Dvi Lietuvos respublikos: 1918-ųjų ir 1990-ųjų metų. Kokiomis sąlygomis jos kūrėsi, vystėsi, ką pavyko pasiekti? Apie tai – pokalbis su istoriku Alfredu Bumblausku ir ekonomistu Gitanu Nausėda.
– Prezidentas Valdas Adamkus neseniai stebėjosi, kad 1918 metais Lietuvos valstybę imta kurti beveik plyname lauke, tačiau ji pasiekė neįtikėtinai daug. Pone Bumblauskai, kokiomis sąlygomis tuomet buvo pradėta kurti nepriklausoma Lietuvos respublika?
– Liūdnomis sąlygomis. Buvo vokiečių okupacija, niekas nežinojo, kas bus. 1918 metų Vasario 16-osios akto signatarai buvo drąsūs žmonės, nes niekas nežinojo, ką vokiečių okupacinė kariuomenė gali su jais padaryti. Gali įkišti į kalėjimą, gali ir sušaudyti. Vasario 16-oji gimė kančiose. Vėlesnės kovos dėl nepriklausomybės viską parodė. Reikėjo kautis ir su bermontininkais, ir su bolševikais, ir su lenkais dėl Vilniaus.
– Pone Nausėda, ar galėtumėte palyginti 1918 ir 1990 metų Lietuvos ekonominę situaciją?
– Sunku tai daryti, nes skirtingos epochos. 1917-1918 metais Lietuvoje buvo visiška monetarinė betvarkė, o 1990 metais mes buvome ką tik išsiritę iš sovietinės planinės ekonomikos įsčių. Sąlygos buvo skirtingos, bet yra ir nemažai paralelių. 1919 -1939 metais Lietuva pasiekė labai daug. Pramonė augo 6-7 procentais, nacionalinės pajamos – 5, žemės ūkis – 4 proc. 1995-2015 metais BVP Lietuvoje augo vidutiniškai 4,2 proc. Jei palygintume kokiomis sąlygomis kūrėme valstybę anuomet ir dabar, aš vis dėlto matau daugiau privalumų dabar. Integravomės į Europos Sąjungą, atvėrėme rinkas, pagaliau turime struktūrinius fondus, kurių reikšmė pastaruosius 10 metų yra milžiniška. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie sugebėjo pastatyti Lietuvos ūkį ant kojų tarpukariu, atlikti būtinas reformas, visų pirma – pinigų reformą, kai litas tapo stabilia valiuta. Beje, ir čia yra panašumų. 1993 metais mes taip padarėme būtiną dalyką – įvedėme litą ir susiejome jį su JAV doleriu. Tai rodo, kad istorinė atmintis stūmė mus link didesnio stabilumo paieškų.
– Pone Bumblauskai, kokius jūs matote didžiausius Lietuvos respublikos pasiekimus tarpukariu?
– Labai didžiulį žingsnį padarė Lietuvos žemės ūkis, mano vertinimu tai yra fenomenalu. Lietuviškus bekonus puikiai žinojo anglai, o ką jau kalbėti apie lietuvišką sviestą. Lietuva buvo patekusi į daugiausiai sviesto eksportuojančių šalių penketuką Europoje, jo eksportas padidėjo net 10 kartų. Susikūrė net 40 tūkstančių naujakurių ūkių, o kur dar miestų plėtra.
– G. Nausėda: Tarpukariu tokios Lietuvos, kaip dabar, nebuvo. Iš pradžių prisijungėme Klaipėdos kraštą, tačiau jis ekonomiškai nesiintegravo į Lietuvos ekonomiką. Tuo pat metu praradome Vilniaus kraštą, buvo atplėšta didžiulė tritorija. Tačiau nepaisant to, Lietuva vistiek sugebėjo pasiekti ekonominės sėkmės. Tuomet dirbę vyrai ir moterys buvo dideli patriotai – dirbo už žąsis ir kitas natūrines gėrybes, neimdami algos. Dirbo Lietuvai gražiąja šio žodžio prasme. Duok Dieve tokių patriotų ir dabar.
– A. Bumblauskas: Kaune tuo laikotarpiu buvo pastatyta apie 10 tūkstančių naujų pastatų, to meto architektūra, kai kurie pastatai dabar yra saugomi UNESCO.
– Pone Bumblauskai, ar jūs taip pat linkęs manyti, kad tarpukariu Lietuva padarė kur kas daugiau nei dabar, kai tapo moderni valstybė?
– Tiesą sakant, nežinau. Bijočiau taip sakyti. Šiandien Lietuva taip pat turi milžiniškų pasiekimų. Bet grįžtant prie tarpukario Lietuvos, būtina paminėti ir lietuvišką aviaciją. Štai Antano Gustaičio ANBO (Antanas nori būti ore). 1939 metų prancūzų pasiuntiniai stebėjosi ANBO žvalgybinių lėktuvų manevringumu. Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių Europoje, kurios pusė karinės aviacijos lėktuvų buvo vietos gamybos. Anuomet visa Europa pirko prancūzų arba anglų lėktuvus. Prisiminkime ir krepšinio pergales. Taigi ANBO, sviestas ir krepšinis buvo bene labiausiai tarpukario Lietuvą garsinantys pasiekimai. Be to, dar ir saldainiai. Kartą vyko diskusija tarp išeivijos lietuvių ir buvo klausimas: kuo Lietuvos respublika aplenkė Ameriką? Vienas diskusijos dalyvių labai rimtai atsakė: saldainiais. Gali būti ir taip. Lietuviški saldainiai tikrai visus žavėjo.
– Pone Nausėda, kokius jūs išskirtumėte ir vieno, ir kito laikotarpio pasiekimus?
– Ir vieni, ir kiti labai reikšmingi. Tačiau kai mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, esame linkę nepastebėti nelabai gražių dalykų. Pavyzdžiui, kontrabandos, kitų nusikaltimų. Neslėpkime – buvo ir korupcijos, ir piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi. Galime pridurti, kad ilgai nebuvo laisvos spaudos. Tačiau ir tada, ir dabar buvo sudarytos sąlygos reikštis žmonių iniciatyvai, kūrybai. Nors tada ir nebuvo tokios demokratijos, kokią suprantame dabar, žmonės, norėję kažko pasiekti, galėjo tai daryti. Pakankamai tolygiai plėtojosi ir ekonomika, ir kultūra, kalbų mokslai ir panašiai. Istorinė atmintis išliko. Didelė dalis mūsų dabartinių darbų vienaip ar kitaip glūdi istorinėje atmintyje.
– A. Bumblauskas: Vasario 16 -oji sukūrė šiandieninės lietuviškos tapatybės pagrindus. Ne LDK su savo daugiakalbiškumu ir įvairumu. Vasario 16 -oji sukūrė tautinę valstybę, mes pirmą kartą tapome raštingi, nes nuo 1927 m. pradinis mokslas buvo privalomas. Beveik visi mūsų tėvai ir seneliai yra baigę bent jau 4 klases. Tai labai didelis pasiekimas. Kaip ir Maironio poezija, kita aukštos prabos literatūra, dailė, architektūra. Tai ir yra mūsų tapatybės pagrindas. 1990 metais Lietuva turėjo tvirtus pagrindus, ant kurių ir stojosi.
