Vytauto Didžiojo universitete (VDU) menotyros studijas baigusi Judita Juknelė 1999 m. dirbo J. Vaitkaus asistente. Būtent tuomet, tikina ji, ir prasidėjo istorija, kuria nori pasidalinti.

Savo istoriją ji papasakojo feisbuke, tačiau sutiko ją perpublikuoti ir DELFI.

„Kodėl tik dabar rašau? Nes tais laikais seksualinis priekabiavimas nebuvo joks nusikaltimas. Jei neišprievartavo, tai nieko ir neįvyko. Prasidėjus merginų prisipažinimo vajui taip pat delsiau, nes galvojau, kad jam tai būtų skausminga. Dar labiau skausminga – jo žmonai, vaikams. Ir, jei jis būtų prisipažinęs, atsiprašęs, gal būčiau tylėjusi. Bet po pranešimo, kad su juo bando susidoroti rusų saugumas, neištvėriau.

Tuo metu dirbau J. Vaitkaus asistente kino filmo kūrimo metu. Man buvo 27. Filmavimo pasiruošimo procese režisierius paprašė važiuoti su juo darbo reikalais. Atvykome į jo butą. Liepė peržiūrėti dokumentinį filmą ir surasti, ar yra tame filme kokių užuominų apie vieną herojų. Pats pasakė skubantis į paskaitą. Mane užrakinsiantis. Paklausiau, ką atsakyti, jei grįš jo šeimos nariai. Atsakė, kad negrįš. Žmona – Australijoj. Peržiūrėjau filmą. Užuominų nebuvo. Taip ir pasakiau grįžusiam režisieriui.

Jis sako: „O dabar gersim sakę“. Aš svaigalų beveik nevartoju, degtinės skonio net nežinau. Taip jam ir pasakiau. O jis man atsako, kad bus gera proga paragauti tokios retos degtinės. Aš pasukau durų link. Jis puolė mane iš nugaros ir mes nugriuvome ant grindų. Išsivadavau, atsistojau, nubėgau prie durų. Jos – užrakintos. Paprašiau atrakinti. Įsiminė J. Vaitkaus žodžiai: „Ko tu bėgi? Tu nuo manęs dar pagimdysi“. Griežtai paprašiau, kad jis atrakintų duris, kitaip šauksiu, ir kaimynai išgirs. Tada jis mane išleido.

Nebuvo malonu kitą dieną eiti į darbą. Bet režisierius elgėsi lyg niekur nieko. Dirbom. Prasidėjo filmavimai. Viena filmavimų dalis vyko Rumšiškėse. Filmavimo kūrybinė grupė gyveno viename dideliame name, atskiruose kambariuose po 2 žmones. Vieną ankstų rytą, kylant saulei mane iš sapno prižadino ir gerokai išgąsdino fizinis „bumbtelėjimas“ į mano lovą. Režisierius buvo girtas.

Paprašiau išeiti, stumdama jo rankas nuo savęs. O jis pradėjo sakyti kažką panašaus į: „Tu nuostabi kaip tas rausvas saulėtekis....“. Su manimi viename kambaryje gyvenusi filmavimo grupės narė atsisėdo lovoje ir pradėjo demonstratyviai kosėti, duodama suprasti, kad režisierius per daug sau leidžia. O jis jai: „Klausyk, baik ten kosėti, geriau eik į mano kambarį ir gulkis į mano lovą“. Vis kartojau, kad išeitų iš mano lovos, bandžiau jį išstumti. Bet vyras – ne iš lengvųjų. Tuomet pasakiau, kad išeisiu aš. Iššokau iš lovos ir pasukau durų link. J. Vaitkus – iš paskos. Basa, tik su naktiniais išbėgau į lauką. J. Vaitkus – iš paskos.

Lauke jam sakau: „Tai dabar mane vysitės per visas Rumšiškes?“. Tuomet jis grįžo į namą. Tą dieną filmavimas sekėsi sunkiai. Režisierius po truputį gurkšnojo alų. Vienos filmavimo pertraukėlės metu jis prisėdo prie visai dar jaunutės filmo šukuosenų meistrės ir, žiūrėdamas į mane, sako tai merginai: „Tu nuostabi kaip rausvas saulėtekis...“ Pagavęs mano žvilgsnį, pagiežos pilnu balsu ištarė: „Ko čia spoksai? Pavydi?“

Ir paskutinis epizodas, rodantis neribotą menininko fantaziją – kartą jis priėjo ir sako: „Šiandien tave sapnavau. Tu skridai dangumi nuoga ir tavo ilgi plaukai plaikstėsi“. Aš jam nieko neatsakiau, o jis: „Tie plaukai plaikstėsi iš TEN!“ Pamatęs, kad nesuvokiu, ką reiškia TEN, jis parodė į tarpkojį, kartodamas: „Ilgi plaukai iš TEN“.

Rašydama šį tekstą po tiek metų drebu. Negaliu pasakyti, kad tada buvau morališkai sugniuždyta. Bet kažkokie randai sieloje liko. Gerai, kad turėjau artimus žmones, kuriems galėjau viską papasakoti. Nesu Rusijos pasamdyta agentė. Neneigiu Jono Vaitkaus kūrybinio talento. Tačiau atverčiu dar vieną jo moralės knygos puslapį. #metoo“, – užtikrino J. Juknelė.

Išplatino viešą laišką

DELFI primena, kad antradienio rytą J. Vaitkus išplatino viešą savo laišką – paaiškinimą. Taip jis reagavo į sekmadienį socialiniame tinkle savo išgyvenimais pasidalijusios scenografės Simonos Biekšaitės liudijimą, kad seksualiai priekabiavo prie jos prieš 10 metų.

Laiške menininkas tikina, kad tai, ką girdėjome pastaruoju metu, yra tendencinga šmeižto kompanija prieš jį ir jo vadovaujamą Lietuvos rusų dramos teatrą.

„Manau, kad visuomenė privalo būti informuota apie pastaruoju metu kryptingai vykdomą ir šiuo metu ypač suaktyvėjusią šmeižto kampaniją prieš Lietuvos rusų dramos teatro veiklą, mane kaip teatro vadovą. Šią kampaniją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai per savo viešojo informavimo priemones (internetinius portalus „sputnik.lt", „baltnews.lt“, televiziją „Pervyj. Baltijskij kanal“, kt.)

Akivaizdūs faktai rodo, kad ši kampanija yra tiesiogiai susijusi su teatro vykdoma kūrybine veikla, artėjančiu Kultūros ministerijos rengiamu konkursu. Charakteringa, kad ši vykdoma šmeižto kampanija daugiausia nukreipta prieš mano asmenį.

2008 m. per savo pirmąją kadenciją, teatro vadovybei sėkmingai pavyko užkirsti kelią užsienio šalies atstovams daryti politinę ir ideologinę įtaką teatro veiklai. Taip pat 2014 m. pavasarį savo vadovaujamo teatro vardu pareiškiau griežtą nepritarimą Krymo aneksijai, kurią įvykdė Rusijos valdžia.

Šiuos klausimus mano iniciatyva nuodugniai aptarėme su Lietuvos valstybės saugumo departamento darbuotojais. Per dvi teatrui vadovavimo kadencijas nuveiktus darbus nuodugniai išdėsčiau ir tolesnę teatro perspektyvą kruopščiai nubrėžiau savo programoje, kurią jau pateikiau Kultūros ministerijai. Šioje ambicingoje programoje yra išvardinti svarūs teatro veiklos per pastaruosius 10 metų rezultatai ir suformuluota nauja, ambicinga teatro perspektyva, esminiai pokyčiai.

O dėl viešuose tinkluose minimos seksualinio priekabiavimo kampanijos, nukreiptos asmeniškai prieš mane, tik charakterizuoja pačius tos kampanijos organizatorius ir nieko daugiau. Su jos turiniu nei aš, nei mūsų teatras neturi nieko bendra. Paskelbtame Kultūros ministerijos konkurse į Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigas dalyvausiu“, – rašoma laiške.

J. Vaitkus taip pat pabrėžė pasiliekantis sau teisę kreiptis į teismą dėl garbės įžeidimo.

Kalbės tik po konkurso

Lietuvos rusų dramos teatro atstovė žiniasklaidai ir ryšiams su užsieniu Laura Pačtauskaitė DELFI sakė, kad J. Vaitkus atsisako teikti daugiau komentarų šia tema – neva viskas išdėstyta pareiškime.

„Po konkurso į vadovo pareigas jis galės pasakyti kažką daugiau“, – nurodė ji.

Pasidomėjus, kokie „akivaizdūs faktai rodo, kad ši kampanija yra tiesiogiai susijusi su teatro vykdoma kūrybine veikla bei artėjančiu Kultūros ministerijos rengiamu konkursu“, L. Pačtauskaitė aiškino, kad šie dalykai lietuviškai kalbantiems nėra žinomi.

„Aš Jums galėčiau atsiųsti nuorodas, kur buvo kalbama apie šį teatrą nuo pat rudens ir labai suaktyvėjo ši kampanija“, – paklausta, ar gali su tuo supažindinti, pasiūlė teatro atstovė.

Scenografės kaltinimus vadina laužtais iš piršto

Pasitikslinus, ar tai reiškia, kad neva ir scenografė Simona Biekšaitė gali būti susijusi su Rusija, L. Pačtauskaitė nurodė, kad parašyta tai, kas turėjo būti parašyta.

„Šio atvejo vadovas iš viso nekomentuoja, nes tai yra išlaužta iš piršto. Mes net nekalbame apie tai. Ar Jums atrodo, kad realiai galėjo taip būti? Pažinti galima, bet, atsiprašau, mes irgi galime visko prirašyti į feisbuką“, – dėstė ji.

Pasak teatro atstovės, šiuo metu J. Vaitkaus teatre nėra.

„Pasakyta yra, kad nekomentuos“, – kartojo ji.

Tvirtina patyrusi priekabes

„Gana ilgai laukiau tinkamos progos pasidalinti šia asmenine patirtimi, kurią čia noriu aprašyti; p a g a l i a u besiplečiantis, augantis #metoo suteikia man galimybę padaryti tai vietoje ir labai laiku.

Kodėl laukiau ir (viešai) tylėjau beveik 10 metų, nuo pat 2009-ųjų? Todėl, kad tai, ką noriu visiems papasakoti buvo ir turbūt vis dar yra laikoma savaime suprantamu ir toleruotinu dalyku tiek plačiam visuomenės, tiek siauram mano profesiniam kontekste. Ypač pastarajame tai taip „įprasta ir natūralu“, kad temos nagrinėti „kaip ir nebereikia, nes visi viską ir taip žino bei supranta kas vyksta, nieko naujo čia nepasakysi“. Pasijuok, jei gali ir nori, arba tylėk ir gerbk didį autoritetą.

O aš manau, kad visgi pakalbėsime, šį kartą – apie taip gerbiamą įvairių Lietuvos teatrų „piligrimą“ Joną Vaitkų.

Apie šią personą ir jo seksualinį priekabiavimą prie LMTA studenčių bei savo trupės aktorių jau dešimtmečiais sklandė legendos“, – feisbuke rašė S. Biekšaitė.

Anot jos, seksualinis priekabiavimas prasidėjo po to, kai mergina gavo pasiūlymą iš režisieriaus sukurti spektaklio „Juodasis Strazdas“ scenografiją:

„Na o aš, prieš gerą dekadą būdama visai ne iš LMTA, net ne aktorė, ir nebe studentė, o ką tik VDA baigusi scenografijos bakalaurė, su J. Vaitkumi susitikau viename projekte, kur dirbau scenografės asistente. Jonas Vaitkus, turėdamas plačiai žinomą ryškų potraukį jauniems talentams, man pasakė, jog ruošiasi statyti spektaklį pagal D. Harrower pjesę „Juodasis Strazdas“ ir pasiūlė man sukurti spektaklio scenografiją.

Aš jaučiausi kaip laimėjusi visišką jackpot. Mane, tokią „žalią“ ir be patirties, ką tik iš akademijos, toks didis ir nusipelnęs režisierius kviečia į savo komandą...Ir ne bet ko, o kurti dekoracijas ir kostiumus jo režisuojamam spektakliui.

Paskraidžius iš laimės su smarkiu užsidegimu per keletą dienų pripiešiau eskizų ir nuėjau į susitikimą. J. Vaitkaus namuose.

Keista, ar ne? Susitikimas pas režisierių jo paties apartamentuose. Pasirodo, žmona išvykus, kavinėse darbui nesusikaupsi, o teatras nedirba, nes vasara.

Buvau apsirengusi suknele (ilgis – žemiau kelių) nes suknelės man patiko ir patinka, atsinešiau „papkutę“ su eskizais. Jonas duris užrakino, po „labas“ ištraukė ir padėjo ant stalo gruziniško vyno.
Na, menininkų tarpe vynas liejasi laisvai, kaip ir nieko įtartino, bet iš jaudulio man nelabai jis „geriasi“, ypač dėl to, kad tai juk pirmas kartas, kai tokiam garbiam maestro siūlysiu savo kūrybines idėjas. Po gero pusvalandžio ar valandos diskusija turbūt pasidarė per „sausa“; – buvo atsineštas popieriaus lapas ir aistringais judesiais pradėtas piešti mano portretas. Toliau sekė ropojimas aplink stalą keturiomis ir kriokimas tiesiogine to žodžio prasme, kas vėliau peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti link mano blauzdomis į viršų, link šlaunų, kur buvo sustota ir liepta parodyti „savo trikampėlį“.
T r i k a m p ė l į.

Na, neparodžiau, nes sėdėjau ant kėdės, sustingus iš panikos ir baimės, blaiva kaip ir dabar, berašant šį „postą“, ir besižvalgydama į duris, kurios buvo užrakintos ir galbūt net visai lengvai atrakinamos, bet tas, kas yra pakliuvęs į panašią situaciją supranta, ką tai reiškia, kai apimta siaubo negali pajudėti iš vietos, negali pabėgti.

Kiek visa tai tęsėsi aš neprisimenu. Švintant Jonas atrakino duris ir „lūžo“.

Aš išėjau.

Sekančią dieną apdujusi nuo nakties patirčių, nuėjau pas draugę, Vaitkaus tuometinę studentę ir papasakojau viską, kas nutiko. Pasirodo, man kliuvo dar „lengvas Jono kalibras“. Psichologinis smurtas, priekabiavimai ir nuolatinis žeminimas, kurį jos išgyveno bestudijuodamos LMTA yra nepalyginamos su mano patirtim. Nes tai buvo vadinama aktoriaus auklėjimo m e t o d u ir tęsėsi m e t a i s, nuo LMTA iki teatro trupės ir taip toliau.

Man pasidarė labai greit aišku, kad norėdama dirbti tai, kas man patinka ir kur ruošiuosi siekti aukštumų, aš negaliu turėti pusilgių plaukų ir nešioti suknelės, kaip ir negaliu užeiti pas režisierių į svečius aptarti pjesės, nes mano idėjos, eskizai ir talentai yra visiškai nesvarbu; svarbus yra mano „trikampėlis“, kurį reikia parodyti, jei esi „šviežia ir nepatyrus“. Aš supratau, kad tokių šlykščių stuobrių mano profesiniam gyvenime bus ne vienas ir ne du, o spektaklis juk dažnai prasideda nuo režisieriaus ir scenografo, dviese brainstorminančių ramioje aplinkoje...

Tą pačią dieną nusipirkau plaukų skutimo mašinėlę ir nusirėžiau pusilgius plaukus 2 numeriu.

Nes man nepatinka ir netinka būti auka, kaip ir baimintis, kad norėdama būti tuo, kuo aš noriu būti ir veikti tai, ką noriu veikti, turiu pakelti suknelę ir parodyti savo „trikampėlį“ kuris magiškai atvers visas kitas duris.
———
Mano plaukai seniai ataugo, aš rengiuosi džinsais ir bomberiais, o kai noriu – vasarinėmis suknelėmis ir esu tuo, kuo noriu būti.

Aš tiesiog nebetylėčiau daugiau tuos 8 metus: eičiau ir rėkčiau iš kart.

Ačiū toms, kurios pirmos ėmė kalbėti. #metoo“, - savo feisbuko paskyroje rašo scenografė S. Biekšaitė.

Simona Biekšaitė (g. 1985 m.) yra VDA absolventė, scenografė. Kartu su J. Vaitkumi taip pat dirbo Rusų dramos teatre kurdama spektaklį „Juodvarnis”. Taip pat yra dirbusi su režisieriumi Gintaru Varnu, Artūru Areima bei Olga Generalova.