Į Angliją moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) išvyko baigusi mokslus, tikėjosi ten rasti gerai apmokamą darbą ir tobulėjimo galimybes. Kaip ji pati teigia, ten vyko augti, o ne tiesiog uždarbiauti fabrike ar menkai patinkančiame darbe. Deja, teko patirti kur kas daugiau nei tikėjosi.
„Kai išvažiavau, buvau baigusi mokslus, man buvo 25-eri, dirbau didelėje tarptautinėje kompanijoje, užėmiau gana aukštas pareigas, bet supratau, kad kol neturiu vaikų ir šeimos, reikia važiuoti. Dabar arba niekada, – DELFI teigė jau buvusi emigrantė. – Važiavau ne indų plauti. Jei būtų reikėję, tikriausiai juos būčiau plovusi, bet važiavau tikėdamasi gauti darbą, kuriame reikalingos mano įgytos kompetencijos.“
Pradžia buvo sunki: nuo kruvinų kojų iki tuščios piniginės
Anglija, anot moters, ją pasitiko ne itin svetingai. „Sunkiausia buvo pirmus metus. Atvažiavau labai savimi pasitikinti, galvojau, kad visi čia manęs labai nori, bet iš karto supratau, kad anglų kalbos įgūdžių, norint dirbti didelėje kompanijoje, nepakanka, nors Lietuvoje ir bendravau angliškai, ir laiškus rašiau. Buvo sunku, – pasakojo moteris. – Turėjau blogų patirčių. Dirbau ir pas turkus kavinėje, ten mane apgavo. Esu vaikščiojus kruvinomis kojomis, nes dirbau po daug valandų, nebuvo galima atsisėsti. Buvo ir taip, kad visiškai nebebuvo pinigų.“
Jos teigimu, kad ir kaip sunku buvo, gimtinėje likusiai šeimai ji tvirtindavo, kad viskas gerai. „Buvo, kad skambina mama, klausia, ar viskas gerai, aš sakau, kad taip, viskas gerai, o iš tikrųjų tuo metu sėdėjau ant grindų ir valgiau grikius, nes daugiau niekam kitam nebuvo pinigų“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto, moteris nepalūžo ir nusprendė viską keisti. „Supratau, kad aš tikrai neisiu dirbti į sandėlį, – tvirtino moteris ir pridūrė, kad kvalifikacijos nereikalaujančius darbus emigracijoje dažnai renkasi išsilavinimo neturintys, prasčiau ir Lietuvoje gyvenę asmenys. – Gal labiau iš provincijos. Jie galvoja, kad dirbs bet ką, ką tik reikės. O aš ne, nedirbsiu bet ko. Jei būtų reikėję, aš greičiau būčiau grįžusi į Lietuvą.“
Nusprendusi kažko imtis, moteris rado darbą lietuvių parduotuvėje, ten padirbo kelis mėnesius ir rado kitą darbą kitoje lietuvių įmonėje ir pardavimų sferoje dirbo penkerius metus. Iki pat tos dienos, kai nusprendė, kad jau laikas krautis lagaminus ir grįžti į Lietuvą.
„Dirbu su lietuviais. Mūsų įmonė tarptautinė, bet mes visi bendraujame lietuviškai, angliškai bendraujame tik su klientais“, – įvardijo pašnekovė.
Tiesa, ji pridūrė, kad kai kuriems lietuviams Anglijoje tiesiog pasiseka susirasti darbą lietuvių apsuptyje, tada jie tiesiog susikuria nedidelę Lietuvą aplink save, nesimoko vietinės kalbos ir dėl to nesuka galvos. „Bet tokie žmonės bijo net į parduotuvę nueiti, nes bijo nesuprasti ko nors, – teigė moteris. – Jie atvažiuoja, susiburia savo bendruomenę, gyvena namuose, kuriuos nuomoja daug lietuvių. Jie gyvena kaip mažoje Lietuvoje, tik čia.“
Moteris tvirtina, kad daugybė lietuvių emigrantų norėtų grįžti į tėvynę, tačiau įsisuka į gyvenimo dėl kitų ratą. „Turi namą, reikia paskolą išmokėti, turi vaikui sumokėti už mokslus. Jie patys tampa vergai savo gyvenimuose“, – tvirtino pašnekovė.
Patirtimi džiaugiasi, nors taip ir nerado to, ko tikėjosi
Į klausimą, ar ji rado tai, ko ieškojo, moteris atsakė nė nedvejodama – ne. Jos teigimu, lietuviams ten neįmanoma priprasti, nebent jie absoliučiai įsilieja į vietinių britų gyvenimą.
„Neradau nieko. Nes jei nekalbi angliškai jų dialektu, jų darbine kalba, niekada nepritapsi. Arba turi daug metų čia gyventi, susikurti anglų draugų ratą, eiti į jų šventes, tada gal viskas būtų kitaip. O aš atvažiavau čia savęs išbandyti ir neradau nei didelių algų, nieko.“
O kodėl tuomet ji nesusikrovė lagaminų ir negrįžo į Lietuvą po metų? „Tik po metų pradėjau jausti, kad dirbu normalų darbą. Tada jau būtų buvę kvaila imti ir grįžti. Bet laikas ėjo ir aš nesijaučiau gerai. Net ir dabar kalbu, žiūriu į gatvę ir suprantu, kad niekas emociškai manęs čia nesieja. Kaimynai sveikinasi, smagu, bet jie man nieko nereiškia. Aš tiesiog savo noru įmesta į kitą vietą“, – pasakojo moteris.
Bėgant laikui moteris įprato prie angliško ritmo, rado patinkantį darbą, o atlyginimą pradėjo leisti kelionėms. „Atradau keliones, pradėjau keliauti, o kelionėms reikia pinigų, todėl Lietuva buvo kiek nustumta į šoną, – tvirtino pašnekovė. – Man tiko tas gyvenimas tarp kelionių ir Anglijos, bet nusibodo. Jau nebenoriu ir to.“
Darbą rado dar gyvendama Anglijoje
Nusprendusi grįžti į Lietuvą ji dar spėjo čia grįžti trumpam paatostogauti. Per atostogas ji rado ir darbą.
„Turėjau seniai suplanuotas atostogas ir bilietus, todėl ir grįžau, – pasakojo moteris. – Buvau namuose, pagalvojau, kad jei jau planuoju grįžti, tai man reikės darbo, todėl pasiruošiau savo CV.“
Pirmas moters planas buvo grįžti į Lietuvą, šiek tiek pailsėti ir tada kibti į naujo darbo paieškas, tačiau viskas apvirto aukštyn kojomis. Ji netikėtai rado darbą.
„Pasirašiau CV, išsiunčiau septynioms įmonėms ir sulaukiau trijų skambučių. Kitą dieną nuėjau į du susitikimus, – įvardijo moteris. – Vienoje įmonėje man nepatiko, buvo juntama, kad grįžtu iš emigracijos, o kitoje įmonėje man labai patiko, tik galvojau, kad neatitinku jų reikalavimų. Bet mane pakvietė į antrą susitikimą ir pakvietė dirbti.“
Į Lietuvą grįžusi moteris turės keturis laisvadienius ir pradės dirbti naujame darbe.
Prieš penkerius metus naujai gyvenimo pradžiai Anglijoje moteriai užteko trijų lagaminų. Dabar, grįždama į Lietuvą, ji į tiek lagaminų savo daiktų jau nesutalpintų.
„Jau išsisiunčiau dešimt, – įvardijo moteris. – Bet išsivežiau viską, net naują keptuvę, kurią buvau nusipirkus. Pinigai yra vertingi, sunkiai dirbau ir dirbu, tai kodėl turiu palikti?“
Lietuviai bijo grįžti
Nerimas dėl „Brexit“, anot emigrantės, jaučiamas, tačiau lietuviai bijo grįžti. Bijo nepritapti Lietuvoje.
„Anksčiau žmonės grįždavo atgal dėl to, kad kažkas susirgdavo, grįždavo į savo namus, o dabar susidarė tokia situacija, kad labai daug žmonių nori grįžti, nes tie uždirbami pinigai nebėra verti jų sveikatos, bet jie negrįžta, nes bijo, – teigė moteris. – Jie nei čia jaučiasi laimingi, nei jie grįžta. Bijo būti nereikalingi.“
„Pažįstu žmogų, kuris dirba čia jau dešimt metų ir kai aš prieš penkerius metus atvažiavau, klausiau jo, kodėl jis čia jau taip ilgai, tuo metu jis čia gyveno penkerius metus. Jis pasakė, kad nusipirko butą, tai reikia uždirbti išsimokėjimui. Laikas ėjo. Praėjo dveji, treji metai. Vėl klausiau, ar jis dar neišsimokėjo to buto. Tai pasakė, kad jau vaikas studijuoja. Tada jo paklausiau, kur jis pats visame šitame reikale? Jis gyvena ne savo gyvenimą, jis gyvena dėl kažko. Jis pakėlė akis ir pasakė, kad turbūt ir mirs ne dėl savęs, o dėl kažko“, – vardijo pašnekovė.
Ji tvirtino, kad daugelis emigrantų gyvena ne dėl savęs: „Jie pamiršta save, savo gimines, viską parduoda dėl tų centų. Ir geria. Gauna algą ir geria. Jokių tikslų pas daugelį nėra. Jie čia tiesiog egzistuoja“.
Atviras laiškas abejojantiems
Nusprendusi grįžti, moteris feisbuke pasidalijo atviru laišku, kuriame apibūdino savo jausmus, kurie susikaupė viduje per penkerius metus ir kurie užplūdo apsisprendus grįžti.
„Visą tą laiką aš vis domėjausi kaip Lietuvoje, koks lygis gyvenimo, kaip jiems sekasi, kiek uždirba. Visi vis burbėjo, kad nieko gero, kad viskas negerai. Mano vidinė energija visada man leisdavo pasijusti, kad aš galiu daugiau, bet baimė paimdavo viršų“, – laiške teigia moteris ir neslepia, nusprendusi grįžti ji sulaukė ne tik palaikančių komentarų.
DELFI pateikia visą moters laišką:
Ar tu žinai tą jausmą, kai nuo mažens Tau sakoma, kad tik baigus mokslą ir įgijus diplomą Tu tapsi žmogumi, turinčiu „svorį“ rinkoje, naudingu, reikalingu, kompetentingu? Nesiginčiju, ne mokslai daro žmogų protingu, bet be mokslų, sutik, Tu daug kuo negalėtumei tapti. Eina metai, keičiasi aplinka keitiesi Tu ir štai diplomų įteikimas. Ta diena, kai lengviau atsiputi, kai žiūrėdamas į aplinkinių juoką, gėles, mantijas, Tu supranti – viskas. Dabar tai jau tikrai viskas. Metai, trys ar penkeri – baigta.
Randi pirmąjį darbą, supranti, kad tau jis netinka. Išeini, po savaitės grįžti, nes buvo įvertintos Tavo stipriosios savybės kitose darbų kryptyse. Gera, labai gera, kai mato ne tai, ką nori matyti darbdavys, bet mato, ką sugebi geriausiai.
Dirbi toliau. Ir Tau būnant vos vos 22 metų pasiūlo darbą, tokį apie kokį negalėčiau net svajoti, tikrai nehiperbolizuoju. Žinai, mane pakerėdavo tokios detalės: rytas, kažkur valytoja paskutinį kartą valo grindis, administratorė taisosi šukuoseną, viršuje kaukši dailų kolegių bateliai, ir tas šleifas... tas malonus brangių kvepalų šleifas, ir kažkur aš. Geros buvo pareigos, daug iššūkių, naujovių, galimybių ir štai sprendimas – emigracija į Angliją.
Anglija, kokias asociacijas Tau kelia ši šalis? Pinigų lietus, laisvė, atsipūtimas, kito pasaulio pažinimas, kitataučiai, galimybės – taip atrodė man. Neradau aš to pinigų lietaus, neradau aš ten laisvės, nei visų kitų dalykų. Radau visai ką kitą: begalinę konkurenciją į visas darbo vietas absoliučiai, arogantišką požiūrį į tave ir tavo diplomą, nedidukes algas, kadangi yra siūlančių dirbti už mažesnį atlyginimą, baimė dėl visokių galimų išpuolių prieš Tave, mišrių tautų suirutę, nusiteikimą prieš emigrantus, neteisybę, išnaudojimą. Tiek fizinį, tiek moralinį.
Ilgėjausi namų, ilgėjausi savęs. Tos, neišvykusios ten. Galvojau: kam tiek metų aš mokiausi, jei mano diplomo niekam nereikia. Sutrikau. Daug kas gali sakyti, kad man buvo kitaip. Visos patirtys yra skirtingos, visi išgyvenimai yra skirtingi ir jie turi teisę būti.
Radau darbą Anglijoje, kurį mokėjau gerai atlikti. Darbas buvo biure ir man visai neblogai sekėsi. Bet dėl vidinės struktūros ir neturėjimo, kur kilti, aš buvau vienoje ir toje pačioje pozicijoje 5 metus.
Visą tą laiką aš vis domėjausi kaip Lietuvoje, koks lygis gyvenimo, kaip jiems sekasi, kiek uždirba. Visi vis burbėjo, kad nieko gero, kad viskas negerai. Mano vidinė energija visada man leisdavo pasijusti, kad aš galiu daugiau, bet baimė paimdavo viršų.
Laikas ėjo ir štai situacija, jos rezultatas – grįžimas namo. Oj ne, negalvok, kalbėjo ne tik už nugaros, kalbėjo tiesiai į veidą. Ką tu sau galvoji? Ar tu žinai, kad ten vos ne badmetis? Ar dirbsi už savo savaitės algą, kurią gauni Anglijoje Lietuvoje? Negeras sprendimas, ne dabar.
Išsigandau, aprimti reikėjo kelių savaičių, mintim susigulėti dar daugiau laiko. Ir štai aš jau namie.
Pasivaikščiojimas Vingio parke, susitikimas su klasės draugai, atgaiva psichologinė. Ir ką Jūs galvojate? Per 3 dienas aš gavau tai, dėl ko jaudinausi ir sukau galvą kelis mėnesius. Pasirašiau CV, išsiunčiau 7 įmonėms. Kitą dieną 3 skambučiai, trečią dieną 2 susitikimai, ketvirtą dieną sprendimas, kad aš tinku.
Žinai, kas labiausiai džiugina? Kad pozicija ta, į kurią aš tikrai norėjau, darbas toks, apie kokį racionaliai bijojau net pagalvoti. Tiek sumenkinus mano savigarbą buvo ta Anglija. O svarbiausia Tau juk įdomu uždarbis. Kiek mažesnis, bet labai nedaug nei Anglijoje. Ir tie mokymosi metai nepraslydo nepastebėti, buvo įvertinta tai, ką baigiau, nes darbas siūlo tas kompetencijas, kurias įgijau.
Renkuosi Lietuvą.
Nusprendėte grįžti į Lietuvą iš emigracijos ir norite pasidalinti savo mintimis apie emigraciją, sprendimą grįžti bei darbo paieškas gimtinėje? Rašykite savo įspūdžius ir siųskite mums adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „emigrantai“.