„Estų karo istorikai yra neblogai paskaičiavę, kad 1939 m. rudenį trijų Baltijos valstybių karinis potencialas, žiūrint grynai formaliai ir neatsižvelgiant į geopolitinę aplinką, pranoko Suomijos potencialą. Be jokios abejonės, jeigu tas potencialas būtų buvęs panaudotas, saugumas nebūtų buvęs apgintas, bet rezultatas to pralaimėto karo rezultatas būtų tas, jog nebeliktų būtinybės įrodinėti, kad mus čia okupavo, o ne mes patys visur pasirašinėjome ir važiavome į Maskvą. Rezultatas šiandien, 1939 m. ir, ypatingai 1944-1945 m., greičiausiai būtų buvęs kitoks ir mūsų statusas būtų buvęs kur kas kitoks“, - diskusijoje apie tuomečio Lietuvos neutraliteto perspektyvas kalbėjo mokslininkas.

Primenama, kad vadinamajame Žiemos kare 1939 m. lapkritį-1940 m. kovą diktatoriaus Josifo Stalino valymų nualinta SSRS kariuomenė nesugebėjo įveikti mažesnių Suomijos karinių pajėgų, tad karas baigėsi paliaubomis: Suomija neteko dalies teritorijos, tačiau išsaugojo nepriklausomybę.

Šarūnas Liekis
Istorikas bei politologas Šarūnas Liekis, be kita ko, priminė, kad tuomet nenumaldomai artėjant karui lenkai, skirtingai nei lietuviai, be kovos pasiduoti neplanavo. Pasak mokslininko, tai veikiausiai lemia istorinės tautos mentalitetas, kuris reiškia, kad istorinės tautos elitas kasdienius sprendimus priima atsižvelgdamas į ilgalaikę perspektyvą, o neistorinės – tik į trumpalaikę.

„Kolega yra visiškai teisus, kad Suomijos bendras potencialas buvo lygus su Baltijos šalių potencialu, bet tą Baltijos šalių potencialą, be abejo, reikėjo vienokiu ar kitokiu būdu koordinuoti, mobilizuoti ir panašiai. Bet kalbant apie politinės kultūros aspektus, lenkų debatuose jų Užsienio reikalų ministerijos lygmenyje niekur neprasprūsta nė viena mintis, kad kažką reikės atiduoti be kovos. Lenkai aiškiai angažavosi, kad bet kuriuo atveju kariausime – pralaimėsime, laimėsime, tai kitas klausimas – bet visą laiką priešinsimės“, - pasakojo Š. Liekis.

Abu istorikai Užsienio reikalų ministerijoje surengtoje diskusijoje pristatė savo knygas, kurių pagrindinis motyvas – Lietuvos užsienio politika 1938-1939 m. Kaip žinoma, tuomet Lietuva pasirinko neutraliteto poziciją, nors tarptautinė padėtis kaito ir artinosi Antrasis pasaulinis karas.

Neutralitetas – politinė mada bei noras nesikišti į problemas?

Kalbėdamas diskusijoje A. Kasparavičius teigė į tuometės Lietuvos pasirinktą neutralitetą žvelgiąs dviem aspektais – pirma, kaip į grynai egoistinį siekį atsiriboti nuo Europai ir pasauliui gresiančių tragiškų įvykių, antra, kaip į siekį prisitaikyti prie tuometinės tarptautinės mados, mat anuomet neutralitetą buvo paskelbusi ir JAV bei Šiaurės Europos šalys.

„Iš tos inercijos tikriausiai būta tam tikro subruzdimo ir skubėjimo, kad mes galime nesuspėti, o pasaulis kinta, saugumo sąvoką taip pat keičiasi. Pagaliau, turbūt būtų nesąžininga nepaminėti ir Europoje dominuojančios britų užsienio politikos, diktuojančio tam tikras politines madas, arba garsiosios susitaikymo doktrinos“, - pasakojo A. Kasparavičius, pridūręs, jog Lietuvos sprendimą rinktis neutralitetą lėmė ir tam tikra politinė depresija arba net karštakošiškumas.

Š. Liekis teigia, kad apskritai kalbant reikia suvokti, jog tarpukaris buvo tam tikrų lūžių laikotarpis, tad susikūrus daugybei nacionalinių-tautinių valstybių imta manyti, jog saugumą jos privalo užsitikrinti arba pačios vienos, arba sudarydamos dvišales sutartis su stipresnėmis šalimis. Pasak jo, Lenkija, kuri buvo sudariusi sutartis su britais ir prancūzais, iki pat karo pradžios gebėjo tinkamai balansuoti tarp nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos, tuo tarpu Lietuva tokios prabangos neturėjo ir iš pat pradžių angažavosi sovietų pusėn.

„Lietuva pakankamai aiškiai angažavosi savo kaimynų atžvilgiu, visų pirma Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Ji tos manevro laisvės, kokį iki paskutinės minutės turėjo lenkai, neturėjo“, - teigė Š. Liekis.

Tačiau jam paprieštaravo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, dabartinis Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis, kurio nuomone, tuomet Lietuva nelabai ką turėjo rinktis. Pasak politikos praktiko, realiai tuomet Lietuva nepalaikė santykių su Lenkija, santykiai su latviais taip pat buvo komplikuoti, nes juos blokavo lenkai, galima buvo krypti į Vokietijos pusę, tačiau bet kokie veiksmai tuometės mūsų valstybės padėties, anot ambasadoriaus, nebūtų pakeitusi.

Neutraliteto politika buvo primesta

Algimantas Kasparavičius
Tačiau A. Kasparavičiaus nuomone, pagrindinė problema yra ne pats Lietuvos neutralumas, bet faktas, jog tokia pozicija buvo primesta ir ja netikėjo nė vienas rimtesnis Lietuvos politikas. Pasak istoriko, yra išlikusi tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio promemoria , kur rašoma, jog 1938 m. rugpjūtį susitikus su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu šis pareiškė, kad Lietuvai nėra kitos išeities kaip neutralitetas.

„Problema ir bėda ne tai, kiek buvo realios vienokios ar kitokios alternatyvos. Didžioji, mano supratimu, problema buvo tai, kad politinis elitas, užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis ir už jo stovintis Antanas Smetona priimdami neutraliteto konceptą juo netikėjo. Antras dalykas, jie pasirinko neutralitetą iš esmės ne savo valia, o stengdamiesi prisitaikyti prie šiaurinių kaimynų – estų ir truputėlį mažiau prie latvių“, - pasakojo A. Kasparavičius.

„Yra išlikusi S. Lozoraičio promemoria iš susitikimo su J. von Ribbentropu 1938 m. rugpjūčio pradžioje, kur J. von Ribbentropas sako: žiūrint iš Trečiojo Reicho pozicijos, jum syra vienintelis kelias – neutralitetas ir nieko kito, čia nieko daug nesvarstykite; jums estai pasiūlė, tai yra puiku, jokių kitų alternatyvų jūs neturite. Todėl, kai vienas didelis kaimynas sako, kad tavo neutralitetas yra ta panacėja, kuri tave išgelbės, ir nors supranti, kad taip nėra, bet tą poziciją priiti, va čia yra jau problema. Tuo labiau kad kiti kaimynai aplink, kurie buvo mažiau agresyvūs, kaip kad prancūzai, sakė, kad tai yra totali klaida“, - aiškino istorikas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad S. Lozoraitis buvo kaip ir Baltijos Antantės ideologinis tėvas, tad estams pasiūlius drauge visoms Baltijos šalims priimti neutralitetą, atrodė, jog atsisakius tai padaryti, Lietuva taps šios sąjungos griovėja.

Baltijos valstybės nesugebėjo bendrauti

A. Kasparavičius taip pat priminė, kad apskritai Baltijos valstybės ypač dideliu bendradarbiavimu nepasižymėjo, tad bent kažkokios bendros iniciatyvos buvo branginamos. Istorika spabrėžė, kad praktiškai per visą tarpukarį Baltijos valstybių vadovai tai ir nesusitiko, nors visų šalių prezidentai savose valstybėse buvo pagrindiniai sprendimų priėmėjai.

„Tarkime, Antrojo pasaulinio karo pradžia 1939 m. rugsėjis. Formaliai ir de facto veikia Baltijos Antantė. Pirma Baltijos valstybė, kuri pasirašo savitarpio pagalbos paktą su SSRS, yra šiauriausia Baltijos Antantės narė ir apie tai, kad ji ketina tokį paktą pasirašyti, kad išvyksta jos delegacija iš Talino į Maskvą Kaunas sužino ne iš Talino, o iš spaudos agentūrų pranešimų. Tai apie kokią sąjungą, kokius kontaktus, kokią realią politiką galima kalbėti, jeigu tarp artimiausių sąjungininkų nėra net elementaraus bendradarbiavimo?“, - klausė A. Kasparavičius.

Knyga "Lietuva 1938-1939 m. Neutraliteto iliuzijos"
Jis, be kita ko, pabrėžė, jog ir Lietuvos politinis elitas, ypač A. Smetona, vargiai suvokė Lietuvos padėties sudėtingumą, kai blogėjant tarptautinei situacijai, Vokietijai ėmus reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą, Lietuva ir toliau nepalaikė jokių santykių su Lenkija. A. Kasparavičius pasakoja, kad užsienio reikalų ministrui išdėsčius padėties keblumą ir grėsmes saugumui jį išklausęs A. Smetona pasakė nematąs ryšio tarp Klaipėdos problemų, tarptautinės padėties komplikacijų ir diplomatinių santykių tarp Lenkijos bei Lietuvos nebuvimo.

„1937 m. gruodį prieš pat Naujus metus įvyko pasitarimas pas prezidentą A. Smetoną, kuriame užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis tiesiai šviesiai prezidentui ir kitiems dalyvavusiems atstovams išdėstė savo poziciją, kad komplikuojantis tarptautinei situacijai Europoje, esant įtemptiems Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, santykių nebuvimas su Lenkija labai blogai atsiliepia Lietuvos saugumui ir visiškai nežinia, kaip gali artimiausiu metu pakrypti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Prezidentės A. Smetona paklausė paklausė ir pareiškė, kad jis tiesiog nemato ryšio tarp Klaipėdos problemų, komplikacijų tarptautinėje erdvėje ir diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvimo. Tuo diskusija ir pasibaigė, po dviejų su puse mėnesio mes turėjome 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą“, - pasakojo mokslininkas.

Š. Liekio įsitikinimu, Lietuvos likimas buvo užprogramuotas ir nuolatinio konflikto su Lenkija, mat tai lėmė, jog mūsų šalis negalėjo rinktis pasirašyti savitarpio pagalbos sutarčių su britais ar prancūzais bei tais pačiais lenkais.

„Lietuvos likimas jau savotiškai buvo užprogramuotas to konflikto su Lenkija. Vis dėlto tai, kad įsitraukta į konfliktą ir nebuvo sugebėta spręsti problemos, eliminavo Lietuvą nuo trečio pasirinkimo varianto – su britais, lenkais, prancūzais. Lietuva visą laiką dreifuodavo tarp Vokietijos ir SSRS, bet tas pasirinkimas, kuris buvo padarytas 1920 m., tas konfliktas, ta prorusiška, prosovietinė pozicija, kurios dažniausiai laikydavosi Lietuva, buvo pragaištinga iki 1940 m., nes tais metais paprasčiausiai gavome tą rezultatą, kurio netiesiogiai siekėme“, - svarstė Š. Liekis.

DELFI primena, kad 1920 m. liepos 12 d. Lietuva su Sovietų Rusija pasirašė sutartį, kuria Maskva pripažino Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę. Šia sutartimi tai pat pripažinta, jog Lietuvai priklauso ir Vilniaus kraštas bei rytinės etninės žemės, į kurias įėjo ir Gardinas. Šią sutartimi sovietai iš dalies patraukė Lietuvą savo pusėn, mat, skirtingai nei lenkai, pripažino Vilnių esant Lietuvos sostine.