Ona per gyvenimą beveik nieko nedirbo, vienatvę degindama viskuo, „kas dega“ – svaigindamasi. Sako, kad jos gyvenimas eina į pabaigą. Į pastabą, kad ji – dar nesenas žmogus, žemaičiuodama atšauna: „Kur jau nesena? Sena, sena. Grabs jau kvep“.

Ona beveik akla, veido bruožus papildo gilūs randai. Lazdą ji vadina geriausia savo gyvenimo drauge. Ne taip seniai ši gyvenimo draugė moterį lydėdavo prie dviejų Mažeikių senamiesčio parduotuvių ir atgal. Ten ji keliaudavo, kaip pati sako, „pasirinkti pinigų“.

Neturėjo ką veikti

„Broliai man duodavo malkų: „Ko sėdi, žalty, gėdos nedaryk“. Eidavau aš ir prie tos krautuvės, kur prie stoties. Ir meta žmonės, ir meta. Nusiperku alaus. Ir geru, ir rūkau. O maistą kartais ir palikdavau – man gėda būdavo neštis. Ponios ne pinigų man duodavo, o valgyt nupirkdavo“, – sako moteris. 

„O vieną kartą sėdžiu prie „Maksimelės“. Eina tokie du ponai ir rūko. Pamačiau, kad rūko, prašau cigaretę kad duotų. Davė ne cigaretę, o paką atidavė. O kitas nuėjo ir nupirko man plečkelę. Šnabė, valstybinė, 200 gramų. Sako: „Duok Dieve tau į sveikatą“. Matyti tiems vyrams irgi blogai ant dūšios buvo. Nuėjau už kampo, užsirūkiau cigaretę, ištvatijau tą buteliuką. Nė kokio gerumo ten nebuvo. Ne kad bloga dūšia gėriau, o iš dykumo, iš neturėjimo ką veikti. Ne kokia alkoholikė esu. Jei būčiau alkoholikė, tai būčiau gėrusi, gėrusi, kol nusprogusi“, – pasakoja tarsi vieną smagiausių savo gyvenimo prisiminimų.

Dar priduria: „Ar žinot, dėl ko ėjau elgetaut? Prostomarija, tik iš neturėjimo ką veikti“.

Ne piniguose laimė

Onos požiūris į pinigus primena vaiko, kuriuo rūpinamasi ir kuriam nereikia sukti galvos apie pinigus: „Iš seno įpratimo, pasakysiu, man pinigo nereikia: ne piniguos laimė, taip sakant. Pavalgyt man atneša, pavalgau, ačiū ir duok Dieve. Ką nuperka, tą pavalgau. Nuperka ir cigarečių, ir mano invalidumo. Turiu pirmą grupę už tas akis. Esu gyvas lavonas. Kiek gaunu, nesiteirauju, tas man nepatinka. Dieną įsijungiu radiją, bet daugiausia einu pagulėt“. 

„Anksčiau gerdavau juodai. Dabar – viskas, spjoviau, jau antri metai – galvą geriau nupjaukit, nė gramo. Buvo čia kambary susitikimas, siūlė, tai pasakiau: jau man geriau ant žemės pilti. Nebesinori nė iš tolo. Anksčiau ne išgert man buvo svarbu. Nenorėdavau viena būti. Norėdavau draugystės, pasikalbėt. Prie čerkos susipažįsti, parūkai. Dabar sakau: ai, atneša man pavalgyti, nieko daugiau man nereikia. Dabar man geriau vienatvė nei draugystės. Dabar tenoriu ramybės, kad nelįstų man į akis“, – pasakoja moteris.

„Kožną dieną negėriau. Nesvietiškai gert pradėjau, kai pradėjau gyvent su tuo sugyventiniu Respublikos 19. Pasirinkdavau prie „Maksimelės“ pinigų. Po dešimtos, kai žmonės gaudavo pensiją, šeštadieniais, po turgaus, per dieną surinkdavau apie 20 ar 30 litų. O paprastom dienom sėdėdama ant to cemento nesurinkdavau daugiau nei 10 litų.“

Dar norėtų pagyventi

Taip Ona (vardas šiame pasakojime pakeistas) gyveno daugiau kaip prieš metus pabėgusi iš Mažeikių nakvynės namų. Į šią socialinių paslaugų įstaigą ji sugrįžo tarsi dukra paklydėlė ir jaučiasi tarytum savo namuose. Bent jau taip sako ir nepaneigia. 

„Jei ne socialiniai darbuotojai, jau seniai būčiau kapuose. O dabar 41 metai, o dar gyvuliuoju“, – sako moteris.

Paklausta, kodėl kalbanti apie mirtį, gal sveikatos pritrūkusi, užginčija: „Turiu sveikatos, visko aš turiu. Jei akinukus man priskirs, aš ir matysiu. Dabar matau jūsų noselę, lūpas, o akių spalvos nematau. Vat kaip blogai, blogai labai“, – atsidūsta, šniurkšteli nosimi.

Kairiąja akimi Ona nemato, dešiniąja, kurią jai nelabai seniai operavo – labai silpnai. Kada nustojo matyti kairiąja akimi, neprisimena. „Išgerdavau, gal kada gavau į akį, ką čia gali žinoti. Žiauriai gėriau. Kas degė, tą gėriau. O cukrinis labai nesveika“. Neatmeta minties, kad galėjo kada pasitaikyti išgerti ko nors ir su metilo spirito priemaišomis. Nuo šio alkoholio žmonės kartais apskritai apanka arba miršta. „Apie tą akį gydytojas pasakė, kad nė Dievas neprikels. Labanakt jai“, – taip apibūdina savo kairiąją.

Po operacijos jai lašus į akis lašino Nakvynės namų socialiniai darbuotojai: „Geri labai ir darbuotojai, ir direktorius geras. Auksiniai žmonės, pastatė mane ant kojų. Jau žadėjau eiti kažką darytis.“

Dar norėtų pagyventi. Patikslina, kad yra gimusi Žiurkės metais, 1972-aisiais, yra dar ir Jautis. Zodiako ženklai jai yra labai svarbūs. Žiurkės metais, 1991-aisiais, gimė ir jos pirmasis sūnus, vienas iš dviejų jos vaikų. Jis, kaip ir duktė, augo vaikų namuose.

Septyni vaikai nuo skirtingų tėvų

Moteris gimė Šiaulių rajone. Nelabai toli Kelmės. Prisimena, kaip mama iš ten parveždavo maisto. Kažkodėl labiausiai prisimena „bulką“. Šiaulių rajoną jos šeima paliko prieš daugelį metų. „Visa mano giminė – Telšių rajone, Nevarėnų kaime. O vėliau dar vienas brolis atsirado. Pamanyk, tiek metų slėpė“, – sako Ona. Brolį, vilnietį menininką, su jos mama suvedė grupės „Atleisk“ komanda. Motina savo pirmagimio neaugino, šeima jam tapo įtėviai.

„Mano mama – neduok Dieve. Jos reikalas, nenoriu nieko sakyti, juk ji mane užaugino. Nemačiau jos taurelę pakeliant. Bet visi jos vaikai nuo skirtingų tėvų“, – kapotai, su pauzėmis pasakoja moteris. 

Mama jų pagimdė septynis. Užaugino šešis. „Buvo melžėja, turėjo daug vyrų. Aš esu Stasio, kitas brolis – Vytauto, ir taip toliau. Labai negražu. Mano motina, Jėzus marija... Kažkada, jau tada buvau paauglė, jos paklausiau: „Visi vaikai turi tėvelius. Kur yra mūsų tėvelis?“ Tai ji pradėjo ant manęs šaukti: „Kas tau rūpi?“ – paaiškina ir, regis, pasiskundžia.

Parvežė policijos pareigūnai

Kaip Ona pateko į Nakvynės namus? Klausimas, kurio neišvengsi.

„Prostomarija, papuoliau. Ar žinote „Maksimėlę“? Eidavau ten pinigų pasirinkti, gal matydavot mane. Kaip nematydavot? Elgetaudavau, prašydavau išmaldos. Ateidavo ir mano sugyventinis. Gaudavau nuo jo į nosį. Prostomarija, ar nežinot, koks prigėręs yr beprotis. Išsikviečiau policiją, jie mane ir atvežė į Nakvynės namus“, – čia Onos pasakojimas nutrūksta, mintimis ji sugrįžta į laikus, kai pabėgo iš Nakvynės namų.

Jau buvo sutarta, kada gegužės 12-ąją važiuos į ligoninę operuotis, tačiau atėjo balandžio 22-oji. „Lenino gimtadienis, o kitą dieną, 23-ąją, ir mano. Pasakiau, kad išvažiuoju trims dienoms pas brolį, o sugrįžau į „pasakų namelį“. Pas sugyventinį. Ir buvo labanaktis, pradėjau gerti, eidavau pinigų parsinešdavau.“

Mažeikių policijos pareigūnams „pasakų namelis“ – gerai žinomas Respublikos gatvės 19-asis. Namas prie pat Mažeikių autobusų stoties. Čia pastogę randa asmenys, kurių didžioji šalies piliečių dalis tiesiog nenorėtų matyti.

Prie svaigalų nebetraukia

Nakvynės namuose ji su pertraukomis gyvena jau ketvirti metai. „Man čia kaip ir namai. Birutė man iš Socialinio viską sutvarkė – gavau ir invalidumą, viską, kak položeno (rus. „kaip pridera“). Dabar jau čia pripratau, nebenoriu nieko. Tik va mano broliukas, kodėl neatvažiuoja, mano mylimiausias. Auginom vaikas vaiką juk. Žalia rūta, kodėl jis neatvažiuoja? Kai pirmąkart čia papuoliau, atvažiuodavo čia, kartais ir su žmona, tai sakydavo man: Ona, nepergyvenk, matei ir matysi. Žadėjo man padėti. Kaip dabar jį prisišaukti? Kai motina dirbdavo, jį mažą sūpuodavau“, – parypuoja.

Alkoholio tvirtina nebevartojanti daugiau kaip metus. Rūko, bet ir tai labai mažai – į lauką dūmo užtraukti išeinanti du tris kartus per dieną: „Dabar galėčiau ir mesti, kad ir tuojau pat. O anksčiau galėjau už cigaretę žmogų užmušti. Tiksliau, susipešti. O dabar rūkymas man tereiškia, kad išeinu į lauką pasėdėti ir pailsėti“.

Ant Nakvynės namų kambario lovos galo kabo medinė Onos lazda. Moteris pasiramsčiuodama vaikšto jau treti metai.

Į be lazdos plačiai išžergtomis kojomis šliaužiančią Oną žiūrėti gerokai nejauku. Norisi šokti iš vietos, prilaikyti. Ji ir pati geriau renkasi eiti su lazda. Prisimena kaip sykį lazdą, neva norėdama pikto, sulaužė jos kambario kaimynė: „Vaikų namuose augusi, meilės nemačiusi, norėjo gal, kad ir aš galvą nusilaužčiau“, – aiškina įvykį Ona.

Iškrito iš antro aukšto

Lazda jai esą reikalinga ne tiek dėl kadaise lūžusios kojos, o kaip pagalba jos silpnam regėjimui. Iki akies operacijos tematė vien baltą spalvą. Lūžio istorijoje savo vaidmenį suvaidino alkoholis. „Pasakų namelyje“ anuomet sugyventinis ją palikęs užrakintą. Nors ir antrame aukšte, ji pabandė pro langą nusileisti sveika gyva – labai jau organizmas reikalavęs „arielkos“: „Jis išėjo gerti. Kas aš, namų sargybinis? Pagalvojau logiškai, atsidariau langą, ir... Galvojau, kad nusileisiu ant rankų“.

Bandymas išsilaisvinti baigėsi ligoninėje, ten ją operavo. Dabar jai atrodo, kad einanti „kaip tankas“. Apie kokį nors šlubavimą esą negali būti nė kalbos.

Sveikata ji nesiskundžia. Nedejuoja ir dėl to, kad praėjusių metų rudenį pergyveno sudėtingą operaciją. Buvo paminėtas ir žodis „vėžys“. „Nei man skaudėjo, nei ką, kurių velnių mane ten reikėjo vežti ir pjaustyti?“ – operacija ji irgi nesidžiaugia. Ar jai gaila to, ką išpjovė? „Man nieko negaila, galėjo nors ir galvą nurėžti“, – tai tarusi ima juoktis: „Juokingai pasakiau“.

Moters juokas – iš giliai, visiškai nepanašus į tą, kuriuo juokiamasi norint mandagiai palaikyti gerą pokalbio dvasią. Nuo spontaniško vaiko juoko toks skiriasi tik tuo, kad skubama jį tuojau pat įsisąmoninti ir dargi pakomentuoti.

Melžė kolūkio karves

Jaunystėje Ona mokėsi siuvėjos ir mezgėjos specialybės, atliko praktiką fabrike. Pagal specialybę nedirbo. Grįžo pas mamą į Mažeikių rajoną ir pradėjo kartu su ja melžti karves. Melžė dvejus ar trejus metus: „Kiek reikėjo, tiek ir melžiau. Turėjau tokią draugę, draugė išgerdavo ir man duodavo...“ 

Įpratusi girtauti, nebegalėjusi nė dirbti. Ją bandžiusi sustabdyti motina, kuri buvo blaivininkė. Prisimena dar, kaip toji atėjusi pas jos draugę ir su mietu iš pykčio išdaužiusi langus. Tuo metu jiedvi su Ona buvo surengusios eilines vaišes. Vėliau motina už nuostolius sumokėjusi, kolūkis sudėjęs langus. Vis dėlto atpratinti nuo išgėrinėjimo dukters nepavykę.

„Pareinu sykį iš kaimo sykį su samagono bonke. Sesuo man ir sako: „Ką čia parsinešei?“ Paėmė jinai ir išpylė į kriauklė. „Jėzau mano, ką tu galvoji, juk čia mano uždarbis!” Ir daviau jai į kramę. Penki litai tada samagono butelis kainavo, dabar nežinau. Jinai kriokia, mat, gimusi Drakono metais, labai skūpa ji. Bet atidavė man penkis litus.” Tai viena iš istorijų, kurią ji pasakojo ir savo kambario draugėms. 

Vaikus užaugino kiti

Paklausta, kodėl neaugino savo vaikų, moteris skuba pasiaiškinti: „Paklausykit, išpasakosiu visą teisybę. Gyvenau pas mamą Geidžiuose ir turėjau tokį vaikiuką. Buvo išlepintas toks. Pradėjau su juo draugauti, vaikščiojome į šokius. Dirbo, važiavo mašina ir užsimušo. Tuo metu buvau nėščia, tris mėnesius. Mama pasakė: Ona, gimdyk, vaikas neapvalgys. Taip ir pagimdžiau. Vaikas augo pas mamą. O paskui išvažiavau į Urvikių kaimą, ir tada buvo labanaktis. Turėjau kavalierių. Jis pasityčiojo iš manęs ir nuvežė mane į Urvikius pas tokį armėną, pripiršo man jį. Tai jis mano vaiką suėdė gyvą. Mušdavo, Jėzusmarija. Rankas liepdavo ant stalo padėti, ir duodavo per rankas jam...“
Tuo metu gaudavusi motinystės pašalpą. Sykį išvažiavau jos pasiimti: „Grįžau, ogi žiūriu: vaikas į kampą pastatytas, sumuštas, nuskriaustas. Kalbėjo vaikas mažai, bet supratau. Ogi tas armėnas – jį augino babūnė, motinos meilės nepatyręs... Ir tada puoliau tą armėną mušti. Nepasiduodu už vaiką, Jėzusmarija...“ 

Viskas baigęsi tuo, kad ketverių ar penkerių metų sūnų išvežė į „globą ir rūpybą“. 

Mažai skiriasi ir Onos dukters istorija.

Broliai ir seserys gyvena gerai

„Visi iš mūsų gerai gyvena, tik aš viena – ne... Buvau susiradusi sugyventinį, turėjau nuo jo ir mergelę, dabar jai keturiolika metų, grynas tasai mano sugyventinis. Daug metų išgyvenau prie stoties, Respublikos gatvės devynioliktame“, – papasakojusi tai dar paklausia, ar žinau tą įžymųjį medinį namą, aiškina, kad jo dalis šiuo metu apkalta plastiko dailylentėmis.

Namas prie autobusų stoties – triukšmingas, viena didžiausių vertybių jame – koks nors stiprus svaigalas. Dauguma nesutarimų – būtent dėl šio gėrio. 

„Mes taip užauginti: nieko svetimo negali imti. Va, į kramę duoti – taip. Ir alkoholio gert mūsų nemokino. Nė vienas mano brolis nei sesuo negeria ir dauguma net nerūko. Tik aš viena tokia buvau“. 

Iš moters bandymo atrodyti sveikai, kildinti save iš geros šeimos ne vienas žmogus atpažintų save patį, paprasčiausius žmogiško socialumo ženklus. Tai užčiaupia burną kažkam, kuris žiojasi piktintis žmonėmis, neužsidirbusiais nei visuomenės paramos, nei pagarbos. Neužsidirbo, tačiau gauna. Galbūt kiti žmonės šitaip – duodami neužsidirbusiam – sumoka už savo pačių žmoniškumą.