A.Jokubaitis: geriausias šėtono įrankis sužlugdyti lietuvius – visiška laisvė

Johanno Wolfgango Goethe sukurtam Mefistofeliui šių dienų Lietuvoje nebūtų ką veikti – žmonės neatsilaikytų net prieš tokius niekus, kaip pinigai ar mašina, tvirtina politologas Alvydas Jokubaitis. Šėtonui jis patartų suteikti visišką laisvę, o ne įvesti blogiu laikomą diktatūrą. Parlamentaras Mantas Adomėnas antrina: iškovojus laisvę buvę draugai neretai tampa priešais, o užtikrinus žmogaus teises ieškoma naujų pažeidimų net ten, kas anksčiau laikyta norma. Tokiomis mintimis jie dalijosi Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Politika ir velnias“.

„Politika yra ypatinga velnio gamyba“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo A. Jokubaičio teigimu, anksčiau svarbią vietą religinėje, moralinėje, kultūrinėje ir kitose plotmėse užėmęs velnias dabar liko kiekvieno viduje: „Mes jį suprivatinome ir patys sprendžiame, kas yra blogai.“ Šėtonas tarytum pasitraukė į kitas civilizacijas: pas mus jis nustumtas į pakraštį, užtat kitose kultūrose jis išlaikė neigiamą įvaizdį.

Pasak A. Jokubaičio, tai tėra iliuzija: sovietai siekė sukurti naują visuomenę, kurioje blogio liks nedaug, o velnias bus sunaikintas iki nulio, bet taip neatsitiko. „Jei kuris nors esate velnio nepaliestas, jums nepasisekė“, – kreipdamasis į klausytojus juokavo politologas.

Konservatoriaus-krikdemo M. Adomėno žodžiais, anksčiau reikėjo tokių religinių kategorijų, kaip šėtonas, nes žmonės esą buvo nepakankamai brandūs. Dabar jie moralinių paskatų randa savyje, yra įvaldę Imanuelio Kanto imperatyvą (elgtis taip, kad kiekvieno poelgiai taptų savotiška siekiamybe), gėris tarsi nebereikalingas, todėl blogis savaime dingsta.

„Politika yra ypatinga velnio gamyba, nes galima padaryti Aušvicą, Gulagą, pasaulinį karą. J. W. Goethe laikais velnias ėjo kalbėtis į universitetą. Šiandien jis eitų pas politikus ar pas verslininkus“, – tvirtino A. Jokubaitis.

Tiek sovietmečiu, tiek dabar esą dominuoja hėgeliška filosofija: blogis virsta gėriu arba gėris be blogio neatsirastų. Pavyzdžiui, anksčiau buvo Aušvicas, dabar – Europos Sąjunga. „Laisvos rinkos specialistai kalba apie 200 tūkst. bedarbių. Tiems žmonėms – tragedija, bet ekonomikai tai yra apsivalymas. Abiem atvejais nusitrina riba – tai, ką vadiname blogiu, vėlesnėje perspektyvoje paaiškėja, kad yra gėris, – kalbėjo politologas. – Velniui šiandien Lietuvoje beveik nėra ką veikti. Man reikėtų mašinos, pinigų – minimalių dalykų. Sugundyčiau žmogų tokiais menkniekiais, kurie pikto demonui būtų niekai. Lietuva velniui – ne pati įdomiausia teritorija.“

Liberalų manymu, žmogus iš prigimties yra geras, o politinė valdžia – bloga. „Kažkas čia ne taip – geras žmogus pridaro daug blogų dalykų?“ – stebėjosi A. Jokubaitis. Anot jo, Vytautas Didysis visiems patinka, bet kaip pavyzdys vaikams auklėti netiktų, mat valdydamas šalį ir plėsdamas jos teritoriją didysis kunigaikštis neretai griebdavosi makiaveliškų metodų, gėrį derindavo su blogiu: „Kiekvienas, esantis politikoje, anksčiau ar vėliau supranta, kad dėl bendro gėrio galiu ryžtis blogiui.“ Politika esanti nuolatinis balansavimas ant gėrio ir blogio ribos.

Ankstesnes normas laisvė paverčia pažeidimais?

Svarstydamas, ką patartų šėtonui, jei šis norėtų palaužti Lietuvos gyventojus, A. Jokubaitis iškart atmetė diktatūrą: „Esate tiek sugedę, kad dabar Seimą sudorojote per metus. Pasitikėjimas juo nesiekia nė 10 proc. Įsivaizduokite, kas būtų su diktatoriumi padaryta. (...) Žinau, kaip mokate ginti laisvę. Jūsų problemos kyla, kai tampate laisvi. Jei Mefistofelis klaustų patarimo, kalbėčiau kaip liberalai: yra problemų, bet laisvė gali jas išspręsti. Laisvė, laisvė ir laisvė, visur laisvė – gundymas laisve! Visai nesikiščiau – imkite kuo daugiau laisvės ir pažiūrėkite, kuo baigsis.“

M. Adomėno teigimu, laisve reikia mokėti naudotis. Sąjūdžio metais visi sutarė, krikdemas su liberalu gėrė kone iš tos pačios balutės, o kai laisvė buvo iškovota, buvę draugais tapo priešais. „Kai pasiekiamos žmogaus teisės, jos tampa tikslu. Jei viskas gerai, reikia rasti naujų teisės pažeidimų. Noras turėti šeimą, kurią sudaro vyras ir žmona, – tai, kas atrodė sveiko proto norma, staiga tampa pažeidimu“, – stebėjosi parlamentaras.

Iškovojus laisvę moralinė pareiga esą neretai primetama kitiems, žmogus nebesuvokia savęs kaip moraliai autonomiško: „Valstybė neteisingai su manimi elgiasi, vadinasi, man galima elgtis, kaip noriu. Jei kažkas negerai – vaiką primušė, knygos nepasiekia bibliotekų, kaltinama valdžia – kodėl ji nepasirūpina tuo ar kitu? Jei atsiranda kažkoks blogis, reikalingas įstatymas.“

Anot Seimo nario, šių dienų visuomenė išmoko tikėti dviem priešingais dalykais: atsisakoma moralės ir dorovės, tuo pačiu komentarai internete tampa didžiausiu blogiu.

Didžiausiu šėtono pralaimėjimu A. Jokubaitis pavadino Mahatmos Gandhi žodžius, ištartus anglų valdininkams po demonstracijos sušaudymo. Indijos dvasinis lyderis kolonistams pasakė: jūsų yra nedaug ir jei visi paimsime ginklą ar lazdą, jūsų nebeliks, tačiau mes tokie, kaip jūs, netapsime. M. Gandhis teigė geriau badausiąs, nei matysiąs tokius dalykus, kurie anuomet vyko Indijoje. A. Jokubaitis pasiūlė įsivaizduoti, kad kuris nors mūsų politikas imtų badauti.

„Mes visi esame silpni ir dažnai suklystame – krikščioniška tradicija tai pavadino prigimtine nuodėme. Politikai neturi tokio veido, kad galėtų suklysti, atsiprašyti. Mūsų politikai tapo košeriniai – teisuoliai, kaip žydų maistas. Politika tapo sritimi, kur visi žino tiesą. Portaluose skelbiamos tiesos, pranašystės. Aš, kaip dėstytojas, matau, kad tos idėjos yra klaidingos, blogai surikiuotos. Politikoje to nėra. Atsirado teisuoliai, kurie žino Tiesą. Šitoje vietoje šėtonas džiaugiasi.“

Politologas stebėjosi, kas I. Kantą įkvėpė parašyti, esą valstybę gali sukurti ir velniai. „Taip ir matau, kaip jis rašo tą frazę Kionigsberge, bet nesuprantu, kas galėjo pasufleruoti šitą kvailą mintį. Velniai daug gali. Mefistofelis gali kiekvieną patiesti ir sužlugdyti, bet sukurti valstybės – ne. Valstybė yra gėris, o velnias gėrio kurti negali.“