Tačiau 2021 m. apie 560 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.
Nors algos kyla, pensijos auga, indėliai bankuose didžiuliai, skurdo lygis dar didelis. Ar valdžios sprendimai padeda su tuo kovoti, „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė bei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Linas Kukuraitis.
Rodikliai – pasenę
Abu laidos pašnekovai pastebėjo, kad, vertinant skurdo rodiklius, remiamasi kelerių metų senumo duomenimis.
Taigi šiandienos infliacijos lygio pasekmių valdymo rodikliai ir palyginimai su kitomis šalimis pasimatys tik kitais metais.
„Mes turime tik 2020 metų skurdo rodiklius. Net kai skelbiama 2021 metų statistika, remiamės 2020 metų žmonių pajamomis. Tai reiškia, kad apibrėžti, kaip žmonės gyvena, statistiškai mes praktiškai neturime jokių galimybių, nebent remtumėmės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba Statistikos departamento tokia vadinamąja projekcija, kaip skurdas galėtų atrodyti. Bet tikrąją situaciją statistiškai mes pamatysime po dviejų metų“, – paaiškino L. Kukuraitis.
Tiesa, M. Lingė sakė, kad yra tam tikrų lakmuso popierėlių, pagal kuriuos galima jausti šiandieninę situaciją, pvz., tai, kiek žmonių kreipiasi dėl maisto ir paramos produktais.
„Tikrai žinau, kad, kai, pvz., pensijos buvo mažos, politikai labai daug iš žmonių sulaukdavo spaudimo, prašymų tai spręsti, nes pajamos nėra didelės.
O kai savo laiku prasidėjo indeksavimas ir atitinkamai pensijos augo, užsidarė šitas klausimas. Žmonių nuomonė, žmonių balsai, kurie pasiekia politikus, irgi yra tam tikras rodiklis“, – neabejojo M. Lingė.
Dar vienas galimas rodiklis, anot jo, kiek žmonių kreipiasi paramos į savivaldybes: „Mes matome, kad infliacija išaugino besikreipiančiųjų dėl šildymo kompensacijų kiekį, bet ne tik dėl to, kad kainos augo, o ir dėl to, kad buvo išplėstas gavėjų ratas, kuris atvėrė teisę daugiau gauti.
Sprendimų, kurie buvo priimti, aprėptis rodo, kad rezervai buvo tikslūs, reikalingi, bet turime ir kitą momentą, apie kurį diskutuojame įvairiais lygiais, kad apie 30 proc. žmonių, kurie gali kreiptis įvairios socialinės pagalbos, kuriems sunkiau išgyventi arba patiria nepriteklių, nesikreipia tos paramos, kuri jiems priklausytų. Ar dėl nežinojimo, ar dėl kažkokių stigmų – kitas klausimas, bet potencialo esama“.
Politiko teigimu, savivaldybės, kadangi turi lankstumo perskirstyti pinigus socialinei paramai, gali labai individualiai pasižiūrėti į kiekvieną situaciją, ką ir daro.
Būta gerų tendencijų
L. Kukuraitis atkreipė dėmesį ir į teigiamą tendenciją, kad Lietuva pagal ekonominio vargo rodiklį, kurį sudaro BVP augimo, nedarbo, infliacijos lygmens palyginimai, iš trečiosios vietos nuo galo šoktelėjo į šeštąją.
„Tam tikrų rodiklių visumoje mes tikrai per pastaruosius keletą metų padarėme pažangą. Džiugu, kad tai atsispindi ir statistikoje“, – komentavo politikas.
Anot L. Kukuraičio, sumažėjo ne tik socialinė nelygybė, santykinis skurdas, bet ir absoliutus, rodantis, kad žmonės nesuduria galo su galu.
„Santykinis skurdas matuojamas pagal tai, kaip susidėlioja pajamos visuomenėje, tai yra 60 proc. nuo medianos.
Santykinio skurdo riba auga apie 10 proc. Jeigu bus dar didesnė infliacija, tikėtumėmės, kad šiais metais ji siektų apie 600 eurų.
Netgi santykinio skurdo pajamų ribose, jeigu gyvena daugiau žmonių, didesniame namų ūkyje, galima tikėtis juos pamatyti ir Palangoje, tam tikrose kuklesnėse sąlygose“, – paaiškino politikas.
Kitas rodiklis – jau minėtasis absoliutus skurdas. 2020 metais tokį skurdą patekusių žmonių buvo 3,9 proc.
„Jų gyvenimo lygmens skirtumas yra drastiškas. Tie, kurie yra žemiau absoliutaus skurdo ribos, turi labai rimtų iššūkių, bet jų yra 3,9 proc. šalyje.
Baisiausia, kad tarp tokių, kurie yra žemiau santykinio skurdo ribos, atsiranda ir dirbančių pilnu etatu – apie 10 proc. vidutiniškai. Jeigu dirbi, mano galva, neturėtum būti skurde.
Jeigu iš minimalios algos atimtume mokesčius, matytume, kad žmogus, kuris turi keletą vaikų ir yra vienas, automatiškai patenka į šią ribą ir jo vaikai taip pat patenka. Čia turėtume maksimaliai padėti“, – neabejojo L. Kukuraitis.
Nors skurdo rodikliai pastaruosius kelerius metus gerėjo, šiai tendencijai gali sutrukdyti auganti infliacija.
„Netgi didžiulės pastangos didinti tiek pensijas, tiek įvairias išmokas, nespėja su augančia infliacija. Tai reiškia, kad žmonių disponuojamos pajamos yra mažesnės. Tai atsispindi eilėse, apie kurias kalba „Maisto bankas“, „Caritas“ ir kitos organizacijos“, – sakė L. Kukuraitis.
Didžiausias skurdas – tarp bedarbių
Šiuo metu 560 tūkst. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.
„Skurdo rizikos ribą galima pamatuoti pinigine išraiška vienam asmeniui. Ji keičiasi. 2021 metais ji buvo 483 eurai. Jeigu suma žemesnė, tada patenki į tuos 560 tūkst. žmonių, aišku, priklausomai nuo poreikių ir individualių situacijų.
Bet tada įsijungia įvairūs kiti mechanizmai: parama, atitinkamai paslaugos, galbūt kažkokios lengvatos, priklausomai nuo žmogaus kategorijos. Nėra taip, kad, jeigu žmonės pateko į tą skaičių, jau jų pačių rūpestis yra rūgštynes skinti ar jų ieškoti.
Taip pat yra sistemos mechanizmas sukurtas, kad nereikėtų badauti arba priiminėti radikalesnius sprendimus.
Bet yra tokios ribinės situacijos, kur dar nepasiekia šitos ribos, nors suma panaši.
Todėl norima, kad visa socialinės politikos kryptis būtų orientuota labiau individualumo linkme, kad matytume ne tik absoliutų skaičių, bet tą žmogų, jo situaciją su galimybe jam padėti. Galbūt paslaugų taiklumas būtų galimybė išeiti iš užburto rato, didinti pajamas arba pasiūlyti persikvalifikuoti“, – samprotavo M. Lingė.
Didžiausias skurdas yra bedarbių gretose, po jų rikiuojasi vieniši, pensijinio amžiaus asmenys.
Anot M. Lingės, labiausiai dėmesys turėtų krypti į situaciją darbo rinkoje, jeigu tarp bedarbių skurdas – didžiausias.
Vėlgi, pasak jo, yra ir gerų tendencijų – Lietuvoje sumažėjo ilgailaikių bedarbių.
„Jeigu dar prieš gerus metus mes jų turėjome arti 100 tūkst., tai gegužės 1-ąją mes jų turime apie 45 tūkst. Tai yra apie pusės sumažėjimas.
Tai yra labai sudėtinga kategorija žmonių, kurie yra ilgą laiką nedirbantys ir šalia, tikėtina, turi kitų socialinių problemų, kurias taip pat reikia spręsti“, – neabejojo M. Lingė, daug vilčių teikęs į naujas Užimtumo įstatymo pataisas, kuriose daug dėmesio skiriama individualiam požiūriui į darbą.
Šešėlis situacijos nepagerintų
Visgi, kas padėtų suminti skurdą ir socialinę nelygybę?
„Vienas iš sprendimų, dėl kurio, man atrodo, su pozicija jau esame sutarę, kad neapmokestintas pajamų dydis turėtų būti lygiavertis minimaliam mėnesiniam atlygiui (MMA). Tai reiškia, kad 730 eurų siekiančios pajamos neturėtų būti apmokestintos iš viso, išskyrus Sodros mokesčius. Bent jau gyventojų pajamų mokesčio turėtume neimti ir neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) iki MMA, atitinkamai paaugtų visų pajamos iki vidutinio arba pusantro vidutinio atlygio. Taip šiek tiek užgriebtume ir vidurinę klasę.
Tai būtų labai taiklus sprendimas, kad spręstume tų žmonių problemas, kurie neišgyvena iš darbo.
O tų, kurie gauna MMA, yra labai daug, nekalbant apie tai, kad tarp jų gali būti gaunančių MMA plius šešėlį“, – kalbėjo L. Kukuraitis.
Politikas nemano, kad šešėlinės žmonių pajamos gali realiai sumažinti jų skurdą.
„Bendrai vertinant šešėlio įtaką skurdui, ekonomistai teigia, kad jo naudą irgi daugiau susirenka turtingoji visuomenės grupė per mokesčių slėpimą.
Jeigu šešėlį įtrauktume į indeksus, skurdas turėtų būti didesnis. Tai reiškia, kad tai, kas gaunant MMA prisiduriama iš šešėlio, nėra tokios pajamos, kad būtų turtingesni“, – neabejojo L. Kukuraitis.
Pasak jo, klausimas apie NPD didinimą, bandant suminti skurdą, yra vienas iš svarbiausių.
„Kiti keletas, kuriuos opozicija teikė ir gaila, kad praėjusią savaitę valdantieji net neleido praeiti šiems projektams Seime, nors buvo tik pateikimo fazė, tai – didžiausių išlaidų mažinimas.
Šiuo metu tai yra maisto išlaidos – mes pagal maisto kainų augimą esame pirmi Europoje ir nenuostabu, nes, skirtingai nuo daugelio šalių, pilna apimtimi mes susirenkame PVM.
Mūsų siūlymas – sumažinti PVM tam, kad šiek tiek stabdytume kainų augimą, lygiai taip pat terminuotai sumažinti akcizą iki minimaliausio Europos Sąjungos galimo limito, ką daro daugelis Europos šalių, kurui, tam, kad jis neįsuktų infliacijos spiralės. Nes, kai kuras brangus, atitinkamai vežėjai didina kainas, didėja maisto kainos ir tada infliacija auga. Jeigu mes mažiname, kartu stabdosi ir infliacija.
Šitas kelias antiinfliacinių ir pagalbos žmonėms priemonių, mūsų vertinimu, trumpą laiką – 3 ar 4 mėnesius – tikrai galėtų egzistuoti, ypač kai matome ekonomistų prognozes, kad liepą turėsime 20 proc. infliaciją ir nežinia, kas dėsis rugpjūtį ar rugsėjį“, – paskaičiavo L. Kukuraitis.
Opozicijos atstovas mano, kad tokie sprendimai tikrai netaptų našta valstybės biudžetui, kuris ir taip renka viršplanines pajamas, tad jam kyla klausimas, kodėl mes tų pajamų negalėtume panaudoti infliacijai stabdyti ir žmonėms padėti.
Kodėl lengvatų kelias netinkamas?
Vis tik valdančiųjų atstovas M. Lingė atkreipė dėmesį į mūsų šalies išskirtinumą: „Yra ir kita statistika, kur išliekantis buvimas arti galo yra nelabai džiuginantis: tai yra, kiek mes perskirstome per biudžetą. Pagal to procento dydį mes esame viena iš paskutiniųjų šalių“.
Anot M. Lingės, Lietuvoje yra svarbus tas mokesčių surinkimo klausimas, biudžeto dydis ir galimybės, nes nuo to priklauso įvairių įsipareigojimų vykdymai, išmokų ar pensijų arba kitų socialinių galimybių didinimas.
M. Lingė paskaičiavo, kad lengvatos Lietuvai gali brangiai kainuoti: „Akcizų sumažinimas galėtų kainuoti apie 127 milijonus. Tada benzino litro kaina teoriškai galėtų sumažėti apie 10 proc., o dyzelio, berods, 4 proc. Bet tai negarantuotų kainų vartotojams, nes degalinės, be abejo, nusistatytų kainas, kokių norėtų – čia jau rinkos dalykai.
Tas pats ir su maisto produktais. Maisto produktams PVM lengvatų, jeigu nebūtų kažkokių krepšelių sudaroma, o būtų pasiūlytas koks nors tarifas, kaina biudžetui būtų apie 600 mln. – didelis ir kosminis skaičius.
Buvo pasiūlymų neapmokestinti reinvestuojamo pelno. Tai būtų dar apie 700 mln. eurų.
NPD sulyginimas su MMA. Dar buvo siūlymas, kad išsiplėstų ir taikymo riba, nes dabar yra iki vieno vidutinio darbo užmokesčio, o buvo siūloma taikyti NPD iki dviejų. To kaina, kaip buvo paskaičiuota Finansų ministerijos, būtų apie 550 mln.
Taigi turime apie 2 mlrd. galimų netekčių biudžetui. Kur dar labiau mes tą perskirstymo procentą sumažintume?“
Politiko teigimu, ekonomika nebeauga tiek, kiek buvo prognozuota ir panašu, kad ekonomistų projektuojamas vaizdas nėra toks optimistinis, jog galėtume eiti vien lengvatų keliu. M. Lingė priminė, kad prie lengvatų kelio yra lengvai priprantama ir sunku grįžti. Tai, pasak jo, yra laikinas kelias.
„Jeigu po kelių mėnesių, po pusės metų ar metų nebepavežtume ir reikėtų grįžti, kainos žmonėms tada irgi išaugtų. O ką tai rodytų vertinant ir žiūrint politiškai? Kad valdžia kelia mokesčius, nors tai nebūtų joks mokesčių kėlimas, tik grįžimas į buvusią padėtį. Bet žmonės savo praktiniuose gyvenimuose tai priimtų kaip didėjančius mokesčius.
Dar ta nežinomybė, kuri bus po pusės metų, po metų, tikrai yra didelė“, – teigė M. Lingė.
Biudžetui nebūtų didelė našta?
Visiškai kitaip situaciją įvertino L. Kukuraitis. Anot jo, Finansų ministerija padarė skaičiavimus iš „trijų eilučių, sudėtų į opozicijos reikalavimų sąrašą“.
„Kai kurie sprendimai yra tikrai laikini – mes suprantame, kad kainų kilimas šiuo metu yra tiesiogiai susijęs su energetikos kainomis pasaulyje ir žinoma, kad jos ateityje kris. Tai reiškia, kad sprendimas yra trumpalaikis.
Net jau dabar ekonomistai kalba, kad kuro kainos gali pradėti kristi. Reiškia, jau esame pasiekę kažkokią viršūnę.
Jeigu šiuo atveju būtų sumažintas akcizas, sumažintume kainą, o valdžia ir yra tam, kad sėstų su rinkos dalyviais ir apie tai kalbėtųsi, sakytų: „Susitariame, kad šiuo laikotarpiu kainų nedidiname specialiai“, manau, kad tikrai būtų galima tikrai surasti būdų, kaip turėti panašią kainą į tą, kuri yra Lenkijoje, kuri yra 10–15 proc. mažesnė.
Šiuo atveju tikrai nepadaryti visi darbai iš mūsų pusės, kad žmonėms tai, kas brangiausiai kainuoja, kainuotų mažiau.
Šaliai tai nekainuotų brangiai, nes mūsų biudžetas šiais metais renka virš milijardo daugiau pajamų dėl infliacijos.
Dalį atkabinus šitiems sprendimas terminuotai, o paskui, kai krenta tarptautinė tiek kuro, tiek energetinė kaina, grįžti prie akcizų ir PVM ribų, kurios dabar egzistuoja, manau, tikrai būtų įmanoma“ – neabejojo politikas.
Paklaustas apie kitas galimas kovos su skurdu priemones, L. Kukuraitis paminėjo išmokas: „Išmokos iš tiesų kompensuoja ir tai, ką dabartinė valdžia ir daro: nuo birželio 1-os padidino tiek pensijas, tiek socialines išmokas. Tiesa, kai kurios socialinės išmokos bus išmokėtos tik liepos mėnesį ir visi suprantame, kad tai yra ženklus pavėlavimas, lyginant su tuo, kada prasidėjo infliacija ir kiek turėjome pragyventi ir išleisti pinigų augančioms kainoms.
Mano didžiausia baimė, kad, neturėdami ant stalo sprendimų, kitaip sakant – neturėdami instrumentų dėl kurių diskutuotume su Vyriausybe, kalbant iš opozicijos, iš Seimo bendrai, mes į rugsėjį ateisime tokie patys pliki-nuogi ir toms pažeidžiamiausioms grupėms, kurioms tikrai reikia, kad išmokos augtų ne lėčiau negu auga infliacija, irgi bus ženkliai vėluojama padėti. Jau dabar yra kainų augimas ir jis jau yra spartesnis, negu sudėjus tiek pernykštį padidinimą, tiek šių metų.
Kompensacija už šildymą ir vandenį yra gerai – buvo išplėsta aprėptis ir dabar virš 150 tūkst. žmonių tuo naudojasi. Galima į tai įtraukti elektrą. Sunkiau paskaičiuoti, bet, jeigu ir elektros kompensavimas patektų, tai tikrai prisidėtų prie labai didelės žmonių, kurie skursta, išlaidų sumažinimo būtiniausiems poreikiams.
Vaiko pinigai auga per mažai. Jeigu mes žiūrime, kad vaiko pinigus procentiškai paspartiname panašiai su infliacijos lygiu, tai visiškai neatitinka išlaidų vaikui. <...> Tai yra darbai, kuriuos, mūsų vertinimu, būtina padaryti, kad padėtume skurdžiausioms grupėms, kurioms rugsėjį bus sunku“, – sakė L. Kukuraitis.
Nenori turėti skylės biudžete
M. Lingė patikino, kad, kalbant apie tikslines priemones ar biudžeto perskirstymo galimybes, yra laikoma ranka ant pulso, stebima situacija ir matoma, kokie bus reikalingi sprendimai.
„Jie tikrai nėra atmetami ir nėra taip, kad apie juos nediskutuojama. Pati premjerė siūlė ateiti prie stalo ir su opozicija diskutuoti apie visus pasiūlymus, ne tik tuos, kuriuos Seimas prieitų po pateikimo.
Perskirstymas jau įvyko. Jau dabar nuo birželio-liepos įsigaliosiantys sprendimai pasieks žmones. Bet nereikia pamiršti, kad ir tvirtinant 2022 metų biudžetą buvo papildomai skirtas milijardas eurų įvairioms reikmėms, kuris ir augino pajamas, padėjo ir, šiemet išaugus pajamoms, padeda amortizuoti infliacijos rodiklius – nėra užbrėžtas brūkšnys. Situacija buvo matoma ir tas milijardas veikia.
Gerbiamas Linas paminėjo vaiko pinigus. Mes suprantame, kad jiems išleidžiama apie pusė milijardo eurų. Jeigu juos dar didintume, nebūtų iš ko. Iš to surenkamo biudžeto ir bus žiūrima, kad pavyktų pasiekti taiklesnį sprendimą.
Bet, jeigu lengvatos tuštintų biudžetą, tai jau yra skylė ir lūkesčius dėl vaiko pinigų turėtume mažinti“, – įspėjo M. Lingė.
Vis tik L. Kukuraitis mano, kad suminti skurdą padėtų terminuotų lengvatų susiejimas su energetinių kainų augimo ir kritimo ciklu.
„Tai nebūtų skausminga ir pakeliama mūsų biudžetui, o taip pat naudinga visai visuomenei, – teigė opozicijos atstovas, pridūręs: – Mano vertinimu, šių metų skurdas bus kur kas didesnis negu turėjome 2020 metais, tačiau statistika to gali neparodyti, nes absoliutaus skurdo riba nustatoma pagal minimalių vartojimo poreikių dydį, kurį sudaro baziniai produktai ir paslaugos, kurias žmogus turėtų gebėti įsigyti, tačiau praėjusių metų kainomis.
Kitaip sakant, 2020 metų absoliutaus skurdo riba bus nustatyta pagal 2021 metų kainas, kas visiškai neatitinka 20 proc. infliacijos.
Pagal tą rodiklį 2022 metais absoliučiame skurde bus palyginti nedaug žmonių, nes buvo ir išmokų visokių.
Bet reali situacija yra visai kitokia ir turbūt žmonės savo gyvenimuose tai jaučia, ypač tie, kurie vos suduria galą su galu“.
Anot jo, pirmiausia mums reikia turėti statistinius instrumentus, kurie leistų skurdą matuoti daugiausia vėluojant pusmečiu ir pagal tai daryti labai taiklius sprendimus dėl skurdo sumažinimo.
„Vyriausybė turi instrumentus, kaip projektuoti, kurios grupės šiuo metu labiausiai skursta. Iš jų reikia lyderystės ne rugsėjo, ne spalio mėnesį, bet jau dabar, kad viltis žmonėms būtų prieš vasarą, augant kainoms, kas bus daroma ir padedama patiems skurdžiausiems, išlaikant tvarų biudžetą ir bendrai tvarią šiandieninę situaciją, nekalbant apie kažkokius iš dangaus paimtus turto mokesčius ar eskaluojant geopolitinę situaciją“, – užbaigė pašnekovas.
Visą Žinių radijo laidą „Atviras pokalbis“ galite perklausyti čia:
