Tiesa, kalėdaičių reikėtų ieškoti tik bažnyčiose. Apsukruolių pardavinėjami "plotkeliai" nėra palaiminti.
Pasak Vilniaus arkikatedros klebono Ričardo Doveikos, nėra skirtumo, iš kur atkeliauja kalėdaitis. "Juos gamina tik katalikų bendruomenės religinėse kepyklėlėse. Nesvarbu, ar jį iškeps tikintis žmogus iš Lenkijos ar iš Lietuvos", - sakė klebonas.
Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios zakristijonas Vladas 30 metų pats kepė kalėdaičius. "Turėjome specialią keptuvę: vienu metu galima buvo pagaminti 4 kalėdaičius, visus su skirtingais atvaizdais. Ir Betliejus, ir Aušros Vartai buvo", - pasakojo zakristijonas. Anot Vlado, kalėdaičių gamyboje sudėtingiausia iš miltų ir vandens užmaišyti gerą tešlą. Iškepę paplotėliai trapūs, norint nesugadinti, reikia juos kurį laiką laikyti drėgnesnėje patalpoje.
Jau ketveri metai kaip bažnyčioje labai storos, į presą panašios keptuvės nebėra, bet zakristijonas, regis nenusimena - iš Lenkijos vežami kalėdaičiai ne ką prastesni už paties gamintus.
Nuo vaikystės kalėdaičių kepimą stebėjęs, o vėliau ir pats juos daug metų gaminęs Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios zakristijonas Antanas Preikša taip pat tikino, kad kalėdaičiai mažai pasikeitė. Tiesa, anuomet, kai jie buvo kepami vietos bažnyčiose, ant kalėdaičių greta religinės tematikos piešinių būdavo atspaudžiami ir lietuviški žodžiai - ištraukos, frazės iš Šventojo Rašto. Dabar - tik lotyniški ir lenkiški.
"Tarybiniais laikais kalėdaičius kepdavo mūsų zakristijonai, kadangi sienos buvo uždaros. O dabar vežamės iš Lenkijos. Ten juos gamina keli vienuolynai. Kepimui reikia specialios įrangos. Vėliau kalėdaičiai apkarpomi. Reikia pasidaryti formas, nes kiekviename kalėdaityje yra pavaizduota kokia scena iš Šventojo Rašto", - kalbėjo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas Vilius Viktoravičius.
Anot jo, kalėdaičių sudėtis niekuo nesiskiria nuo per šv. Mišias dalijamų paplotėlių. Tačiau jų reikšmė nevienoda.
"Per Mišias tikima, kad tai yra Kristaus kūnas. O kalėdaičiai nenaudojami šventose Mišiose ir nėra šventinami. Tai yra palaiminta duona. Kalėdaičius bažnyčioje palaimina per pirmąjį advento sekmadienį", - pasakojo kunigas V.Viktoravičius.
Dvasininkų teigimu, didžioji dalis lietuvių kalėdaičiais paprastai pradeda rūpintis likus savaitei ar net paskutinėmis minutėmis iki švenčių.
Anksčiau užsuka tie, kurie kalėdaičius siunčia artimiesiems, gyvenantiems užsienio šalyse.
"O ką daryti? Juk Airijoje, kur gyvena mano sūnaus šeima, niekur neparduodami kalėdaičiai. Tai ir siunčiu jau antrus metus. Įdedu į knygą, kad nesusilaužytų, ir per siuntų tarnybą išgabenu. Ten jie tarpusavyje pasidalija su kita šeima", - pasakojo kaunietė Rimantė Braškienė, ką tik sūnaus šeimai į Airiją išsiuntusi kalėdaičių.
Kalėdaičiai, anot kunigų, nepardavinėjami - tiesiog paaukoja už juos kas kiek gali.
Tačiau pasitaiko ir gudročių. Atsiranda tokių, kurie apsimesdami parapijos namų atstovais už tam tikrą sumą platina kalėdaičius.
"Tai savotiška juodoji rinka. Tačiau tai daroma be klebono ir bažnyčios žinios. Mes nenešiojame kalėdaičių į namus, jų gauti galima tik atėjus pas mus, į zakristiją", - apie apgavikus įspėjo kaunietis zakristijonas A.Preikša. Anot jo, apsišaukėlių kalėdaičiai nuo bažnyčioje dalijamų skiriasi tuo, kad nėra palaiminti.
Italai išpūtė akis
Anot kunigo V.Viktoravičiaus, tradicija per Kūčias laužyti kalėdaitį nėra paplitusi visame katalikų pasaulyje. Taip yra elgiamasi tarp lietuvių, lenkų, vakarų ukrainiečių.
"Buvo vienas nutikimas Italijoje. Prieš kelerius metus šios šalies bažnyčias užplūdo ten gyvenantys lietuviai, prašydami kalėdaičių. Italų akys didelės, tai jos dar labiau išsiplėtė, nes nesuprato, ko iš jų nori, - juokavo kunigas V.Viktoravičius. - Pradėjo lietuvių klausinėti, kas jie tokie esą. Tik išsiaiškinus, italų vyskupų konferencija kreipėsi į Lietuvą. Jie prašė, kad atsiųstų lietuvį kunigą, nes jie esą nesupranta mūsų tradicijų."
Anot kunigo, kalėdaitis yra Kalėdų duona, valgoma šios šventės išvakarėse - tai yra per Kūčias.