Jau daugiau kai 11 metų praėjo nuo šio skandalo pabaigos, kai kas jau primiršta, o jaunesni ir visai nežino, apie ką kalbama, tad, maty,t verta pateikti faktus, paneigiančius straipsnyje paminėtas neteisingas prielaidas ir klaidingai nurodomas aplinkybes.
Pradėsiu nuo to, jog valstybininkų veiklos tyrimas 2006 m. rudenį neatskleidė nė vieno fakto, jog valstybininkai kaip nors būtų siekę „užvaldyti valstybę“ t.y. būtų pasisavinę Prezidentui, vyriausybei ar kokiam nors ministrui pagal Konstituciją ir įstatymus priklausančią sprendimų priėmimo teisę, tiek vykdant valstybės politiką, tiek skiriant ar atleidžiant asmenis – politikus ir tarnautojus.
Patarėjai, tarnautojai, kokie svarbūs ir gabūs jie bebūtų, tik renka duomenis, analizuoja alternatyvas ir teikia sprendimų pasiūlymus, o sprendimus vis tiek priima politikai.
Išdrįsiu pasakyti ir bandysiu pagrįsti tezę, jog valstybininkų veiklos tyrimas, kurį 2006 m. inicijavo Seimo pirmininko Muntiano vadovaujamas parlamentas, didele dalimi buvo antivalstybinių jėgų iš tikrųjų bandžiusių užvaldyti valstybę revanšas, greičiausiai ne be išorės jėgų pritarimo ir pagalbos.
Pradėsiu nuo fakto, jog 2004 metų pavasarį Prezidentas Paksas Seimo sprendimu ir Konstituciniam teismui nustačius, jog jis grubiai pažeidė Lietuvos konstituciją, buvo nušalintas nuo pareigų. Jo nušalinimą iš esmės pradėjo VSD vadovas Mečys Laurinkus, pateikdamas valstybės vadovams VSD pažymą apie Rolando Pakso ir jo aplinkos keliamas grėsmes.
Užsienio reikalų ministerija, kurioje tuo metu dirbo ir bene pagrindinių valstybininkų vadintas Albinas Januška, taip pat teikė informaciją apie užsienio valstybių, ypač mūsų pagrindinių sąjungininkų NATO ir Europos Sąjungoje reakciją, negalėjo dėl keliančio įtarimus Prezidento organizuoti jo vizitus, informuodavo jį apie užsienio ambasadų poziciją. Tad nenuostabu, jog nušalintojo Prezidento šalininkai troško revanšo ir puikiai pasinaudojo 2006 metais susidariusia proga.
Kitas faktas. 2006 metų gegužės mėnesį VSD inicijavo Darbo partijos finansavimo bylą, kuri baigėsi 2013 metais pripažįstant Viktorą Uspaskichą ir jo bendražygius kaltais. Uspaskichas, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, slapstėsi Maskvoje, jam buvo išduotas Europos arešto orderis, jis prašėsi Rusijos politinio prieglobsčio.
Po Vytauto Abromavičiaus žūties bei Bražuolės tilto sprogdinimų VSD pradėjo tyrimą, kuris vedė prie kai kurių konservatorių partijos narių.
Vienas įtariamųjų – Algirdas Petrusevičius, vėliau nuteistas, 1996 metai po Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo konservatoriai tapo NSGK nariu ir turėjo galimybę kontroliuoti visą VSD teikiamą informaciją.
Nors departamentas niekuo nekaltino partijos, o tik tyrė kai kurių jos narių veiklą, partijos vadovai priėjo net iki nurodymų Generaliniam prokurorui K. Pėdnyčiai inicijuoti baudžiamąją bylą prieš šių nusikaltimų tyrėjus. Todėl suprantama, kad 1997 m. Seime sudaryta tyrimo komisija, tirianti V. Abromavičiaus žūtį, nieko nenuveikė ir 2000 m. baigė darbą be rezultatų.
Konservatorių partijos lyderiai bandymą išsiaiškinti šiuos nusikaltimus vertino kaip grėsmę partijai ir norėjo „pamokyti“ VSD.
Kalbėdamas apie verslo įtaką valstybininkų naikinimo procesui ir toliau galvoju, kad ji buvo didelė, kaip ir didelė jų valdomų medijų TV, laikraščių ir interneto portalų reikšmė. Ne iš spaudos ar televizijos žinau kaip 2000 – 2006 metais kryžiavosi didelių verslo kompanijų interesai, visų pirma, energetikos srityje.
Žinau, jog NSGK ir šiuo metu tiria politikos ir verslo ryšius - asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimą neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams ir mano minimuoju laikotarpiu, tad tikiuosi, jog įvyks atviras, principingas ir nešališkas tyrimas, o visuomenė sužinos daug daugiau svarbių faktų. Seime šnibždama, jog VSD vėl pateikė kompetentingą pažymą.
Kuriant naują Vyriausybę, pasitraukus Balčyčiui , Ministru pirmininku paskirtas G. Kirkilas padarė „ėjimą žirgu“ - atsisakė įtraukti į koaliciją Darbo partijos frakciją, nors buvo žadėjęs , ir sudarė mažumos vyriausybę, remiamą konservatorių – tai buvo pavadinta projektu 2K (Kirkilas- Kubilius). Nežinau, ar čia tarpininkavo valstybės tarnautojai, t.y. valstybininkai, tačiau tie, kurie tai organizavo, veikė ir konservatorių naudai, sukurdami galimybes jiems dalyvauti valstybės valdyme, neprisiimant už tai jokios atsakomybės. Jei taip, tai keista, jog konservatoriai atsidėkojo savo geradariams stengdamiesi juos sunaikinti. Bet politikoje taip jau būna. Nekalbėsiu ir apie šio valdymo pasekmes Lietuvai- du premjerai ir šiandien aiškinasi, kas kaltas dėl to, kad ištikus krizei neturėjome jokio finansinio rezervo.
Taigi pradžioje puolimo prieš valstybininkus pretekstu turėjo tapti 12 pažymų, kurios tam ir buvo rašomos dar pavasarį, kad vėliau galima būtų sukompromituoti VSD vadovybę. Vadovybė sureagavo, kaip įprasta, buvo užrašytos vizos, nurodančios patikrinti faktus ir imtis priemonių.
Vėliau, kai informacija apie faktų patikrinimą pasiekė Seimą, pasirodė, kad dalies faktų patikrinti neįmanoma, o kiti neatitinka tikrovės. Labai aiškiai savo knygoje „Paskutinė kadencija“ padėtį įvertino Prezidentas Valdas Adamkus: „Man, prezidentui, turėjusiam teisę susipažinti su įslaptinta informacija, buvo parodytos tos sveiku protu sunkiai suvokiamas politines aistras kėlusios pažymos. Nieko sensacingo ten neaptikau – prirašyta visokių prielaidų, gandų, spėlionių, bet absoliučiai nepagrindžiant faktais, įrodymais, todėl joks teisminis tyrimas nebūtų įmanomas.“
Man tų buvusių VSD darbuotojų žmogiškai gaila, jie užmiršo seną tiesą, jog reikalingos išdavystės o ne išdavikai. Tyrimo metu paaiškėjo, jog kai kurie atleisti VSD darbuotojai vadovybei nežinant, tarėsi su politikais, teikė jiems informaciją, ar painiojo savo darbą su savo verslu.
Kalbant apie susitikimus su R. Stoniu galima konservatoriams priminti ir kitus faktus. 2006 metais R. Stonys pranešė rėmęs konservatorius ir tiesiogiai ir per įvairias viešąsias įstaigas. Buvo pervesta 140 tūkstančių litų. Taip pat jis kalbėjo rėmęs Ažubalį. Neslėpė, jog susitikinėjo su partijos pirmininku Kubiliumi, kitais konservatoriais. Tai pripažįsta ir Kubilius. Diplomatai gerai žino – nemokamas sūris tik pelėkautuose.
2006 metų rugpjūčio 22 dieną Vytautas Pociūnas kartu su kitais Lietuvos konsulato Gardine darbuotojais atvyksta į Baltarusijos miestą Brestą, kur dalyvauja Ukrainos konsulato surengtame priėmime Ukrainos nepriklausomybės dienos proga. Kitos dienos rytą jis randamas negyvas, iškritęs per viešbučio „Inturist“ langą. Deja, tiriant šį tragišką įvykį, nebuvo taip reikalingos rimties, neišvengta spekuliacijų ir spaudimo teisėsaugos institucijoms. Konservatorių lyderiai, dar nesulaukę tyrimo išvadų, skelbia verdiktą – nelaimingo atsitikimo versija visiškai neįtikina, todėl lieka tik viena alternatyva – nužudymas. Ir be abejo politinis nužudymas.
Vytauto Pociūno žūties aplinkybių teisinis tyrimas buvo ilgas, gilus ir visapusiškas. Tik po beveik po septynerių metų 2013 m. birželio 12 d., ištyrus absoliučiai visas žūties aplinkybes, teismas galutinai nustatė, jog jis žuvo dėl nelaimingo atsitikimo, be pašalinės įtakos, netyčia persisvėręs per langą. Galutinis teismo atsakymas duotas 2016 m. rudenį. Teismas nustatė, jog jis nevykdė VSD pavedimų, operatyvinės veiklos, neatliko atskirų saugumo departamento tarnybinių užduočių. Teismo nustatyta jog V. Pociūnas netyrė opozicijai skirtų pinigų panaudojimo. Tad kalbos apie galimą kelių dešimčių milijonų dolerių vagystę yra greičiau ne teisminio o tų gandų autorių medicininio tyrimo problema.
Kaip minėjau savo knygoje, V. Pociūnas rašė garsiąją pažymą apie R. Pakso aplinkos grėsmes, pradėjusią prezidento nušalinimo procesą, o tai galėjo daryti tik labai patikimas žmogus, galintis naudotis slapčiausia VSD informacija. Be to, prieš rimčiausiu vizitus į Rusiją ir kitur, jei jie būdavo susiję su energetiniu ir ekonominiu saugumu v. Pociūnas atvykdavo supažindinti su slapčiausia VSD turima medžiaga. Tad faktai rodo, jog negalima kalbėti apie nepasitikėjimą, ar įtarinėti, kad jis, kaip tie „kurmiai „ už vadovybės nugaros, tarėsi su politikais. Tai buvo doras pareigūnas o vadinamų jo draugų nuomonės pasakytos po jo mirties, kai jis jau nieko negalėjo paaiškinti, nepatvirtintos jokiais kitais faktais.
Na ir pačios Seimo komiteto išvados greičiau tik prielaidos, ką ne kartą pripažįsta ir patys tyrėjai jose pavyzdžiui teigdami: „ Komitetas daro prielaidą, kad V. Pociūnas galėjo būti perkeltas į diplomatinę tarnybą dėl jo vadovaujamos valdybos atliktų, bet galbūt VSD vadovybei neįtikusių tyrimų energetikos ir transporto srityje.“ Kas tai, išvada ar prielaida? Ir apskritai taip vadinamos išvados knibžda teiginiais „galėjo būti susijęs“, „ tam tikri požymiai leidžia daryti prielaidas“, „tam tikram spaudimui“, nekorektiškas politinis žvilgsnis“ ir panašiai.
Pabrėždamas politinio- propagandinio aspekto svarbą, Komitetas vieno balso persvara paviešino tyrimo išvadas. Socialdemokratai ir socialliberalai priešinosi, tačiau antivalstybinė koalicija atliko šį konstitucijai ir įstatymams prieštaraujantį ir valstybės interesams kenkianti veiksmą. Tai sukėlė didelį NATO ir JAV ambasados nustebimą ir nerimą. Į Lietuvą atvyko aukšti NATO saugumo biuro pareigūnai, JAV ambasadorius J.A. Cloudas susitiko su A. Kubiliumi ir pareiškė susirūpinimą.
Pabaigoje - apie „šokinėjimą ant kaulų“. D. Jurgelevičius, šiais žodžiais paraginęs neatsakingus politikus susilaikyti nuo vertinimų iki tyrimo pabaigos, manau, jokiu būdu ne tyčiojosi iš tragiškos žūties, o tik norėjo paprašyti rimties ir orumo, prašė vengti politinio šurmulio, vykstant tam sudėtingam tyrimui. Tačiau tų, kurie siekė eskaluoti gandus ir įvairias nepagrįstas prielaidas, tai nesustabdė, jų tikslas buvo kitas.
Rasa Juknevičienė, dalyvaudama tuo metu vykusiose TV laidose, mėgo kartoti:“Tiesa nugalės“. Manau, matydami šio ilgo ir sudėtingo tyrimo tyrimo rezultatus, galime ir mes pasakyti: „Tiesa nugalėjo“. Demokratinė valstybė atlaikė manipulatorių spaudimą. Tik kokia kaina?