Su tokiu klausimu į DELFI kreipėsi keli skaitytojai, kurių nuomone violetinė spalva tautos atgimimo simboliu vadinamam Antano Vivulskio kūriniui visai netinka. „Juk jie turi būti balti. Kas sugalvojo apšviesti tokia baisia spalva?“ – neaišku žmonėms.
Yra ir tokių, kuriems rausvai mėlyni atspalviai prie širdies. „Šiaip jau kelios savaitės, kai kryžiai šviečia violetine spalva. Man gražu. Įdomiau, nei balta“, – viename iš forumų dalijosi internautas.
Kaip DELFI paaiškino Vilniaus savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus specialistai, violetinę Trijų kryžių spalvą lėmė techninės priežastys.
„Tai LED šviestuvai ir specialistai sako, kad kol kas sunku išgauti grynai baltą spalvą, todėl dabar eksperimentuojama ir ieškoma, kaip geriausiai padaryti, kad spalva būtų kaip įmanoma baltesnė“, – komentavo viešųjų ryšių skyriaus vadovė Irma Juškėnaitė.
Nuo šiol svarbiausių Lietuvos valstybinių švenčių metu – Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Lietuvos trispalvės spalvomis bus visada apšviečiamas Trijų Kryžių paminklas Vilniuje.
Paminklo idėją menininkas aiškino Golgotos kalno įvaizdžiu. DELFI primena, jog per du 1916 m. mėnesius gelžbetoniniai kryžiai iškilo ant plataus lenkto postamento. Paminklo cokolyje lotynų kalba buvo užrašyta: „Ramybė pirmiesiems Kristaus darbuotojams Lietuvoje, XIV a. Vilniuje nukankintiems šv. Pranciškaus ordino vienuoliams, o ypač ant šios kalvos septyniems nukryžiuotiesiems. Kristaus išpažintojai, siaučiant baisiam karui, kad išmelstų Dievo pagalbos ir taikos, šiuos kryžius pirmykščių vietoje pastatė ir pašventino 1916 Viešpaties metais”.
Trijų kryžių vietoje stūksojo pilis
Pasak istorikų, vietoje, kur dabar stovi iš daugelio sostinės vietų regimi Trys kryžiai, Gedimino laikais buvo medinė pilis.
Trijų kryžių kalno atsiradimo istoriją pasakoja ne viena legenda, tačiau bene dažniausiai minima - apie šioje vietoje nužudytus septynis pranciškonus.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo metais (1345-1377) Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkaitę ir priėmęs katalikų tikėjimą, iš Padolijos pasikvietė keturiiolika pranciškonų, kuriuos apgyvendino savo sodyboje Vilniaus centre. Kaip pasakojama, 1341-aisiais, Algirdui išvykus iš Vilniaus, pagonys sudegino pranciškonų vienuolyną, septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis pririšo prie kryžių ir nuo kalno numetė į upę sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti.”
Kita legenda pasakoja apie čia nukankintus tris rusų stačiatikių kankinius, dar viena versija, kad kryžiai ant Kreivojo kalno pastatyti 1384 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos susitaikymo proga ir simbolizavo Vytautą, Jogailą ir Lenkijos karalaitę Jadvygą ar kad daugelio miestų pavyzdžiu jie iškilo Magdeburgo teisių suteikimo Vilniui (1387 m.) proga.
Atkurti Trijų kryžių paminklą XX a. pradžioje leido vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas. Vilniaus miesto gyventojai suvokė paminklą kaip savo tapatybės ir pasipriešinimo simbolį, todėl noriai aukojo pinigų bei medžiagų Trijų Kryžių statybai.