Dirbant G. Nausėdos rinkimų kampanijoje jam teko bendrauti su daug skirtingesniais žmonėmis nei sutikti verslo pasaulyje. Nors A. Zabarausko ir prezidento politinės pažiūros skiriasi, jie abu tiki, kad mes, kaip valstybė, negalime toliau darniai vystytis jeigu nebus pasirūpinta silpnesniais žmonėmis.
– Esate dažnai matomas prezidento G. Nausėdos dešinėje. Ar galima jus laikyti įtakingiausiu prezidento patarėju?
– Nesakyčiau, kad esu įtakingiausias patarėjas, nes prezidentas pats priima sprendimus. Patarėjo darbas yra supažindinti su situacija, pasakyti savo nuomonę, tačiau galutinius sprendimus priima pats prezidentas.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas pradėjus dirbti prezidento G. Nausėdos komandoje?
– Gyvenimas pasikeitė prieš metus, kai pradėjau dirbti rinkimų kampanijoje. Liepos 12 d. įvykusi inauguracija buvo tik formalumas.
– Prezidentas yra juokavęs, kad mato jus dažniau nei savo žmoną. Kaip užsimezgė draugystė su prezidentu?
– Jūsų pažįstami laiko jus darboholiku. Ar ir pats tokiu save laikote?
– Negalėčiau taip pasakyti, tačiau man yra svarbu pasiekti darbo, kurį aš darau, rezultatą. Tam, kad tai pasiekčiau, aš neskaičiuoju darbo valandų; dirbu tiek, kiek reikia. Pamenu, kaip išėjus po sunkios darbo dienos į miesto gatvę matydavau baruose sėdinčius žmones, kurie šnekučiuodavo ir gerai leisdavo laiką. Tačiau aš supratau, kad nepavydžiu jiems, nes aš darysiu tą patį, kai tam ateis laikas.
Man svarbiausia yra pasiekti tikslą, kurį esu išsikėlęs, o kai jį pasieksiu, tai pailsėsiu taip, kaip man yra priimtina. Nežinau, ar tai yra darboholizmas. Pavadinčiau tai tikslo siekimu, nes man patinka, kad tai, kas gimsta galvoje, tampa fizine tikrove.
Kokie gyvenimo pokyčiai yra ryškiausi po to, kai pradėjote dirbti Prezidento komandoje?
Yra kelios ryškios pokyčių grupės. Pirmiausia viešumas turi įtakos ne tik man, bet ir mano šeimai. Jie netiesiogiai neša atsakomybę už tai, kaip aš elgiuosi ar kur dalyvauju. Kai rinkimų metu mokytoja paklausė vaikų, už ką balsuos jų tėvai, visa klasė pakėlė ranką už vieną kandidatą, o mano vaikas už kitą.
Šiandien vaikai domisi politika, todėl natūralu, kad tai veikia mano vaikų santykį su bendraamžiais. Taip pat šeimos pokalbiai prie vakarienės stalo tapo ne apie tai, kaip sekėsi diena, bet apie politiką. Tai tiesiogiai liečia mano šeimą, todėl aš turiu nuolat aiškinti savo sprendimus ne tik savo vaikams bet ir tėvams.
Platesnėje aplinkoje taip pat visada pokalbis pakrypsta apie politiką ir aš jau nebepasakoju apie savo laisvalaikį – būriavimą ar perskaitytas knygas. Žmonėms yra įdomu, nes tai liečia jų ne mikro, bet makrogyvenimus. Aš suprantu, kad kitaip nebus tol, kol aš būsiu čia (prezidentūroje – DELFI).
– Ar kai esi viešas asmuo, visada turi būti pasitempęs?
– Natūralu, kad viešas žmogus yra toks pats, kaip ir ne viešas. Jis taip pat pereina visas emocijas – pyktį, nuovargį, susierzinimą. Tačiau kai esi viešas, turi dirbti su tais savo bruožais, kurie gali nusiųsti netinkamus signalus, nes žmonės žiūrėdami į tai, ką tu darai, sprendžia apie situaciją. Todėl reikia pasitempti. Tai nėra lengva, tačiau aš nenoriu, kad tai būtų traktuojama kaip mano skundimasis. Aš tai vertinu kaip saviugdą, nes tapus viešu asmeniu pasirašai sutartį su savimi, už kurią kažką gauni, tačiau turi nemažai atiduoti. Jeigu tą sutartį pasirašai sąmoningai ir apgalvotai, tai su tuo lengviau tvarkaisi ir neverkšleni.
– Didžiąją dalį karjeros esate praleidęs privačiame sektoriuje. Ar buvo kažkas netikėta, kai perėjote dirbti į viešąjį sektorių?
– Dirbdamas privačiame sektoriuje aš buvau susiformavęs įspūdį, kad viešajame sektoriuje dirba biurokratai, kurie dirba per mažai ir gauna per daug ir nieko neišmano. Tačiau turiu pasakyti, kad perėjus dirbti į viešąjį sektorių mane nustebino du dalykai.
Visų pirma, aš nesitikėjau, kad čia darbas yra tokio tempo. Net dirbant konsultantu, sprendžiant klientų krizes tempas nebuvo toks didelis, koks jis yra dabar. Antras dalykas, viešajame sektoriuje radau žmones, pasišventusius savo darbui. Yra susiformavęs mitas, kad čia žmonės uždirba didelius pinigus. Galbūt yra keli, kuriems tai pavyksta, tačiau tos darbo bitės, kurios neša visą matomą krūvį, dirba daug, uždirba mažai ir nesiskundžia, nes jeigu pasiskųs, juos iš karto pradės kritikuoti, kad jie ir taip viską turi. Darbo kultūra, kurią čia radau mane pozityviai nustebino.
– Man susidarė įspūdis, kad jūsų pažiūros yra liberalesnės už jo ekscelencijos. Ar jums lengva dirbti su konservatyvesniu žmogumi?
– Lengva. Tu teisus, jog mano pažiūros yra liberalios. Aš save laikau libertaru – man nepatinka kontrolė ir nurodinėjimai. Man patinka pačiam viską padaryti, o jeigu noriu ką nors kaltinti, tai pasiimu veidrodį ir randu ten kaltąjį.
Prezidentas šiuo atveju galėtų būti apibūdintas kaip krikščionis demokratas, tačiau man su juo dirbti lengva, nes aš manau, kad Lietuvai reikia tokio prezidento kaip jis, o ne kaip aš. Taip sakau todėl, kad per 30 nepriklausomybės metų tapome laukiniais rytais, kur išlieka tik stipriausi. Gerai būti stipriausiu ir gebėti savimi pasirūpinti, tačiau mes pamiršome tuos, kurie to nesugeba nebūtinai todėl, kad yra tingūs.
Mes pamiršome tuos žmones, o kad jie garsiai nerėktų, kartais numetam kokį kąsnelį ar kaulą. Toks požiūris yra ydingas. Mes negalime kaip valstybė darniai vystytis, jeigu mes nepasirūpinsime tais žmonėmis.
– Ar dirbdamas su prezidentu tapote labiau socialiai jautrus?
– Dirbant kampanijoje ir važinėjant po Lietuvą teko bendrauti su daug įvairesniais žmonėmis nei bendravau iki šiol. Aš pradėjau daugiau galvoti apie juos ir mažiau apie tai kaip man pačiam rasti vietą po saule. Galvojimas apie save nuveda iki tam tikro taško, tačiau mes kaip valstybė turime nueiti šiek tiek toliau.
Kampanijos metu prezidentas užsiminė, kad reikia surengti referendumą dėl tos pačios lyties asmenų santuokos. Ar manote, jog galime tokius vertybinius klausimus spręsti referendumu?
Esame įpratę priimti politikų kalbą pažodžiui, tačiau prezidentas norėjo pasakyti tai, kad mums reikia bendro sutarimo tuo klausimu. Mes turime įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir negalime primesti progresyvių sprendimų, priimtų Vilniuje, jeigu tai yra atmetama visuomenės. Tik jis panaudojo referendumą kaip konkretų įrankį, tačiau tai yra nereikšminga detalė. Viešajame diskurse dažnai nukrypstame nuo esmės. Tai, kas vertybiška, nėra įdomu. Labai norėtųsi, kad tai keistųsi.
– Kas jums padeda apsisaugoti nuo puikybės?
– Turbūt daugelis pasakytų, kad apsisaugoti man nepavyksta, nes dažnai neatsakau į žinutes ir neatskambinu. Tačiau esi teisus, kad darbas su savimi turi vykti nuolat. Turi rūpintis vidiniu adekvačiu savęs vertinimu taip, kaip kiekvieną rytą valaisi dantis. Man patinka tyla. Aš turiu mažai laiko tam, bet esu užsibrėžęs raudonas linijas, kurios yra nejudinamos, kai aš išeinu į tylą.
Tyla man yra miškas. Aš išeinu keturiom valandom ar net su nakvyne ir stengiuosi kaip įmanoma labiau susitepti, laipioti per šlaitus. Aš noriu patirti žemę ir dumblą, kad nepamirščiau, iš kur atėjau.
Kitas būdas pailsėti yra buriavimas. Buvimas jūroje labai gerai apkarpo ego, nes negali sau leisti manyti, kad esi kietesnis už tą aplinką.
Ar buvo tokių situacijų, kai žmonės iš artimos aplinkos negalėjo priimti jūsų politinių įsitikinimų?
Mano šeimoje mūsų politinės pažiūros skiriasi, tačiau tai netrukdo kalbėtis ir stengtis gerbti kito pasirinkimą. Diskusijose žmonės stengiasi „pertempt“ žmogų į savo pusę, tačiau tai nėra teisingas kelias, nes taip priešprieša tik didėja.
– Ar toks yra ir jūsų politinis kelias?
– Aš anksčiau sutikdavau labai homogeniškus žmones, nes leidau laiką versle. Politiniame lauke susiduriu su beprotiškai skirtingais žmonėmis – kultūrininkais, sportininkais, politikais, bėdžiais ir drąsiais. Ir su visais turi bendrauti, nes jie vienodai lygūs. Diskutuodamas ieškai bendrų taškų, o tai padaryti labai sunku. Dažnai prieinam akligatvį, tačiau tai yra vienintelis būdas.
– Kokie jūsų tikslai šiam tarnybos etapui?
– Visų pirma vidiniai – man tai yra didžiulė saviugdos mokykla. Aš matau naudą savo asmeniui būti šiame lauke ir mokytis būti darnesniu. Antra, pradedi galvoti apie savo aplinką, kurioje gyveni. Mes sparčiai einame į priekį už savęs palikdami daug žmonių. JAV pėstininkai turi šūkį, kad nė vienas nebus paliktas. Jie iš mūšio lauko išsineša ir užmuštus, ir sužeistus, tam, kad kariai žinotų jog jų valstybė jų nepaliks. Mes esame tame raidos etape, kai turime pasakyti savo žmonėm: mes jūsų nepamiršim ar jums seksis ar nesiseks, nes jeigu eisime kaip einam visi būsim nepatenkinti.
