A. Bumblausko žodžiais, Lietuvos politinių įvykių istoriografija neturėjusi mechanizmo, kaip koreguoti lietuvių pasąmonėje įsigalėjusį Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus suformuotą aukso amžiaus istoriją, kuri apima pagonybę ir herojinę Lietuvą. Šiuo požiūriu, po herojinio istorijos tarpsnio vyksta tik nuopuolis, kuris nėra nei svarbus, nei įdomus.
Jo teigimu, tai liudija ir Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare ėmusi sparčiai plisti paviršutiniška europėjimo - tik prisiderinimo prie ES teisinės sistemos - samprata.
"Apie mūsų europietiškumą leidžia kalbėti ne kanklės, cepelinai ar vasario 16-oji, - pažymi profesorius. - Būdami šalyje be gamtinių išteklių ir rimtesnio ekonominio bei kultūrinio potencialo, lietuviai kažkokiu stebėtinu būdu sugebėjo išgyventi. Matyt, egzistavo kažkokia kolektyvinė išmintis, sugebėjimas derinti ne tik luomų ir socialini sluoksnių, bet ir etninius bei konfesinius interesus, o ne tik noras ką nors primušti".
Pasak A. Bumblausko, XVIII a. pabaigos - XX a. pabaigos Lietuvos istorija tradiciškai aprašoma kaip valstybingumo, politinių įvykių istorija. "Tuo tarpu aš rašau, pavyzdžiui, apie pagoniškąją visuomenę, kuri, mano nuomone, nepriklauso nei rytams, nei vakarams - nei bizantiškajai, nei lotyniškajai erdvei. Iš to natūraliai išplaukia mintis, jog po krikšto Lietuva pradeda kažkur žygiuoti ir pritapti bent jau prie Vidurio Europos lotyniškosios erdvės ir galų gale tampa integralia šios Europos dalimi. Tai aš ir vadinu baroko Lietuva", - aiškina A. Bumblauskas.
Gausiai iliustruotoje istorijoje profesorius rašo apie pagoniškąją, europėjančią ir baroko Lietuvą, parodydamas, iš kur atsirado įvairūs dabarties, taip pat ir kasdieninės buities reiškiniai bei daiktai: šakutė puodelis, stalas, kėdė.
"Tai, ko dabar nematau, "nepagaunu", istorijoje ir neieškau", - teigia profesorius.
Anot istoriko, barokas į Lietuvą atėjo beveik tuo pat metu kaip ir Vakarų Europoje, o tai, kad tuo metu Europa lengvai atpažindavo Lietuvą kaip savo dalį, - didžiulis Lietuvos laimėjimas.
"Todėl ir sakau, kad architektas Jonas Kristupas Glaubicas yra didžiausias mūsų diplomatas, o kokie nors tuomečiai Lietuvos valdovai - tik menki politiniai veikėjai architekto J. K. Glaubico epochoje", - teigia "Senosios Lietuvos istorijos 1009-1795" autorius.
Naują istorijos knygą autorius skiria visiems. Joje yra specialus paragrafas vaikams, moterims. Įvadas, kuriame dėstomi teoriniai dalykai gali būti įdomus humanitarinių mokslų specialistams, inteligentijai, o svarstymai apie diskutuotinus klausimus, pavyzdžiui, kilo ar smuko Lietuvos miestai XVII a. - istorikams.
"Žodžiu, stengiausi, kad knygą būtų galima naudoti kaip televizorių su nuotolinio valdymo pultu: nepatiko kanalas - perjungi kitą", - sako profesorius A. Bumblauskas.