Tačiau kol kas, anot A. Dugino, Kremlius vargiai imsis įgyvendinti kokius nors griežtus revoliucinius veiksmus šalyse, priklausančiose NATO, bet „bus ekonominis poveikis, turto supirkimas, siekiant įvesti kontrolę“.
- Susidariusi nuomonė, kad šiuo momentu Rusijoje nėra ideologijos. Ar ji turi pagrindo? O jei ideologija vis dėlto yra, kokia ji?
- Šiuo metu rusiškos ideologijos nėra. 1990-2000 metais vyravo dvi bendros tendencijos, kurios galėjo tapti ideologija.
Pirma – liberaliai demokratinė (vakarietiška) tendencija, vyravusi 1990 metais. Jos esmė – mūsų visuomenės modernizavimas ir liberalizavimas bei orientavimasis į Vakarus. Idėja buvo ta, kad reikėjo perimti liberaliai demokratinę ideologiją ir padaryti ją normine, įtraukti ją į mokymo procesą, padaryti, kad tai būtų politiškai korektiška.
To padaryti nepavyko ir tai lėmė niokojančius padarinius. Tad šios idėjos buvo atsisakyta ir pereita prie pragmatikos. Tai yra, liaudžiai pateikdavo tai, ko ji norėjo, tam tikrą lengvą nacionalizmo, pragmatizmo elitą.
Antras bandymas įvyko šalį valdant Vladimirui Putinui. Jis pabandė susisteminti liberalios demokratijos antitezę ir aptikti specifinį rusišką pasaulėžiūros modelį. Tai atsispindėjo suverenios demokratijos tezėje, Miuncheno kalboje, pavieniuose V. Putino pareiškimuose, tačiau nebuvo susisteminta.
Nei 1990-ųjų liberalizmas, nei V. Putino nuosaikus apšviestasis konservatizmas neturėjo galutinės išraiškos, netapo realia ideologija ir netapo kokios nors politinės partijos ideologijos pagrindu. Rusijos idėja iki šiol nėra iškristalizuota. Galiu pasakyti, kad dauguma palaiko apšviestąjį konservatizmą, o mažuma – liberaliąją demokratiją.
Tačiau ši mažuma yra aktyviausioji gyventojų dalis, o dauguma yra pasyvi. Elitas linksta į modernizavimo pusę, o masės – į konservatyvumo. Todėl liberalai yra už Vakarus (Europą ir JAV), o konservatoriai yra prieš Vakarus. Toks visuomenės modelis: elitas galvoja vienaip, o masės – kitaip, todėl nesusiklosto nei viena, nei kita ideologija. Ji tarsi ir yra, bet kartu jos ir nėra, o elitas nori likti nesuvaržytas ideologiniais įsipareigojimais.
- Kaip Jūs vertinate Rusijos politiką savo artimiausių kaimynių Baltijos šalių atžvilgiu?
- Rusija laiko jas savo priešais ir jų neskirsto. Tai bendra valstybės institucijų, netgi liberaliosios jų dalies, nuomonė. Jei liberalai daugeliu atveju nepalaiko konservatyviosios pozicijos, tai šiuo atveju pas mus visi jaučia neapykantą Baltijos šalims ir jų rusofobiškai politikai. Be to, Lietuvą ir Latviją dažnai painioja. Latvijoje ir Estijoje yra tikra, nepaslėpta neonacistinė rusofobija, o Lietuvoje to nėra.
Lietuva – NATO šalis – joje jaučiamas nepasitenkinimas dėl okupacijos ir tam tikrų istorinių momentų. Kalbėti apie Baltijos šalis mums jau per vėlu, nes nei dabar, nei tolesnėje perspektyvoje mums jos nepriklausys. Tad šios šalys mums nebėra ypač svarbios.
Lietuva – tai tikra valstybė. Nors ji ir labai maža, bet tai tikra valstybė. Lietuviai – tai tauta. Aš jaučiu daug mažiau simpatijos latviams ir estams - tai vokiečių okupuotosios etninės grupės. Galbūt būtent todėl lietuviai deramai elgiasi rusų atžvilgiu. Jie buvo didi tauta, kai didžiarusiai buvo daug silpnesni. Ir tai yra pagarbos vertas priešininkas ir varžovas. Mano požiūris į lenkus toks pats.
Lietuviai turi tai, už ką juos galima gerbti. Man rodos, kad reikia keisti požiūrį į Lietuvą. Man buvo įdomu užmegzti ryšius su Lietuvos patriotais konservatoriais. Ne su pasisakančiais už NATO, o su tikrai gilias šaknis turinčiais lietuviais, turinčiais Lietuvos tapatybę. Lietuviai – šaunuoliai, ir tai yra įdomu. Pagarbos verta tauta, su kuria reikia pabandyti sukurti rimtus santykius.
Tačiau lietuvių politikų, kaip ir kitų Baltijos šalių politikų, pas mus nekenčia. Masėms jie yra vienodi.
- Ar Rusija laikosi kokios nors politikos Lietuvos atžvilgiu?
- Mano nuomone, jokios politikos Rusija nesilaiko. Valdžios požiūris į Baltijos šalis labiau neigiamas, o liaudis jų jau nebeprisimena. Aš pastebėjau vienintelį dalyką - kai rusai ten važiuoja, tai mato, kad žmonės šiose šalyse gyvena blogiau, nes mes (Rusija – DELFI) atsigriebėm dėl naftos ir dujų.
Išgirtieji Vakarai Baltijos šalims nieko ypatingo nedavė ir gana turtingi rusai jaučiasi čia ponais. Gali būti, kad tai kompensuoja rusų jausmus, kurie sovietmečiu buvo laikomi antrarūšiais, o į Lietuvą buvo žiūrima beveik kaip į Vakarus.
- Kokia Rusijos politika NVS?
- Rusija siekia atgauti kontrolę NVS erdvėje ar bent jau neįleisti ten atviros amerikietiškos įtakos. Vyksta kova dėl įtakos Baltarusijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje. Rusija visada destabilizuos vidinę politinę šių šalių situaciją, jei jose į valdžią ateis proamerikietiška vyriausybė, gali būti, kad net tiek, kad ši vyriausybė žlugtų, ar iki karinio įsikišimo, kaip nutiko Gruzijoje.
Iš Gruzijos atėmė dvi teritorijas, įsiveržė ir galėjo eiti dar toliau, jei D.Medvedevas nebūtų sustojęs. Būtų užėmę Tbilisį, ir gruzinai, iš tiesų, labai išgyvena, kad mes to nepadarėme. Jie pripažįsta jėgą. Jie buvo okupuoti turkų, iraniečių ir rusų – ir mes nesam blogiausias atvejis. Jie spjaudytų ant mūsų, mėtytų ant mūsų šiukšles, bet valdžią pripažintų.
O dėl Ukrainos – ji nebus visiškai integruota į mūsų erdvę. Vakarai nuolat tam trukdys. Bet ji netaps ir Vakarų dalimi, tam trukdys Rytai. Jei Ukrainoje įsivyraus proamerikietiška jėga, kaip nutiko oranžinės revoliucijos metu, Ukraina pasidalins per pusę. Jei ateis ryški prorusiška jėga – irgi pasidalins. Tad Ukrainai lemta balansuoti tarp mūsų ir Europos. Aš manau, kad tai suprato Leodidas Kučma ir tai supranta Viktoras Janukovyčius.
Kalbant apie Baltarusiją, tai joje, kaip ir Rusijoje, vyrauja antivakarietiška paradigma. Iš esmės Baltarusija yra antiamerikietiška Eurazijos šalis su ypatinga autoritarine demokratija, kaip ir Rusija. Kai Rusija pykstasi su Aleksandru Lukašenka, ji tarsi pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kai tik kas nors ištrūksta iš mūsų įtakos – iš karto įsikiša Vakarai.
Nepaisant to, kad Vakaruose A.Lukašenka vertinamas blogai, Vakarai gali pakeisti savo požiūrį į jį, jei A.Lukašenka imtųsi antirusiškų veiksmų. Taigi mes patys save stumiam į aklavietę. Aš kritikuoju rusišką valdžią už sugandintus santykius su Baltarusija.
- Ar gali kada nors Rusija išspręsti problemą dėl kompensacijos Baltijos šalims už sovietinės okupacijos metu patirtus nuostolius šių šalių naudai?
- Tikrai ne. Juo labiau, kad mūsų politinės valdžios institucijos mano, jog mes ir taip du kartus suteikėm Baltijos šalims nepriklausomybę. Tai buvo mūsų teritorija tiek caro laikais, tiek Sovietų Sąjungos laikais. Niekada nebus jokių reparacijų ir mūsų santykiai tik blogės, o pretenzijos neduos jokių rezultatų. Tad santykiai galės būti arba labai blogi, arba tiesiog blogi.
- Тaigi geri būti jie tiesiog negali?
- Ką gali duoti Baltijos šalys? Jos nebus prorusiškos. Jos bus arba labai antirusiškos, arba tiesiog antirusiškos. Rusijai vis tiek. Tai jau yra NATO narės, mes nebegalim jų sulaikyti. Lietuva, Latvija ir Estija padarė viską, kad taptų absoliučiais Rusijos priešais. Daugiau dėmesio sau sutelkti nebegalima, nebent užpuolus Pskovo sritį, ko, tiesą sakant, neleis padaryti amerikiečiai.
Potencialą, kurį buvo galima išnaudoti, siekiant atkeršyti Rusijai, Baltijos šalys jau išnaudojo. O Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis. Vienaip ar kitaip, lengvai ar sunkiai. Bet kol tokios perspektyvos nėra, galima sakyti, kad vienas kitą apipylėm, kuo galėjom.
Mes negalime destabilizuoti situacijos Lietuvoje, nes tam mes neturime jokių įrankių. Tačiau mes turime įrankius, skirtus sukurti sudėtingas situacijas Latvijoje ir Estijoje, ir jie jau buvo keletą kartų panaudoti (Estijos „Bronzinė naktis“ – DELFI). Be to, Rusija palaikė ir palaikys Latvijos rusiškas bendruomenes ir rusiškuosius judėjimus.
Bet Kremlius vargiai imsis įgyvendinti kokius nors griežtus revoliucinius veiksmus šalyse, priklausančiose NATO. Bus ekonominis poveikis, turto supirkimas, siekiant įvesti kontrolę. Bet rusų verslininkai nėra patriotai – jie perima šį turtą ir dirba patys sau. Jų suvaldyti neįmanoma, nebent kur nors prirakinti arba įkalinti kalėjime.
- Kаip Michailo Chodorkovskio atveju?
- Taip. Aš, beje, perspėjau, kad jis bus įkalintas. Jis kalėjo, kali ir kalės. Galiausiai jį kalėjime pakars arba užmuš, nes jis pasiskubino ir metė iššūkį nacionalinei administracijai, manydamas, kad Rusijos suverenitetas jau nebereikalingas. Tai buvo pirma laiko.
Aleksandras Duginas – dabartiniam Kremliaus režimui artimas rusų mąstytojas, politologas ir filosofas, pasižymėjęs kaip imperialistinių geopolitinių idėjų skleidėjas. Jis svajoja sukurti buvusios SSRS teritorijoje Eurazijos imperiją ir ragina aktyviau kovoti su Vakarų valstybių, ypač Amerikos, įtakoms, kartu stiprinant kaimyninėse valstybėse Rusijos įtaką. Rusijos ir Gruzijos konflikto metu A. Duginas įtikinėjo Kremlių nesustoti, užimti Gruzijos sostinę Tbilisį ir primesti šiai valstybei prorusišką valdžią. Tai, kad Rusijos kariuomenė atsitraukė, A. Duginui atrodo didelė klaida.