Amerikietė Norvegijoje dėl vaikų kovoja devintus metus: jie sakė, kad esu stora ir nemoku norvegiškai

Pirmadienį prie Moldės mieste vykusio lietuvių piketo prisijungė amerikietė Irene. Moteris žurnalistams su ašaromis pasakojo, kaip prarado teisę matytis su savo vaikais. Savo istoriją papasakojo ir lietuvė Inga, sugebėjusi „Barnevernet“ įrodyti, kad savo sūnaus neskriaudžia. Įspūdžiais pasidalijo ir vietos lietuviai, pastaruoju metu ypač bijantys susidūrimo su Norvegijos vaiko teisių gynėjais. Tiesa, dauguma jų pripažįsta su „Barnevernet“ nesusidūrę, o bijantys pirmiausiai dėl to, ką girdėjo ar skaitė.

Amerikietės istorija: vaikus prarado 2006 m.

Moldėje gyvenanti norvegų kilmės amerikietė Irene, pasakodama savo istoriją, sunkiai sulaikė ašaras.

„Nes sergu. Nes po operacijų patyriau komplikacijas“, - taip motyvus, dėl kurių iš jos atimti trys vaikai, nupasakojo Irene. „Jie sakė, kad esu stora ir nemoku norvegiškai. O tai aš prašiau pagalbos, aš kreipiausi į juos. Sakiau, kad esu iš Amerikos, noriu vaikus leisti į mokyklą, gal jie gali padėti prisitaikyti. Tai aš į juos kreipiausi“, - pridūrė ji.

Moteris teigė dėl savo vaikų su „Barnevernet“ ietis kryžiuojanti jau nuo 2006-ųjų.

„Niekada nepasiduosiu. Niekada. Tai neteisingas procesas. Tai, ką tie žmonės daro kitiems žmonėms, yra labai blogai. (…) Jie man nebeleidžia matytis su vaikais“, - sakė Irene.

Žurnalistų klausiama, ar buvo pakėlusi ranką prieš vaikus, moteris prisiekinėjo jų nė pirštu nepalietusi. „Tokia tiesa“, - tikino ji.

„Barnevernet“ Irene vadina nusikaltėliais. Tarnyba jai esą leidžia vaikus pamatyti tik maždaug 6 kartus per metus.

„Kai susirgau, vyras nustojo dirbti, kad pasirūpintų vaikais. Tada jie sako – jis nedirba, jis nėra geras tėvas. Nuo 2006 m. gyvenu sielvarte“, - savo istoriją tęsė Irene.

Pasak jos, ne viena akistata su „Barnevernet“ baigėsi visiška tragedija. „Man pasisekė, kad tebesu gyva, nes myliu savo vaikus. Daugelis neišlaiko šio proceso – jie nusižudo, išprotėja ar sėda į kalėjimą“, - teigė ji.

Šiuo metu Irene daug laiko praleidžia bažnyčioje – amerikietės teigimu, tikėjimas jai padeda išgyventi.

Lietuvės kryžiaus keliai: prireikė ir ekspertizės

Savo istoriją su „Barnevernet“ papasakojo ir lietuvė Inga. Moteris teigė buvusi apkaltinta smurtu prieš vaiką.

„Tai buvo istorija dvejų metų ilgumo su daug pažeminimų ir grasinimų. (…) Kodėl neatėmė? Galiu aš tiktai spėlioti. Bet kuriuo atveju, suveikė žmogiškumo faktorius“, - sakė ji.

Anot Norvegijos lietuvės, įrodinėjimas, kad vaikas nebuvo mušamas, truko kelias valandas.

„Man pasakė: tavo vaikas kalba, kad tu jį muši, todėl mes šiandien jį išvežame. Aš išsisukau tame pirmame susitikime. Manimi patikėjo po šešių valandų bendravimo. (…) Vaikas tą dieną buvo nuvestas į polikliniką medicininiam tyrimui. Galbūt ir dėl to (patikėjo – DELFI), kad nieko nerado, jokių sužalojimų“, - tęsė Inga.

Pašnekovės teigimu, ir po minėto pokalbio jos šeima liko vaiko teisių gynėjų akiratyje. „Aš buvau stebima. (…) Taip, rinko tuos duomenis iš mokyklos. Mokykla kiekvieną keistą – net ne keistą – apie kiekvieną susidūrimą su manimi siuntė „nerimo žinutes“ taip vadinamas. Tiek su manimi, tiek jeigu vaikas ką keisto padaro. Siuntė „nerimo žinutes“, gal kokių 50 buvo“, - sakė Inga.

Pasak jos, „bendradarbiavimas su motyvacija kontroliuoti“ baigėsi tik praėjusį mėnesį.

„Vaikai yra medžiojami“

„Barnevernet“ bijo ir su šia tarnyba nesusidūrę lietuviai. Apie norvegų tarnybą sklinda šiurpiausios kalbos.

„Visur tai yra. Jie turi savo sistemą, kaip jie apdoroja vaikus. Tai yra kažkoks devyngalvis slibinas su 58 gyvybėmis“, - kalbėjo emigrantė iš Lietuvos Jelena.

Ji įsitikinusi, kad „Barnevernet“ sąmoningai atrenka pažeidžiamas šeimas. „Lygiai tas pats mūsų miestelyje darosi. Jie išrenka sau, kas yra silpnoji grandis, kažkokia auka. Galbūt vaikas kažkoks judrus, gal jis neklauso, galbūt labai daug verkia. Aš įtariu, kad jie turi kažkokią apdorojimo sistemą“, - įsitikinusi emigrantė.

Lietuvės įsitikinimu, taip sprendžiamos Norvegijos šeimų – negalinčių turėti vaikų ar homoseksualių porų – problemos.

„Iš mūsų miestelio nieko neatėme. Bet vaikai yra medžiojami. (…) Kartas nuo karto atsiranda, pavyzdžiui, kažkokių klausimų. Sako: ar jums nereikėtų kreiptis į psichologinę pagalbą? Ir aš taip girdžiu dabar per visur. Galbūt tai yra pirmas žingsnis? Jeigu tu kreipiesi į psichologinę pagalbą – vadinasi, tu mama, kuri turi problemų“, - įsitikinusi Jelena.