Keliasdešimtyje nuotraukų – unikalūs, šimto metų ir senesni Kuršių nerijos vaizdai, atskleidžiantys to meto gyventojų buitį ir pagrindinio amato – žvejybos – subtilumus.
„Tai vokiečių bendrijos archyvo kolekcija, kurią jie saugoja. Šie unikalūs vaizdai ir nuotraukos puikiai atspindi šį kraštą, Kuršių neriją“, – teigia L. Rėzos kultūros centro vadybininkė, parodos kuratorė Angelė Skarienė.
Susiformavusi prieš 5 tūkst. metų, Kuršių nerija iki šiol pasaulio turistus žavi savo grožiu. Pirmieji įrašai apie Juodkrantę randami XVI amžiaus vokiečių raštuose .1840-aisiais ši gyvenvietė jau vadinama kurortu, o Nida tada – dar tik nedidelis žvejų kaimelis.1951 metais įkurtas Neringos miestas sujungė visus kaimus prie marių.
Prieš beveik 60 metų į Juodkrantę atsikrausčiusi Aldona Balsevičienė, buvusi mokyklos direktorė ir pirmoji Juodkrantės seniūnė, sako, kad per pusšimtį metų Neringa pasikeitė neatpažįstamai. Anksčiau nebuvo net kelio ir iki Klaipėdos dardėti tekdavo pusantros valandos, o dabar sugaištama vos 20 minučių. Labiausiai Aldoną liūdina, kad gyvenvietė nebekvepia žuvimi.
„Čia gi buvo toks šurmulys, čia gi buvo prieplauka, čia gi stirksojo ledų kalnas, apibertas pjuvenomis. Čia atplaukdavo žvejai, ungurių, žuvų atveždavo daug. Dabar retai žveją pamatysi, kuris vagoja marias“, – kalbėjo Juodkrantės gyventoja A. Balsevičienė.
Pasikeitė ir žmonės, guodžiasi aštuntą dešimtį perkopusi juodkrantiškė. Nebeliko nuoširdumo.
„Žmogus žmogui į akis žiūrėjo, o dabar nebeliko to laiko žiūrėti į akis. Dabar žiūri į televizorių. Jeigu lietus lyja, į lauką nebeišeina. Išnyko tas bendravimas, tas toks draugiškumo jausmas“, – pastebi A. Balsevičienė.
Prisiminimus apie senuosius Neringos gyventojus A. Balsevičienė pasakoja savo knygoje „Juodojo kranto žmonės“.
O lapkritį atvykusieji į Neringą ras kultūrinių pramogų žemėlapį. Iš jo sužinos, kur užsukti ir ką patrauklaus pamatyti.