– Kaip atvažiavusi iš Marijampolės jaučiatės Vilniuje ir ministro kėdėje?
– Vilniuje nesu naujokė, beveik 13 metų čia studijavau, dirbau, gyvenau. Vilnių visada mylėjau kaip myliu visą Lietuvą. O naujas pareigas suvokiu kaip didžiulę atsakomybę – nuo šios ministerijos sprendimų priklauso daugelio žmonių išgyvenimo klausimas. Socialinė politika apima problemas nuo mažiuko žmogiuko iki to, kuris išeina iš mūsų visuomenės.
– Kokius pagrindinius darbus numatote?
– Be abejo, ketinu atsigręžti į žmogų. Jei kalbame apie Lietuvos ateitį, problema numeris vienas – jaunimo užimtumas. Aišku, rezultatai pasirodys ne taip greitai, bet mes turime tuo užsiimti. Jei to nedarysime, neturėsime Lietuvos ateities.
Antra, svarbu bendradarbiavimas tarp institucijų, tarp ministerijų. Viena ministerija negali išspręsti visų problemų.
– Ką daryti, kad jauni žmonės neemigruotų? O gal tai nieko blogo – jie turi laisvę pasirinkti, kurti gyvenimą svetur, dalis gali patirtį pritaikyti grįžę į Lietuvą.
– Be abejonės, yra laisvė pasirinkti. Išvykti į užsienį pasisemti patirties – sveikintinas dalykas. Tačiau kiek jaunų žmonių grįžta į Lietuvą? Jie turbūt integruojasi į kitų valstybių visuomenes, ten turi socialines garantijas ir tiesiog pasilieka. Mūsų pareiga – jau nuo mokyklos pratinti, kaip jauną žmogų motyvuoti pasilikti mūsų valstybėje. Turi būti imamasi nuoseklių žingsnelių, apie tai turėtume kalbėti. Vienintelis ir pagrindinis motyvatorius – ugdyti pilietiškumą, kad jaunas žmogus suvoktų gyvenantis valstybėje, suvoktų, kad ji brangi.
– Palietėte jaunimo emigracijos temą. SEB bankas savo ataskaitoje teigė, kad dėl emigracijos ir senėjimo jau apie 2017 m. Baltijos šalys, taip pat ir Lietuva, susidurs su darbingo amžiaus gyventojų trūkumu. Tai labai glaudžiai susiję su socialine sistema, nes būtent darbingi žmonės ją išlaiko. Kokius matote sprendimus?
– Kaip minėjau, turime parengti priemones. Kai kurios priemonės neveiksmingos, jas reikia suaktyvinti, kad turėtume ekonominį efektą. Puikiai suprantame, kad tauta senėja, o jaunimas turi laisvę pasirinkti. Be jaunam žmogui turime parodyti dėmesį ir duoti suprasti, kad pridėtinės vertės kūrimas susideda ir iš jo darbo. Kai tą suvoksime, šią žinią pateiksime, turbūt ir rezultatas bus kitoks.
– Šie žodžiai skamba gražiai, tačiau ką konkrečiai darysite?
– Nuo sausio 1-os padidėjo minimali mėnesinė alga (MMA). Taip nekvalifikuotų darbininkų atlyginimai dar labiau priartėjo prie aukštąjį išsilavinimą turinčių bibliotekininkų, socialinių darbuotojų, muziejininkų. Ar tokia situacija Jums atrodo normali?
– Situacija nėra labai gera, tą suprantu, tačiau minimalios algos didinimas yra neišvengiamas procesas. Šiandien galbūt 1000 Lt, galbūt po kažkurio laiko truputį daugiau. Reikia suvokti – nepriklausomai nuo to, kokiam socialiniam sluoksniui žmogus priklauso, šiandien išgyventi iš 670 Lt iš tiesų neįmanoma.
Suprantu dėl kultūros darbuotojų, bibliotekininkų. Žinome šią problemą, bandysime ieškoti priemonių, kurios galėtų amortizuoti susidariusią situaciją.
– Sakote, kad už minimalią 670 Lt algą nebuvo įmanoma išgyventi, tačiau Lietuvoje žmonės išgyvena. Kaip?
– Turbūt puikiai suprantate, kad yra šešėlinė ekonomika. Pirmiausia turi būti pilietiškumo apraiškos – reikia visus dalykus traukti iš šešėlio. Sako, gauna pašalpas, išmokas, o važinėja džipais ir panašiai. Puikiai suprantu tą situaciją, žinau, kad taip yra. Mes tikrai visomis įmanomomis priemonėmis stengsimės aiškinti, žiūrėti, kur yra negatyvų. Vėl pasikartosiu, kad tai nėra visos ministerijos darbas – visa visuomenė tuos dalykus turi kelti į viešumą.
– Kokią, pagal dabartinę perkamąją galią, Jūsų nuomone, turėtų gauti pensiją senjoras, kad jaustųsi oriai?
– Kiekvienas pilietis turėtų oriai jaustis. Labai suprantu gerbiamus senjorus, tačiau sistema laikas nuo laiko peržiūrima. Radę kažkokių galimybių, priimsime palankesnius sprendimus. Šiandien vidutinė senjoro pensija siekia per 800 Lt. Mes suprantame problemą, bet negalime išskirti vieno visuomenės sluoksnio. Turime žiūrėti kompleksiškai į visas socialines grupes – gyvename vienoje valstybėje.
Koks turėtų būti pensijos dydis, negalėčiau pasakyti.
– Dabar sukuriama tam tikra priešprieša tarp kaupiančių privačiai ir gaunančių senatvės pensijas iš „Sodros”. Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti senatvės pensijos struktūra?
– Ar Jus tenkina metų pabaigoje Seime priimtos Pensijų kaupimo įstatymų pataisos, ar ministerija siūlys korekcijas, o gal iš naujo reformuos dabartinę sistemą?
– Kai priimamas bet koks įstatymas, žiūrima, ar jis funkcionuoja. Jei įstatymas nefunkcionuoja, daromi pakeitimai. Man atrodo, šiuo klausimu ministerija tikrai bus lanksti. Mes stebėsime, nes tai opus klausimas. Jeigu matysime, kad tai nepriimtina piliečiams, kažkokius siūlymus teiksime. Kol kas to nesame numatę.
– Nors „Sodros” deficitas kas metai mažėja, tačiau bendra skola artėja prie 10 mlrd. Lt. Ar realu „Sodrai” panaikinti šią skolą? Gal bus „Sodros” biudžetas integruotas į valstybė biudžetą?
– Užtai ir pakėlėme MMA – tikimės daugiau įmokų. Aš manau, kad jei būsime labai nuoseklūs, kelių metų perspektyvoje neturėsime deficito. Tai galima padaryti, bet tai turi būti integruota į kelių ministerijų veiklą. Tik tada galime sulaukti rezultato.
– Lietuvoje gimstamumas šoktelėjo padarius dvejų metų motinystės atostogas. Ką manote apie tokią priemonę gimstamumui skatinti? Gal tai padėtų spręsti demografines problemas?
– To laikotarpio rezultatai tiesiog buvo stebėtini. Bet pasitaikė ir tam tikrų piktnaudžiavimo atvejų. Nenorėčiau nieko konkrečiai sakyti – tai diskusijos klausimas. Reikia kalbėti su darbdaviais, visomis socialinėmis grupėmis, kurioms tai svarbu. Manau, tikrai tvarką peržiūrėsime ir pasikeitimų bus.
– Užsiminėte apie piktnaudžiavimus motinystės išmokomis. Daug diskusijų kyla dėl socialinių išmokų ir jų mokėjimo pagrįstumo. Sakoma, kad dalis įprato nedirbti – kam dirbti už minimalų atlyginimą, jei gali gauti kokią nors išmoką. Gal, iš gyvenimo Marijampolėje, žinote piktnaudžiavimo pašalpomis, nedarbo išmokomis atvejų?
– Tai visuotinė problema ir apie ją garsiai kalbama. Iš tiesų taip ir yra – turėdami tokį išmokų paketą, lyg ir skatiname nedarbą.
Puikus dalykas – pilotinis savivaldybių projektas (penkios savivaldybės eksperimento būdu savarankiškai skirsto paramą nepasiturintiems. Socialinę paramą skirstoma nustatinėjant ja piktnaudžiaujančius asmenis – DELFI).
Tai parodė, kad iš tiesų yra piktnaudžiaujama išmokomis. Buvome susitikę su Savivaldybių asociacija – dalis savivaldybių vadovų pasakojo apie atvejus, kai keletą kartų patikrinus paaiškėjo, kad dalis šeimų nevertos gauti socialinės paramos. Yra net atvejų, kai šeimos atsiprašo už tai, kad taip negražiai elgėsi.
Galų gale, tai pilietiškumo ir požiūrio klausimas. Vis dėlto darbas kuria pridėtinę vertę, žmogaus savivertę. Nemanau, kad solidu būti išmokos gavėju. Reikia visuomenėje formuoti kitokį požiūrį. Manyčiau, išmokos ir socialinės pašalpos skirtos tiems, kurie tikrai turi problemų.
Šiuos dalykus reikia peržiūrėti – reikia motyvuoti dirbti ir užsidirbti. Jeigu esate darbingo amžiaus, šiuo metu neturite darbo, visuomenei vis tiek turite būti naudingas.
– Žodžiu, palaikote tikrinimą, ar šeimos tikrai vertos gaunamos paramos?
– Taip. Vis dėlto nors po vienerių metų rodikliai gražūs, reikia ilgesnio laiko įsitikinti, kad modelis veikia visose savivaldybėse. Tačiau ir kitose savivaldybėse vyksta tokie pat veiksmai: tikrinti eina socialiniai darbuotojai, seniūnai, seniūnaičiai, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Jie suinteresuoti iškelti aptinkamą blogį.
– Nuo pirmų Jūsų darbo dienų žurnalistai klausia, kaip spręsite prezidento Algirdo Brazausko našlės Kristinos Brazauskienės rentos klausimą.
– Jūsų pirmtakas Donatas Jankauskas pasipriešino Europos Komisijos siūlymui nustatyti kvotas moterims biržose kotiruojamų įmonių valdybose. Gal, pati būdama moteris, keisite šią Lietuvos poziciją?
– Kadangi tai europinė nuostata, ją vertiname palankiai, manau, kvotų pasirinkimas teisingas. Tai ir lygių galimybių klausimas.
– Tačiau R. Jankauskas tam priešinosi. Ar keisite Lietuvos poziciją?
– Taip.
– Neabejotinai būsite lyginama su Vilija Blinkevičiūtė, kuri buvo pakrikštyta „širdžių ministre“, nes mėgo didinti pašalpas ir kitas socialines išmokas, pensininkams siuntinėjo sveikinimus. Kokiais būdais jūs sieksite užsitarnauti žmonių palankumą?
– Tikrai nepažadu kažką didinti. Tiesiog sąžiningai atliksiu savo darbą ir būsiu teisinga visoms socialinėms grupėms. Negalima išskirti vienos ar kitos grupės. Darbas, sąžiningumas, pagarba pirmiausia žmogui ir žmogaus matymas – tokia mano pozicija.
– Jūsų pirmtakai siūlė keisti Konstituciją ir šeimą susieti su santuoka. Kaip vertinate tokią idėją ir ar jai pritariate? Ką Jūs laikote esant šeima?
– Mes laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus nenurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį pasirinkti – jie patys priims sprendimą.
– Tai nebegrįšite prie konservatorių iniciatyvų?
– Jau pasakiau, ką norėjau pasakyti.
– Akcentuojate pilietiškumo svarbą, būtinybę mažinti šešėlį. Pati žinote, kaip baigėsi pilietiškumą demonstravusiai ir apie „vokelius“ Jūsų partijos lyderio Vikto Uspaskicho įmonėse prabilusiai Daliai Budrevičienei. O kur dar Darbo partijos byla. Kiek žmonės gali tikėti Jūsų kalbomis?
– Sunku pasakyti, kiek gali tikėti mano kalbomis, bet problema yra, aš ją matau ir ji turi būti sprendžiama. Net kalbos negali būti – tiek „vokelių“, tiek šešėlinio darbo klausimas. Tai, kas nepadeda mums jaustis oriai, kas valstybei nepadeda oriai jaustis, gadina jos įvaizdį – apie tai turime kalbėti ir viešinti. Priešingu atveju neturėsime rezultatų, užimtumo problema išliks, liks šešėlis, cirkuliuos neapskaityti pinigai, į biudžetą nepaklius didelės lėšos. Vėl kalbėsime apie tą patį kaip užburtame rate. Tam yra priemonių, instrumentų, bet, kaip sakiau, turi būti valstybinis, vyriausybinis požiūris ir susitarimas tarp institucijų.