finansavimo, ir politinių prioritetų atžvilgiu.
– O jūs pritartumėte minčiai, kad nuo 2020 m. bakalauro studijos beveik visiems turėtų būti nemokamos?
– Jei nekeičiama Konstitucija, tai gali būti daroma didinant studijų vietų ten, kur daugiausiai stojama, taip mažinant save finansuojančių studentų skaičių iki minimalaus skaičiaus. Sumažinti tuos skaičius – įmanoma.
Tačiau yra ir kita problema: humanitariniai ir socialiniai mokslai menkai finansuojami. Valstybė už vieną gamtos mokslus universitete studijuojantį studentą moka daug daugiau nei už humanitarinių ir socialinių mokslų studentą. Užuot sukęsi aplink visų finansuojamų studentų skaičiaus klausimą, turėtume labiau rūpintis kokybe.
Humanitariniams ir socialiniams mokslams skiriama mažai lėšų lyginant su kitais mokslais: jos mažėja mažinant studentų skaičių, santykinai sumažėjo ir šių metų pavasarį peržiūrėjus normines studijų kainas.
Jei taip liks, neišbrisime iš mokslų kokybės problemų. Nuo to, kiek skiriama finansavimo, priklauso ir dėstytojų krūvis, ir dėmesio studentui apimtis, ir mokslinės veiklos kokybė.
– Susidaro įspūdis, kad visiems nuolat skelbiama apie tai, kokia bloga mokytojų padėtis, bet nutylima apie dėstytojų realią padėtį. Kokia dabar socialinių ir humanitarinių mokslų dėstytojų padėtis?
– Už vieną studentą valstybė moka labai mažai. Ši vyriausybė pakėlė dėstytojų atlyginimus, ir manau, kad tai – vienas iš gerų žingsnių. Tačiau lėšos, skiriamos socialinių ir humanitarinių mokslų dėstytojo atlyginimui, yra santykinai mažesnės nei kitų mokslų dėstytojų atlyginimams.
Kad dėstytojas užsidirbtų tą padidintą atlyginimą, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose reikia turėti nemažą dėstymo krūvį. Kita dalis lėšų skiriama už mokslinius tyrimus. Bet kai dėstymo krūvis – didelis, dėstytojai gali tik mažą dalį savo laiko skirti moksliniams tyrimams.
Vadinasi, ta sritis nukenčia, ir dėstytojai gauna mažiau mokslui skirtų lėšų. Drauge jie gali skirti ir mažiau dėmesio studentams.
Sukasi užburtas ratas, ir mano kolegos – dažniausiai persidirbę, pervargę. Vasaros atostogas tenka skirti darbui prie mokslinių projektų, tyrimų. Nes semestro metu, kai dėstoma, tam laiko tiesiog nėra.
Egzistuoja tam tikros žmogaus fizinių ir psichinių galimybių ribos. Dirbdamas protinį darbą, negalite perspausti, nes sulauksite blogų pasekmių. O juk siekiama vis labiau individualizuotų studijų, didesnio dėmesio studentui. Persidirbę dėstytojai nebegali to daryti.
Todėl kartais net ne atlyginimo dydis yra pagrindinė problema, o krūvis, tenkantis už tą atlyginimą.
– O kaip buvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį?
– Mokslinės veiklos reikalavimai dėstytojams nebuvo tokie aukšti kaip dabar. Orientuojamės į tarptautinio lygio mokslą, ir tai yra gerai. Per pastaruosius dešimt metų reikalavimai moksliniam lygiui augo. Norime prilygti europiniam lygiui, kur dėstytojas didžiąją laiko dalį skiria moksliniams tyrimams. Lietuvoje jie tokių galimybių neturi dėl per didelio dėstymo krūvio.
Buvo vilčių, kad, mažėjant studentų skaičiams, dėstytojų krūviai mažės, o finansavimas liks tas pats. Tačiau statistika rodo, kad bendras dėstytojų skaičius sumažėjo, o tai reiškia, kad, mažėjant studentų skaičiui, krūvis nemažėja.
– Tokia situacija – veikiau universitetų vidaus problema ar politikų sukurta problema?
– Ją lemia politinės nuostatos. Gerai, kad siekiama aukštesnių europietiškų mokslo standartų, bet kartu juk turi europeizuotis ir dėstymo segmentas.
Dėstytojų atlyginimai, palyginti su mokytojų atlyginimais ar atlyginimų vidurkiu, Lietuvoje labai atsilieka nuo šio santykio kitose šalyse, į kurias mes orientuojamės. Dėstytojų atlyginimai turėtų būti daug aukštesni už vidurkį.
Jei kalbame, kad mokytojų atlyginimai turi būti 30 proc. aukštesni už vidurkį, tai dėstytojų atlyginimai turėtų būti dar didesni. Juk dėstytojų kvalifikacija – visai kita. Čia ir užsienio kalbų mokėjimas, ir tarptautinės publikacijos, kurių reikalaujama iš dėstytojų. Iš atlyginimų viešajam sektoriui didinimo programos tikėjausi daugiau nei buvo pateikta.
Didžiausia Lietuvos problema ir mūsų atsilikimo, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, priežastis – pagrindinis universitetų finansavimas yra studijų finansavimas.
Jei didžioji universitetų finansavimo dalis būtų mokslo finansavimas, tai dėstymo krūvio dalis būtų mažesnė nei mokslo. O dabar yra labai didelė disproporcija.
Turėjome nemažas struktūrinių fondų injekcijas mokslui. Tačiau didžioji tų injekcijų dalis nukeliavo į laboratorinę įrangą, metalą ir konstrukcijas. To, žinoma, labai reikėjo. Bet tam, kad finansavimas būtų tvarus, reikia daug didesnio biudžetinio finansavimo.
Apie tai kartais pakalbama, bet grįžtama prie savitos logikos, kad universiteto dėstytojas pirmiausiai turi dėstyti.
Pavyzdžiui, kai kam nors anapus universiteto pasakau, kad šiuo metu dirbu, dažniausiai reaguojama pagalvojus, kad „dėstau“. Tai yra tarsi natūralus įsivaizdavimas, kas yra darbas universitete.
– Jūs dar turite vilčių, kad jie taps mokslo universitetais? Na, gal per artimiausius dešimt metų?
– Tam, kad universitetai taptų mokslo universitetais, turi pasikeisti ir visuomenės požiūris. Bet čia – kitas klausimas: ar universitetai keičia visuomenę, ar visuomenė – universitetus?
Kalbėjimas apie tai, kad universitetai turi labiau užsiimti mokslu, manau, kol kas sunkiai įtikina. Juolab – kad užsiimtų humanitariniu ir socialiniu mokslu.
Manau, prireiks labai daug laiko, nes čia – ir kultūriniai dalykai. Nebent rastųsi toks premjeras, kuris pasakytų – viskas, mūsų yra tokia kryptis, tokie prioritetai, ir tą padarytų. Mokslo ir technologijų slėniai buvo sukurti tik dėl to, kad buvo priimtas toks sprendimas. Dabar iškilę nauji iššūkiai, ir kol kas Lietuvoje nematau tokio artimos ateities politiko.
