Panašiai Maidano protestus Kijeve regėjo ir Maskva: prezidentas Vladimiras Putinas bei užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą piktinosi Vakarų kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus.

Kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, baimė, kad Vakarai nesiliaudami kursto prodemokratinius protestus, yra vienas iš Rusiją bei Kiniją vienijančių veiksnių, nors šią ašį jis vadina „santykiais iš išskaičiavimo“.

„Tai nėra aljansas, tai tik kvazi-aljansas. Moksliniame diskurse visuotinai sutariama, kad tai santykiai iš išskaičiavimo. Abiems pusėms tai naudinga, nes padeda sukurti iliuziją apie rimtą atsvarą Vakarų galybei: dvi labai didelės valstybės, abi nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės. Tačiau tikrovė daug sudėtingesnė. Tiek Rusijai, tiek Kinijai santykiai su Vakarais visuomet buvo prioritetiniai. Po Ukrainos Rusijos santykiai su Vakarais komplikavosi, bet Kinijai santykiai su Vakarais bet kokiu atveju yra prioritetiniai, ir dėl Rusijos ji šio prioriteto neatsisakys“, - pabrėžė K. Andrijauskas.

„Tačiau Kinijos ir JAV santykiuose pagrindinė problema – tai JAV įsivaizdavimas, kad jų socialinis, ekonominis ir plėtros modelis yra universalus, kad žmogaus teisės yra universalios, kad jų tarptautinės teisės suvokimas universalus.

Natūralu, kinams tai nepatinka. Kai jie mato Maidaną, kai jie mato Honkongą, tai galvoja, kad tai yra labai nuoseklūs Vakarų bandymai plėsti vertybinę savo įtaką visame pasaulyje. O kartu su vertybine įtaka ateina ekonominė įtaka, dar vėliau politinė ir geopolitinė.

Kalbama apie skirtingus projektus, kaip turi atrodyti pasaulis. Kinų įsivaizdavimu, amerikiečiai bruka savo universalų modelį visam pasauliui ir tai jiems nepatinka. Tai yra taškas, kur jie su Rusija yra labai arti, Rusija irgi galvoja taip pat. Priešinimasis „Vakarų diktatui“ yra tas aspektas, kuris labiausiai suartino abi valstybes, jos abi nori daugiapolio pasaulio, kuriame kiekvienas galios polius turi teisę plėtotis taip, kaip mano esant teisinga“, - tęsė politologas.

Nori naujos tvarkos?

Dangaus šventykla arba Rojaus šventykla, Pekinas (Kinija)
Apie Rusijos ir Kinijos aljansą prieš Jungtines Valstijas garsiai pradėta kalbėti dar 2001 m., kai Rusija ir Kinija pasirašė „draugystės ir bendradarbiavimo“ paktą, kuris nubrėžė šalių bendradarbiavimo gaires ateinantiems 20 metų.

Šiuo paktu šalys susitarė oponuoti JAV planams vystyti priešraketinės gynybos sistemas, pasmerkė NATO operaciją Kosove, deklaravo Taivano priklausomybę Kinijai, susitarė stiprinti karinį bendradarbiavimą bei siekti „teisingos ir racionalios naujos pasaulio tvarkos“. Komentatoriai šį susitarimą iškart pakrikštijo paktu prieš Jungtines Valstijas.

Rusijos gynybos viceministras Anatolijus Antonovas „Rossijskaja Gazeta“ 2014 m. balandžio mėnesį pareiškė, kad Kinija ir Rusija „vystys bendradarbiavimą visose srityse“.

Šie žodžiai po truputį virsta kūnu. Šių metų gegužės 16 dieną Rusija ir Kinija susitarė statyti 77 mlrd. dolerių vertės dujotakį „Sibiro galia“, skirtą dujų eksportui iš Rusijos į Kiniją. Pagal susitarimą, nuo 2018 m. Rusija trisdešimt metų Kinijai tieks po 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų kasmet.

Rusija ir Kinija šių metų gegužę vykdė bendras karines pratybas Rytų Kinijos jūroje „Joint Sea 2014”, rugpjūtį Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos rėmuose vyko bendros kovos su terorizmu pratybos „Oriental 2014”.

Šanchajuje buvo paskelbta apie Rusijos ir Kinijos jungtines pastangas statyti didelės keliamosios galios karinius sraigtasparnius Mi-26 bei didelius komercinius orlaivius. Kinija nori pasistatyti apie 1000 didelės galios komercinių orlaivių ir konkuruoti su „Boeing“ bei Airbus.

Rusijos „Sukhoi“ yra sudariusi 4 mlrd. dolerių vertės susitarimą su Kinija tiekti 100 SSJ100 orlaivių variklių, kurių dalis būtų pagaminti Kinijoje.

Rosatom“ sudarė 1 mlrd. dolerių vertės kontraktą tiekti pažangią kuro tiekimo įrangą Kinijos atominėms elektrinėms.

JAV gynybos sekretorius Chuckas Hagelis šiais metais perspėjo, kad Kinija ir Rusija vykdo visapusišką karinės modernizacijos programą bei siekia pasivyti JAV vystydamos pajėgumus sausumoje, jūroje, ore, kosmose, kibernetinėje, elektroninėje erdvėje bei įvairių pajėgų rūšių specialiosioms operacijoms.

Pekino požiūris: kaip išnaudoti Maskvą iki paskutinio siūlo

Tačiau K. Andrijauskas teigia, kad Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas nėra tvarus. Jo teigimu, Pekinui Maskva reikalinga siekiant savų tikslų: Rusija yra svarbi žaliavų tiekėja Kinijai, Kinija perka Rusijos ginkluotę, parduoda Maskvai palyginus neaukštos kokybės produkciją.

„Iš Ukrainos krizės kinai laimėjo labai daug, nes padidino savo ekonominės bei karinės galios asimetriją Rusijos atžvilgiu. Žiniasklaidoje skambėjo naujiena apie dujų susitarimą trisdešimčiai metų. Tai pakankamai simptomiška. Rusijai šis laikotarpis dėl Vakarų sankcijų sunkus, Kinija sulaukė momento, kai derybų partneris buvo nelabai patogioje padėtyje ir iš to laimėjo. Šis susitarimas Rusijai tikrai buvo labai reikalingas, bet manau, kad vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu ekonomiškai Maskvai tai neišeis į naudą“, - pasakojo politologas.

K. Andrijauskas pabrėžia, kad Rusija sąjungoje su Kinija yra silpnesnysis partneris. Maskva savo raumenis gali demonstruoti tik dėl to, kad yra branduolinė valstybė.

„Šis vienintelis pranašumas paveldėtas iš Sovietų Sąjungos laikotarpio. Visur kitur tai Pekinas yra arba jau pranašesnis, arba tuoj bus pranašesnis. Kinija sparčiau auga ekonominiu ir kariniu požiūriu. Rusija savo ruožtu arba auga ne taip smarkiai, arba degraduoja. Kitaip tariant, negalime kalbėti apie lygių partnerių santykius“, - sakė politologas.

Rusija už Kiniją yra pranašesnė kai kurių karinių technologijų srityje, tačiau, kaip pabrėžia K. Andrijauskas, Maskva nėra labai linkusi atskleisti Pekinui visų kortų.

„Įdomus dalykas tas, kad Rusija naujausias karines technologijas linkusi pardavinėti ne Kinijai, o jos konkurentei Indijai. Rusija prisibijo pardavinėti naujausias technologijas Kinijai: paskutinės kartos naikintuvai buvo parduodami Indijai, kartu su indais kuriamas penktosios kartos naikintuvas. Taigi net karinių technologijų srityje yra tam tikrų baimių“, - pasakojo K. Andrijauskas.

Pasak politologo, kinai aukštųjų karinių technologijų srityje turi kliautis labiau savo jėgomis: „Kinai daug dalykų jau daro patys: pavyzdžiui, raketas, kurios gali numušti palydovus. Amerikiečiams tai didelis galvos skausmas. Kinai taip pat plėtoja raketas, kurios skirtos panaikinti lyginamąjį amerikiečių regioninės galios pranašumą jūroje – tokios raketos gali iš toli atakuoti lėktuvnešius, o tai yra Amerikos galios regione pagrindas“.

K. Andrijausko teigimu, Rusija laikinai gali susitaikyti su mažesniojo brolio vaidmeniu, ypač jeigu Maskvos santykiai su Vakarais dar labiau blogės. Tačiau ilguoju laikotarpiu Rusijos ir Kinijos aljansas, politologo manymu, nėra įmanomas, nes valstybių vystymasis vyksta skirtingomis kryptimis: Kinija stiprėja ir anksčiau ar vėliau taps pasaulio ekonomika Nr. 1., tuo metu Rusija silpnėja arba stagnuoja.

„Įsivaizdavimas, kad Rusija yra kone lygiavertė atsvara JAV vien dėl veiksmų Ukrainoje, nelabai atitinka tikrovę. Mes Lietuvoje galbūt ir ne be pagrindo manome, kad Rusija yra globalaus lygmens grėsmė, bet pasauliniu mastu jos padėtis nėra tokia įspūdinga ar stabili: šią šalį kamuoja gausybė įvairiausių problemų, o Vakarų sankcijos jas tik dar labiau pagilina. Net ir protestų Honkonge išvarginta Kinija šiame kontekste atrodo kur kas geriau“, - sakė mokslininkas.

Kinijos nesaugumas

K. Andrijausko teigimu, pagrindinė Kinijos karinės galios vystymosi priežastis yra geopolitinis ir karinis šalies nesaugumas, potencialių priešininkų arba varžovų apsuptis bei JAV čiuptuvai regione. Kaip žinoma, Kinija lenktyniauja su Indija ir dėl galios varžosi su JAV, kurių pagrindiniai strateginiai partneriai yra Japonija ir Pietų Korėja.

Vašingtonas taip pat yra suteikęs saugumo garantijas Taivanui. Taivano sala iš esmės yra karščiausias taškas, dėl kurio potencialiai gali kilti ginkluotas Kinijos ir JAV konfliktas.

DELFI primena, kad Kinija Taivaną laiko savo valstybės dalimi nuo pat pilietinio karo pabaigos 1949 m., kai Mao Dzedongo vadovaujami komunistai atėjo valdžion, o pralaimėjusi nacionalistų vyriausybė pasitraukė į salą. Nuo to laiko egzistavo dvi valstybės, pavadinimu Kinija: Kinijos Respublika su sostine Taipėjuje ir Kinijos Liaudies Respublika su sostine Pekinu.

Vakarai Kinijos Respubliką Taivane formaliai laikė visos Kinijos atstove, todėl Taipėjaus vyriausybė buvo gavusi vietą Jungtinėse Tautose (JT). Tačiau kai praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje Vakarų santykiai su Kinijos Liaudies Respublika atšilo, Taivanas prarado pasaulio diplomatinį pripažinimą ir vietą JT institucijose.

Šiuo metu Taivaną pripažįsta tik 22 pasaulio šalys, nes Pekinas deklaruoja, jog valstybės negali būti užmezgusios diplomatinių santykių ir su Kinija, ir su Taivanu.

K. Andrijauskas pasakoja, kad JAV yra suteikusi karinio saugumo garantijas Taivanui ir taip išlaiko savo įtaką regione.

„Amerikiečiai savo įsipareigojimus Taivanui grindžia strateginio neaiškumo principu. Kitaip tariant, jie nenurodo nei Kinijai, nei Taivanui raudonosios linijos, kurią peržengus jie atsidurtų Taivane. Kodėl tai daroma? Tai labai protingas ėjimas: viena vertus, Pekinas nežino, kiek gali leisti žvanginti ginklais, kita vertus, Taivanas nežino, kiek gali provokuoti Kiniją. Taigi niekas nėra tikras, kada amerikiečiai gali įsitraukti. Bet amerikiečiai turi labai specifinį įsipareigojimą ginti Taivaną, tai yra įtraukta į jų vidaus teisę“, - sakė politologas.

„Kai atšilo Kinijos santykiai su Vakarais, pastarieji savo pripažinimą perkėlė Pekinui, todėl Taivanas neteko savo vietos ir narystės JT. Bet amerikiečiai norėjo išsaugoti savo įsipareigojimą Taivanui, kurio statusas liko neaiškus, todėl įsipareigojimą jį ginti įtraukė į savo vidaus teisę per vadinamąjį Santykių su Taivanu aktą“, - pridūrė K. Andrijauskas.

„Perlų vėrinio“ strategija

Kinijos nesaugi kaimynystė labiausiai išryškėja lyginant ją su JAV geografine ir geopolitine padėtimi. Jeigu JAV kaimynai yra proamerikietiški ir nekelia didesnio pavojaus, tai aplink Kiniją rikiuojasi ištisas varžovų ratas, tarp jų ir tas pats Vašingtonas, daugelio manymu siekiantis išlaikyti pasaulio vienpoliškumą.

Dėl didelio varžovų ir priešininkų skaičiaus Kinija jau senokai vysto vadinamąją „perlų vėrinio“ strategiją, kuri reiškia bendradarbiavimą su Indijos vandenyno pakrančių valstybėmis ir kuri nutiesia Kinijos čiuptuvus nuo Rytų Kinijos jūros iki Artimųjų Rytų. Kinija investuoja į vandenyno pakrančių valstybių jūrų uostus bei stiprina savo ekonominę bei karinę jūrų galią.

„Kinijos atėjimas į Indijos vandenyną tikrai jaučiamas. Indijai ir JAV tai nelabai patinka, bet iš kitos pusės suprantama, kad Kinija taip elgiasi pagrįstai: ji yra priklausoma nuo prekybinių srautų, naftos ir dujų srautų per Indijos vandenyną, todėl natūralu, kad ji nori apsaugoti jūrų kelius. Bet tai viena istorijos versija. Kita – kad kinai taip tiesiog didina savo įtaką regione“, - teigė politologas.

Pagrindiniai Kinijos „perlų vėrinio“ komponentai yra Šri Lanka, Bangladešas, Kambodža, Tailandas, Birma, Malaizija, Pakistanas, Somalis, kinai investuoja Sudane, Tanzanijoje bei kitur.

Ši strategija kartais vadinama ir jūrų šilko kelio strategija. Kinija teigia, kad jos investicijos susijusios išimtinai su jos ekonominiais interesais, tačiau JAV baiminasi dėl karinės infrastruktūros panaudojimo galimybės.

„Tačiau Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarpusavio priklausomybė yra neišpasakyta. Jeigu jos nebendradarbiautų, tai pirmiausia reikštų krachą abiejų valstybių ekonomikoms, paskui ir globaliai ekonomikai – tuo nesuinteresuotas nei Pekinas, nei Vašingtonas“, - pridūrė K. Andrijauskas.

Esminis nesutarimas tarp JAV ir Kinijos yra tas, kad kinai pasaulį įsivaizduoja daugiapolį, kuriame didžiosios galios dominuoja konkrečiame regione, todėl Kinija siekia dominuoti rytinėje Azijoje. JAV, atrodytų, siekia išlikti dominuojančia pasaulio galia visuose regionuose.

Mokslininkai sutinka, kad anksčiau ar vėliau Kinija ekonomiškai pranoks JAV, tačiau ar tai reikš globalios galios persiskirstymą ir kitose srityse?

„Kinija yra didelė ir galinga, bet karinėje srityje vargu ar pranoks Ameriką. Ekonomikoje ji bus didesnė, bet Amerika vis tiek išlieka ir išliks karinė galia, kuri neturi tiek daug problemų, kiek Kinija“, - svarstė K. Andrijauskas.

Jo manymu, pasaulis vis tiek pereis prie netobulos dvipolės sistemos, kai pagrindiniai galios centrai bus Vašingtonas ir Pekinas, tačiau ir jie privalės atsižvelgti į keletą silpnesnių centrų: Indiją, Europos Sąjungą, Rusiją, Japoniją, Braziliją.

Pagrindinis klausimas, jo nuomone, kaip galios slinktį įgyvendinti taikiai, be destruktyvaus ginkluoto konflikto, kurio netrokšta nei Kinija, nei JAV: „Vienintelis taikus globalių mastų galios perėjimas buvo XIX-XX a. sandūroje, kai Jungtinė Karalystė užleido vietą JAV, bet tas valstybes daug kas siejo. JAV ir Kinija labai toli viena nuo kitos tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme“.