Tikėjosi ir Vokietijos, ir SSRS pralaimėjimo
„1939 metų rugpjūtį ir rugsėjį abu diktatoriai (Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – DELFI) susitarė ir pasidalijo Lietuvą. Vienas šizofrenikas ją užrašė kitam – paranojikui. Karo metais pats girdėjau per radiją – ar tik ne 1941 metų spalio 3 dieną, kaip Hitleris paskelbė visam pasauliui: „(...) Mes net neįsivaizdavome kolosalių šio priešo pasiruošimų prieš Vokietiją ir Europą, milžiniško pavojaus, kuris egzistavo, kad mes vos išsigelbėjome nuo sunaikinimo, ir ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos sunaikinimo“. Taip sako vienas netrukus pasirodysiančios A. Eidinto knygos „Aukštai šaltos žvaigždės" herojus.
Čia pat prideda: „Stalino laimei, Hitleris jį užpuolė pirmas, o nepaprastai žiauriai elgdamasis su vietiniais gyventojais visus nuteikė prieš save, savo režimą. Jis nieko nevadavo, jis tik grobė. Jis atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, Laikinąją Lietuvos vyriausybę, jis ignoravo mūsų norus... Ir visi nusikalstami Maskvos veiksmai, jos planai ir ketinimai ūmai nublanko prieš pasaulinio masto žiaurumus. Aiškus ketinimas padaryti nusikaltimą skiriasi nuo NUSIKALTIMO ĮVYKDYMO. SSRS dabar buvo nukentėjusi nuo nusikaltimo, o jos patirti nuostoliai ir aukos pasirodė esantys tokie dideli, kad SSRS tarsi su kaupu susimokėjo už savo prieškarinius KETINIMUS."
Šiandien A. Eidintas tik spėja, kad nacistinės Vokietijos lyderis A. Hitleris, žinodamas tikrąjį sovietų pasirengimo karui mastą, gal nebūtų ryžęsis smogti SSRS. „Kai 1940 m. lapkritį Viačeslavas Molotovas (sovietų užsienio reikalų ministras – DELFI) viešėjo Berlyne, kur mūsų mylimas Vladimiras Dekanozovas buvo pasiuntinys, ir jie išdėstė savo apetitus, Joachimas von Ribbentropas (Vokietijos užsienio reikalų ministras – DELFI) bei A. Hitleris pašiurpo. Tai buvo motyvacija trenkti anksčiau, nes jei jie būtų įklimpę Anglijoje, būtų buvę baigta. Tankai būtų pravažiavę per Europą. Nors mums nuo to nei šilta, nei šalta – mes buvome pakeliui tiek vieniems, tiek kitiems."
Ne visai teisingą SSRS pasirengimo karui paveikslą fiureriui piešė karinės žvalgybos vadovas admirolas Wilhelmas Canaris. Kaip teigiama knygoje, tuo metu SSRS karinės pajėgos buvo tris kartus didesnės nei Vokietijos. Admirolas suvokė, kad artinasi katastrofa, Jau pirmomis karo dienomis – 1939 m. rugsėjį Vokietiją apsupo priešai. W. Canaris labiausiai nenorėjo A. Hitlerio režimo pakeisti Stalino diktatūra. Jo manymu, reikėjo, kad Vokietiją nugalėtų Anglija ir JAV, o ne SSRS, taigi A. Hitleris turėjo užpulti SSRS pirmas. Ir vienas, ir kitas turėjo nusilpti ilgame kare, o klasinės ir nacionalinės neapykantos ideologijas pakeisti nauja pasaulio tvarka.
W. Canaris esą teikė duomenis tik apie pirmos strateginės operacijos gilumą, nors Stalinas turėjo du strateginius ešelonus ir planavo kurti trečią. Antrajame buvo sutelkta daug naujų sunkiųjų tankų T-34 ir KV, jų pasirodymas buvo didelis siurprizas vermachtui, kaip ir reaktyvinė artilerija – „Katiušos“. Admirolas nurodė, kad sovietai turi 125 divizijas ir 50 tankų bei mechanizuotų brigadų. Iš tiesų tankų rusai turėjo 5 kartus, lėktuvų – 6,7 karto, o artilerijos pabūklų – 8 kartus daugiau. Vokiečių pranašumas buvo tik geresnės ryšių sistemos. Vien pasienyje buvo sugrūstos 325 šaulių divizijos, tankų būta 14 tūkst. (vietoj 3,7 tūkst.).
Laukė išvaduotojų, sulaukė okupantų
Pasak A. Eidinto, iš pradžių naciai lietuviams atrodė lyg išvaduotojai, imponavo jų jėga – Prancūzija sutriuškinta, visa Europa buvo atsidūrusi praktiškai po nacių kojomis. Sovietai pribloškė 1940-ųjų farsu, nacionalizacija ir 1941-ųjų birželio trėmimais. Iš pažadų apie socialinę lygybę, darbo žmogaus teises nieko nebeliko. Žmonės vylėsi, kad naciai išplėš Lietuvą iš bolševizmo gniaužtų, atstatys valstybę. Naciai ir vaizdavo išvadavę šalį – pirmosios išvadavimo metinės buvo trankiai paminėtos prie Katedros. Bet viltims žlugti pakako pusmečio, liko keli ištikimi nacionalistai, tikėję, kad A. Hitleris po karo naujoje vieningoje Europoje suteiks savarankiškumą.
„Taip, aš norėjau keršyti bolševizmui, SSRS, komunistams už Lietuvos valstybės sutraiškymą, žudymus, suėmimus, deportacijas, – sako vienas iš romano herojų. – Tačiau viltys, kad Hitleris mums padės, greitai žlugo. Tai buvo tik nauja Lietuvos okupacija. (...) Abu okupantai, nors kiekvienas savaip, plėšė, grobė, naikino Lietuvą, tik tiek, kad vokiečiai neprašė už tai bučiuoti į ranką..."
„Pirmas smūgis buvo laikinosios Vyriausybės nepripažinimas ir nacionalistų partijos paleidimas, – pasakojo autorius. – Kai kas sakė į akis, kiti suprato iš užuominų, kad reikia palaidoti viltis. Jos vis atsigaudavo – tai leisdavo vėliavas iškelti, tai vėl uždrausdavo. Tokių žaidimų buvo iš nacių okupacinės administracijos pusės. Vis tiek buvo įvesta okupacinė administracija, šalis okupuota – viskas aišku, Tada simpatijos labai aiškiai pasisuko nuo nacių. Kai kurie Lietuvos laisvės armijos nariai dėl ginklų palaikė kontaktus, parašiutininkus verbavo, kad duotų ginklų ir apmokytų žmones. Bet tai buvo taktiniai sumetimai - manau, kad jokių vilčių bent jau rimti žmonės neturėjo."
Ambasadorius siūlė nenurašyti nacionalistų – jie esą norėjo, kad būtų geriau Lietuvai, vylėsi, kad Vokietijos vadovaujamoje naujoje Europoje galės gyvuoti savarankiškos valstybės. „Jei vokiečių nacionalsocializmas sugyvens su lietuvišku nacionalizmu, kodėl ne? Bet ar sugyvens? – kalbėjo A. Eidintas. – Mūsų nacionalizmas skyrėsi nuo nacionalsocializmo – tautininkai buvo radikalūs, bet vis tiek nebuvo rasinių ir kitų dalykų. Pagrindinis buvo nepriklausomybės reikalavimas. Bet jie veikė jau prie nacių. Sunku pasakyti, kaip būtų viskas vykę, jei būtume buvę savarankiški."
Prieš pasiduodami norvegai kirto atgal, o lietuviai neišdrįso
Nei 1940 m., kai sovietai pateikė ultimatumą, nei atėjus naciams lietuviai smarkiai nesipriešino. Bet vėlau sustiprėjęs partizaninis judėjimas buvo vienas aktyviausių ir tęsėsi bene ilgiausiai Europoje. A. Eidintas knygoje primena norvegų bandymą pristabdyti vokiečių laivyno įsiveržimą, kai buvo nuskandintas vienas laivas su jūrų desantu, nors vėliau Driobako tvirtovei, neturėjusiai pėstininkų įgulos, ir teko pasiduoti. Per tą laiką iš Oslo spėjo pasitraukti karalius su šeima ir vyriausybė. Ši, gavusi iš parlamento įgaliojimus, galėjo tęsti šalies gynybą, išgabenti į užsienį aukso atsargas ir karališkąją šeimą. Kariuomenė sudėjo ginklus tik po dviejų mėnesių.
„Mums 1940-aisiais trūko to, ką padarė norvegai. Nors ir nedidelės, bet kautynės įvyko, buvo pasipriešinimas ir viskas atsistojo į savo vietas. Pas mus vokiečių smūgis atrodė kaip išvadavimas. Vyko karas prieš bolševizmą. Pokariu buvo tikimasi, kad Vakarai ateis. Buvo tikėjimas – turime parodyrti, kad ne tik priešinamės, bet ir esame pasiruošę perimti valdžią atėjus palankiam momentui. Dabar žmonės nebejaučia to laukimo, bet jis buvo velniškas", – pasakojo A. Eidintas.
Pasak jo, Lietuvos valdžia galėjo žengti ryžtingiausią žingsnį – reaguoti į diplomatinį spaudimą ir atsisakyti priimti sąlygas. Tai reiškė karą – matyt, jaunos ir nedidelės valstybės politikai išsigando. Bet nežinia, kaip pasipriešinimą būtų pavaizdavę sovietai: „Buvo specialūs vienetai, kurie darė tokius dalykus. Paskui galėjo manipuliuoti. Gal būtų sukūrę, kad viena divizija įvykdė provokaciją, o tauta vis tiek sutinka, jei būtų reikėję. Bet ir šiaip būtų sutriuškinę, toks jau mažų valstybių likimas. Mes atsidūrėme tarp dviejų diktatūrų. Dabar žinome puikiai – viskas buvo paruošta karinei operacijai. Buvo nuspręsta imti jėga, sutinkame mes ar ne. O kas garbingiau būtų buvę, kitas klausimas. Gal tokios mitologijos nebūtų buvę."
„Viską pamenu. Jaučiausi, lyg pamažu klimptume į pelkę. Nori daryti kažką, kautis prieš įsiveržėlius, o tave klampina viskas, kas tik aplink tave, lyg nematomi maurai traukia gilyn gilyn ir nieko negali padaryti, – apie nesipriešinimą atėjūnams pasakoja romano herojus. – Tada kilo baisus įsiūtis, dėl to prakeikto bejėgiškumo, dėl nevilties, dėl pralaimėjimo nesipriešinant... Nežinau net, kaip tai nusakyti. Praradimas buvo dvigubas, dvigubas apmaudas – kad tave be kovos užvaldė kiti ir kad tu nekovojai. Dėl to mūsų apsisprendimas kovoti po karo, tapti partizanais ir buvo toks aiškus, toks dėsningas, toks pribrendęs, kad net atnešė dvasinę palaimą."
A. Eidintas stebėjosi, kad partizaninis judėjimas gimė panašiu metu įvairiose apskrityse ir valsčiuose, be vieningo centro ir net vėliau sunkiai vienijosi į apygardas: „Žmonės jautė vienodai - prasidėjus bolševizacijai būsi vergas, laukia deportacijos, valymai, vyrams iš karto grėse mobilizacija."
„Akivaizdu, kad turėjome du priešus, kurie vienas po kito primetė mums okupacijas, engė ir plėšė kraštą, – prisimena romano herojus. – Ginkluotos kovos su vokiečiais nepradėjome vien todėl, kad jautėmės ir buvome vieni – mes juk ne danai, belgai ir ne norvegai, kurie galėjo susisiekti su sąjungininkais, kurie tikėjosi ir tikrai gavo jų paramą, netgi turėjo Vakaruose pripažintas savo vyriausybes. Be to, buvo visai nerealu, kad Belgiją ar Daniją užims Raudonoji Armija... Galvojome teisingai, nes iš tiesų mūsų visai kita geopolitinė realybė... Ir kam lieti kraują kaunantis su vokiečiais, kurie karą jau pralaimi ir kurių greitai Lietuvoje nebebus nė kvapo? O prie Lietuvos sienų artėjo bolševizmas."
Paklaustas, ar ne per naivus buvo pagalbos iš Vakarų laukimas, ambasadorius tikino, jog buvo tokių signalų, nors ir be konkrečių, pažadų. Todėl ir partizaninis judėjimas užsitęsė kone iki 6-ojo dešimtmečio vidurio. Tiesa, miške vyko didžiulės diskusijos – priešintis ginklu ar pereiti į pasyvią rezistenciją. Buvo daug atsitraukimo šalininkų – jie matė, kad praliejama daug kraujo, vyrai žūsta vienas po kito, ištisomis grupėmis. Užsitęsus kovai būtų buvę prarasta dar daugiau.
Iš pradžių buvome atiduoti naciams
Istoriniame romane, kuris yra ankstesnių A. Eidinto knygų „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir „Erelio sparnų dvelksmas“ tęsinys, autorius pasakoja apie Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes – šaliai ir atskiram žmogui, net jei jis gimė jau pokariu, bet augo sovietinėje santvarkoje, „raitėsi, kaip įmanydamas, ir surado patriotinę gyslą". Ambasadoriaus teigimu, anuomet „vieni galvojo, kiti nesuko galvos, o tie, kurie galvojo, turėjo manipuliuoti, parsiduoti, kažką aukoti dėl asmeninės gerovės, šeimos, tarnybinių įsipareigojimų".
1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytu Molotovo-Ribentropo paktu – nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartimi bei slaptais Vidurio Europos padalijimo protokolais Lietuva kartu su Vakarų Lenkija pateko į Vokietijos įtakos zoną. Tik rugsėjo pabaigoje, jau prasidėjus karui, pasirašyta sutartimi mūsų šalis buvo pažadėta sovietams.
A. Eidintas teigė neradęs patikimų duomenų, paaiškinančių tokį manevrą. Istorikas spėjo, kad tiesiog lyginta siena. Lietuva buvo iškeista į Liublino sritį. Tiesa, du iškyšuliai vis tiek liko – Suvalkai ir Lvovas, kur vėliau sovietai suvarė savo kariuomenes, o vokiečiai jas sutraiškė. Diplomatui didžiausia tragedija atrodo tai, kad mus dalijosi mums nieko nesakydami, kad gražiau atrodytų žemėlapis.
Jo žodžiais, net jei sovietai ar naciai nebūtų priskyrę Lietuvos sau, prasidėjus karui vargu ar būtume išlikę savarankiška valstybe. Net būdama nepriklausoma, Lietuva būtų turėjusi šlietis prie vienos ar kitos stovyklos, o galiausiai vis tiek būtų buvusi sutriuškinta. „Iš balos negalėjai išeiti sausas. Vienas dalykas, kai vyriausybė manevruoja iš esamos situacijos, kitas – kai jai nebelieka jokios išeities. Tai buvo sunkiausias momentas – tave pasidalija, okupuoja, aneksuoja ir viskas, esi unitarinės valstybės dalis."
Lietuva esą būtų galėjusi dalyvauti kare kaip sąjungininkė – visiškos mobilizacijos atveju būtų surinkusi iki 300 tūkst. karių, tik vokiečiai tokiai karo nevertai tautai iš pradžių net ginklų nedavė. Vėliau, kai gerokai įklimpo, latviams ir estams leido kurti SS batalionus, o Lietuvoje panaudojo vietos policijos batalionus. Kadangi okupuotame krašte mobilizacija buvo neleistina, ieškota kitokių formų – rinkti savanoriai, policijos savisaugos batalionai.