Koalicijos partnerių sutartas ir paskirtosios premjerės Ingridos Šimonytės pasiūlytas kandidatų į ministrus sąrašas atrodo taip:
Aplinkos ministras – Simonas Gentvilas (Liberalų sąjūdis);
Energetikos ministras – Dainius Kreivys (Tėvynės sąjunga);
Finansų ministras – Gintarė Skaistė (Tėvynės sąjunga);
Krašto apsaugos ministras – Arvydas Anušauskas (Tėvynės sąjunga);
Kultūros ministras – Simonas Kairys (Liberalų sąjūdis);
Socialinės apsaugos ir darbo ministras – Monika Navickienė (Tėvynės sąjunga);
Susisiekimo ministras – Kasparas Adomaitis (Laisvės partija);
Sveikatos apsaugos ministras – Arūnas Dulkys (Tėvynės sąjunga);
Švietimo, mokslo ir sporto ministras – Jurgita Šiugždinienė (Tėvynės sajunga);
Teisingumo ministras – Evelina Dobrovolska (Laisvės partija);
Ekonomikos ir inovacijų ministras – Aušrinė Armonaitė (Laisvės partija);
Užsienio reikalų ministras – Gabrielius Landsbergis (Tėvynės sąjunga);
Vidaus reikalų ministras – Agnė Bilotaitė (Tėvynės sąjunga).
Žemės ūkio ministras – Dalia Miniataitė (Tėvynės sąjunga)
Prezidento egzaminą paprastai išlaiko ne visi
Paprastai ne visiems kandidatams pavyksta praeiti Prezidentūros filtrą. Politologas Kęstutis Girnius yra pažymėjęs, jog visi šalies vadovai turėdavo įtakos formuojant Vyriausybę. Paprastai jie kokius du kandidatus atmeta. Tą darė net Valdas Adamkus. K. Girniaus spėjimas yra, kad šį kartą tai gali būti S. Gentvilo ir A. Dulkio kandidatūros.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis iš pirmo žvilgsnio į pateiktą sąrašą susidarė įspūdį, kad tai yra „labai jaunos Vyriausybės sąstatas“.
„Nemanau, kad tai yra blogai. Jauna Vyriausybė tai – energija, noras kažką realizuoti. Tai – taip pat, ko gero, moteriškiausia Vyriausybė, apie tai buvo kalbėta ir spaudos konferencijoje.
Taip pat išsiskiria tai, kad praktiškai visi I. Šimonytės pateikti kandidatai nėra susiję su tomis ministerijomis tiesiogiai. Tai yra jie neturi institucinės atminties, patirties buvimo tose institucijose. Ko gero, tai yra pliusas, nes labai greitai susiformuoja tam tikri ryšiai, priklausomybės institucijoje, kurios, pakliuvus į aukštesnę poziciją, kartais trukdo daryti sprendimus“, – komentavo L. Bielinis.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė nemano, kad skaičius, kiek kandidatų reikia atmesti, kad pademonstruotų savo autoritetą, yra kriterijus pačiam prezidentui.
„Nemanau, kad prezidentas sau nusimatė, kad „iš pateiktų kandidatų reikėtų kokius tris (atmesti), kad solidžiai atrodyčiau“. Prezidentas pakankamai aiškiai supranta savo vaidmenį, ir, kad kaip politinės arenos veikėjas turi nemažą reikšmę formuojant vykdomąją valdžią ir Vyriausybės kabinetą.
Jis negali būti tik štampų sudėliotoju – kai jam atneša, o jis tik patvirtina. Jam Konstitucija garantuoja didesnes galias, ir, natūralu, kad jis turėtų tuo pasinaudoti. Nemanau, kad jis žiūrės tik į kandidatų CV arba tik į tai, ką jie jam pasakys. Galiausiai dar yra ir viešoji opinija, kuri prezidentą taip pat šiek spaudžia“, – sakė R. Urbonaitė.
Kaip ir anksčiau minėti jos kolegos R. Urbonaitė nemano, jog prezidentas galėtų nepritarti Aušrinės Armonaitės arba Gabrieliaus Landsbergio kandidatūroms.
„Tai yra valdančiosios koalicijos partijų vadovai, ir turbūt mažai šansų, kad jiems nepritars. Net Arvydas Anušauskas yra politikos grandas. Yra kai kurios kandidatūros, kurios daug mažiau lygintinos arba dėl kurių net nekyla abejonių“, – minėjo politologė.
Daugiausiai kontraversiškų kandidatų ji mato Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio sąraše.
„Ingridos Šimonytės vizija buvo turėti kabinetą iš politikos profesionalų. Reikia pažiūrėti, ar tikrai visi politikos profesionalai yra atsidūrę šitoje preliminarioje sudėtyje“, – pažymėjo R. Urbonaitė.
Išsamiai narstant biografijas ir egzaminuojant kandidatus, silpnų vietų galima rasti net ir pas tuos, kurie politologės yra įvardijami kaip politikos grandai. Klausimas – kaip jie patys apie tą kalba, ar bando slėpti, ir, ką su tuo ruošiasi daryti.
Kandidatas į krašto apsaugos ministrus A. Anušauskas atvirai pripažįsta, kad anglų kalba nėra jo stiprybė. Jis teigė šiuo metu anglų kalbą formaliai mokantis pažengusio vartotojo B2 lygiu, tačiau save vertina kukliau.
„Aš save vertinu vidutiniškai – penketukui. Reikia tobulinti šnekamosios kalbos įgūdžius ir tai yra normalu“, – pridūrė jis.
Pretendentas į krašto apsaugos ministrus BNS sakė, kad jeigu bus paskirtas ministru, tobulins savo anglų kalbos žinias.
„Aš sau esu išsikėlęs tikslą per šimtą dienų tą lygį kilstelti. Papildomai teks pasimokyti, bet tai normalu, manau“, – sakė A. Anušauskas.
Politologė R. Urbonaitė, vertindama kandidatą pirmiausia išskyrė jo patirtį, – kad tai yra žmogus, kuris visą praėjusią kadenciją buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jos nuomone, anglų kalbos lygis, kurį kandidatas pats vertina penketu, nėra nereikšmingas dalykas pozicijoje, į kurią jis siūlomas, tačiau politologė teigiamai įvertino tai, kad jis pats supranta šitą savo bėdą, ir ruošiasi imtis veiksmų.
„Jis pats iš karto pasakė, kad eina mokytis, kad atnaujintų ir sustiprintų žinias. Man atrodo, kad tai rodo kandidato gebėjimą save įvertinti, ir savo minusus apgalvoti, ir pagalvoti, kaip juos būtų galima sušvelninti arba eliminuoti“, – sakė R. Urbonaitė, pažymėdama, jog būnant Europos Sąjungoje bet kuriam ministrui yra reikalingi anglų kalbos įgūdžiai.
Kito konservatorių siūlomo kandidato į energetikos ministrus D. Kreivio problema, kaip pastebėjo R. Urbonaitė, yra net ne užkulisinė, ji kaip tik yra labai vieša ir žinoma.
„Tai buvo ministras, kuris buvo pripažintas supainiojęs viešus ir privačius interesus. Jis turėjo atsistatydinti. Tai nėra puiki biografijos eilutė, ir natūralu, kad šešėlis yra“, – sakė R. Urbonaitė.
2011 metais po neigiamo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) verdikto jis traukėsi iš Ūkio ministro pareigų . Postą ministrui kainavo parašas po mamos įmonei naudingu sprendimu.
„Klausimas, ar politikai už padarytas klaidas turi būti baudžiami visą savo politinės karjeros laikotarpį, ar yra galimybė kažkokiai reabilitacijai. Aš būčiau už reabilitacijos galimybę. Nors visuomenė gali vertinti įvairiai, o ministrui visuomenės vertinimas nėra penkioliktos eilės dalykas. Jis turi būti.
Pažiūrėsime, kaip prezidentas tai vertins, bet tas šešėlis yra, jo nereikia slėpti. (…) Iš kitos pusės, kandidatas turi patirties, (…) D. Kreivys ne pirmą kadenciją yra aktyvus vykdant parlamentinę kontrolę“, – pastebėjo R. Urbonaitė.
Lygiai tas pats klausimas – ar politikas turi už praeityje padarytas klaidas būti baudžiamas visą politinės karjeros laikotarpį, aktualus ir dėl į finansų ministres siūlomos G. Skaistės, pastebėjo politologė.
2013 metais tuo metu Kauno politikė buvo sučiupta neblaivi vairuojanti automobilį. Teismo sprendimu, jai buvo skirta bausmė – ji metus negalėjo sėsti už vairo ir turėjo sumokėti tūkstančio litų baudą.
„Faktas nebuvo slėptas, nebuvo bandoma išsisukti. Ji buvo nubausta pagal įstatymus, ir bausmę yra įvykdžiusi. Aš nežinau visų aplinkybių. Žinoma, kad tai yra problema, kuri labiausiai kerta per reputaciją ir pasitikėjimą. To aspekto niekur neištrinsi, bet aš manau, kad daug svarbiau tampa politikės pasirengimas būti ministre ir veiklą vykdyti kokybiškai, o ne tai, kad praeityje buvo padaryti neteisingi sprendimai, gauta bausmė, ir ji buvo atlikta“, – sakė R. Urbonaitė.
Politologė sakė, jog pati nebūtų linkusi visą gyvenimą žmogų bausti už klaidą.
„Ypač , jeigu jis ją pripažįsta, ir dėl to gailisi. Mėtytis akmenimis galbūt visi esame drąsūs, bet prieš smerkiant už tokius dalykus, reikėtų į veidrodį pasižiūrėti“, – teigė R. Urbonaitė.
Ypač daug viešų diskusijų sukėlė Laisvės partijos pasiūlytos kandidatės į teisingumo ministres Evelinos Dobrovolskos kandidatūra. Viešai aptarinėtos jos tatuiruotės ir išsilavinima.s
„Net nesileisčiau į diskusijas dėl tatuiruočių. Man neįdomu nei kas, nei kaip. Jeigu ten būtų ne Bukowskio, o Stalino tatuiruotė, tada atkreiptume dėmesį, nes galbūt tai apie pažiūras kažką pasakytų. Tatuiruotės man svarbu tiek, kiek jos išreiškia politines pažiūras“, – sakė R. Urbonaitė.
Pasak politologės, net ir diplomas savaime nėra problema. Problema ekspertei atrodo tai, kaip pati kandidatė tai komunikuoja.
„Yra žmonių, kurie yra baigę tik bakalaurą, ir jie gali būti puikiais profesionalais. Mane daugiau neramina pačios E. Dobrovolskos kalbėjimas, kurio metu kartais matai nutylėjimus. Tarkime, E. Jakilaičio interviu ji gavo labai konkretų klausimą, kuris jai buvo nepatogus. Kaip kandidatė elgėsi? Kandidatė bando pasakyti A, nes tai jai yra paranku, ir bando nutylėti B, nes tai jai yra nepalanku.
Klausimas buvo dėl advokatūros egzamino išlaikymo. Aš nemanau, kad būtų buvusi problema pripažinti, kad „aš neišlaikiau“. Klausimas būtų pasibaigęs. Ką daro kandidatė? Ji pradeda sakyti, kad „aš išlaikiau raštu dalį“, ir paskui visai nuvažiuoja į kitus svarstymus neatsakydama į klausimą. Man tai yra signalas apie galimą elgesio modelį. Klausimas, ar tikrai viskas gerai? Nenorėčiau, kad sulaukusi nepatogių klausimų galbūt būsima ministrė naudotų tokią atsakymų strategiją“, – teigė R. Urbonaitė.
Kartu, pasak ekspertės, Prezidentūrai svarbus uždavinys įsivertinti plačiau kandidatės matymą, mastymą, vizijas.
„Aš manau, kad pati Evelina įnešė sumaišties, kontraversiškumo, kai kuriuose interviu atskleidė savo silpnąsias vietas, kurios yra labiau kaip asmenybę, o ne kaip apie politikę. Su kai kuriais interviu jos situacija yra pablogėjusi, kas leido visuomenei susidaryti tokį įspūdį, kuris galbūt net yra klaidingas. Pažiūrėsime, kaip prezidentas tai įvertins“, – teigė R. Urbonaitė.
Vos pradėta svarstyti liberalo S. Gentvilo kandidatūra į aplinkos ministrus iš karto sukėlė viešų diskusijų audrą. Gamtininkai feisbuke ėmė dalintis jo pasisakymais apie miškų kirtimą ir taip priminė anksčiau išsakytą jo nuomonę šia tema.
Tačiau nemažiau diskusijų kelia pretendento į ministrus laikysena urėdijų reformos įkarštyje. Šis politikas buvo vienas aršiausių urėdijų reformos kritikų. Feisbuke pastarosiomis dienomis plinta S. Gentvilo kažkada socialiniame tinkle išsakytos mintys apie miškų kirtimą. „Miškas ne nafta, kuri gali pagulėti, kol kažkada bus išsiurbta. Laiku nenupjautas miškas pūva, tampa malkomis ir į atmosferą išleidžia sugautą CO2. Miškas Lietuvoje kertamas per lėtai. Tai žalinga klimatui ir biudžetui. Šiuo atveju jau nesvarbu, ar nukirsta mediena bus eksportuojama ar perdirbama“, – kažkada tokį požiūrį feisbuke yra išdėstęs S. Gentvilas.
Politologė R. Urbonaitė pastebėjo, jog į procesą dėl S. Gentvilo labai aktyviai įsitraukė įvairios interesų grupės.
„Aš manau, kad prezidentui yra uždavinys – reikia įsivertinti, kokios interesų grupės yra sukilusios, ir, ką tos interesų grupės atstovauja. Dėl S. Gentvilo nesiimu daryti verdikto, nes man yra keista ta sudėtis interesų grupių, kurios veikia šitame lauke, ir kaip jos veikia. Tai yra interesų grupių konfliktas. Neturiu vidinių ryšių, pasakyti per nuotolį, kas yra kas, labai sudėtinga“, – konstatavo R. Urbonaitė.
Pandemijos kontekste vienas labiausiai intriguojančių klausimų buvo, kas bus siūlomas pakeisti Aurelijų Verygą sveikatos apsaugos ministro poste. Nuskambėjo A. Dulkio kandidatūra.
„Kad nėra chemijos tarp jo ir prezidento rodo tai, kad į valstybės kontrolierius jis nebuvo teiktas antrai kadencijai, nors atrodo, kad turėjo bent dalyje visuomenės, kuri yra susipažinusi su jo veikla, neblogą vertinimą. Matėme net ir daugelio politikų palaikymą“, – pastebėjo R. Urbonaitė.
Apskritai, pasak jos, prezidentas yra spąstuose, nes jam reikės paaiškinti, kodėl į kritinės ir krizinės ministerijos vadovus ponas Dulkys tinka, bet netiko į aną poziciją. O jeigu atmestų vėl gi reikėtų aiškinti – kodėl, nes pono Dulkio reputacija yra labai nebloga, ir palaikymas iš politikų pakankamai stiprus.
„Turime paskyrimą į ministeriją, kuri išgyvena labai rimtą išbandymą. Šiandien tai yra absoliutus prioritetas. Pažiūrėkime, ar pavyks I. Šimonytei ir pačiam ponui Dulkiui prezidentą įtikinti. I. Šimonytės argumentai prezidentui neturėtų būti paskutinės reikšmės. Ji pati yra sakiusi, kad „aš už juos visus galiu atsakyti“. Manau, tai yra svarbu. Prezidentui svarbu kalbėtis ne tik su kandidatais, bet ir su pačia I. Šimonyte, nes ministrai bus pavaldūs tiesiogiai jai“, – teigė R. Urbonaitė.
Mažai žinomų kandidatų eilė
Tarp kandidatų pavardžių galima matyti nemažai tokių, kurios galbūt yra labai gerai žinomos tą asmenį delegavusiai politinei arba profesinei bendruomenei, bet plačiajai visuomenei jos yra mažai girdėtos. Tai – ir kandidatas į kultūros ministrus S.Kairys, ir kandidatas į susisiekimo ministrus – K. Adomaitis, ir kai kurios kitos pavardės.
„Čia yra problema, kad, jei neseki politinio lauko, tai tų žmonių nelabai ir pažinosi. Jeigu įprasta manyti, kad Kultūros ministerija nėra tarp prioritetinių, nors aš dėl to labai apgailestauju, nes toks požiūris į kultūrą lemia daugelį kitų dalykų, bet ir Susisiekimo ministerijoje mes kol kas nepažįstame žmogaus. Pasakyti kažką apie jį labai sudėtinga, nors wusisiekimo ministerija yra labai svarbi. Tai, kad mes jų nepažįstame, nereiškia, kad jie netinkami. Teks Prezidentūrai daugiau padirbėti apie juos aiškinantis“, – sakė R. Urbonaitė.
Bendrai, kaip pastebėjo politologė, pasiūlytų kandidatų sąrašas yra labai margas.
„Yra ta dalis, kur nepažinti kandidatai, senieji politikos vilkai, ir yra naujieji politikos vilkiukai, kurie turi ambicijų vilkais tapti. Ar sutampa ambicijos su potencialu, parodys laikas. Ambicijų kol kas yra nemažai, o koks tas potencialas, ir koks galiausiai rezultatas, nesiimsiu spėlioti“, – sakė R. Urbonaitė.