Jau daugiau kai 11 metų praėjo nuo šio skandalo pabaigos, kai kas jau primiršta, o jaunesni ir visai nežino, apie ką kalbama, tad, maty,t verta pateikti faktus, paneigiančius straipsnyje paminėtas neteisingas prielaidas ir klaidingai nurodomas aplinkybes.

Pabrėšiu, jog esu valstybinikas ir tuo didžiuojuos. Džiaugiuosi, jog kartu su kolegomis, susilaukusiais daug propagandinio puolimo, aktyviai dalyvavome Lietuvos valstybei žengiant į NATO ir Europos Sąjungą.
Pabrėšiu, jog esu valstybinikas ir tuo didžiuojuos. Džiaugiuosu, jog kartu su kolegomis, susilaukusiais daug propagandinio puolimo, aktyviai dalyvavome Lietuvos valstybei žengiant į NATO ir Europos Sąjungą.

Pradėsiu nuo to, jog valstybininkų veiklos tyrimas 2006 m. rudenį neatskleidė nė vieno fakto, jog valstybininkai kaip nors būtų siekę „užvaldyti valstybę“ t.y. būtų pasisavinę Prezidentui, vyriausybei ar kokiam nors ministrui pagal Konstituciją ir įstatymus priklausančią sprendimų priėmimo teisę, tiek vykdant valstybės politiką, tiek skiriant ar atleidžiant asmenis – politikus ir tarnautojus.

Patarėjai, tarnautojai, kokie svarbūs ir gabūs jie bebūtų, tik renka duomenis, analizuoja alternatyvas ir teikia sprendimų pasiūlymus, o sprendimus vis tiek priima politikai.

Išdrįsiu pasakyti ir bandysiu pagrįsti tezę, jog valstybininkų veiklos tyrimas, kurį 2006 m. inicijavo Seimo pirmininko Muntiano vadovaujamas parlamentas, didele dalimi buvo antivalstybinių jėgų iš tikrųjų bandžiusių užvaldyti valstybę revanšas, greičiausiai ne be išorės jėgų pritarimo ir pagalbos.

Pradėsiu nuo fakto, jog 2004 metų pavasarį Prezidentas Paksas Seimo sprendimu ir Konstituciniam teismui nustačius, jog jis grubiai pažeidė Lietuvos konstituciją, buvo nušalintas nuo pareigų. Jo nušalinimą iš esmės pradėjo VSD vadovas Mečys Laurinkus, pateikdamas valstybės vadovams VSD pažymą apie Rolando Pakso ir jo aplinkos keliamas grėsmes.

Mečys Laurinkus

Užsienio reikalų ministerija, kurioje tuo metu dirbo ir bene pagrindinių valstybininkų vadintas Albinas Januška, taip pat teikė informaciją apie užsienio valstybių, ypač mūsų pagrindinių sąjungininkų NATO ir Europos Sąjungoje reakciją, negalėjo dėl keliančio įtarimus Prezidento organizuoti jo vizitus, informuodavo jį apie užsienio ambasadų poziciją. Tad nenuostabu, jog nušalintojo Prezidento šalininkai troško revanšo ir puikiai pasinaudojo 2006 metais susidariusia proga.

Rolandas Paksas

Kitas faktas. 2006 metų gegužės mėnesį VSD inicijavo Darbo partijos finansavimo bylą, kuri baigėsi 2013 metais pripažįstant Viktorą Uspaskichą ir jo bendražygius kaltais. Uspaskichas, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, slapstėsi Maskvoje, jam buvo išduotas Europos arešto orderis, jis prašėsi Rusijos politinio prieglobsčio.

Suprantama, jam slapstantis Maskvoje, atitinkamas užduotis jo atžvilgiu pagal savo kompetenciją vykdė ir VSD, ir Užsienio reikalų ministerija. Ir suprantama, jog 2006 m. rudenį pradėtas valstybininkų veiklos tyrimas jam buvo unikali proga suvesti sąskaitas, kuria jis puikiai pasinaudojo per savo partijos narius, veikiančius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kuriam buvo pavesta vykdyti šį tyrimą.
Išdrįsiu pasakyti ir bandysiu pagrįsti tezę, jog valstybininkų veiklos tyrimas, kurį 2006 m. inicijavo Seimo pirmininko Muntiano vadovaujamas parlamentas, didele dalimi buvo antivalstybinių jėgų iš tikrųjų bandžiusių užvaldyti valstybę revanšas, greičiausiai ne be išorės jėgų pritarimo ir pagalbos.

Po Vytauto Abromavičiaus žūties bei Bražuolės tilto sprogdinimų VSD pradėjo tyrimą, kuris vedė prie kai kurių konservatorių partijos narių.

Vienas įtariamųjų – Algirdas Petrusevičius, vėliau nuteistas, 1996 metai po Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo konservatoriai tapo NSGK nariu ir turėjo galimybę kontroliuoti visą VSD teikiamą informaciją.

Nors departamentas niekuo nekaltino partijos, o tik tyrė kai kurių jos narių veiklą, partijos vadovai priėjo net iki nurodymų Generaliniam prokurorui K. Pėdnyčiai inicijuoti baudžiamąją bylą prieš šių nusikaltimų tyrėjus. Todėl suprantama, kad 1997 m. Seime sudaryta tyrimo komisija, tirianti V. Abromavičiaus žūtį, nieko nenuveikė ir 2000 m. baigė darbą be rezultatų.

Konservatorių partijos lyderiai bandymą išsiaiškinti šiuos nusikaltimus vertino kaip grėsmę partijai ir norėjo „pamokyti“ VSD.

Algirdas Petrusevičius
Be to, atsimenant principą „geras ir rezultatyvus tas politikas, kuris turi talentingus patarėjus“, norint susilpninti valdančiąją daugumą ir laimėti 2008 metų Seimo rinkimus, reikėjo gerokai „pakedenti“ valstybės tarnybą. Tada blogėja ir valdymo kokybė, krenta valdančiųjų reitingai, auga opozicijos reikšmė ir svarba, didėja jos galimybės.
Po Vytauto Abromavičiaus žūties, bei Bražuolės tilto sprogdinimų VSD pradėjo tyrimą, kuris vedė prie kai kurių konservatorių partijos narių. Vienas įtariamųjų Algirdas Petrusevičius, vėliau nuteistas, 1996 metai po Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo konservatoriai tapo NSGK nariu ir turėjo galimybę kontroliuoti visą VSD teikiamą informaciją.

Kalbėdamas apie verslo įtaką valstybininkų naikinimo procesui ir toliau galvoju, kad ji buvo didelė, kaip ir didelė jų valdomų medijų TV, laikraščių ir interneto portalų reikšmė. Ne iš spaudos ar televizijos žinau kaip 2000 – 2006 metais kryžiavosi didelių verslo kompanijų interesai, visų pirma, energetikos srityje.

Kas įdėmiai įsiklausė į Prezidento Valdo Adamkaus metiniuose pranešimuose siunčiamus signalus apie augančią oligarchų įtaką, tikrai galėjo sunerimti. Vakarų elektros tinklų privatizavimas, įnirtingi ginčai dėl Rytų skirstomųjų tinklų priklausomybės, Kauno šiluminės elektrinės pardavimo procesas, UAB Energijos realizavimo centro (dabar INTER RAO- Lietuva) sukūrimas, Leo.lt veikla, skystų dujų terminalų (ir privačių) statybos planai keitė verslo įtakos politikai balansą ir nukentėjo ne vienas tarnautojas, arčiau dalyvavęs diskusijoje apie šiuos sprendimus. O kur dar Stumbro ir Alitos privatizavimas, pažymų karas ir t.t. Ir man teko teisėsaugos institucijoms aiškinti, kokią informaciją užsakėme ambasadoje Turkijoje, arba kas buvo kalbama su Latvijos kolegomis apie Latvijas Balzams pretenzijas mūsų privatizacijos procesui.
Kas įdėmiai įsiklausė į Prezidento Valdo Adamkaus metiniuose pranešimuose siunčiamus signalus apie augančią oligarchų įtaką, tikrai galėjo sunerimti.

Žinau, jog NSGK ir šiuo metu tiria politikos ir verslo ryšius - asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimą neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams ir mano minimuoju laikotarpiu, tad tikiuosi, jog įvyks atviras, principingas ir nešališkas tyrimas, o visuomenė sužinos daug daugiau svarbių faktų. Seime šnibždama, jog VSD vėl pateikė kompetentingą pažymą.

Galimybę pradėti vadinamąjį valstybininkų veiklos tyrimą 2006 m. rudenį suteikė A. Paulausko atšaukimas iš Seimo pirmininko pareigų, socliberalų pasitraukimas iš Seimo daugumos, o ministrų – iš Vyriausybės. Vėliau valstybės likimas pateko į darbiečių rankas: jie vasarą pasitraukė iš valdančiosios daugumos, priversdami atsistatydinti Ministrą pirmininką A. Brazauską.
Algirdas Brazauskas
Mano ir mano kolegų tikslas tuo metu buvo siekimas išlaikyti stabilumą ir išsaugoti A. Brazausko vyriausybę iki kadencijos 2008 metais pabaigos. Tai kiekvienas gali pamatyti atsivertęs to meto laikraščius ar interneto puslapius. Tad kalbos apie valstybininkų intrigas „verčiant A. Brazauską“ yra begėdiškas melas.
Mano ir mano kolegų tikslas tuo metu buvo siekimas išlaikyti stabilumą ir išsaugoti A. Brazausko vyriausybę iki kadencijos 2008 metais pabaigos. Tai kiekvienas gali pamatyti atsivertęs to meto laikraščius ar interneto puslapius.

Kuriant naują Vyriausybę, pasitraukus Balčyčiui , Ministru pirmininku paskirtas G. Kirkilas padarė „ėjimą žirgu“ - atsisakė įtraukti į koaliciją Darbo partijos frakciją, nors buvo žadėjęs , ir sudarė mažumos vyriausybę, remiamą konservatorių – tai buvo pavadinta projektu 2K (Kirkilas- Kubilius). Nežinau, ar čia tarpininkavo valstybės tarnautojai, t.y. valstybininkai, tačiau tie, kurie tai organizavo, veikė ir konservatorių naudai, sukurdami galimybes jiems dalyvauti valstybės valdyme, neprisiimant už tai jokios atsakomybės. Jei taip, tai keista, jog konservatoriai atsidėkojo savo geradariams stengdamiesi juos sunaikinti. Bet politikoje taip jau būna. Nekalbėsiu ir apie šio valdymo pasekmes Lietuvai- du premjerai ir šiandien aiškinasi, kas kaltas dėl to, kad ištikus krizei neturėjome jokio finansinio rezervo.

Taigi pradžioje puolimo prieš valstybininkus pretekstu turėjo tapti 12 pažymų, kurios tam ir buvo rašomos dar pavasarį, kad vėliau galima būtų sukompromituoti VSD vadovybę. Vadovybė sureagavo, kaip įprasta, buvo užrašytos vizos, nurodančios patikrinti faktus ir imtis priemonių.

Vėliau, kai informacija apie faktų patikrinimą pasiekė Seimą, pasirodė, kad dalies faktų patikrinti neįmanoma, o kiti neatitinka tikrovės. Labai aiškiai savo knygoje „Paskutinė kadencija“ padėtį įvertino Prezidentas Valdas Adamkus: „Man, prezidentui, turėjusiam teisę susipažinti su įslaptinta informacija, buvo parodytos tos sveiku protu sunkiai suvokiamas politines aistras kėlusios pažymos. Nieko sensacingo ten neaptikau – prirašyta visokių prielaidų, gandų, spėlionių, bet absoliučiai nepagrindžiant faktais, įrodymais, todėl joks teisminis tyrimas nebūtų įmanomas.“

Tų pažymų herojus R. Stonys teigia, jog vienas saugumo pareigūnų, tikriausiai vienas autorių per tarpininkus siūlė jam jas už nemenką sumą nupirkti. Jis teigia (2010 metais), jog šis asmuo jo manymu iš VSD buvo pašalintas.
Rimandas Stonys
Matyt, kalbame apie vieną iš „kurmių“. Jei taip, šis epizodas gerai parodo to pašalintojo trejeto moralinį veidą. Teismas įvertino jų veiklą, pripažindamas, jog už padarytus pažeidimus jie atleisti teisėtai, o viename iš teismo sprendimų pasakyta, jog K. Braziulis nelojalus savo valstybei. Išvadas daryti verčia ir faktas jog K. Braziulis atsisakė pasitikrinti poligrafu (melo detektoriumi).
Tų pažymų herojus R. Stonys teigia, jog vienas saugumo pareigūnų, tikriausiai vienas autorių per tarpininkus siūlė jam jas už nemenką sumą nupirkti. Jis teigia (2010 metais), jog šis asmuo jo manymu iš VSD buvo pašalintas.

Man tų buvusių VSD darbuotojų žmogiškai gaila, jie užmiršo seną tiesą, jog reikalingos išdavystės o ne išdavikai. Tyrimo metu paaiškėjo, jog kai kurie atleisti VSD darbuotojai vadovybei nežinant, tarėsi su politikais, teikė jiems informaciją, ar painiojo savo darbą su savo verslu.

Jurgos Tvaskienės straipsnyje teigiama, jog A. Januška buvo R. Stonio „stogas“ ir, suprask, vos ne tarpininkavo perimant tranzitinius gabenimus Lietuvos geležinkeliais į Kaliningradą. O iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai – jei autorė panorėtų susipažinti su mano liudijimu komitetui ir kita tyrimo medžiaga, pamatytų, jog gavus informaciją, kad R. Stonys ir kiti verslininkai (nenorių minėti jau mirusių) nori nustumti „Lietuvos geležinkelius“ nuo labai pelningo tranzitinio kelio Kene – Kaliningradas, pasinaudodami ES direktyva, reikalaujančia privatizuoti pervežimus, mes informavome Ministrą pirmininką A. Brazauską apie kylančias grėsmes ir buvo nutarta sustabdyti licencijų išdavimą ir greitai susiderėti su ES dėl trečiojo transporto paketo. Jame jau buvo leidimas strategiškai svarbių linijų neprivatizuoti. Januška šiame procese aktyviai dalyvavo, bei mano pavestas asmeniškai informavo R. Stonį apie priimtą sprendimą.
Albinas Januška

Kalbant apie susitikimus su R. Stoniu galima konservatoriams priminti ir kitus faktus. 2006 metais R. Stonys pranešė rėmęs konservatorius ir tiesiogiai ir per įvairias viešąsias įstaigas. Buvo pervesta 140 tūkstančių litų. Taip pat jis kalbėjo rėmęs Ažubalį. Neslėpė, jog susitikinėjo su partijos pirmininku Kubiliumi, kitais konservatoriais. Tai pripažįsta ir Kubilius. Diplomatai gerai žino – nemokamas sūris tik pelėkautuose.

Jautriausia, skausmingiausi ir moraliai sudėtingiausia yra VSD darbuotojo Pociūno tragiškos žūties tyrimo dalis.
 Vytautas Pociūnas

2006 metų rugpjūčio 22 dieną Vytautas Pociūnas kartu su kitais Lietuvos konsulato Gardine darbuotojais atvyksta į Baltarusijos miestą Brestą, kur dalyvauja Ukrainos konsulato surengtame priėmime Ukrainos nepriklausomybės dienos proga. Kitos dienos rytą jis randamas negyvas, iškritęs per viešbučio „Inturist“ langą. Deja, tiriant šį tragišką įvykį, nebuvo taip reikalingos rimties, neišvengta spekuliacijų ir spaudimo teisėsaugos institucijoms. Konservatorių lyderiai, dar nesulaukę tyrimo išvadų, skelbia verdiktą – nelaimingo atsitikimo versija visiškai neįtikina, todėl lieka tik viena alternatyva – nužudymas. Ir be abejo politinis nužudymas.

Žiniasklaida iš pradžių svarsto, jog tai Baltarusijos specialiųjų tarnybų darbas, tačiau nerandama jokių faktų šiai versijai pagrįsti. Tada politikai ir informacijos priemonės pradeda skleisti versiją, jog VSD darbuotojo tragiška mirtis buvo naudinga kai kuriems jo kolegoms ir su verslu susijusiems valstybės tarnautojams t.y. valstybininkams. Buvo dar pridėta, jog V. Pociūnas galėjo žūti todėl, jog tyrė didelių pinigų, kuriuos JAV skyrė Baltarusijos opozicijai pasisavinimą. O pasisavino, aišku, valstybininkai. Jokių faktų irgi nepateikta, tačiau spaudoje ir NSGK tyrime ši versija gyvybinga, nes politiškai reikalinga revanšo koalicija, nusprendusiai sudoroti VSD ir valstybininkus.
Konservatorių lyderiai, dar nesulaukę tyrimo išvadų, skelbia verdiktą – nelaimingo atsitikimo versija visiškai neįtikina, todėl lieka tik viena alternatyva – nužudymas. Ir be abejo politinis nužudymas.

Vytauto Pociūno žūties aplinkybių teisinis tyrimas buvo ilgas, gilus ir visapusiškas. Tik po beveik po septynerių metų 2013 m. birželio 12 d., ištyrus absoliučiai visas žūties aplinkybes, teismas galutinai nustatė, jog jis žuvo dėl nelaimingo atsitikimo, be pašalinės įtakos, netyčia persisvėręs per langą. Galutinis teismo atsakymas duotas 2016 m. rudenį. Teismas nustatė, jog jis nevykdė VSD pavedimų, operatyvinės veiklos, neatliko atskirų saugumo departamento tarnybinių užduočių. Teismo nustatyta jog V. Pociūnas netyrė opozicijai skirtų pinigų panaudojimo. Tad kalbos apie galimą kelių dešimčių milijonų dolerių vagystę yra greičiau ne teisminio o tų gandų autorių medicininio tyrimo problema.

Būnant ministru man teko skirti V. Pociūną Gardino konsulato ministru patarėju ir teko su juo kalbėtis. Ir su VSD vadovybe aptarėme jo galimą paskyrimo vietą; jam buvo siūlomi keli kiti postai Lietuvai svarbesnių valstybių sostinėse, ar net apmokamas kalbų studijavimas, tačiau V. Pociūnas man paaiškino, jog dėl asmeninių aplinkybių jis renkasi Gardino konsulatą. Negalima kalbėti apie VSD vadovybės nepasitikėjimą V. Pociūnu - jam buvo patikima svarbiausia informacija ir pavedamos ypatingos svarbos užduotys. Apie tai liudijau komiteto posėdyje.
V. Pociūnas man paaiškino, jog dėl asmeninių aplinkybių jis renkasi Gardino konsulatą. Negalima kalbėti apie VSD vadovybės nepasitikėjimą V. Pociūnu- jam buvo patikima svarbiausia informacija ir pavedamos ypatingos svarbos užduotys. Apie tai liudijau komiteto posėdyje.

Kaip minėjau savo knygoje, V. Pociūnas rašė garsiąją pažymą apie R. Pakso aplinkos grėsmes, pradėjusią prezidento nušalinimo procesą, o tai galėjo daryti tik labai patikimas žmogus, galintis naudotis slapčiausia VSD informacija. Be to, prieš rimčiausiu vizitus į Rusiją ir kitur, jei jie būdavo susiję su energetiniu ir ekonominiu saugumu v. Pociūnas atvykdavo supažindinti su slapčiausia VSD turima medžiaga. Tad faktai rodo, jog negalima kalbėti apie nepasitikėjimą, ar įtarinėti, kad jis, kaip tie „kurmiai „ už vadovybės nugaros, tarėsi su politikais. Tai buvo doras pareigūnas o vadinamų jo draugų nuomonės pasakytos po jo mirties, kai jis jau nieko negalėjo paaiškinti, nepatvirtintos jokiais kitais faktais.

Na ir pačios Seimo komiteto išvados greičiau tik prielaidos, ką ne kartą pripažįsta ir patys tyrėjai jose pavyzdžiui teigdami: „ Komitetas daro prielaidą, kad V. Pociūnas galėjo būti perkeltas į diplomatinę tarnybą dėl jo vadovaujamos valdybos atliktų, bet galbūt VSD vadovybei neįtikusių tyrimų energetikos ir transporto srityje.“ Kas tai, išvada ar prielaida? Ir apskritai taip vadinamos išvados knibžda teiginiais „galėjo būti susijęs“, „ tam tikri požymiai leidžia daryti prielaidas“, „tam tikram spaudimui“, nekorektiškas politinis žvilgsnis“ ir panašiai.

Pabrėždamas politinio- propagandinio aspekto svarbą, Komitetas vieno balso persvara paviešino tyrimo išvadas. Socialdemokratai ir socialliberalai priešinosi, tačiau antivalstybinė koalicija atliko šį konstitucijai ir įstatymams prieštaraujantį ir valstybės interesams kenkianti veiksmą. Tai sukėlė didelį NATO ir JAV ambasados nustebimą ir nerimą. Į Lietuvą atvyko aukšti NATO saugumo biuro pareigūnai, JAV ambasadorius J.A. Cloudas susitiko su A. Kubiliumi ir pareiškė susirūpinimą.

Įbauginti prokurorai sugalvojo unikalią formulę: komitetas padarė pateisinamą teisinę klaidą. Dėl teisinės painiavos nebuvo įvykdyta ir NATO komisijos rekomendacija išviešinusiems slaptą informaciją atimti teisę dirbti su ja dirbti. Susitikęs su Seimo frakcijų vadovais, Prezidentas Valdas Adamkus atvirai paklausė politikų: „Ar NATO, kuris anksčiau gana aukštai vertino Lietuvos laimėjimus, dar gali pasitikėti mūsų šalimi?“ Kaip parodė vėlesni įvykiai, šis tyrimas, kaip ir vėliau vykusi ČŽV kalėjimų istorija, pakirto mūsų partnerių pasitikėjimą ir aktyvus Lietuvos tarnyboms naudingas bendradarbiavimas tapo tik formaliu apsikeitimu žemo rango vizitais.
Pabrėždamas politinio- propagandinio aspekto svarbą, Komitetas vieno balso persvara paviešino tyrimo išvadas. Socialdemokratai ir socialliberalai priešinosi, tačiau antivalstybinė koalicija atliko šį konstitucijai ir įstatymams prieštaraujantį ir valstybės interesams kenkianti veiksmą.
Akcija pavyko. Buvo sukompromituotas Valstybės saugumo departamentas, valstybės tarnyba , buvo imtasi žingsnių sukompromituoti net ir valstybės vadovą. Konservatoriai laimėjo rinkimus, pakeitė teisės aktus reglamentuojančius valstybės tarnybos darbą. Aukščiausio rango valstybės tarnautojai buvo pakeisti politinio pasitikėjimo pareigūnais, viceministrais. Valstybė prarado daugelį kompetentingiausių darbuotojų, tačiau atsirado daugiau vietų ir gerų atlyginimų nusipelniusiems partijoms politikams.
Kaip parodė vėlesni įvykiai, šis tyrimas, kaip ir vėliau vykusi ČŽV kalėjimų istorija, pakirto mūsų partnerių pasitikėjimą ir aktyvus Lietuvos tarnyboms naudingas bendradarbiavimas tapo tik formaliu apsikeitimu žemo rango vizitais.

Pabaigoje - apie „šokinėjimą ant kaulų“. D. Jurgelevičius, šiais žodžiais paraginęs neatsakingus politikus susilaikyti nuo vertinimų iki tyrimo pabaigos, manau, jokiu būdu ne tyčiojosi iš tragiškos žūties, o tik norėjo paprašyti rimties ir orumo, prašė vengti politinio šurmulio, vykstant tam sudėtingam tyrimui. Tačiau tų, kurie siekė eskaluoti gandus ir įvairias nepagrįstas prielaidas, tai nesustabdė, jų tikslas buvo kitas.

Rasa Juknevičienė, dalyvaudama tuo metu vykusiose TV laidose, mėgo kartoti:“Tiesa nugalės“. Manau, matydami šio ilgo ir sudėtingo tyrimo tyrimo rezultatus, galime ir mes pasakyti: „Tiesa nugalėjo“. Demokratinė valstybė atlaikė manipulatorių spaudimą. Tik kokia kaina?