Žmonės, sakantys, kad nacionalizmas negali būti suderintas su demokratija, nieko nesupranta ir nežino, kaip atsirado Tautų pavasaris ar postmodernios tautinės valstybės. Taip LRT RADIJUI sako filosofas Alvydas Jokubaitis.
D.Čečkausko ir M.Bonanu kūrinys „Make everything great again“
© Reuters/Scanpix

Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, moderni tauta yra vertybė, kuri ateina dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

Vakariečiai šiek tiek išsikvėpę

Galima būtų sutikti su teiginiu, kad civilizacijų susidūrimai – amžina žmonijos būsena, nes tuos susidūrimus matome visą laiką, jau nuo neandertaliečių laikų, kai vyko kovos dėl maisto ir kitų dalykų. Bet, jei pasižiūrėsime į šiuolaikinį pasaulį ir palyginsime, kas vyko iki Antrojo pasaulinio karo, pamatysime labai aiškiai pasikeitusią judėjimo kryptį, sako A. Nikžentaitis.

„Iki Antrojo pasaulinio karo žmonės iš Vakarų žygiuodavo į Kryžiaus karus prieš musulmonus į rytus. Jeigu jie atrasdavo naujus žemynus, kurdavo kolonijas. O dabar kryptis pasikeitusi – dabar pas mus atkeliauja žmonės iš tų kraštų, į kuriuos anksčiau keliavo Vakarų pasaulio žmonės“, – pastebi A. Nikžentaitis.

Jo nuomone, iš dalies netgi galima sakyti, kad kartojasi Romos imperijos laikotarpis: anksčiau romėnai bandydavo įsitvirtinti barbarų žemėse, o dabar barbarai veržiasi į senąją Europą.

Kad vakariečiai šiek tiek išsikvėpę, anot A. Nikžentaičio, patvirtina keli aiškūs požymiai: „Pirmas pavyzdys – kada vakarų europietis ar baltaodis amerikietis tapo pasaulio bokso sunkiasvoriu čempionu? Labai seniai. Kitas pavyzdys – metų senumo įvykiai Kelne, kai įvyko susidūrimai tarp musulmonų atvykėlių ir vietinių gyventojų. Tada niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad neįvyko muštynių – vokiečių vyrai visiškai negynė savo moterų. Tai rodo, kad vakariečiai praradę ne tik savo vyriškumą, bet ir norą kovoti už savo teises. Tai labai pavojingas dalykas.“

Vakarų civilizacija – griūvanti Romos imperija?

Filosofas A. Jokubaitis su apokaliptine Vakarų civilizacijos vizija ir nuomone, kad esame griūvanti Romos imperija, nesutinka. „Romos istorijos pabaigos pabaiga yra įdomiausias laikotarpis – istorikai iki šiol nežino, kodėl Romos imperija baigėsi. Vieni mano, kad dėl ekonominių priežasčių, kiti – dėl migracijos, treti – dėl kariuomenės, dar kiti – dėl krikščionybės. [...] Pabaigoje buvo visai gerų imperatorių, bet kažkas nebeveikė“, – kalba A. Jokubaitis.

Alvydas Jokubaitis
Alvydas Jokubaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

Jo teigimu, istorija nesikartoja ir šiandien Vakarai bent jau kariniu požiūriu vienareikšmiškai pranašesni ir bent šiuo atžvilgiu mums niekas negresia, nors problemų neabejotinai yra: „A. Nikžentaitis teisus, kad mūsų galia traukiasi S raidės pavidalu. Bet kol kas, kol yra JAV, mes dar esame civilizacijos stūmimo priekyje.“

Negalima taip skubėti, nes to rezultatas – sukaltas dirbtinis darinys, kuris anksčiau ar vėliau turėjo pradėti braškėti. Šiais metais tai ir prasidėjo. Kitais metais, greičiausiai bus nuotykių su euro valiuta
A. Jokūbaitis

Kita vertus, svarsto A. Jokubaitis, Vakarų miestai tokie išsigandę, nes, kaip romėnai pasakytų, barbarai, šiandien vadinami teroristais, jau yra tarp mūsų. „Išgąstis suprantamas – mes tokio dalyko Vakaruose nesame ilgai turėję. [...] Įtampa tarp Vakarų ir islamo civilizacijos kaip reta didelė. Bet visi teiginiai apie konfliktą tarp civilizacijų yra nemoksliniai, turbūt net nefilosofiniai – jie visada įgauna politinę prasmę“, – kalba filosofas.

Pasakyti apie tai, kad vyksta konfliktas su kita civilizacija, mano A. Jokubaitis, reikia turėti drąsos, o iš politinio korektiškumo kol kas nereikėtų taip kalbėti, juo labiau kad toks teiginys apskritai ginčytinas.

Mes patys save nuginkluojame

Paklaustas, ar Vakarų civilizacija prarado tapatumą, A. Nikžentaitis sako, kad su tokiu požiūriu ne visai sutiktų, be to, tiesiog reikia išvažiuoti iš Europos – tada iš karto suprasi, kas yra europietiškumas ir kas yra Europa. „XXI a. Europos mes jau negalime tapatinti su krikščioniška Europa, nes krikščioniškas elementas šiek tiek iš Europos išplautas. Bet, kalbant labai bendrai, europietiškumo esmę sudaro pats europiečių gyvenimo būdas, naudojimasis laisvėmis, supratimas, kad esame laisvi žmonės. Europietiškumo pagrindas, mano galva, ir yra laisvės plačiąja prasme sąvoka“, – mano istorikas.

„Brexit“ irgi yra augančio nacionalizmo padarinys. Aš jau nekalbu apie JAV. Mano supratimu, tie, kas kalba apie jungtines Europos valstybes, tiesą pasakius, tik kenkia bendrai Europos Sąjungos (ES) idėjai.
A. Nikžentaitis

Arabų pasaulyje, primena jis, buvo kelios revoliucijos, bet jos prie nieko neprivedė arba privedė prie dar blogesnių dalykų, tad demokratija, kažkuria prasme ateinanti iš Romos laikų, ir toliau išlieka mūsų tapatybės stuburu ir tam tikru europietiškumo simboliu.

A. Jokubaitis mano, kad problema iš tikrųjų yra – Vakarai, labiausiai pastūmėję mokslą, techniką ir kitus dalykus, pamatė, kad tai, kas yra čia, jau turi ir kitas pasaulis: „Kitos civilizacijos kyla ir ekonomiškai, paaiškėjo, kad jos moka daryti tuos pačius dalykus, kurie buvo mūsų pranašumo pagrindas. Ir kai mes jau matome žmones, kurie yra iš kitų civilizacijų, pradedame sakyti, kad jie yra tik žmonės – mes nebematome skirtumo dėl jų religijos, priklausomybės kultūrai ir civilizacijai.“

Tam tikra prasme, svarsto filosofas, mes šiuo atžvilgiu patys save nuginkluojame – tai, kas buvo mūsų stiprioji pusė, pradeda tapti silpnąja puse.

ES prognozuoja griūtį

Anot A. Nikžentaičio, idėjų kurti įvairius transnacionalinius darinius buvo daug, tačiau jiems dar neatėjo laikas. „Nacijos šiuo metu turbūt pradeda antrą savo klestėjimo laikotarpį. Mes matome, kad tai vyksta ne tik mūsų Europos dalyje – Lenkijoje, Vengrijoje – tačiau ir Vakarų Europoje“, – įsitikinęs A. Nikžentaitis.

Jo nuomone, anksčiau ir Vokietija nebuvo tokia stipri kaip tauta. Be to, tvirtina istorikas, nacionalizmo procesai pastebimi ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Jungtinėje karalystėje: „Brexit“ irgi yra augančio nacionalizmo padarinys. Aš jau nekalbu apie JAV. Mano supratimu, tie, kas kalba apie jungtines Europos valstybes, tiesą pasakius, tik kenkia bendrai Europos Sąjungos (ES) idėjai.“

A. Nikžentaičio teigimu, ES idėja yra sukurti rojų Europos dalyje ir už šią idėją žmonės kovoja: „Žmonės padėjo galvas. Dažnai nevertiname to, ką turime. Už ES idėją, už europietiškumą galvas padėjo tie patys ukrainiečiai. Šito dalyko neužmirškime. [...] Jie padėjo galvas už Ukrainos provakarietišką kryptį.“

A. Jokubaitis: mes tokio dalyko Vakaruose ilgai nesame turėję
© DELFI / Andrius Ufartas

Istorikas priduria – 1991 m. sausio 13 d. lietuviai irgi padėjo galvas už tai, kad išeitų iš vienos sąjungos, kurioje jie nenorėjo būti. „Jie ėjo už tai, kad taptų Vakarų civilizacijos dalimi. Čia galima sakyti, kad lietuviai padėjo savo aukas ant ES aukuro, Vakarų civilizacijos aukuro“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

A. Jokubaičio nuomone, vis dėlto šiuo metu ES yra pasmerkta nesėkmei. „Negalima taip skubėti, nes to rezultatas – sukaltas dirbtinis darinys, kuris anksčiau ar vėliau turėjo pradėti braškėti. Šiais metais tai ir prasidėjo. Kitais metais, greičiausiai bus nuotykių su euro valiuta [...] Toks įspūdis, kad mes antrą kartą bandome pagreitintai, maoistiškai, sovietiškai sukurti komunizmą. Šį kartą ES per daug skuba. Tai pradėjo kenkti demokratijai“, – svarsto A. Jokubaitis.

Nesutaria, ar yra ko mokytis iš LDK

A. Nikžentaitis, paklaustas ar Europa galėtų pasimokyti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, sako, kad sunku atsakyti, bet tokių idėjų yra: „Pažvelkime, pavyzdžiui, į netolimą kaimynę Lenkiją, kurioje, kartu su nauja vyriausybe, populiari Tarpjūrio, operuojanti ne kuo kitu, o ATR palikimu. Kas neįtikėtina, tai, kad LDK istorija, kaip tam tikra ateities vizija, labai plinta Ukrainoje.“

Pasak A. Nikžentaičio, šiuo atveju LDK praeitis – tarsi instrumentas norint patekti į Europos Sąjungą. „Tai savotiška mūsų kaimynų vakarietiškumo deklaracija. Tačiau nematyčiau LDK reikšmės ginant visą Europos civilizaciją. Nors mes kalbame apie terorizmo pavojų, mūsų Europos dalyje šis pavojus dar nėra aktualizuotas. LDK istorijos laikotarpis taip pat nei Lietuvoje, nei kaimyniniuose kraštuose neaktualizuotas“, – teigia pašnekovas.

A. Jokubaitis tikina, kad iš LDK nėra ko mokytis: „Bendrumo požiūriu ES šiuo metu pasiekusi daugiau, nei buvo pasiekta. Jei mums atsibodo demokratija, tada ir turime mokytis iš LDK, nes tai tikrai nebuvo demokratiška valstybė. Skirtumas tarp LDK ir 1918 m. Lietuvos yra tai, kad kai nebegalėjome valdyti šios valstybės, valdyme dalyvavo 8–10 proc. žmonių. 1918 m. Lietuva rinkimų teisę suteikė visiems, politiniame gyvenime galėjo dalyvauti visi.“

A. Nikžentaičio teigimu, LDK egzistavimo laikais, to meto Europos kontekste, 8–10 proc. žmonių, dalyvaujančių valstybės gyvenime, buvo neįtikėtinai didelis skaičius. „Šiuo atveju kalbame apie LDK kaip tam tikrą ateities vizijos dalį. Vieno dalyko galima pasimokyti neakcentuodami imperinės formos – tai sugyvenimo. Būtent sugyvenimo tokiame pakankamai sudėtingame pasaulyje, kuris leido lietuviams realizuoti savo interesus“, – aiškina istorikas.

Anot A. Jokubaičio, sugyvenimo požiūriu viskas jau turima: „Net iš valstybių sienų padarytos tokios ribos, tarsi net nevažiuotumei per sieną. Politiniai dalykai ir toliau lieka reikšmingi. Bendra tendencija, kad be demokratizacijos, be noro, kad visi lietuviai, net ir nekalbantys lietuviškai, galėtų dalyvauti viešame gyvenime, XIX a. neįsivaizduojamas. Iš to dalyko atsirado nauja tautinė valstybė su jos privalumas ir trūkumais.“

A. Jokubaičio manymu, sakantys, kad nacionalizmas nesuderinamas su demokratija, nieko nesupranta. „Jie nesuvokia, kaip atsirado Tautų pavasaris, kaip atsirado postmodernios tautinės valstybės. Kitas dalykas yra tai, kad tautinės valstybės sudarytos iš dviejų dalių – kultūros ir politikos, šie dalykai nelengvai suderinami“, – aiškina pašnekovas.

Lietuviams nori suteikti aiškumo

A. Nikžentaitis įsitikinęs, kad nereikia daryti didelės takoskyros tarp LDK ir modernios tautos: „Moderni tauta yra vertybė, bet man tai vertybė, kadangi ši moderni tauta perima Kunigaikštystės tradicijas. Be LDK tradicijos mes nebūtume tokie, kokie esame dabar.“

Anot A. Jokubaičio, su tuo galima sutikti, bet ginčų kyla dėl politinių dalykų. „Toks įspūdis, kad lietuviams dėl visko tas pats. Taip, mes neįsivaizduojami be buvimo LDK, ten mūsų šaknys. Tačiau tai, ką pradėjo daryti mūsų seneliai ir proseneliai, kai jau nebuvo Kunigaikštystės, – tai naujos politinės formos kūrimas“, – aiškina filosofas.

Kaip sako A. Jokubaitis, norisi, kad lietuviams kai kas taptų aišku: „Noriu, kad liepos 6-ąją Palangoje daugiau niekas neskleistų trispalvės, 1 km ilgio vėliavos. Liepos 6-oji – Mindaugo karūnavimo diena, tegul visi vaikšto su Vyčiais ir raudonomis vėliavomis. Vasario 16-ąją raudonos vėliavos netinka, reikalingos trispalvės. Kovo 11-ąją – jos abi.“

Atsakydamas į radijo klausytojo nuomonę apie tai, kad visas pasaulis turėtų būti viena valstybė, A. Jokubaitis tikina, kad tokia pozicija – visiškai apolitiška. „Tai ir utopinė pozicija. Kai kurie Vakarų civilizacijos priešai, girdintys tokius pasisakymus, greičiausiai yra labai laimingi. Reikia prisiminti, kaip buvo kuriama Lietuvos valstybė. Jei XIX a. lietuviai nebūtų atradę savęs kaip tautos, būtume likę Rusijos imperijoje, arba tiesiog dabartinėje Rusijoje“, – tvirtina filosofas.

A. Jokubaičio įsitikinimu, politikos pasaulis skiriasi nuo gražaus idealo: „Gražu, kai vilkas ir ėriukas guli vienas šalia kito, bet šiuo atveju, kai kas to nenori. Visos utopijos atsiranda, kai manoma, kad galėsime padaryti pasaulį gražesnį savo rankomis, sukursime jį geresnį, be jokių skirtumų.“

Ateitį mato viltingai

Paklaustas, ką mano apie Lietuvos ateitį, A. Jokubaitis teigia, kad lietuviams pirmiausia reikia liautis apsimetinėjus. „Nereikia apsimetinėti, kad nėra vilties, jog Lietuvoje viskas bus gerai. Lietuviai per tiek amžių tikrai yra išmokę turėti viltį, bet jie nori būti gudresni už viltį. Lietuvis turi viltį, kad Lietuvoje viskas bus gerai, bet kaimynui vis tiek reikia pasiskųsti, kad tos vilties jis neturi“, – sako pašnekovas.

Anot A. Jokubaičio, jei bus prarasta viltis ir tikėjimas, Lietuvos neliks: „Nes Lietuva padaryta iš tikėjimo – net ne iš vilties, o tikėjimo. Apaštalas Paulius sakė, kad yra tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia iš jų yra meilė. Tai keistas dalykas, nes politikoje svarbiausias tikėjimas. Kol tikime Lietuva, kol turime rankas ir kojas, sveikatą, – kažkas iš jos bus.“

A. Nikžentaitis tvirtina, kad viskas ateityje bus gerai. „Ir tokių emigracijos bangų jau esame išgyvenę, nuo to tapome tik turtingesni ir suvokėme save. Manau, kad tikėjimas tikrai yra labai svarbus. Lietuvių emigracija tik parodo, kad lietuviška civilizacija, lietuviai – nėra pasenę, pavargę, jie žingeidūs, nori kažko. Manau, kad kai jei ras tai, ko ieško, grįš į Lietuvą“, – teigia istorikas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Beprotiškai augančio Vilniaus rajono gyventojai šiurpsta nuo blogėjančio gyvenimo

Vieno iš tankiausiai užstatytų Vilniaus miesto kvartalų – Perkūnkiemio – gyventojai mėgina...

Netiki A. Verygos pažadais: atlyginimus jau galėtume didinti 400 eurų, tačiau ir toliau skatiname emigraciją (91)

Seimas pradeda svarstyti žymiai didėjantį kitų metų PSDF biudžetą, kuriame nemažą dalį...

Rinkimų prievaizdai iškasė duobę liberalams: R. Šimašius užsiminė apie atsistatydinimą (140)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį nusprendė, kad teisėsaugos įtarimų sulaukęs...

Metų seklys: „Milžinas“ bendrininkų susirinkimus rengdavo prie jo namų esančioje pavėsinėje (11)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Kitą savaitę – pirmasis sniegas (48)

Jau kitos savaitės pradžioje sulauksime sniego. Žiemos pranašu pirmieji galės mėgautis šiaurės...

Po gėdingų rungtynių suputojo vandenys: geriau jokio futbolo nei šitaip (1)

Antroje pagal pajėgumą Lietuvos futbolo lygoje rungtyniaujančios „Šilutės“ kapitonas Edgaras...

Butų nuomos kainos įžengė į naują etapą (53)

Prakalbus apie stabilizaciją ir kainų korekciją ar bent nebedidėjimą nekilnojamojo turto rinkoje,...

Originalą pranokusiai ukrainietiškai A. Palšytės versijai klijuojama U. Bolto pasekėjos etiketė (8)

Sezono sensacija tapusi 19-metė šuolininkė į aukštį Julija Levčenka viesulu įsiveržė į...

Seime siūloma tirti A. Kubiliaus Vyriausybės skolinimosi politiką (264)

Beveik 50 Seimo narių siūlo tirti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė s 2009-2012...

Ką daryti, kad šiurkštus megztinis ne taip graužtų odą? (8)

Tai galima pavadinti tikra šaltojo sezono kova: norite įsisupti į šiltą megztinį, bet viskas...