aA
Kai kurios šalys, siekdamos stiprinti įtaką ir kovodamos dėl interesų, istorinius įvykius pradeda vertinti iš grynai savanaudiškų politinių pozicijų, sako knygos „Lietuvos istorija“ bendraautoris ir redaktorius, naujasis Lietuvos ambasadorius Graikijoje profesorius Alfonsas Eidintas. Pasak A. Eidinto, nuo tokių išpuolių savąją istorinę atmintį reikia ginti ir užsiimti kokybiška istorijos politika. Apie Lietuvos istorijos falsifikavimo grėsmes – DELFI pokalbis su A. Eidintu.
© D.Tunkūno nuotr.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonių, kad Baltarusijos režimas gviešiasi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) paveldo. Tai pareiškė istorikas Alfredas Bumblauskas. Ar šiai nuomonei pritariate? Ar turėtume ir kaip galėtume į tai reaguoti?

– Nematau nieko blogo, jei mūsų kaimynai pradėtų labiau domėtis LDK paveldu. Kelis šimtus metų gyvenome vienoje valstybėje: šio istorinio lobyno užteks ir Lietuvai, ir Baltarusijai, ir kitoms kartu gyvenusioms tautoms. Svarbiausia – skirti faktus ir neleisti istorijos tiesai tapti politinių manipuliacijų įrankiu. Tokiais atvejais, jei norime apginti tautos istorinę atmintį, apie savo Lietuvos praeitį turime kalbėti patys ir kuo plačiau, užuot leidę primesti klaidinančias interpretacijas ar stereotipus iš pašalės.

Tam reikalinga nuosekli valstybės istorinės atminties strategija. Lietuvai jos vis dar trūksta, bet šiai temai skiriamas dėmesys, džiaugiuosi, šiandien jau kur kas didesnis. Manau, geriausias to įrodymas yra ką tik išleista nauja „Lietuvos istorija“ – glaustas mūsų valstybės istorijos pristatymas pasauliui.

– Prieš porą savaičių pasirodžiusi „Lietuvos istorija“ bus išversta į šešias kalbas – anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų, rusų – ir išplatinta užsienio atstovybėms, diplomatams, švietimo centrams visoje Europoje. Ar tai reiškia, kad pagrindinė knygos auditorija bus užsieniečiai?

– Šią knygą Užsienio reikalų ministerijos vadovybė užsakė kaip vieną iš priemonių pristatyti Lietuvos istoriją pasauliui mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungai proga. Tačiau tai tikrai ne vienintelis tikslas. Neneigsiu, kad tiesos ir patriotizmo kriterijais paruoštas istorijos pasakojimas reikalingiausiais yra pačiai Lietuvai – jos piliečiams. Kad atsakingai vertintume savo praeitį ir semtumėmės įkvėpimo ateičiai.

– Tačiau ar tai nėra istorija pagal užsakymą? Ar nėra pavojaus, kai parašyti „Lietuvos istoriją“ užsako valstybinė institucija? Kaip išvengti istorijos perrašinėjimo, pagražinimų ar priverstinių nutylėjimų?

– Užsakymas šiuo atveju tebuvo iniciatyva ir geras padrąsinimas autoriams. Užsakyta paruošti glaustą, lengvai skaitomą, kertinius valstybės ir tautos gyvavimo etapus aprėpiantį Lietuvos istorijos pasakojimą. Tačiau niekas mums nenurodinėjo šio pasakojimo turinio. Priminsiu, jog Adolfo Šapokos 1936 m. „Lietuvos istorija“ anuomet irgi išleista pagal užsakymą – tik ne Užsienio reikalų, o Švietimo ministerijos.

Istorikai neretai kuklinasi, rašo dideles studijas, bet patys imtis rašyti apibendrinamuosius darbus nesiryžta. Kultūra arba civilizacija ateina per didįjį pasakojimą ir jį lydinčius mažuosius pasakojimus, tad „Lietuvos istorijos“ tikslas – ne tik parodyti vien tai, kaip ten buvo ir kas, pvz., XV ar XX amžiuje atsitiko, bet ir atsekti, kaip tai atsiliepė mums, tiems, kurie nori iš tos istorijos sužinoti, kas jie tokie yra ir kam jie priklauso.

Italų filosofas Benedetto Croce yra rašęs, kad istorija yra iš esmės žvilgsnis į praeitį dabarties akimis ir dabarties problemų atspindys ir svarbiausia istorikui ne aprašyti, o įvertinti, nes kitaip nežinosime, ką verta įamžinti. Mes suprantame, kad kiekvienas istorikas įvykius ir reiškinius vertina per savo prizmę, per visuomenę, kurioje jis subrendo pats – to nepaneigsi. Tačiau istorikas yra ne politikas, ne teisėjas ir ne budelis, o argumentuotas ir pilietiškas vertintojas.

Po kelių publikacijų žiniasklaidoje kai kurie žmonės sunerimo, kad mūsų „Lietuvos istorijos“ knyga nuvertina A. Šapokos 1936 m. „Lietuvos istoriją“, kad stojame prieš jo interpretaciją ar ją net niekiname. Apie tai nėra net kalbos. Tai būtų naivus noras eiti imtynių su savo seneliu, kuris jau Anapilyje. 

A. Šapokos veikalas tebeturi savo vietą lietuvių istoriografijoje, kaip to meto istorikų (kaip ir visų kitų istorikų) socialiai pozicionuotas ir politiškai angažuotas, anot Jӧrn Rüseno, kūrinys. Jis parašytas aštraus Lietuvos konflikto su Lenkija dėl Vilniaus metais, kai Lietuva jautėsi nuskriausta dėl istorinės sostinės praradimo, jis aukštino pagoniškos Lietuvos iškilimą (bet ir mes ja didžiuojamės, net vadiname Vytauto imperija), matė Abiejų Tautų respublikos nuopuolį ir silpnumą (bet ir mes jį matome), aprašė lietuvių tautinį atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą 1918-1920 m. (mes nepriklausomybę vertiname kaip aukščiausią dvasinę palaimą), iškėlė Mažosios Lietuvos problemas ir lietuvių emigracijos JAV svarbų vaidmenį Lietuvos kultūrai ir valstybingumui. Mes irgi visa tai, kaip matysite perskaitę, darome, tačiau iš šiandienos vertinimų ir, žinoma, laiko distancijos.

– Paminėjote „istorijos politikos“ terminą. Ar nėra grėsmės, kad, vykdant istorijos politiką, politika nustelbia istoriją, istorija politizuojama?

– Istorija – vienas reikšmingiausių dalykų žmogaus, tautų, viso pasaulio gyvenime, tai žmogaus dvasios visuotinė ir pamatinė veikla, kurią vykdome kiekvienas ir kaip visuomenės narys, ir kaip asmuo ir per tai apsisprendžiame, kas mes esame. Dėl jos mes žinome, kas ir iš kur esame, kas buvo prieš mus. Tačiau kartais istorinė atmintis tampa ne tik patriotizmo ir įvaizdžio šaltiniu, bet ir kovos dėl įtakų zona. Kai kurios šalys, siekdamos stiprinti įtaką ir kovodamos dėl interesų, įvykius pradeda vertinti iš grynai savanaudiškų politinių pozicijų.

Tada prasideda informaciniai karai, propaganda, kitų tautų ar asmenybių menkinimas. Nuo tokių išpuolių savąją istorinę atmintį reikia ginti, nes be jos tauta prarastų savivoką ir tęstinumo jausmą. Taigi kokybiška istorijos politika – tai politiškai apdairus savos istorijos puoselėjimas, kuris mūsų Lietuvai labai reikalingas.

– Taigi „Lietuvos istoriją“ matote kaip vieną iš priemonių atremti istorijos falsifikavimo grėsmes? O kokios tos grėsmės? Kokių istorijos falsifikacijos pavyzdžių pastebite?

– Vietos skirtingoms interpretacijoms, o neretai ir falsifikacijoms, visada buvo ir bus: akcentai dėliojami ne tik pagal norus, bet ir pagal skirtingus interesus, o kartais net nepaisoma faktų ir rašoma taip, kaip paprašoma... Lietuvai tokios grėsmės šiandien labai aktualios ir akivaizdžios.

Kai rašėme „Lietuvos istoriją“, žiūrėjome, kas buvo pažangaus, kieno ir kas gero padaryta, kas kėlė lietuvių tautą, stiprino ar silpnino Lietuvos valstybę. Tai yra esminiai momentai. Tačiau yra rašliavų, ne tik bukai falsifikuojančių, bet ir niekinančių mūsų istoriją – tai jiems Lietuvos Didžioji kunigaikštija nėra lietuvių valstybė (o labai ir lietuvių, jų sukurta), tai jiems Lietuvos Respublika 1918-1940 m. turėjusi esminių trūkumų ir nebuvusi pripažinta visaverte valstybe (buvo pripažinta ir buvo tautų Sąjungos narė), tai SSRS okupacijos metu ji neturėjusi rimto atstovavimo užsienyje (turėjo Lietuvos diplomatinę tarnybą ir diplomatines atstovybes), tai neva ji savanoriškai prisijungė prie SSRS (tikrai nesavanoriškai).

Tokios ir panašios mūsų praeities interpretacijos arba vertybinės pozicijos yra ne Lietuvos ir nelietuviškos, bet svarbiausia – jos prasilenkia su tiesa. Tai nereiškia, kad negali būti skirtingų interpretacijų ir istorijos pasakojimų – diskusija ir nuomonių skirtumai yra natūralus ir sveikas dalykas. Bet jeigu istorijos vertintojas gina tai, ko faktais apginti neįmanoma, jis tampa propagandos, o ne istorijos specialistu. Tegul rašo ką tik nori – man asmeniškai Lietuvos niekinimai – nerimti dalykai – dzin, tai nei vieno rimto žmogaus neįtikina. Be to, negi uždrausi jiems rašyti?

Mūsų tikslas – ne polemizuoti (kaip redaktorius negailestingai braukiau bet kokias polemikas, vienodindamas keturių autorių pasakojimą, stilius į vieną visumą), o pasinaudojus visais naujausiais mūsų istorikų tyrinėjimais teigti Lietuvos istoriją, jos pagrindinį pasakojimą. Galų gale laikas mums sustiprinti savo stuburkaulį ir nebesigręžioti, kas ir kaip ten kur pyptelėjo (nors tokius gerai žinome ir skaitome). O nepatenkintieji tegul išsigąsta ir patys su mumis polemizuoja.

– O galbūt šios problemos per daug sureikšminamos – gal mes kaip tik per daug idealizuojame savo istoriją ir per jautriai reaguojame pamiršdami kitų tautų indėlį į mūsų krašto vystymąsi?

– Mūsų knygoje nėra pigių sensacijų, juoba kaimynų menkinimo, juodinimo. Apie nežmoniškus politinius režimus – taip, yra tik negatyvūs jų vertinimai ir pasakojimas apie tai, kokia kaina pavyko tautai juose išgyventi. Atrodo, kad pasakojame didįjį lietuvių naratyvą, esminius momentus, kurie suvienija mus į valstybinę lietuvių visuomenę, nors dalis jos, sakykime, nors namuose ir nekalba lietuviškai, bet plačiąja prasme jie juk lietuviai. Knygutė kitomis kalbomis gali suvienyti ir pasaulio lietuvių bendruomenę, ir tuos (kad ir emigrantų vaikus), kurie nebekalba ar nekalbės gerai lietuviškai, tačiau jaučiasi lietuviais ir nori žinoti, kas su jais ir kas su visa Lietuva atsitiko, kaip ji vystėsi amžių bėgyje. Gerai žinant savo istoriją, jokios piktavališkos falsifikacijos nebaisios, nes mes žinome ir savo pergales, ir pralaimėjimus, savo kilnumą ir savo kai kurias piktadarybes kitiems – na taip, buvo visko...

Mes sakome paprastai – Lietuva yra sena istorinė valstybė, žinoma kaip galinga pagoniška imperija, po krikšto nepraradusi savo valstybingumo ir stipriose unijose su Lenkija. Katalikybės dėka tapusi Europos civilizacijos dalimi, Lietuva net ir po 1795 m., jau nebebūdama valstybe, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, bet sugebėjusi iškilti kaip tauta iš užmaršties, atkūrė Lietuvos valstybę kaip tautinę, demokratinę respubliką. Pastaroji savo našia raida ir greita pažanga įtvirtino lietuvių valstybinėje sąmonėje, kad esame tauta, pajėgi save valdyti, kad visuomet sieksime savo valstybės, o to siekio niekaip nesugniuždė nei Stalino, nei Hitlerio režimai.

Teigiame, kad pačių lietuvių pastangų dėka, palankiai susiklosčius tarptautiniams įvykiams, XX amžiuje net du kartus atkūrėme savo valstybę kaip tautinę valstybę ir tokį pasiekimą vargu kam pavyks pakartoti. Ilgaamžėje, kruvinoje, sekinančioje kovoje Lietuva nusipelnė teisę egzistuoti kaip valstybė ir nebus lengva tam, kuris netyčia, dėl mūsų istorijos nežinojimo, tai pamirš. Tokią siunčiame žinią. Ir dar – mes didžiuojamės savo istorija.

Alfonsas Eidintas
Alfonsas Eidintas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Lietuvos istorija – labai kontrastinga. Vieni didžiuojasi tarpukario tautinės valstybės idealais, kiti kaip tik pažymi senesniosios LDK kunigaikštijos šimtmečius. Ginčą paaitrina ir šiandieninės diskusijos apie Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčiu. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Siūlau nesupriešinti skirtingų Lietuvos valstybingumo etapų. Šiandieninės Lietuvos pagrindas yra XX a. nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos Respublika. Tačiau tai nereiškia, kad neturime domėtis ir didžiuotis daugiaamžiu šlovingu LDK ir Abiejų Tautų Respublikos paveldu. Ir viena, ir kita yra neatsiejama mūsų praeities dalis.

LDK ribose susikūrė keturios šiuolaikinės valstybės: Lenkija, Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Lenkija turi savo erelį, o Lietuvos vėliava su Vyčiu jau buvo, kai dar nebuvo dviejų paskutinių valstybių iš paminėtų keturių. LDK vėliavos negalima numesti į pašalį, tačiau kaip ją dar geriau įtraukti į šiandienos vartoseną, kaip panaudoti – visuomenės, netgi ir tautos konsensuso reikalas. Prieš sovietų okupaciją, tiesa, Lietuvoje vyko diskusija dėl tautinės ir valstybinės vėliavos. Dėl svetimųjų invazijos tada taip ir nespėta apsispręsti, tad tam tikra dalis to galvos skausmo permesta mums.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Andrius Navickas – apie tai, kaip konservatoriai rengiasi perimti valdžią į savo rankas (60)

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS – LKD ) šiuo metu išgyvena naują...

Prakalbo apie žemės kainų burbulo sprogimą: padėtis panaši, kaip buvo su butais prieš 10 metų (30)

Ūkininkai prakalbo apie tai, kad keletą metų iš eilės mažėjant ūkių pelningumui pradėjo...

Rimvydas niekada rimtai nesirgo, kol neužpuolė gripo virusas: praėjus 6 metams nuo ligos, teko persodinti širdį (3)

Apie 2000-uosius metus paplito gripo forma, kuria sergant žmogui nepakyla temperatūra. „Tais...

JAV ir Kinijos santykiai nusirito iki neregėtų žemumų (31)

Praėjusi savaitė turėjo būti ta, per kurią JAV ir Kinijos derybos grįžo į vėžes, o abi...

Karališkiesiems asmenims suteikti slapti kodiniai vardai: kai kas net nesupranta, kas skambina telefonu (9)

Karališkosios šeimos šaltinis atskleidė neįprastą karalienės kodinį vardą, praneša...

Pusantro kėlinio žaidęs Sabonis surinko dvigubą dublį debiutavo Goga Bitadze

Indianos „Pacers“ ekipa dar viename priešsezoniniame mače namuose 111:119 (20:27, 28:24, 37:32,...

„Kalėte“ mintinai jūs, šitaip mokytis patariate ir savo vaikams: mokytoja pasakė, kodėl toks būdas netinkamas (9)

Vis dažniau mokytojai pastebi, kad per pamokas vaikai sunkiai išlaiko dėmesio koncentraciją,...

Dėl šios krizės gali nepakilti ir jūsų lėktuvas: jai spręsti reikalingas antrasis Maršalo planas

Žmogaus veiklos sukelta klimato kaita nesustabdomai vyksta. Ši tema tampa vis labiau aktuali ir...

Ką daryti, jei skalbiant nusidažė drabužiai?

Ryškių spalvų ir tamsius daiktus rekomenduojama skalbti atskirai nuo šviesių. Skalbiant viską...