„Drįstu sakyti, kad mūsų Bažnyčia buvo labai provinciali ir uždara, susikoncentravusi į savo kančias, išgyvenimus, - sakė šią savaitę vyskupystės 25 metų sukaktį minintis Vilniaus arkivyskupas emeritas ir priminė, ką apie tai kalbėjo pirmaisiais jo darbo Lietuvoje metais mūsų šalį aplankęs popiežius Jonas Paulius II.
„Šventasis tėvas, kai tik čia atvažiavo, pirmą dieną Katedroje sakė, kad laimėję laisvę turi išmokti atleisti, o tie, kur blogai elgėsi – ne prisitaikyti, o atsiprašyti ir dirbti kartu. Manau, tas susijungimas išėjo netobulai“, - mano kardinolas.
Ganytojo žodžiais, dar ir dabar galima jausti, koks žmogus iš tremtinių, koks – iš kitos pusės.
„Nebuvau visiems savas ir todėl, kad vengiau bet kokio ekstremizmo. Suprantu, kad kovojusieji už Lietuvos laisvę norėjo atkurti prieškarinės Lietuvos tvarką. Bet aš aiškiai sakiau: „Ne. To, kas buvo neatkursim. Reikia ieškoti naujo kelio, kaip gyventi dabartinėje laisvėje, kaip statyti Bažnyčią, kaip prieiti prie žmonių”, - interviu DELFI kalbėjo kardinolas.
- Augote ir mokėtės išeivijoje. Ar galima sakyti, jog grįžimas į Lietuvą jums buvo lyg emigracija, nes čia kita kultūra, bendravimo būdas ir netgi Bažnyčia? Kas kėlė didžiausią nuostabą ir su kuo galbūt iki šiol nesusitaikėte?
14 metų dirbant Vatikane teko sekti Lietuvos padėtį, susitikti su visais Lietuvos vyskupais, kurie atvažiuodavo, kunigais, pasauliečiais, kiek tai buvo įmanoma.
Daug girdėjau apie Lietuvą, bet nebuvau jos matęs, nes neleido atvažiuot. Todėl aš nesijaučiau svetimas čia atvykęs. Kaip mane priėmė – kitas reikalas.
Ar buvau savas Lietuvos žmonėms?
Ne visi mane priėmė. Vieni pasitiko su džiaugsmu, o kiti stebėjosi, kodėl atvažiavau čia, kai visi nori į Vakarus.
Be abejo, aš užaugęs su kitu mentalitetu, buvau įpratęs gyventi laisvėje, įpratęs, kad laisvė nereiškia daryti ką nori: tu turi pasirinkti vertybes ir pagal jas gyventi.
Turėjau ir savo požiūrį į Visuotinę bažnyčią, kuriai iki atvykimo į Lietuvą tarnavau 25 metus. Man Bažnyčia buvo Dievo tauta, ne tik vyskupai, kunigai, seselės, bet ir pasauliečiai, kurie turi prisiimti atsakomybę už Bažnyčią, tik reikia juos įtraukti į darbą.
Sovietų laikais tai buvo neįmanoma. Tačiau ir po to dar buvo likę sovietinio supratimo, kad kunigas – kaip karaliukas, vienas iš grietinėlės, kaip miestelio daktaras ar gal dar mokyklos direktorius.
Drįstu sakyti, kad mūsų Bažnyčia buvo labai provinciali ir uždara, susikoncentravusi į savo kančias, išgyvenimus.
Tačiau Šventasis tėvas, kai tik čia atvažiavo pirmą dieną Katedroje sakė, kad laimėję laisvę turi mokti atleisti, o tie, kur blogai elgėsi – ne prisitaikyti, o atsiprašyti ir dirbti kartu. Manau, tas susijungimas išėjo netobulai.
Dar ir dabar galima jausti, koks žmogus iš tremtinių, koks – iš kitos pusės.
Nebuvau visiems savas ir todėl, kad vengiau bet kokio ekstremizmo. Suprantu, kad kovojusieji už Lietuvos laisvę norėjo atkurti prieškarinės Lietuvos tvarką. Bet aš aiškiai sakiau: „Ne. To, kas buvo neatkursim. Reikia ieškoti naujo kelio, kaip gyventi dabartinėje laisvėje, kaip statyti Bažnyčią, kaip prieiti prie žmonių”.
Mano mamos, tėvelio šeimos buvo išvežtos, iš jų daug girdėjau apie trėmimus, žmonių išgyvenimus. Galiu suprasti kentėjusių žmonių skausmą, bet noras atkurti praeitį buvo jų klaida.
Bažnyčia nori tik vieno – kad galėtų laisvai atlikti savo pareigas. Toks mano požiūris buvo nepriimtinas tiems, kurie kentėjo, kovojo už laisvę: kodėl šitas liberalas atvažiuoja ir nenori kovoti, susigrąžinti Bažnyčios pozicijas jėga, įspausti į kampą ir laimėti?
Aš stengiausi eiti bendradarbiavimo keliu. Per pirmuosius susitikimus su Vyriausybe citavau Konstituciją, kurioje sakoma, jog Bažnyčios būklė gali būti nustatyta įstatymais arba sutarimu.
Visada sakydavau: ieškokime, kaip susitarti, kad mums nebūtų įstatymais primesta, kaip ir ką daryti. Ačiū, Dievui, susitarimų pavyko pasiekti diplomatiniu keliu. Juose nebuvo privilegijų ieškojimo, tik siekis užtikrinti Bažnyčios laisvę atlikti savo misiją ir kur galima kartu su valstybe tarnauti tam pačiam žmogui.
Grįžtant prie klausimo, ar aš Lietuvoje buvau savas, galiu pasakyti, kad daugelis žmonių mane mielai priėmė, pamažu apsiprato, kad nereikia gyventi vien prisiminimais ir nuoskaudomis, bet kad aš pats 100 procentų įsipaišiau į Lietuvos visuomenę – ne.
- O kiek įsipaišėte?
- Čia ne procentų klausimas. Yra dalykų, dėl kurių niekada neįsipaišysiu, nes jie man nepriimtini.
Klausėte, kas man yra sunku. Labiausiai tas uždarumas, atvirumo stoka pokalbiuose. Tai labai stipru, bet man svetima ir nepriimtina.
Manęs niekas daugiau neįskaudina, kaip netiesa, kai tau už nugaros kalba. Nesakau, kad mane tai užgauna, greičiau – nepriimtina. Žaiskim atvirom kortom.
Sunku matyti, kiek daug neteisingumo. Norim teisingos valstybės, teisingų teismų, teisingumo ekonominiam gyvenime, bet trūksta solidarumo ir pagarbių santykių tarp žmonių.
Ar aš įsipaišiau ir kiek? Tikrai jaučiuosi lietuvis ir nieko neprašau, tik noriu, kad mes išmoktume geriau naudoti savo laisvę. Normalu, kad yra skirtingų požiūrių žmonių, tačiau kai kuriems dalykams, kaip kunigas, katalikas, kuriam svarbi Bažnyčios doktrina, niekada nepritarsiu, nes jie svetimi žmogaus prigimčiai ir orumui.
- Kalbate apie abortus ir tos pačios lyties asmenų santuokas?
Po Nepriklausomybės paskelbimo laisvė buvo suprantama kitaip. Kad kiekvienas laisvas daryti visa, kas teisėta, bet nebūtinai teisinga.
Kai sąžinė pažeista, žmogui sunku atskirti, kas yra gėris, kas blogis. Su tokiu žmogumi sunku susikalbėti. Manau, kad tai sovietinės sistemos paliktos žaizdos, kai žmonės buvo priversti patylėti, kai ko nesakyti, kad neįkliūtų, vaidinti, kad dirba, prisitaikyti.
Tačiau toks prisitaikėliškumas man nepriimtinas. Kas patogu – tiesa, o kas naudinga – gerai? Ne. Yra vertybės, kurias turime susigrąžinti. O čia jau priartėjame prie tikėjimo, nes kas tiki Dievu, atranda ir tikrąsias vertybes.
Dėl to, ką iškentėjo sovietiniais laikais, Lietuvoje yra daug psichologiškai pažeistų žmonių, kurie neturi sąžinės, teisingų orientyrų.
Žinoma, viskas prasideda nuo šeimų, kuriose auklėjami vaikai. Nes šeima – pirma vieta, kur žmonės išmoksta mylėti ir bendrauti. Kai šeima nepatvari, užauga daug nelaimingų, nuoskaudas nešiojančių vaikų, kurie paskui turi pyktį prieš visuomenę ar nori jėga prasimušti, prasiveržti, kad pasiektų savo.
Mes išsigelbėsim, jei išgelbėsim šeimą – tai giliausias mano įsitikinimas. Ir čia kalbu ne tik apie Lietuvą, bet apie visą Europą.
- Okupacijos metais daugybė mūsų tautiečių bandė išsaugoti lietuvybę ir Lietuvos garbę išeivijoje, o dabar ir namuose bei laisvėje lietuviai bodisi savo valstybės. Kaip, Jūsų nuomone, būtų įmanoma išsaugoti Lietuvos žmones šitoje šalyje ir kas juos čia gali įkvėpti gyventi?
- Niekas neturi magiškos lazdelės. Tarp žmonių, ypač jaunimo daug beviltiškumo, neva čia nieko nepasieksim, nėra kuo remtis, negali pasitikėti valdžia, valstybe.
Išeivijoje nebuvo Lietuvos, bet žmonės, kuriuos pažinojau, ten buvo palikę savo širdis ir tikėjo, kad sugrįš. Negalėjo grįžti, tai kūrė lietuviškas organizacijas, mokyklas.
Meilė savo tautai – didelis dalykas. Tačiau kur tai įgyjama? Vėl grįžtam prie šeimos. Jei šeima normaliai gyvena, tėvai turi darbą, stogą virš galvos, ir vaikai turi vilties, kad čia galės kurti savo ateitį.
Tačiau po Nepriklausomybės ne visi prisitaikė, ne visi turėjo veržlumo. Kai kurie žmonės matė, kad čia nieko nebus, todėl geresnės ateities ieškojo užsienyje.
Ką reikia daryti? Visų pirma, grąžinti žmonių pasitikėjimą valstybe, kad ir kokia ji būtų. O tobulų valstybių nėra.
Antras dalykas – grąžinti vilties. Ir ta viltis nėra vien ekonomiška. Lietuviai turi daug gražių savybių ir gali čia, ant vietos, prasiveržti. Tik svarbu, kad tai vyktų nepaminant solidarumo. Į priekį galima eiti ir be noro užgniaužti, paminti konkurentą.
Prieš karą po sovietų imperijos, kai buvo atstatoma Lietuva, buvo dar sunkesnė padėtis, bet žmonės siekė permainų, leido vaikus į mokslą. Žmonės nebuvo vien nusiminę ir laukiantys paramos.
Atkurti pasitikėjimo valstybe nebus įmanoma, jei gerieji žmonės nedalyvaus rinkimuose. Jei kas nepatinka, eik, pasakyk „ne”, bet nelik namuose.
Nepatenkinti valdžia žmonės sako, kad nenori turėti nieko bendro. Tačiau tai ne išeitis. Reikia eiti balsuoti, nebijoti dalyvauti politiniame gyvenime. Toks yra demokratijos principas: kuo daugiau žmonės dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime, tuo bus geriau.
Demokratija siūlo laisvę ir atsakomybę už tai ką, darom. O atsakomybė – ir atsižvelgimas į kitų nuomonę, žmogaus orumą. Čia jau kultūros reikalas, o jos net ir gatvėse mažai.
Italai daug triukšmauja ir visa ką, bet sustoja, praleidžia ir tai yra normalu. O čia jei tik žmogus ką nors ne taip padarė – iš karto pykčiai, noras parodyti savo. Jeigu turiu geresnę mašiną, važiuosiu 160 kilometrų per valandą greičiu...
Atsimenu, Amerikoje per pačias spūstis reikėjo važiuoti dideliu žiedu. Įprasta, kas važiuoja žiedu, turi pirmenybę, tačiau bent jau Vašingtone, važiuojantis žiedu būtinai praleidžia vieną įvažiuojantį ir taip pamažu visi juda pirmyn. Tai – paprasčiausias pavyzdys, kad bendradarbiauti yra geriau.
Reikia mokėti prisitaikyti prie padėties, laikytis bendrų taisyklių, o ne vien galvoti apie pirmavimą: aš prasimušiu, aš padarysiu, aš, aš, aš, nesiskaitant su kitu.
Gyvenime reikia ir solidarumo, gerumo, gailestingumo, susipratimo, kurio mums dar labai trūksta.
- Kaip per Jūsų darbo Vilniaus arkivyskupijoje metus pasikeitė kunigija? Kas kelia nerimą?
Džiaugiuosi, kad Vilniuje buvo įkurta Kunigų seminarija, kur bandėm jiems duoti kuo geriausią intelektualinį, dvasinį ir žmogišką pasirengimą.
Pozityvu tai, kad Vilniaus arkivyskupijos kunigija – labai jauna. Nuo savo darbo pradžios įšventinau apie 100 kunigų. Jie gavę bendrą formaciją, vienas kitą pažįsta, gali bendradarbiauti.
Kiekvienas kunigas yra atskira asmenybė, su savo gabumais ir trūkumais, todėl kiekvienam reikia surasti tinkamiausią vietą, kad galėtų pasireikšti.
Dabar apaštalavimui atsivėrusios naujos erdvės. Aš taip norėčiau, kad kunigai užsiimtų ne vien parapijiniu darbu, teiktų patarnavimus žmonėms, kurie ateina, bet kad patys eitų į žmones. Popiežius Pranciškus tai pabrėžia: eikite į žmones, dalinkitės jų rūpesčiais.
Gal sakyčiau trūksta to veržlumo, misionieriškos dvasios. Aš visuomet kunigams sakau: tikėsiu, kad pasiekiau savo tikslą tada, kai bent keli iš jūsų pasakys, jog sutinka vykti į misijas, ar tai būtų Afrika, ar Rusija ar kitas kraštas. Nėra būtina likti savo saugioje vietoje savam krašte: jei myli Evangeliją ir Kristų, nešk Gerąją Naujieną visiems. Čia mes esame truputį užsidarę, neturime to veržlumo.
O šiaip galiu tik džiaugtis, kad parapijos darosi gyvesnės, yra visokių iniciatyvų, kursų, kurie padeda žmonėms geriau pažinti tikėjimą, buriamos šeimos, jaunimo organizacijos, beveik visose parapijose organizuojamos stovyklos , kuris yra labai naudingos, kad jaunimas išmoktų bendrauti, kartu ką nors gero daryti.
Tai – nauja veikla, kurią vysto jauni kunigai, nes jie yra artimesni jaunimui, neseniai išėję iš tų pačių mokyklų, kur kartu augo, mokėsi, tuos žmones pažįsta.
Sovietų laikais kunigai galėjo būti tik bažnyčioje, patarnauti ateinantiems, bet platesnė veikla, katechizacija buvo uždrausta. Dabar pasaulis atviras, tačiau kunigijai reikia naujų įgūdžių, kurių iš vyresniųjų neišmoksi, nes jie to darbo negalėjo dirbt.
Judėjimams reikia kapelionų. Kunigams sunku, nes jie neįpratę prie tokio darbo – dvasinio palydėjimo, kai susirenka grupė šeimų ar jaunimo. Ir kunigas toje grupėje yra ne tam, kad mokytų, o kad būtų kartu, išklausytų, suprastų kokie rūpesčiai, kartu pasimelstų, pasikalbėtų, koks yra bažnyčios mokymas ir ko bažnyčia iš tos grupės lauktų.
Kunigams reikėtų rasti laiko pastovyklauti su jaunimu, vaikais. Atrodo, tai tik laiko gaišimas, tačiau tikrai ne, nes kai tas vaikas ar jaunuolis augdamas patirs, kad jam reikia dvasinės pagalbos, paramos, kreipsis į kunigą, kurį pažįsta.
Tas pats ir universitetuose. Kai kurie, ačiū, Dievui, atsivėrė Bažnyčiai. Štai M. Romerio universitetas paprašė kapeliono, Vilniaus universitete dirba jėzuitai į kitus universitetus irgi nueina kunigai. Tai – platus veiklos laukas, nors nėra parapijinis darbas.
Taip pat ir ligoninėse: Santariškėse, Onkologijos institute, buvusioje Greitosios pagalbos ligoninėje pastatytos koplyčios, dirba kunigai, kurie rūpinasi ligoniais.
Kalėjimams irgi reikia kapelionų. Pavyzdžiui, čia, Vilniuje, nuteistaisiais rūpinasi tėvas Arūnas Peškaitis, o Lukiškėse – dominikonas prancūzas, kuris dirbo kalėjimuose Prancūzijoje, atvažiavo į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbą.
Džiaugiuosi dauguma savo kunigų, nors vieni iškart suranda savo kelią, o kitiems sunkiau. Todėl vieną reikia paraginti, kitą pabarti, trečią tik pagirti.
Ko pasigendu? Gal didesnio solidarumo, nes nuo senų laikų pas mus yra daug individualizmo, kai kiekvienas sau. Tarp kunigų tikėčiausi ir laukčiau daugiau brolystės, draugystės jausmo – dirbti ranka rankon kartu.
Didelė nelaimė Vilniaus vyskupijoje, kad tuštėja mūsų kaimai, tuštėja mažesni miesteliai. Įsivaizduokit, ką reiškia jauną kunigą paskirti dirbti į tokią vietą, kur jau mokyklos nebėra, gyvena tik vyresnio amžiaus žmonės. Koks bus jo gyvenimas?
Be palaikymo, pagalbos, solidarumo su kitais kunigais tokiam žmogui labai sunku ir vieniša.
- Kokių darbų jaučiatės nespėjęs baigti?
- Bažnyčia yra gyvas organizmas ir darbams čia niekada ne pabaiga, ar būsi jaunas, ar vyresnis. Mano pareiga – skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, kiek galėsiu tai ir darysiu.
Visa, kas pradėta, nesibaigia: seminarijoje reikia toliau ruošti kunigus, karitatyvinėse organizacijose tęsti artimo meilės darbus.
Tūkstantis darbų neatliktų, bet kiekvienas mažas žingsnis džiugina ir, manau, atsiras tų darbų tęsėjų.
Į nebaigtus darbus žiūriu ramiai: per 20 metų supratau, kad visko aprėpti – neįmanoma. Kiek galėjau, tiek dariau. Manau, savo įpėdiniui palieku gyvą Bažnyčią, kuriai linkiu stiprėti ir augti.
Vyskupystės 25 metų sukakties proga Kardinolą Audrį Juozą Bačkį pasveikino Popiežius Pranciškus. Kaip šeštadienį pranešė Vatikano radijas, Vilniaus arkivyskupui emeritui teikdamas apaštališkąjį palaiminimą, popiežius linkėjo daugybės gerų sumanymų, „karštai melsdamas Dieviškąjį Ganytoją, kad Jis, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kuri Vilniaus šventovėje kaip Gailestingumo Motina yra ypač garbinama, visuomet būtų dosnus“.
1988 m rugpjūtį paskirtą apaštališkuoju pronuncijumi, prelatą, buvusį Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybos pasekretorį A. J. Bačkį Olandijoje, spalio 4-osios vakarą šv. Petro bazilikoje vyskupu konsekravo pats popiežius Jonas Paulius II.
Kaip primena Vatikano radijas, kartu su Jonu Pauliumi II iškilmingas Mišias tuomet koncelebravo pirmą kartą sovietų valdžios į Romą išleistas arkivyskupas Julijonas Steponavičius ir vyskupas Juozas Preikšas.