„Aš važinėju po įvairias užsienio šalis ir neseniai grįžau iš Mongolijos, kurioje vyko Azijos ir Europos šalių lyderių susitikimas. Visi, kalbėdami apie savo valstybę, neišsako jokių neigiamų aspektų. Kitaip tuomet, kai skaitomi tarptautiniai pranešimai ir kalbama apie ekonominę situaciją ar energetikos pokyčius“, – pabrėžia ministras pirmininkas.
– Pradėkime nuo demografijos. Neseniai paskelbta statistika, kad Lietuva yra sparčiausiai nykstanti tauta Europos Sąjungoje. Tuoj ateis laikas, kai pensininkų Lietuvoje bus gerokai daugiau nei dirbančių žmonių. Kas tuomet jiems mokės pensijas?
– Tai labai jautrus klausimas. Turiu prisipažinti, kad mes tikėjomės geresnių pokyčių susigrąžinant tėvynainius iš užsienio. Žvelgiant į analizę matyti, kad 2006–2008 m. emigravo mažiau žmonių. Galima daryti išvadą, kad tuo metu buvo didelis ekonominis pakilimas. O ekonominio sunkmečio metu emigracija buvo pati didžiausia: 2009 m. – 38,5 tūkst. žmonių, 2010 m. – 83 tūkst., o 2011 m. – 53 tūkst. žmonių.
Tuo metu vyravo krizė ir Lietuvą paliko pats didžiausias skaičius darbingo amžiaus žmonių. Kaip ekonomistas, bandžiau ieškoti priežasčių, kodėl net ir pradėjus atsigauti ekonomikai emigracijos lygis vis tiek liko toks didelis.
Keturioms ministerijoms – Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Ūkio, Užsienio reikalų – buvo nurodyta paruošti planus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsižvelgdama į kiekvieną savivaldybę, net yra paruošusi planus, kokios darbo vietos ten užimtos, kokios laisvos. Šios kadencijos metu net penkis kartus didinta minimali mėnesinė alga, ko dar nebuvo Lietuvos istorijoje. Neapmokestinamasis pajamų dydis taip pat augo, vidutinis darbo užmokestis – didėjo.
– Bet žmonės vis tiek išvažiuoja. Kodėl?
– Aš padariau savo išvadas. Pirmiausia, žmonių netenkina ekonominės ir socialinės sąlygos. Matome, kad išsivysčiusiose šalyse darbo užmokestis yra didesnis, net užimant paprastas pareigas. Kita priežastis – netenkinanti socialinė aplinka. Štai Didžiojoje Britanijoje išmokos už vaikus ir išmokos bedarbiams yra didesnės, bet prisiminkime, kiek metų Britanijoje buvo vykdoma plėtra, koks ten bendrasis vidaus produktas (BVP) ir pan.
Noriu paliesti dar vieną neigiamą aspektą, kuris Lietuvoje labai stipriai susiformavęs. Tai negatyvus psichologinis, socialinis, emocinis laukas, o blogiausia, kad šį neigiamą lauką ir toliau formuoja politikai. Aš važinėju po įvairias užsienio šalis ir neseniai grįžau iš Mongolijos, kurioje vyko Azijos ir Europos šalių lyderių susitikimas. Visi, kalbėdami apie savo valstybę, neišsako jokių neigiamų aspektų. Kitaip tuomet, kai skaitomi tarptautiniai pranešimai ir kalbama apie ekonominę situaciją ar energetikos pokyčius.
Galvojant apie tai, ką reikėtų daryti, pirmiausia iš ministerijų paruoštų planų mes turime sudaryti tarpinstitucinį programų kompleksą [...]. Užsienio ambasadorių suvažiavimo metu buvo pasakyta, kad informaciją apie vykstančius pokyčius reikia skleisti. Manau, kad su laiku situacija pasikeis.
– Grįžkime prie to, ką pasakėte – kad svarbios ne tik ekonominės sąlygos, bet ir žmonių nuotaikos. Daugelis galvoja, kad Lietuva yra prasta šalis, iš kurios geriau išvažiuoti anksčiau nei vėliau, nes vis tiek viskas čia žlugs. Sakote, kad tai formuoja politikai, bet ar tik jie?
– Ne, valstybė juk yra žmonės. Jie renka valdžią, o valdžia atsakinga už tai, kad vykdytų permainas ir reformas. Valdžia turi suprasti, kokios reformos ir sprendimai reikalingi, o kurie ne. Nors galbūt jie duos rezultatus tik po pusės metų ar metų, susidarys sąlygos gabiems žmonėms užimti tam tikras pareigas.
Neigiamas laukas formuojasi žmonėms matant, kad valdžia kalba negatyviai. Tiek iš ministerijų, tiek iš vyriausių politikų pasigirsta tam tikrų dalykų ir tai per visuomenės informavimo priemones perduodama žmonėms. Ta nuotaika persikelia į šeimas.
Lankydamasis vienoje mokykloje per paskutinį skambutį, paklausiau direktoriaus, kiek abiturientų atsiėmė atestatus, o kiek išvažiavo. Jis pasakė, kad iš 120 baigusių mokyklą 20 neatėjo atsiimti atestatų, nes jau skubėjo išvažiuoti iš Lietuvos. To priežastis tokia – nes ten ir dirbdamas virėju, ir indų plovėju uždirbsi daugiau nei čia. Kai formuojamos tokios nuotaikos, yra labai blogai.
– Ar nėra taip, kad neigiama nuotaika kyla iš žmonių bendravimo su valdininkais, biurokratais? Jūs pasakėte, kad valstybė – tai žmonės, bet kartais biurokratai galvoja, kad valstybė – tai jie. Pavyzdžiui, neseniai Šiauliuose žmonės patys išsiasfaltavo kelią, kad galėtų patogiau gyventi. Jie nepaėmė iš valstybės jokių pinigų, bet atsirado biurokratų, kurie sako, kad tai nelegalu ir tą kelią reikės išardyti.
– Kai perskaičiau apie šį įvykį, pamaniau, kad tai netiesa. Bet jei tai tiesa, tuomet nesuprantu kai kurių žmonių mąstysenos ir, sakyčiau, jų pykčio. Už tokį dalyką mes žmonėms turėtume tik padėkoti, juk jie nusprendė prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo, vertinant plačiąja prasme. Žmonės nori, kad jų gyvenimo kokybė gerėtų, kad savo transporto priemonėmis galėtų lengvai pasiekti savo kiemą, namą, važiuodami asfaltuotu keliu.
– Ta gatvele gali važiuoti bet kas, be to, geriau važiuoti asfaltuotu, o ne duobėtu keliu.
– Žvelgiant iš išsivysčiusios, demokratinės ir brandžios visuomenės pozicijos, šis atvejis turėjo būti viešas pavyzdys, pritraukiantis ir kitus visuomenės narius. Tas jūsų minėtas bendro susitarimo tarp valdžios ir žmonių neradimas, prasta komunikacija – blogas dalykas. Tai iš sovietinių laikų likęs reliktas, nesupratimas, jog valdžia išrinkta tam, kad tarnautų valstybei, o valstybė yra žmonės. Jei nėra susikalbėjimo su valdžia, tai parodome, kad neišsivaduojame iš senovinės mąstysenos, neturime žinių ir supratimo, kam skirta valdžia. O biurokratijos tikrai yra per daug.
O kad būtų galima išspręsti tokias problemas, reikėtų, kad valstybiniame ir biudžetiniame sektoriuje vyktų spartesnė darbuotojų kaita. Turi būti sudarytos sąlygos į viešąjį sektorių ateiti dirbti jauniems žmonėms. Dabar yra būtina turėti dvejų metų darbo stažą, tačiau kaip jaunam žmogui jį turėti? [...]
Kitas dalykas – antradienį buvo sukritikuotas teisės aktas dėl kadencijų įvedimo biudžetiniam sektoriui priklausančių įmonių vadovams. Kalbama apie mokyklas, kitas įstaigas, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto. Nauja tvarka dar nepriimta, tačiau vyriausybėje buvome priėmę labai griežtą sprendimą, kad gali būti tik dvi kadencijos, o toliau tas pats vadovas net negali dalyvauti rinkimuose į tas pačias pareigas.
Šį įstatymo projektą mums grąžino Seimas, nes iš Savivaldybių asociacijos atėjo kreipimasis, kad kai kuriose savivaldybėse nėra pakankamai daug specialistų. Šio projekto svarstymas nukeltas, bet mes liekame prie tos pačios pozicijos – tik tuomet bus kuriama motyvacija ateiti kitiems žmonėms. To nėra, kai jaunas žmogus mato, kad vadovas įstaigoje dirba 20 ar 25 metus. Žinoma, nors kai kurie iš jų yra sąžiningi ir tvarkingi.
– Taip, bet mes kalbame apie kaitą, kad nebūtų tokio užsisėdėjimo, kurį matome valstybiniame sektoriuje. Juk geras specialistas save realizuoti gali ir kituose postuose.
– Sutinku su jumis, o daugelio specialistų kompetencija yra aukšta. Tačiau kalbant apie atsakomybę ir suteiktus įgaliojimus, dažnai būna taip – nors reikia priimti tam tikrą įstatymą, kuris galbūt duotų teigiamų rezultatų, baiminamasi, kad atsiras rizika ir kaltinimai... Todėl dalis žmonių dirba su tam tikra baime, o baimė yra pats blogiausias dalykas.
– Ar realu susigrąžinti emigravusius lietuvius? Dabar kalbama apie tai, kaip išvažiavusieji užsidirbo pinigų, bet kaip juos pakviesti?
– Vertinant pagal ketvirčius, kai kuriais grįžtančiųjų skaičius netgi didesnis, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Manau, kad grįžtančiųjų daugės.
Labai aiškiai matome, kad nedarbas gerokai sumažėjo, realios pajamos didėja. Manau, kad sklaida per maža, tiems žmonėms trūksta informacijos, kas daroma šiuo metu ir kas bus daroma ateityje. Galiu paminėti pavyzdį – visiškai neseniai Marijampolės savivaldybė su Danijos kompanija pasirašė sutartį, kuri laisvoje ekonominėje zonoje Marijampolėje per pirmąjį etapą įdarbins 300 žmonių. Kitu etapu bus įdarbintas dar tūkstantis, bet, kai pasižiūrime, kokį žmonių rezervą turime, kyla klausimas, kaip patenkinsime tuos poreikius, pasiūlydami darbo jėgos. [...]
Žinoma, yra kita pusė – vaikai pradėjo lankyti mokyklą užsienyje. Į tai lietuvių bendruomenė atkreipė dėmesį per susitikimą Islandijoje – kai vaikai sugrįžta, jų paprašoma eiti į žemesnę klasę. Dėl to duotas pavedimas, kad to neatsitiktų, nes tai yra psichologinė trauma vaikams. Yra išlyginamosios klasės. Kiekvienai mokyklai Lietuvoje nurodyta, kad tokių dalykų neturi būti.
– Kodėl vaikus reikia perkelti į žemesnę klasę?
– Todėl, kad kai kurie dalykai, dėstomi Lietuvoje, ten nebuvo dėstomi. Nors ir kritikuojame mūsų mokyklas, kad moksleiviai per mažai mokomi, dėstoma per mažai dalykų, lietuvių bendruomenės įvairiose šalyse sako, kad lietuviai būna truputį pažengę į priekį, palyginti su bendraamžiais užsienyje.
– Ne paslaptis, kad dalį emigravusiųjų traukia ne tik darbo perspektyvos, bet ir didžiulės pašalpos Didžiojoje Britanijoje. Bet britai nubalsavo, kad jie nori palikti ES. Kaip tai paveiks Lietuvą?
– Visiškai neseniai vykusiame vizite Mongolijoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo kalbą kaip tik ir pradėjo nuo „Brexit“. Šiuo metu net pasaulio lyderiai neturi atsakymo. Aišku tik tai, kad Didžioji Britanija turėtų greičiau pradėti derybas su ES. Jei artimiausiu metu jau prasidėtų derybos, prognozuojama, kad mūsų ekonomikai poveikis būtų maždaug 0,5 proc. nuo BVP.
– Mūsų BVP sumažėtų 0,5 proc.?
– Jis sumažėtų 0,5 proc. Gali būti iki 0,8 proc. Savaime suprantama, kad poveikis nemažas. Mūsų kompanijos, kurios eksportuoja į Didžiąją Britaniją, nukritus svarui, skaičiuoja, ar dar įmanoma eksportuoti. [...] Tai labai svarbus aspektas.
Antras klausimas – kokius santykius su Didžiąja Britanija, pasibaigus deryboms, pasirinks ES. Šiandien dar niekas to atsakymo neturi, nes tai, manau, paaiškės derybų metu, bet aš esu optimistas. Manau, kad ekonominiai, politiniai santykiai išliks normalūs. [...] Reikia suprasti – iš Didžiosios Britanijos ateinančios paslaugos ir prekės į ES rinką nekeliaus taip, kaip tai vyksta dabar. Kitokiu atveju susidarytų galimybė, kad ir kitos šalys gali išstoti, jei galima nesilaikyti bendros ES politikos.
Kitas mums labai svarbus dalykas – kai kurios tarptautinės organizacijos, užsienio investuotojai, dirbantys Didžiojoje Britanijoje, dabar yra kryžkelėje – likti ar nelikti Didžiojoje Britanijoje. Remdamasis užsienio televizijomis, galiu pasakyti, kad specialistai, atsakingi už rinkodarą, jau pradėjo analizuoti kitas rinkas ir žiūrėti, [...] kokią šalį pasirinkti. Čia Lietuva turi suvaidinti didžiulį vaidmenį.
Su ambasadore, reziduojančia Didžiojoje Britanijoje, apie tai vyko pokalbis. Negalima delsti. Turime žinoti, kas ten darosi, ir bandyti tas kompanijas patraukti. Kita dieną po referendumo, kai buvo skaičiuojami balsai, kanalas CNBC paskleidė informaciją, kad nemažai investuotojų išeis iš Didžiosios Britanijos. Buvo paminėta, kad jie arba ateis į Baltijos šalis, arba pasirinks Vidurio Europą – Čekiją ir šalia esančias valstybes. Įdomiausia, kad buvo pabrėžta Lietuva, dabar daranti permainas, bet ji bus perspektyvi, jei darbo santykių aplinka bus lanksti.
– Dabar Lietuva turi galimybę pritraukti investuotojų, tačiau tam reikalingi lankstesni darbo santykiai, atitinkantys ne XIX a. realybę, o dabartį.
– Atvirai pasakysiu – nesitikėjau tokios neigiamos propagandos dėl Darbo kodekso (DK). Antra, aš, kaip politikas, niekada negalvojau, kad koks nors politikas gali bandyti ruošti įstatymus, kurie pablogintų žmonių gyvenimą. Kodėl DK buvo ruošiamas? Pirma priežastis – mes pagal darbo santykių lankstumą pasaulyje esame 124 vietoje, o ta informacija nuolatos skleidžiama tarptautinėms institucijoms. Mes stojame į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kuri irgi turi tą informaciją ir reikalauja su šia problema susitvarkyti. Estija susitvarkė 2009 m., Latvija – 2001 m., o mes, kaip atsiliekanti šalis šioje srityje, nutarėme žengti tą žingsnį ir, įvertinę tam tikras buvusias klaidas Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse, paruošėme DK su įstatymais, apimančiais visą socialinį modelį.
Kita priežastis – 95 proc. ekonominiu sunkmečiu atleistų darbuotojų negavo nė vieno lito išeitinės kompensacijos. Didžioji dalis tų žmonių, kurie neturėjo iš ko pragyventi, maitintis, išvažiavo į užsienį. Mes, kad tokie dalykai nesikartotų (nes valstybės pareiga priversti įmones išmokėti), sukūrėme garantinį fondą, į kurį dalį pinigų moka darbdaviai, ir, kai darbuotojas atleidžiamas, dalį išmokos moka darbdavys, dalį – valstybė. Taigi, atrodo, pasiektas tikslas, kad žmogus būtų apsaugotas, todėl man, kaip ekonomistui, ši reakcija buvo visiškai nesuprantama. Be to, mes sukūrėme tam tikrą lankstumą (nulinės sutartys, terminuotos sutartys), kad sumažintume šešėlinę ekonomiką. [...]
Kitas dalykas – Lietuva yra šalis maža, atvira, orientuota į eksportą. Jei kažkas mano, kad mes turime galvoti, kaip kursime nacionalinį produktą ir čia jį sunaudosime, tai yra sena praeitis. Kad būtume konkurencingi, turime sudaryti sąlygas į darbo rinką ateiti kvalifikuotiems, kompetentingiems ir gabiems žmonėms. Sako – įstatymas palankus darbdaviams. Bet darbdavys galvoja, kaip jam išsaugoti žmogų, kuris kuria produktą, kuris kuria pridedamąją vertę. Panašiai buvo JAV 1900 m., kai buvo sakoma, kad verslas yra blogis. Bet tada Fordas sukūrė aktyvių, išmintingų žmonių klubą ir pasakė – o kas kuria darbo vietas, kas moka darbo užmokestį ir mokesčius valstybei. Tada ir pasikeitė žmonių mąstysena ir supratimas.
Nors valdžia ir aš šiuo metu esu labiausiai kritikuojamas, noriu pasakyti, kad jei tai nebus įgyvendinta, mes dar dvejus trejus metus stagnuosime. Antradienį gavau informacijos, kad viena tarptautinė kompanija, kuri dalyvauja nekilnojamojo turto rinkoje ir kuri būtų įdarbinusi 600 vien specialistų, į Lietuvą neateis, ji lyg pasirinko Lenkiją (nors 100 proc. atsakymo dar nėra). Taigi atsakymas labai paprastas – esant tokiam darbo santykių lankstumui, investuotojai tikrai neateis. O mes kaip tik kuriame sistemą, kad žmogus darbe būtų apsaugotas, kad galėtų dirbti 4 valandas, galėtų dirbti lanksčiai, galvodamas, kaip jam, panaudojant savo gabumus, uždirbti didesnį atlyginimą.
– Labai dažnai galima išgirsti pesimistinę prognozę: mažėja gyventojų, daugėja pensininkų, ES fondai gana greitai baigsis. Daug investuota į infrastruktūrą, bet ją reikės išlaikyti jau už mūsų pinigus. Kas bus po 2020–2022 m.? Kaip mes gyvensime, kai nebus ES pinigų?
– [...] Mes kuriame finansinius ir inžinerinius instrumentus, kad ES lėšos, kurios naudojamos ir infrastruktūrai, per keletą metų sugrįžtų į specialųjį fondas. Tas fondas (apie 4 mlrd. eurų) turėtų būti sukauptas iki 2020. Tikimės, kad mums tai pavyks įgyvendinti.
Kadangi vyresnio amžiaus žmonių ir žmonių, kurie gauna pensijas, skaičius didėja (bet taip yra visose Europos valstybėse), reikia bet kokia kaina mūsų šalyje skatinti gimstamumą. Todėl numatyta, kad nuo ateinančių metų neapmokestinamasis pajamų dydis už kiekvieną vaiką bus didinamas iki 120 eurų ir nebebus atsižvelgiama į šeimos narių pajamas. Anksčiau neapmokestinamasis pajamų dydis už vaikus buvo taikomas toms šeimoms, kurių pajamos buvo sąlygiškai žemos.
Kitas kelias – didinti darbo užmokesčio fondą, atlyginimus ir, savaime suprantama, tada įmokos į įvairias socialines programas ir į Socialinio draudimo fondą irgi didės. Tas kelias irgi leis lengviau išspręsti pensijų klausimą. Dabar, rinkimų kampanijos metu, pasigirsta nuomonių, kad pensijų fondas, į kurį moka ir valstybė, ir patys darbuotojai, turėtų būti naikinamas. Atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai būtų visiškai neteisingas kelias. Kodėl apie tai kalbu? Nes reikia elgtis labai atsargiai, čia yra strateginiai planai. Kadangi pensinio amžiaus žmonių skaičius didėja, turime sudaryti sąlygas, kad dalis lėšų, nukreiptų į privačius pensijų fondus, leistų tiems žmonėms gauti didesnes pensijas, nes bus du finansavimo šaltiniai.