Pokalbis apie tai – laidoje „Dėmesio centre“ su premjeru A. Butkevičiumi.
– Premjere, kaip elgsitės?
– Šiandien turėjau susitikimą su dviem Darbo partijos vadovais, taip pat trumpai kalbėjau su Seimo pirmininke. Man reikėjo šių susitikimų, nes iki Darbo partijos tarybos posėdžio aš neturėjau jokios informacijos, kad Darbo partijos taryba svarstys vieno ar kito ministro atleidimą, ar išreikš nepasitikėjimą. Manau, būtų buvę labai gražu, jeigu jų partijos vadovybė būtų dar iki jų partijos tarybos posėdžio mane informavusi, kad bus sprendžiami tokie klausimai. Būtume susėdę prie stalo, išsiaiškinę detales, pasikalbėję apie priekaištus, reiškiamus ministrui, ir tikiuosi, kad uždarame kabinete būtume priėmę ir sprendimus. Dabar, kai jie tam tikrus sprendimus priėmė partijos tarybos posėdyje, aš vis tiek turiu susipažinti su išreikštais kaltinimais. Šiandien gavau tam tikrus dokumentus, kuriuose surašyta, kokių programos punktų ministras yra neįvykdęs. Dar jų neskaičiau, nes pavedžiau patarėjams patikrinti, ar tai Vyriausybės programos numatyti darbai, ar Darbo partijos.
– Na, Darbo partijos programa švietimo ir mokslo srityje, tiesą sakant, turi labai mažai turinio – vos kelios siekiamybės. Taigi sunku vertinti, kas turima omenyje sakant, kad ministras nevykdo Darbo partijos programos. Apskritai turbūt partijų programa yra svarbi rinkimuose. Kai partija laimi, svarbiausiu dokumentu tampa Vyriausybės programa.
– Jeigu mes kalbame apie Darbo partijos programą, tai kai buvo formuojama Vyriausybės, mes iš kiekvienos partijos programos stengėmės įtraukti tam tikrus pasiūlymus arba tam tikras jų siūlomas idėjas. Ir iš visų partijų programų ir yra suformuojama Vyriausybės programa, o ministras visada yra pirmiausiai atsakingas už Vyriausybės programą.
– Jus tenkina tai, kas dabar vyksta?
– Ne, tikrai netenkina. Manau, kad praėjus dviem su pusę metų, kai dirba ši Vyriausybė, nebereikėtų keisti ministrų. Be to, kai kuriuos ministrų veiksmus lemia ir besikeičianti situacija. Pavyzdžiui, vienas iš Vyriausybės uždavinių yra pasiekti, kad bakalauro studijos būtų nemokamos visiems. Kai mes svarstėme šią nuostatą ir įtraukėme ją į Vyriausybės programą, geopolitinė situacija pasaulyje buvo visai kita. Tuo metu finansavimą krašto apsaugai buvome numatę kur kas mažesnį, taigi mums galiausiai teko peržiūrėti finansavimą ir kai kurias numatytas programas atidėti vėlesniam laikui. Žinoma, galėjo švietimo ir mokslo srityje būti padaryta daugiau, tačiau tikrai negalima sakyti, kad ministras nieko nepadarė.
– Jūs pats norėtumėte, kad D. Pavalkis liktų poste?
– Mano manymu, geriausia, kad daugiau nė vienas ministras nesikeistų likusios kadencijos metu. Juo labiau, kad švietimo ir mokslo ministras yra numatęs ir suplanavęs nemažai darbų ateityje.
– Kokias jūs matote tikrąsias priežastis?
– Man sunku kalbėti apie priežastis, nes manau, kad dirbant koalicijoje, pirmiausiai turi būti bendradarbiavimas. Manau, kad Darbo partijos vadovybė turėjo pirmiausiai susitikti su manimi ir pasakyti, kad yra norima atleisti ministrą. Būtume pasikalbėję, viską aptarę ir galiausiai išsiaiškinę, ar tikrai ministro pakeitimas kitu išspręs problemas. Aš taip suprantu dialogą. Dialogas turi vykti ir po to turi būti priimami sprendimai.
– Premjere, kaip bebūtų, ar kvotos, ar partinis delegavimas į postus, Konstitucijoje viso to nėra. Konstitucijoje viskas yra aišku ir teisinga – ministrą skiria ir atleidžia Prezidentas Premjero teikimu. Kitų galimybių nėra. Ar jūs teiksite ministro atleidimą?
– Aš apsispręsiu po to, kai įvyks politinės tarybos posėdis. Yra kitas aspektas, kuris numatytas koalicinėje taryboje – Darbo partija gali atsisakyti švietimo ir mokslo ministro kaip jų partijos deleguoto. Tokiu atveju reikėtų peržiūrėti ministrų kabinetų sudėtį atsižvelgiant į turimų kvotų skaičių. Jeigu visgi toks klausimas būtų iškeltas, manau, socialdemokratai nesutiks aukoti savo ministro ir spręsti „darbiečių“ problemų. Jeigu nebus dialogo ir bus prieita prie tokių sprendimų, man, kaip Ministrui Pirmininkui, neliks kito kelio. Bet tai politiniai sprendimai. Kol nėra jokio bendro sprendimo, aš kol kas nesiruošiu teikti atstatydinimo prašymo.
– Bet socialdemokratai turi patirties dirbti ir mažumoje.
– Aš dirbau mažumos vyriausybėje. Žinoma, tuo metu ekonominė situacija Lietuvoje buvo visai kitokia, bet puikiai pamenu, kai opozicija diktavo sąlygas metų viduryje peržiūrėti biudžetą, kad išlaidos valstybės viduje būtų didinamos.
– O dabar savi jums išsuka rankas.
– Aš manau, kol kas dar neišsuko.
[Telefonu – švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis]
– Ministre, kas vyksta? Koks jūsų paaiškinimas?
– Tai turbūt sunkiausias klausimas, į kurį turiu atsakyti. Kažkokių sąmokslo teorijų ir spėlionių nenoriu sakyti. Šiaip jau tai programą geriau ar blogiau vykdom. Žinoma, yra vietų, kur galėtume pasitempti, bet žiūrint į priekį – matysim. Aš esu komandos žmogus – kaip premjeras pasakys, taip ir bus.
– Bet kokiu atveju jūs dabar lauksite premjero ir sprendimo ir pats jokių prašymų neteiksite?
– Jeigu aš jausčiausi kaltas ar kažką padaręs, arba kaip tik visiškai nieko nepadaręs, galbūt priimčiau kažkokius sprendimus. Bet mes su komanda peržiūrėjome Vyriausybės programą ir jos įgyvendinimą ir galiu pasakyti, kad daugiau kaip 70 proc. visų uždavinių yra padaryta. Aš manau, kad yra ne visai teisingas užsipuolimas. Todėl ir nerašau to pareiškimo.
– Jūs gal pats turite kokių įtarimų ar prisimenate kažkokių bandymų jūsų kažko prašyti, ar kažko nepadarėte jūsų partijos lyderių prašymu? Gal tokių dalykų yra buvę?
– Nekomentuosiu šito.
– Premjere, akivaizdu, kad aiškumo tikrai nėra. Ir visuomenei aiškumo reiktų, kad šis atstatydinimas nebūtų toks, jog Viktoras Uspaskich ir partijos taryba pasakė „aš noriu, kad to ministro nebūtų“ ir nelieka ministro Lietuvoje.
– Jeigu aš nebūčiau aiškinęs visuomenei, tai galėjau ministrą atleisti ir vakar, ir užvakar. Galėjau tiesiog aklai vykdyti jų partijos priimtą sprendimą, bet aš noriu išgirsti vertinimus ir argumentus, todėl mano sprendimas yra atidėtas. Šiandien gavau iš Darbo partijos jų situacijos vertinimą, ir artimiausiu metu kviesiu politinę tarybą, kurioje ir svarstysime visus klausimus. Ir tikrai vėliau su viskuo supažindinsime visuomenę, nes turi būti aišku ir suprantama, kodėl daromi vieni ar kiti žingsniai.